Bioetika
5 (100%) 1 vote

Bioetika

I. ĮVADAS

Bioetika – tai etikos taikymas taip vadinamuose gyvybės moksluose ir biotechnologijoje. Sparčiai vystantis genetikos mokslui ir žmonėms vis labiau suvokiant gyvybę sukuriančiuosius ir lemiančius gamtos elementus, svarbiu dalyku tapo ir šio mokslo taikymo pasekmės pačiai žmonijos raidai.

Šiuolaikinė sveikatos priežiūros etika (bioetika) galėtų būti laikoma vienu svarbiausių veiksnių, kurie turėjo įtakos pacientų teisių ir orumo apsaugos principų plėtrai XX a. antrojoje pusėje. Ši disciplina padeda suformuluoti ir apibrėžti aktualiausias žmogaus teisių problemas, kurias kelia šiuolaikinėje medicinos praktikoje taikomos modernios biotechnologijos. Ypač kontraversiškos yra reprodukcinių technologijų taikymo, genetinės informacijos naudojimo ir saugojimo, žmogaus naudojimo moksliniams tyrimams, organų ir audinių transplantacijos keliamos problemos. Žmogaus klonavimas ir embrionų kamieninių ląstelių tyrimai – karščiausi pastarųjų metų pasaulinės bioetikos diskusijų klausimai.

Pasaulinių mokslinių ir technologinių procesų temos šiandien neaplenkia nei vienos šalies. Lietuva nėra išimtis. Spaudoje skaitome apie pasitaikančius primygtinus siūlymus tėvams savo vaikus gydyti eksperimentiniais vaistais, susiduriame su dirbtiniu apvaisinimu kuris sąlygoja tai, kad iš daugelio sveikų žmogaus embrionų yra pasirenkamas tik vienas ar keli kuriems „suteikiama teisė“ gimti, rūpinamės asmens sveikatos informacijos saugomos poliklinikose apsauga. Visa tai yra bioetiniai klausimai informacijos apie kuriuos dar dažnai labai trūksta. Dar neaišku ar Lietuvoje atliekami medicininiai ir genetiniai tyrimai atitinka žmogaus teisių ir orumo išsaugojimo principus, ar kiekvienas dėl mokslinių ar gydymo tikslų moksliniuose tyrimuose dalyvaujantis žmogus yra pilnai ir suprantamai informuojamas apie tokių tyrimų tikslus ir pasekmes.

II. ANTROPOLOGIJA

Antropologija – žmogaus, jo kilmės, evoliucijos ir rasių mokslas. Kultūrinės antropologijos tyrimų objektas – žmogus ir visuomenė, kurioje jie gyvena. Antropologijos skirstoma į kultūrinę – socialinę, fizinę – biologinę, antropologinę lingvistiką, archeologiją, taikomąją antropologiją. Socialinė antropologija labiausiai pabrėžia žmonių bendravimą tam tikrame kultūriniame fone – visuomenėje.

Evoliucijos teorijos:

Daugumas žmonių kaip neginčijamą tiesą pripažįsta teoriją , jog žmogus kilęs iš gyvūnų evoliucijos eigoje. Darvinas buvo pirmas žmogus, suformulavęs pakankamai įtikinamą hipotezę, kuri paaiškino įvairiausių gyvybės rūšių atsiradimą. Pagal šią hipotezę, evoliucija remiasi dviem principais:

1. atsitiktiniais pakitimais

2. natūralia atranka.

Darvinas teigė, kad dauginimosi procese kai kurie individai įgyja naujas savybes, kurių dėka jie turi daugiau šansų išgyventi kovoje už būvį. Įgytos naujos savybės užsifiksuoja genuose ir perduodamos palikuonims. Po ilgesnio laiko pakitimai organizme tampa tokie žymūs, jog atsiranda nauja rūšis.

Žmonėms tai atrodo įtikinama. Per milijonus metų žuvis virsta žmogumi. Bet ar iš tikrųjų taip buvo? Ar yra rimtas mokslinis pagrindas, kuris leidžia teigti, jog evoliucija vyksta pagal Darvino pateiktą schemą?

