Biochemijos egzaminu atsakymai bilietas
5 (100%) 1 vote

Biochemijos egzaminu atsakymai bilietas

BIOCHEMIJOS EGZAMINŲ ATSAKYMAI

.1 Ląstelių sandara ir cheminė sudėtis. Organiniai polimerai ir monomerai.

Ląstelės sudarytos iš subląstelinių struktūrinių darinių (branduolių, mitochondrijų, membranų, ribosomų, lizosomų, vakuolių, Goldžio komplekso, citoplazmos ir kt.) Visos subląstelinės struktūros yra sudarytos iš molekulinių struktūrų – polimerinių ir monomerinių biologinių molekulių, sudarytų iš atomų, jonų ir t.t. Bendros visų audinių ląstelių subląstelinės struktūros:

1. Ląstelės išorinė membrana-dengia ląst. paviršių ir atlieka atraminę ir trofinę funkcijas, dalyvauja perduodant signalus iš ląst. ir į ją.

2. Vidinės membranos-riboja ląst. turinį, skiria branduolio karioplazmą nuo hialoplazmos, ląst. ertmę suskaido į atskiras dalis, dengia daug ląst. organoidų.

3. Citoplazma-gaubia branduolį, įvairius membraninius darinius ir nemembranines struktūras. Citoplazmoje vyksta daug metabolinių procesų, tokių kaip glikolizė, riebiųjų rūgščių sintezė.

4 Branduolys sudarytas iš brand. apvalkalo, skystos dalies.

5 Endoplazminis tinklas-jį sudaro membraniniai kanalai, pūslelės ir cisternos.ET susijęs su branduolio apvalkalu. Jis veikia baltymų sintezę ir kaupia kalcio jonus.

6. Goldžio kompleksas yra artimai susijęs su ląst. išskyrimo funkcija.

7. Mitochondrijos-viena iš pagrindinių energijos (ATP) gamintojų ląst.

8. Lizosomos suskaido susidėvėjusius ląstelės komponentus.

9. Ribosomos-jų funkcija, baltymų sintezė, vykstanti slenkant ribosomai iRNR grandine.

10. Mikrovamzdeliai-reguliuoja įvairių dalelių pernešimą ir pasiuntimą išilgai mikrovamzdelių.

11. Centriolės-svarbios mitozės dalijmosi metu.

12. Mikrofilamentai-didelę įtaką turi griaučių raumenų ląst. Funkcija-kinetinė ir atraminė.

13. Intarpai, kurie skirstomi į trofinius, sekrecinius, pigmentinius ir kristalus.

2. a)Išorinės ir vidinės medžiagų apykaitos dėsningumai. b)Katabolinės ir anabolinės reakcijos

. a) medžiagų apykaita – tai sudėtinė biocheminių r-jų grandinė, kurios pagrindą sudaro maisto medžiagų įsisavinimas iš žmogų supančios aplinkos, tų medžiagų perdirbimas bei atliekų išskyrimas. Medžiagų apykaita skirstoma į išorinę ir vidinę. Norėdamas išgyventi organizmas turi prisitaikyti prie išorinės aplinkos, atitinkamos ekologinės nišos, sąlygų ir poveikio. Vidinė medž. apykaita vyksta įv organų bei audinių ląstelėse. Skiriami 3 vidinės medž. apykaitos etapai: 1) maisto medž. pasisavinimas 2) monomerų tolimesnis skaidymas iki acetil-CoA 3) acetil-CoA oksidinimas iki Co2 ir H2O

b) Skilimo r-jos vadinamos katabolinėmis disimiliacijos r-jomis, kurių metu E išskiriama, tai dažniausiai būna oksidacijos r-jos.

Naujų medžiagų sintezės r-jos vad. Anabolinėmis asimiliacijos r-jomis, tai dažn. Redukcijos r-jos, kurių metu E suvartojama.

Oksidacijos r-jų metu nuo oksidinamo substrato įv. fermentų, jų tarpe dehidrogenazių, atskiriami H atomai ir elektronai.

