Biliūno kūryba
4.5 (90%) 2 votes

Biliūno kūryba

Jonas Biliūnas- švietėjiškojo racionalizmo epochos lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęs jam europietišką formą. J. Biliūnas rašė publicistinius straipsnius, eilėraščius, apsakymus. Didžiausios rašytojo vertybės buvo teisybė, dora ir laisvė. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotoją pakeitęs pasakotoju kuris dalyvauja kūrinyje užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę. Atrodo, kad už regimų įvykių, vaizdų vyksta kažkas svarbiau, negu vyksta iš tikrųjų. J. Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė. J. Biliūnas yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu. Pagrindinis rašytojo žanras – trumpa lyrinė psichologinė novelė. Savo kūrinius J. Biliūnas yra vadinęs „psichologiniais piešinėliais“, tai rodo, kad jis sąmoningai stengėsi vaizduoti ne tik išorinius, bet ir vidinius žmogaus dvasios įvykius.

XIX amžiaus pabaigos- XX amžiaus pradžios lietuvių kūrėjų karta neretai pavadinama mirtininkų arba džiovininkų karta. Tais laikas sunkiai pagydoma džiova iš tikrųjų nusinešdavo daug gyvybių. Tokiu būdu lietuvių literatūra neteko iškilių ir perspektyvių asmenybių: anksti mirė Vincas Kudirka, Pranas Vaičaitis, Povilas Višinskis. Ta pati lemtis ištiko ir Joną Biliūną.

Pirmuosius literatūrinius bandymus Bilūnas pradėjo eilėraščiais. Dalį jų 1900-1903 metais spausdino tuometiniuose laikraščiuose ir žurnaluose, kita dalis, parašyta apie 1905-uosius, publikuota po rašytojo mirties.

Biliūnas blaškėsi tarp publicistikos, poezijos ir prozos.

Biliūno publicistikoje gausu tuometinio gyvenimo aktualijų, gana platus geografinis akiratis, apimantis Senovės Graikiją ir Romą, Australiją, Prancūziją, Vokietiją ir kt. Žinoma, svarbiausias ir aktualiausias tikslas- siekti „politiškos laisvės ir ekonomiško pagerinimo mūsų tautos“. Tam kviečiami burtis inteligentai, darbininkai, studentai, valstiečiai. Ne viename straipsnyje aptariamos kraštą alinančios „bakterijos“: prietarai, girtuokliavimas, kyšininkavimas. Lietuvos inteligentams Biliūnas priekaištauja dėl abejingumo tautiniams interesams bei prisitaikymo prie esamos padėties.

Lietuvoje randantis grožinei literatūrai reikėjo ir profesionalios kritikos. Biliūnas suvokė, kad kritikas negali būti paviršutiniškas, kad literatūros tyrinėtojo darbui reikia tinkamai pasiruošti. Leipcigo universitete Biliūnas studijavo visuotinę literatūrą, literatūros teoriją, filosofiją, psichologiją, visuomenės mokslus, gilino įvairių kalbų žinias. Buvo numatęs tyrinėti Jono Bretkūno raštus, parašyti monografiją apie Kristijoną Donelaitį, lietuvių literatūros istoriją, tačiau dėl silpnėjančios sveikatos šių sumanymų neįgyvendino. Tyrinėjo Žemaitės kūryba.

Ankstesnieji eilėraščiai kupini jaunatviško optimizmo ir patoso, maištingos dvasios, veržlumo, būdingas tiesos ir socialinės lygybės siekis, nemažai deklaratyvumo ir plakatiškumo. Dominuoja daugiskaitos pirmasis asmuo – „mes“. Pagrindiniai motyvai- laisvė, tėvynė, vienybė, šviesa, kalinys. Kviečiama į kovą su pavergėjais, raginama „ platinti šviesą spaudžiamoj tėvynėj“. Svajonėse matoma žmonijos ateitis tapatinama su meile, laime, grožybe.

Vėlesniuose eilėraščiuose daugiau kalbama „aš“ vardu, ryški minorinė nuotaika, jaučiamas nevilties ir mirties dvelksmas.

Jo eilėraščiai nesulaukė didelio pripažinimo, o ir pats autorius gana skeptiškai juos vertino: „Ant mano eilių gali spjauti: spausdinti jų neleidžiu, nors gali nenaikinti“ (iš laiško Povilui Višinskiui).

Biliūno, kaip žodžio menininko, talentas atsiskleidė prozoje.

Iki Biliūno lietuvių prozoje vyravo epinis pasakojimo būdas, kurį puoselėjo Motiejus Valančius, Lazdynų Pelėda, Žemaitė. Šie prozininkai stengėsi aprėpti kuo daugiau socialinių ir moralinių problemų. Jiems rūpėjo sukurti objektyvų, tikrovišką vaizdą, todėl jie perteikia ir regimą, ir girdimą pasaulį, kupiną etnografinių detalių, buities reikmenų, užfiksuotų papročių. O tame pasaulyje veikia teigiami ir neigiami veikėjai, gausu įvykių, konfliktų, išryškinamų ekspresyviuose dialoguose. Viskas yra pasodrinama plačiais gamtos aprašymais, spalvingais veikėjų portretais. Kalbama trečiuoju asmeniu, nes pasakotojas- stebėtojas ir yra linkęs vertinti veikėjų elgesį, samprotauti, išsakyti savo nuomonę.

Biliūnas pasirinko intymesnį kalbėjimo būdą ir visą dėmesį sutelkė ne į išorinį, bet į vidinį konfliktą. Tokiu būdu skleidėsi dar viena literatūrinė naujovė- psichologizmas, o tai paveikė ir kūrinio kompoziciją. Biliūnui pakako vieno įvykio, tačiau jis kur kas labiau vidinių būsenų, išgyvenimų skalę. Tad jo novelėse aplinka ir gamta vaizduojama saikingai, kiek tai padeda atskleisti veikėjo jausmų ir nuotaikų pasaulį, kurio įtampa, pokyčius lemia santykis su išoriniu pasauliu, reakcija į neišvengiamai susiklosčiusią gyvenimo situaciją. Kadangi pasakojama pirmuoju asmeniu, susidaro įspūdis, kad riba tarp pasakotojo ir autoriaus išnyksta, todėl neatsitiktinai Biliūno novelės kartais pavadinamos autobiografinėmis. Intrigos pagrindą neretai sudaro veikėjo praeities ir dabarties išgyvenimų kontrastas. Ryškus kaltės ir atgailos motyvas. Biliūnui kaltė
– nebūtinai aiškus nusikaltimas, už kurį galima bausti. Svarbiausia savo kaltę reikia suprasti ir gailėtis dėl jos.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 829 žodžiai iš 2272 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.