Absoliuti dauguma mokslininkų iš paskutiniųjų gina Darvino teoriją iš anksto atmesdami bet kokią kitą alternatyvią teoriją… Jie teigia, jog evoliucija jau ne teorija, bet realus faktas. Tačiau iš tikrųjų ši koncepcija negali net pretenduoti į rimtos teorijos rangą, nes evoliucijos teorija tokia, kokia ji yra dabar, nesugeba moksliškai paaiškinti kaip viena rūšis virsta kita.

Kai mokslininkai kalba apie evoliuciją, jie sako, kad visos gyvybės formos, veikiant fizikos dėsniams, atsirado iš vienaląsčio organizmo. Taigi, gyvybės fenomenas susiveda į chemiją, o chemija į fiziką. Laikoma, jog išsamiam evoliucijos mechanizmui paaiškinti užtenka žinoti fizikos ir chemijos dėsnius ir visi turimi duomenys patvirtina, jog evoliucija vyksta būtent taip, o ne kitaip.

Žmogus:

Žmogus apdovanotas protu; jis yra gyvenimas, suvokiantis pats save; jis turi supratimą apie save, savo draugus, apie savo praeitį ir savo ateities galimybes. Šis suvokimas savęs kaip atskiros visumos, suvokimas savo gyvenimo kaip trumpo švystelėjimo, ir to, kad ne savo valia gimęs, ir mirs prieš savo valią, kad mirs anksčiau negu tie, kuriuos myli, arba tie pirma jo, suvokimas savo vienišumo ir atskirtumo, savo bejėgiškumo prieš gamtos ir visuomenės jėgas, visa tai daro jo uždarą, atskirtą egzistenciją nepakeliamu kalėjimu. Žmogus yra orus kaip asmuo; jis nėra tik kažkoks daiktas, bet pats yra kažkas. Jis gali save pažinti, save valdyti, laisvai atsiduoti ir bendrauti su kitais asmenimis. Žmogaus asmuo, sukurtas pagal Dievo paveikslą, yra drauge ir kūninė, ir dvasinė būtybė. Biblinis pasakojimas tą tikrovę išreiškia simboline kalba, tvirtindamas, kad „Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“. Dievo sumanytas buvo visas žmogus. Šventajame Rašte žodis siela ne kartą reiškia žmogaus gyvybę arba visą žmogaus asmenį. Tačiau juo pavadinama ir tai, kas žmoguje yra intymiausia ir vertingiausia, kuo jis labiausiai panašus į Dievą: „siela“ – tai žmogaus dvasinis pradmuo.

Jau Pradžios knygoje Dievas
pabrėžė žmogaus gyvybės šventumą. Žmogaus pralietas kraujas šaukiasi Dievo, kadangi žmogus sutvertas pagal Jo paties paveikslą ir panašumą. Žmogus yra neliečiamas ne todėl, kad jis yra gyvas. Gyvūnai tada irgi turėtų būti neliečiami, nes jie irgi yra gyvi. Žmogaus gyvybė yra išskirtinė todėl, kad tik žmogus yra asmuo, kad jis yra vienintelis kūrinys, Dievo norėtas dėl jo paties. Būti asmeniu – tai, nepriklausomai nuo fizinės ar psichinės būsenos, nuo amžiaus tarpsnio, būti žmogumi. Todėl nuo pat prasidėjimo momento iki pat mirties žmogus yra asmuo su visomis asmens teisėmis ir visų pirma su prigimtine teise į gyvenimą. Jau pats buvimas žmogumi suteikia jam orumą ir nepažeidžiamumą. Tai žmogų išskiria iš daiktų pasaulio ir padaro subjektu.

III. ŽMOGAUS GYVYBĖS ATSIRADIMAS PROKREACIJOS BŪDU IR DIRBTINĖ REPRODUKCIJA.

Prokreacija yra išskirtinai žmogiškas dalykas, o reprodukcija – technologinio proceso rūšis. Šiandien žmogaus pradėjimą ir gimdymą visuomenė vis dažniau įvardija kaip paprastą individo „reprodukciją“. Tačiau yra esminis skirtumas tarp prokreacijos ir reprodukcijos – tai skirtumas tarp vaiko pradėjimo ir vaiko „padarymo-pagaminimo“.