Redukcinių r-jų metu prie redukuojamo substrato yra prijungiami H atomai ar elektronai. Todėl medž. ir E apykaitos r-jų metu nuolat vyksta oksidacijos – redukcijos r-jos. Medžiagos nuolat skaidomos ir sintetinamos. Organizme nuolat vyksta maisto medž skaidymas, ardymas. E išskyrimas ir galutinių apykaitos produktų šalinimas į ląstelę ar organizmą supančią apl.

Iš organizmo nuolat išskiriamos, CO2, H2O, NH3, šlapalas, šlap. Rūgštis ir kt medžiagos susidariusios katabolizmo disimiliacijos skaidymo metu. Tuo pačiu metu organizme nuolat aktyviai vyksta suirusių bei sunaudotų medž. atstatymas. Naujų medž sintezė. Tai yra įmanoma dėl patekusių į organizmą su maistu organinių ir neorganinių medž perdirbimu ir įsisavinimu.

Anabolizmas ir katabolizmas sudaro gyvo organizmo funkcionavimo bei vystymosi pagr. Anabolizmui reikia E, kurią gauna iš disimiliacijos r-jų. Katabolinių r-jų metu E išsiskiria. R-jos kurių metu E yra naudojama vadinamos – ENDOERGINĖMIS r-jomis, o r-jos kurių metu E išskiriama – EGZOERGINĖMIS.

Anabolinės (asimiliacijos) sintezės r-jos yra endoerginės.Naujų medžiagų sintezės r-jos, kurių metu E suvartojama. Redukcijos

KAtabolinės (disimiliacijos) r-jos yra egzoerginės. Skilimo r-jos, kurių metu E išskiriama. Oksidacija.

3. Bioenergetikos (biocheminės termodinamikos) bendri dėsningumai. Maisto produktų energetinė vertė ir kaloringumas

Bioenergetika – mokslas apie energijos pokyčius biocheminių r-jų metu, t.y apie E išskyrimą ar naudojimą. Visi bioenergetikos dėsniai atitinka termodinamikos dėsnius.

1) Nusako sistemų kuriose vyksta šiluminiai procesai, E tvermės dėsnį. Termodinaminė sistema atlieka darbą, eikvodama savo vidinę E kaip organizmo būsenos funkcijją. Vidinės energijos pokyti galima išreikšti šilumos kiekiu ir atliktu darbu

2) Nusako izoliuotuose sistemose vykstančių termodinaminių procesų kryptį. Atvirose termodinaminėse sistemose vyksta medžiagų ir E apykaita su apl. Taigi, sistema iš būsenos, turinčios didesnę vidinę E, savaime gali pereiti į būseną, turinčią mažesnę E. Sistemai pereinant iš vienos būsenos į kitą, vyksta entalpijos (vidinės E) ir entropijos (sistemos būsenos f-ja) pokyčiai. Entalpijos pokytis atspindi sistemos energetinius pokyčius, o entropijos pokytis yra sistemos struktūrinių
pokyčių charakteristika. Termodinaminiai dydžiai, nustatyti standartinėms sąlygoms vadinami: standartinėmis termodinaminėmis funkcijomis ir žymimi standartinės laisvosios energijos entalpijos ir entropijos pokyčiais.

Maisto medžiagų energetinė vertė nusakoma ,,Si” sistemos vienetais džauliais, bet plačiau yra naudojamos kilo kolorijos. Norint sužinoti kiek energijos gaunama su maistu reikia žinoti maisto medžiagų energetinę vertę – koloringumą.

Baltymų 1g –9,3 Kcal , Anglevandeniai 1g – 4,1 Kcal; Lipidai 1g – 9,3 Kcal

4. Nukleorūgštys, jų sandara, klasifikacija ir funkcijos organizme.

Nukleoruštys – ilgi polimerai kuriuose nukleotidiniai subvienetai jungiasi tarpusavyje kovalentinėmis jungtimis. Yra 2 nukleorg. rūšys, kurios skiriasi tik cukrumi, įeinančiu į jų polimerinio pagrindo sudėtį. Nukleorg. į kurių sudėtį įeina dezoksiribozė, vadinamos dezoksiribonukleo rūgštimis (DNR). Į jų sudėtį įeina A, T, G, C. polimerinių DNR ir RNR molekulių bazių sekoje ir glūdi gyvos ląstelės genetinė informacija. Genų nukleotidų seka apsprendžia am r. seką baltymų molekulėje. Esanti DNR genetinė informacija tiesiogiai ląst neveikia. Tik tos info panaudojimas baltymų sintezei nulemia ląst fizikinius ir cheminius ypatumus. RNR molekulės nuo DNR molekulių skiriasi: 1) jų molekulėje vietoj dezoksiribonukleo rūgšties yra ribonukleorūgštis 2) Vietoj bazės timino ribonukleo rūgštyse yra bazė uracilas. Kiekvienoje ląstelės vieną ar tą pačią DNR molekulės dalį galima kopijuoti tūkstančius kartų, o RNR prieš palikdami branduolį ir virsdami informacinėmis ribonukleorūgštimis, chemiškai labai pakinta. Ląstelėje kaip ir virškinimo trakte, nukleino rg skyla iki mononukleotidų hidrolizės būdu, o pastarieji toliau katabolizojami jiems būdingais būdais.

5. a)Baltymai, b)jų cheminė sudėtis, c)klasifikacija, d)struktūra ir e)f-jos organizme

a) Baltymai tai organinės. medž. kurių molekulės sudarytos iš am.r., sujungtų peptidinėmis jungtimis į ilgas polipeptidines grandines.

b) C – (50-54 %) H – (6 – 7 %) N – (15 – 17%) O – (21 – 24%) S – (0 – 1%)

c) 1. Pagal formą skirstomi į :globulininius (rutuliukų forma) ir fibrilinius (lazdelių forma) 2. Pgl. Baltymo struktūrą: paprastieji proteinai – albuminai, globulinai, protaminai ir Sudėtingieji proteinai – nukleproteinai, chromoproteinai. d) *Pirminė struktūra – ją sudaro ilga polipeptidinė grandinė. Sudaryta iš am. R., sujungtų kovalentiniais (peptidiniais) ryšiais seka. Dažn. Peptid. Grandinę sudaro 100 -300 am. R likučių *Antrinė struktūra – sudaro kai polipeptido grandinė susirango i alfa spiralę arba beta klostes ir užima erdvėje tam tikra padėtį. Šią struktūra palaiko vandeniliniai ryšiai tarp am r išsidėsčiusių polipeptido grandinėje * Tretinę – sudaro kai polipeptidinė spiralė susiraito įv. konfigūracijom. Ją palaiko vandeniliniai, joniniai, kovalentiniai ( S-S) ryšiai, hidrofobinės R grupių sąveikos. Tretinė balt molekulių struktūra yra specifinė kiekvienam baltymui ir svarbi jo biologinėms f-joms. Biologinių balt. ypatybes nulemia tretinė struktūra* Ketvirtinė struktūra – susidaro susijungus iš 2 ir daugiau peptidinių grandinių. Ją palaiko vandeniliniai ir joniniai ryšiai tarp makromolekulių. Pagr. jungtys sutvirtinančios 4-tinę balt struktūra yra hidrofobinės. Į 4-tinę struktūrą turinčio baltymo sudėtį įeinanti kiekviena polipeptidinė grandinė turi savo 1-mine,2 ir 3 struktūrą jungiasi tarpusavy hidrofobiškai ir elektrostatiškai sąveikaudamos bei vandenilinėmis jungtimis. Ketvirtinę molekulių struktūrą turintieji balt. Vad. Oligomeriniais baltymais. Jeigu visi 4nės strukt. Subvienetai vienodi, turime homomerinį baltymą, jei skirtingi heteromerinį.

e) (1) baltymai – fermentai (2) baltymai – nešėjai, daugelis baltymų perneša įvairias medžiagas ir kaupia jas audiniuose (3) susitraukimą užtikrinantys baltymai – svarbi r susitraukimą nulementi f-ja (4) struktūriniai baltymai – atlieka struktūrinę atraminę f-ją (5) apsauginiai baltymai – jie sugeba pažinti ir padaryti nekenksmingomis bakterijas, virusus ir baltyminės kilmės svetimkūnius (6)baltymai reguliatoriai – visose ląstelėse atsako už medžiagų ir E apykaitos reguliavimą (7) nervinį signalą generuojantys ir perduodantys baltymai – nervinių ląst atsaką į specifinį dirgiklį perduoda receptoriai (8) Maisto baltymai.