Kai biotechnologijos, ištobulintos apvaisinant gyvūnus, buvo pradėtos taikyti žmonėms, tapo įmanoma kištis į žmogiškosios prokreacijos vyksmą. Todėl iškilo klausimas dėl moralinio tokių intervencijų leistinumo „Įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos, kurios, atrodytų, tarnauja gyvybei ir kurios dažnai šia intencija taikomos, iš tikrųjų atveria duris naujiems gyvybei gresiantiems pavojams“.

Nesama vienos nuomonės ir dėl troškimo turėti kūdikį ir teisės į reprodukciją. Vieni mano, kad sveikata yra visapusiška žmogaus gerovė, o troškimas turėti kūdikį yra genetiškai determinuotas, todėl jis turi būti patenkinamas, kaip kad vienas iš pagrindinių poreikių. Jų nuomone, nevaisingi turi tokią pačią teisę į reprodukciją kaip ir vaisingi. Oponentai teigia, kad troškimas turėti kūdikį nėra genetiškai determinuotas, o tai yra daugiau socialinio spaudimo išraiška, kuri ir lemia norą turėti kūdikį. Jie mano, kad tai yra nenatūralus dauginimosi būdas. Šiam požiūriui pritaria ir Katalikų bažnyčia, teigdama, kad dirbtinis apvaisinimas – tai neleistinas kišimasis į gamtą ir į tai, kas Dievo sukurta. Trečio asmens įsiterpimas vertinamas kaip santuokos ir šeimos šventumo sutepimas.

Dirbtiniu apvaisinimu vadinami vidiniai veiksmai moters kūne, kuriais dirbtinai sukeliamas vyro sėklinės ląstelės įsijungimas į moters kiaušialąstę, kai vyro sėklinė ląstelė dirbtinai įterpiama į moters kiaušialąstę arba moteriai perkeliama ne kūne apvaisinta kiaušialąstė.

Yra du pagrindiniai dirbtinio apvaisinimo būdai: apvaisinimas sutuoktinio sperma ir apvaisinimas donoro sperma.

Pirmasis pasaulyje dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtas kūdikis, Louise Brown, gimė Didžiojoje Britanijoje 1978 metais. Šis įvykis sukėlė plačias etines diskusijas dėl dirbtinio apvaisinimo priimtinumo. Išsiskyrė dvi nuomonių kategorijos: vieni buvo už, o kiti – prieš dirbtinį apvaisinimą. Prieštaravimai išlieka ir iki šių dienų.

Anot pirmosios kategorijos atstovų, nevaisingumas yra liga, o dirbtinis apvaisinimas yra šios ligos gydymo metodas. Šios nuomonės reiškėjai vadovaujasi PSAO ligos apibrėžimu, pagal kurį liga traktuojama kaip fizinės, psichinės ir socialinės gerovės nebūvimas. Anot kitos kategorijos atstovų, nevaisingumas yra socialinė problema, liečianti daugiau nei vieną asmenį, todėl nereikalauja medicininės intervencijos.

Kyla prieštaravimų ir dėl genetinio „skriningo“. Dirbtinio apvaisinimo techologijos duoda galimybę diagnozuoti genetiškai paveldimas ligas preimplantaciniu laikotarpiu, dar neišsivysčius nėštumui. Preimplantacinė diagnostika – tai metodas, kai „in vitro – perkeliant embrioną“ tikrinamos lytinės ląstelės dėl genetinių sutrikimų. Jei nustatomas defektas, dirbtinio apvaisinimo procedūra nutraukiama. Tokiu būdu, šiai procedūrai pritariančių nuomone, yra išvengiama nereikalingų fizinių, emocinių ir moralinių kančių, susijusių su nėštumo nutraukimu dėl genetinės patologijos. Tačiau kyla etinė problema – kokios genetinės ligos turėtų būti identifikuojamos? Be to, šios technologijos pagalba yra įmanoma nustatyti ir pasirinkti vaisiaus lytį, kas, dirbtinio apvaisinimo procedūrai nepritariančių nuomone, yra neleistina.

Feministinio judėjimo atstovai šiuo klausimu taip pat nėra vieningi. Viena jų grupė teigia, kad tai yra patriarchalinis medicininės technologijos metodas, įgalinantis kontroliuoti ir kolonizuoti moters kūną, sutapatindamas moters vaidmenį tik su jos biologine reprodukcine paskirtimi ir neįžvelgiantis moteryje pilnos, visapusiškos asmenybės, turinčios daugiau interesų. Šį požiūrį kritikuoja kita feministinio judėjimo atstovų grupė, mananti, kad tai yra reikalinga procedūra, tačiau ji gali būti netinkamai naudojama.

Kai kas mano, kad moteris yra priversta dalyvauti dirbtinio apvaisinimo procedūroje ir pasirinkti motinystę dėl visuomenės, o ypač dėl savo partnerio. Jų nuomone, šis metodas kenkia moters sveikatai, tuo labiau, jog dirbtinio apvaisinimo rezultatai vis dar yra santykinai maži: literatūros duomenimis, per gydymo ciklą sėkmingų
nėštumų skaičius siekia tik 18%. Dėl to yra manančių, kad dirbtinis apvaisinimas nėra gydomoji procedūra, o tiesiog moksliniai bandymai. Todėl labai svarbu pateikti teisingą informaciją apie šios procedūros sėkmingų rezultatų dažnį, apie galimą riziką, tam kad moteris galėtų pati apsvarstyti ir priimti jai naudingą sprendimą.

Kyla klausimas, ar galima dirbtinio apvaisinimo procedūrą taikyti vienišoms, vyresnio amžiaus, ŽIV infekuotoms moterims, lesbietėms ir kt. Tuomet neišvengiamai reikėtų spręsti, kas bus tinkami kūdikio tėvai. Susiduriama su etine problema – kas gali nuspręsti kokio amžiaus moteris gali turėti kūdikį, o kokio jau negali. Kas gali pasakyti, ar vieniša arba nepagydoma liga serganti moteris bus prastesnė motina? Šiai procedūrai pritariantiesiems atrodo nesąžininga, kad nevaisingi turi įrodyti, jog jie bus geri tėvai, kai tuo tarpu vaisingi to daryti neprivalo. Daugelyje šalių tai paliekama spręsti gydymo įstaigoms.

Kita problema – lytinių ląstelių donoryste. Kokia ji turėtų būti – altruistinė ar komercinė? Yra nuomonė, jog lytinių ląstelių donorai neturi gauti atlyginimo, nebent minimalią kompensaciją už sugaištą laiką ir nepatogumus. Manoma, jog turi būti skatinama altruistinė donorystė, nes bet koks mokestis gali turėti žalingą efektą, skatindamas netinkamą lytinių ląstelių donorystės motyvaciją, kaip antai finansinės naudos gavimas. Tuomet būtų išnaudojama mažiau pasiturinti visuomenės dalis, kuri, kaip labiausiai tikėtina, atsilieptų į finansinį paskatinimą. Egzistuoja ir kita nuomone, pagal kurią gametų donorystė turėtų būti mokama paslauga dėl didelio donorų trūkumo.

Lytinių ląstelių donorystė palietė dar vieną problemą – kas bus laikomi kūdikio tėvais? Spermos donoras, duodamas lytines ląsteles atsisako tolimesnio tėvystės vaidmens. Didžiojoje Britanijoje kūdikio tėvu laikomas moters, kuriai atliekama dirbtinio apvaisinimo procedūra, sutuoktinis. Apvaisinus svetimą kiaušialąstę, moteris išnešioja ir pagimdo kūdikį, su kuriuo jos nesieja jokie genetiniai ryšiai. Šiuo atveju gestaciniai ir genetiniai motinystės aspektai yra atskiriami. Kurie gi iš jų yra tikresni motinystės indikatoriai? Ar vieni yra svarbesni už kitus? Didžiojoje Britanijoje vaiko motina laikoma vaisių išnešiojusi moteris, t.y. gestacinė motina.