6. Baltymai maisto produktuose ir jų katabolizmas virškinimo trakte

Kiaušiniai – kiaušinio albuminai, pieno produktai – kazeinas, Mėsa – feritinas, grūdai – gliadinas. Kiekvieną dieną žarnyne yra suvirškinama apie 70-100 g patekusiu su maistu egzogeninių baltymų ir 25 – 200 endogeninių baltymų, gautų iš suirusių žarnyno ląstelių bei virškinimo fermentų. Patekę su maistu polipeptidai virškinimo trakte iš pradžių skaidomi iki laisvų asminorugščių, tik jos gali per žarnų sienelę prasiskverbti į vartų venos kraują. Baltymų virškinimą sudaro 2 etapai: a)ERTMINIS – vyksta skrandyje ir dvylikapirštėje žarnoje b)MEMBRANINIS – plonosiose žarnose. Maisto baltymų virškinime dalyvauja 3 grupės fermentų, kurie skirstomi pagal jų šaltinį: skrandžio sulčių, kasos sulčių fermentai ir žarnyno sienelės proteazės. Patekę į burną maisto baltymai
mechaniškai susmulkinami, suvilgomi, tačiau burnoje nėra baltymus skaldančių proteininių fermentų. 1. Pagrindinis baltymų virškinimas prasideda skrandyje, juos veikia skrandžio sulčių fermentai ir HCl. 2.Susidarę skrandyje laisvi poli- ir oligopeptidai bei nesuskilusios baltymų molekulės patenka į dvylikapirštę žarną, į kurią atsiveria kasos ir tulžies latakai. Skrandyje ir 12-pirštėje žarnoje vyksta ertminis virškinimas 3. 12-pirštėje žarnoje susidarę tripeptidai ir dipeptidai patenka į plonąsias žarnas. Kur prasideda membraninis virškinimas. Jame Dalyvauja prie plonosios žarnos sienelės membranų prisitvirtinę fermentai.

7. Baltymų – am. r. – pasisavinimas ir apykaita audinių ląstelėse.

Pro plonųjų žarnų sienelę absorbuotos amino rg. Patenka į vartų veną ir su jos krauju į kepenis. Absorbuotos am r. Nelieka kepenyse, o su krauju patenka į įv. Organus ir audinius. Laisvų am. r. konc. ląst viduje yra daug didesnė nei jų konc už ląst ribų. Pagrindinės am rg. yra 9: Histidinas, Lizinas, Treoninas, Izoleucinas, Metionimas, Triptofanas, Leucinas, Fenilalaninas, Valinas. Am r bendrą kiekį sudaro: maisto baltymai ir ląst baltymų protealizės produktai. Am r. Audiniuose yra naudojamos: 1) ląst proteinų sintezei 2) am r. Katabolinėms r-joms 3) specialių azotinių junginių sintezei. Am r audiniuose nesikaupia. Patekusios į audinių ląsteles am r dalyvauja medž. ir E apykaitos bei biosintezės r-jose. Am r. Funkcinių grupių katabolizmas ląstelėse vyksta keliais būdais: Dezamininimo (žmogaus ląst vyksta oksidacinis dezamininimas), Peramininimo (tai vienas svarbiausių am r apykaitos būdų. Jo metu sintetinamos kai kurios pakeičiamos am r. ) Dekarboksilinimo ( dekarboksilinant, susidaro biogeniniai aminai. Jų dideli kiekiai susidaro nerviniame audinyje ir perduoda nervinį signalą per sinapsę) ir kitais būdais.

8. Baltymų biosintezė ir jos reguliacija.

Anabolinių steroidų poveikis. Baltymų biosintezė vyksta visose organizmo ląstelėse keliais etapais. Baltymų sintezei užtikrinti reikia DNR, iRNR, tRNR, rRNR, ribosomų, transferinų, ATP ir kitų komponentų. Tam, kad baltymų sintezė ląst. Vyktų tiksliai, reikia, kad genetinė informacija, esanti DNR nukleotidų linijinėje sekoje, būtų perduodama linijinei am r. sekai polipeptidinėje grandinėje. 1)transkripcija – tai iRNR biosintezės procesas, kurio metu ant aktyvinamo geno paviršiaus perrašoma DNR sukaupta info apie baltymų polipeptidinės grandinės sandarą – pirminę baltymo struktūrą. Transkripcija prasideda kai aktyvinamas DNR molekulėse esantis genas 2)transliacija – ji apima 5 etapus: am r. aktyvinimą, peptidinės grandinės sintezės skatinimą, peptidinės grandinės elongaciją, jos baigtį ir erdvinės struktūros sudarymą. Baltymų sintezei naudojamos tik aktyvintos baltymų rūgštys. 3)skatinimas – genetinės info perdavimo, skatinimo metu iš atskirų komponentų surenkamas baltymų sintezės aparatas ir vyksta parengiamosios r-jos. Genetinės info perdavimą organizuoja ribosomos. Baltymų biosintezės reguliacija. Aktyviai veikiančių struktūrinių genų konkretus kiekis skirtingas įvairiose atskirų vystymosi stadijų audiniuose ir organuose. Visus struktūrinius etapus galima suskirstyti: 1)genai veikiantys visose ląstelėse 2)genai veikiantys tik vieno tipo audinių ląst. 3)genai, kurių reikia siaurai f-jai atlikti. Baltymų sintezei reguliuoti turi didelę įtaką ribosomų kiekio bei aktyvumo pokyčiai. Svarbi yra baltymų sintezės reguliacija, kuri remiasi grįžtamuoju ryšiu, t.y. priklauso nuo baltymų irimo audiniuose.

9. a)Fermentų sandara, b)funkcijos organizme ir c)klasifikacija

. a) Fermentai – paprasti ar sudėtiniai globuliniai baltymai, sudaryti iš vieno ar dviejų komponentų. Dvikomponentinių fermentų baltyminė dalis vadinama apofermentu, nebaltyminė – kofermentu, o visas kompleksas – holofermentu. Jeigu nebaltyminė fermento dalis stipriai sujungta su baltymine ir biocheminės reakcijos metu neatsiskiria, ja vadiname prostetine grupe. b) kofermentai bei prostetinės grupės veikia taip: 1) dalyvauja katalizės re-jose 2)palengvina kontaktą tarp apofermento ir substrato 3) stabilizuoja apofermentą c) Fermentų klasifikavimas (pgl. Tai kokias r-jas katalizuoja): 1) Oksireduktazės – fermentai katalizuojantys oksidacijos – redukcijos r-jas 2) Transferazės – fermentai kurie katalizuoja funkcinių grupių ir radikalų pernaša 3) Hidrolazes – fermentai kurie dalyvaujant vandeniui skaido cheminius ryšius 4) Lipazės – fermentai kurie nedalyvaujant vandeniui skaldo substratą, sudarydami dvigubą ryšį arba prijungia f-nes grupes ir radikalus prie substrato molekulėje esančio dvigubo ryšio 5) Izomerazės – ferm. Katalizuojantys vid substrato molekulių kitimus, kurių metu susidaro jų izomerinės f-mos 6) Ligazės – ferm katalizuojantys sintezės r-jas, kurių metu naudojama ATP energija, susidaro junginiai turintys būdingą sudėtingą struktūrą.