Gametų donorystė labai skiriasi nuo kitų donorystės formų, nes tai yra paveldimos medžiagos davimas palikuonių, kurie genetiškai bus artimi donorui, sukūrimui. Etinės problemos dėl gametų donorystės yra susijusios su potencialia moraline žala tiek gametų donorams, tiek ir gametų recipientams bei būsimam vaikui. Nors lytinių ląstelių donorų anonimiškumas yra labai svarbus, tačiau galutinė teisinė pozicija šiuo klausimu yra neaiški daugelyje šalių. Čia susikerta dvi teisės – suaugusiojo teisė į privatų gyvenimą ir vaiko teisė žinoti savo genetines šaknis. Švedijos įstatymai leidžia dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtam asmeniui, sulaukus 18 metų, sužinoti donoro asmenybę ir savo genetinę kilmę.

Su dirbtiniu apvaisinimu yra glaudžiai susijusi surogacijos problema. Surogatinė motina yra moteris, samdoma ar savanoriškai sutinkanti be apmokėjimo būti dirbtinai apvaisinta būsimo vaiko tėvo sperma tuo atveju, kai jo paties žmona negali pastoti ir išnešioti vaisiaus. Tokiu būdu, surogatinės motinos funkcijos yra išnešioti ir pagimdyti kūdikį be tolimesnio ketinimo jį auklėti, t.y. atsisakoma motinystės teisių. Surogacijos metodas yra naudojamas kaip įsivaikinimo alternatyva ir kaip būdas turėti kūdikį, kuris būtų genetiškai artimas nors vienam iš vaiką auginančios šeimos tėvų. Tačiau daugiausia diskusijų kelia komerciniai surogacijos aspektai. Iki 1992 metų JAV buvo vienintelė pasaulyje šalis, leidžianti komercinę surogaciją. Yra sudaromas teisiškai patvirtintas kontraktas, pagal kurį vaisių išnešiojusi ir pagimdžiusi moteris turi už atitinkamą sumą perduoti kūdikį po gimimo jį auginsiančiai šeimai. Susirūpinimą kelia potenciali žemesnio socialinio – ekonominio sluoksnio moterų išnaudojimo galimybė. Tyrimų duomenys rodo, jog surogatinėmis motinomis dažniausiai tampa mažiau išsilavinusios ir neturtingos moterys. Taigi, vėl iškyla etinių problemų – tai neturtingų moterų išnaudojimas, parsidavimas laikinai vergystei, prekyba kūdikiais ir kt.

Dirbtinis apvaisinimas religiniu požiūriu yra nepriimtinas. Moteriai duodama vaistų, sukeliančių ovuliaciją. Subrendę kiaušinėliai surenkami ir sumaišomi su sperma specialiame inde, kur jie gali apsivaisinti. Po to keli mažyčiai embrioniniai žmogučiai įdedami į moters gimdą tikintis, kad bent vienas ten išaugs.

Embrionų šaldymas, jų persodinimas taip pat nusikaltimas. Nes, pavyzdžiui, atšildant užšaldytus, embrionus apie 50% jų žūva. Po persodinimo išgyvena tik 14%. Tokiu būdu nužudoma 86% dirbtinu būdu pradėtų vaikų, nes dauguma apvaisintų kiaušinėlių sunaikinama ar žūsta.

Kun.profesorius Angelo Serra, Žmogaus genetikos instituto prie Katalikų universiteto Romoje direktorius, surinko duomenis iš 62 klinikų, taikančių šį savotišką žmonių ,,produkcijos“ metodą. Iš 14585 embrionų, gautų 1985 m. dirbtinio apvaisinimo keliu tik 7933 vėliau buvo įsodinti į gimdą, o likusius išmetė, kaip neteikiančius
taisyklingai vystytis. Iš 7933 embrionų mirė 6624, t.y. apie 83%. Taigi pavyko pradėti tik 169 nėštumus. Iš jų 628 baigėsi persileidimu. Tie skaičiai liudija apie klaikius šio metodo taikymo padarinius: tik neskaitlingiems embrionams, sudarantiems 4,1%, buvo lemta gimti, likusieji 95,9% buvo sunaikinti.

Katalikai teigia, kad ir koks didelis būtų sutuoktinių troškimas turėti vaikų, jis nesuteikia teisės taikyti tokias technikas, kurios priešingos žmogaus prokreacijos esmei ir pažeidžia naujojo žmogaus orumą. Vien troškimas turėti vaikų dar nesuteikia teisės jų turėti. Vaikas yra asmuo ir turi savo, kaip „subjekto“, orumą. Todėl vaikas, kaip toks, negali būti sumanytas kaip „objektas“. Iš tikrųjų vaikas yra teisių subjektas: vaikas turi teisę būti pradėtas su absoliučia pagarba jo asmeniui.

Dirbtinis apvaisinimas – problematiška, pilna prieštaravimų bei abejonių tema. Sprendžiant dirbtinio apvaisinimo problemą, būtina atskirti medicininius, etinius ir teisinius aspektus.

IV. GENŲ INŽINERIJA IR KLONAVIMAS

Paskutiniais dviem dešimtmečiais labai sparčiai vystantis biotechnologijos mokslui, buvo pradėti kurti ankščiau gamtoje niekada neegzistavę organizmai – šiandien vadinami genetiškai modifikuotais organizmais.

Natūraliai gamtoje egzistuoja didžiulė įvairovė organizmų. Organizmu vadinamas bet koks biologinis vienetas, galintį daugintis ir perduoti genetinę medžiagą palikuonims. Tuo tarpu genetiškai modifikuoti organizmai (GMO) yra organizmai, kuriuose genetinė medžiaga yra pakeista tokiu būdu, kuris natūraliai nepasitaiko nei poruojantis, nei natūralios rekombinacijos būdu. Genetiškai modifikuoti gali būti tiek mikroorganizmai, tiek augalai, tiek gyvūnai.

Vis platesnės žinios apie žmogaus genetinį paveldą (genomą), genų aktyvumo nustatymas, įgalinantis juos keisti, modifikuoti ar sumainyti, atveria medicinai naują, nenusakomą ateitį ir kartu iškelia naujų ir labai subtilių etinių problemų.

Kol pasaulyje netyla aršios diskusijos dėl genetiškai modifikuoto maisto, biotechnologijų produktai pamažu skverbiasi į mūsų namus ir kaip kitų žmogiškosios buities aspektų patobulinimas. Juk gyvi organizmai mums ne tik maistas, bet ir po vienu stogu gyvenantys draugai, namų puošmena. Šias jų funkcijas lemiančius požymius taip pat galime tobulinti, keisti, įvairinti genų inžinerijos metodais.

Kol kas naujomis, įdomesnėmis savybėmis pasižyminčių naminių gyvūnėlių ir augalų kūrimas nėra tiesioginis biotechnologų tikslas. Dar daugybė likę išaiškinti fundamentalių tiesų, išspręsti maisto stygiaus ir kokybės, medicinos, farmacijos, taršos problemų. Tačiau didžioji dauguma esminių tyrimų ir biotechnologijų neapsieina be kūrimo naujų genotipų, kurie savo ruožtu kartais tampa pagrindu išraiškingiems fenotipams, viliojantiems nepalikti tokio organizmo įkalinto laboratorijoje, o paversti jį intriguojančia namų interjero puošmena. Žinoma, turime būti užtikrinti visapusišku tokios veiklos saugumu: naujasis augintinis neturi skleisti alergenų ar toksinų ir turi būti nepajėgus išgyventi natūralioje aplinkoje, kad ištrūkęs į laisvę negriautų ekosistemų pusiausvyros. Pavyzdžiui JAV jau galima įsigyti ypatingų akvariuminių žuvyčių – jos fluorescuoja. Tokiam žaviam efektui gauti užteko vienintelio papildomo geno, įstatyto paprastoms zebražuvėms.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2887 žodžiai iš 9440 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.