10. Fermentinės katalizės mechanizmas ir fermentinių r-jų kinetika.

Norint, kad bet kokia biocheminė r-ja įvyktų, reikia, kad reaguojančios molekulės kontaktuotų viena su kita. R-ja vyksta tik tuo atveju jei molekulės turi pakankamą kiekį kinetinės E. Biologiniai katalizatoriai sugeba ,mažinti aktyvacijos E ir energetinį barjerą, todėl fermentinės r-jos vyksta labai greitai, net
esant labai žemai temperatūrai. Fermentų katalizavimo poveikį sudaro 3 fazės: 1)substrato molekulės prijungimas prie fermento 2) substrato pasikeitimas fermento – substrato komplekse 3)Galutinio r-jos produkto atsiskyrimas nuo fermento. Greičiausiai vyksta 1-moji fazė, o lėčiausiai 2-oji fazė. Fermentinės r-jos gali būti vienasubstratinės ir dvisubstratinės. Labiausiai yra paplitusios dvisubstratinės r-jos, kurių metu susidaro 2 r-jos produktai. Atsižvelgiant į tai skiriami 2 pagr. šių r-jų mechanizmai: 1) dvigubo pavadavimo – prie fermento prisijungia vienas substratas, susidaro fermento substrato kompleksas, po to prisijungia antrasis substratas ir susidaro naujas fermento – substrato kompleksas 2) nuoseklios katalizės – abu substratai turi jungtis su fermentu ir sudaryti trigubą kompleksą, prieš susidarant naujam r-jos produktui. Kinetika – mokslas apie r-jų greitį, jų priklausomumą nuo įv veiksnių. Fermentinės r-jos greitis priklauso nuo fermento aktyvumo, kuris gali būti išreikštas įv. Vnt. Kiekvieno fermento aktyvumui turi įtakos terpės, kurioje vyksta r-ja, temperatūra ir pH reikšmė. Fermentinių r-jų aktyvumui turi Ca2+, K+, Mg2+, Mn2+, Cu2+ jonai, kurie veikia fermento molekulės erdvinę struktūrą bei fermento ir substrato komplekso susidarymą.

11.ANGLIAVANDENIAI MAISTO PRODUKTUOSE IR JU APYKAITA VIRŠKINAMAJAME TRAKTE

Angliavandeniai(CH2O)n – labiausiai paplitę augalu pasaulyje organiniai junginiai. Jie rutuliojasi iš neorganiniu junginiu žaliojoje augalu dalyje veikiant saulės spinduliams fotosintezės proceso metu. Angliavandeniai patekę į žmogaus organizmą,kinta biocheminių reakcijų metu, paversdami cheminę energija mechanine. Nesunaudoti angliavandeniai kaupiasi įvairiuose organuose kaip atsargos. Pagr. jų struktūros bruožas- jų molekulėje randama ne mažiau kaip 2 hidroksilines ir 1 karboksilinė grupės. Chemiškai jie yra aldehido ar ketono alkoholiai. Angliavandeniai skirstomi į :

polisacharidus(daugiau nei 10 monosacharidu), monosacharidus, oligosacharidus (nuo 2 iki 10 monosacharidu).Polisacharidai skirstomi į: heterosacharidus ir homosacharidus.

Didžiausia įtaka organizmui turi gliukoze ir fruktoze. Gliukozė yra nuolatinė žmogaus kraujo ir audinių dalis. Iš gliukozės organizme susidaro glikogenas. Fruktozė yra augaluose ir kartu su gliukoze ji suteikia (medui,nektarui) saldumo skonį. Polisacharidai, tokie kaip celiuliozė augaluose atlieka atraminio audinio funkciją ar atsarginės maisto medžiagos funkcija (krakmolas).Polisacharidai būdami gleivėtos, lipnios konsistencijos, dengia besitrinančius sąnarius, kraujagyslių pavirsiu, apsaugodami nuo mechaninio pažeidimo.

Su maistu į organizmą paprastai patenka disacharidai ir polisacharidai. Angliavandeniai pradedami skaidyti burnoje, veikiant seilių fermentams. Burnoje angliavandeniu skaidymas trunka neilgai, kol maistas kramtomas. Skrandyje jie neskaidomi. Toliau žarnose angliavandenius skaido kasos ir žarnyno fermentai. Žarnyne vyksta visiška polisacharidų, disacharidų hidrolizė iki monosacharidų. Kasos, žarnų bei tulžies išskiriamoms sultims būdinga šarminė reakcija. Kasa į dvylikapirštę žarną išskiria amilolizininius fermentus, kurie hidrolizuoja krakmolą ir glikogeną.Žarnyne vyksta ertminis bei membraninis cukrų virškinimas ir susidaro pagrindiniai monosacharidai: gliukozė, fruktozė, galaktozė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2648 žodžiai iš 8732 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.