Bitininkystė
5 (100%) 1 vote

Bitininkystė

Įvadas.

Bites ir jų darbo vaisius žmonija žino iš pačios senovės.

Bitininkystės pradžia buvo laukinių bičių medaus kopinėjimas iš medžių uoksų (ąžuolų, pušų, liepų) bei pievų kimšų.

Ilgainiui žmogus liovėsi plėšęs iš bičių medų ir pradėjo jas globoti, ypač įsikūrusias medžių drevėse. Šalia drevių pradėta miške statyti stuobrinius avilius. Tačiau tiksliau nustatyti, kada jie atsirado sunku. Rašytiniai šaltiniai mini nuolatinę bitininkystę gana vėlai. Apie stuobrinius avilius VIII a. pr. m. e. pirmųjų žinių pateikė Heziodas. IV a. pr. m. e. apie juos rašė Pitijus iš Masilijos, I a. pr. m. e. — M. Terentijus.

Bitininkystė Lietuvoje.

Panašiai bitininkystė plito ir Lietuvoje. Mūsų protėviai nuo seno užsiiminėjo drevine bitininkyste. Pirmiausia jie bitininkavo natūraliose drevėse, ilgainiui pradėjo jas įrengti. Storuose, senuose, kartais esančiuose arčiau sodybų saulėtekio pusėje medžiuose ėmė kalti uoksus, nukirsti viršūnes, kad medžių neišverstų vėjas ir jie augtų į storį. Angą iškapodavo maždaug 8 m aukštyje nuo žemės, kad lokiai nepasiektų. Maždaug 30 cm ilgio ir 10 cm pločio drevėje įtaisydavo skersinukus koriams lipdyti. Viršutinėje drevės dalyje, beveik per vidurį, pritaisydavo karteles koriams apsaugoti nuo trūkinėjimo. Uokso anga buvo užsklendžiama skląsčiu su skyle bitėms landžioti. Kartais viename medyje įtaisydavo kelis uoksus.

Nuo žilos senovės iki XV a. pagal tradicinį paprotį giriose bitininkauti niekas nedrausdavo. Bitininkai vaikščiodavo po girią, ieškodami drevių su bitėmis arba tinkamų drevėms medžių. Radę paženklindavo kiekvienas savu ženklu, įkirsdami kamieną. Uoksus paveldėję, gavę dovanų, kraičio ir pan., naujieji bitininkai pažymėdavo savais ženklais. Dar XVI—XVII a. ir vėliau bajorų dreves žymėdavo jų herbai.

Tam tikrais ženklais sužymėtos drevės sudarė atskirų kolektyvų ar asmenų drevine žemę. Net paveldėtame ar nupirktame miške drevės likdavo bitininko nuosavybė, nes paprotinė teisė, taip pat Lietuvos Statutas griežtai draudė pasisavinti dreves su svetimais ženklais, imti iš jų medų, bites. Tačiau atsirasdavo vagių, kurie . kitų ženklus nutašydavo, o jų vieton uždėdavo savus. Dėl to žmonės dažnai bylinėdavosi. Bitininkų teisių pažeidėjai, ypač vagys, buvo baudžiami. Sugautą bičių vagį dažnai, patys bitininkai užmušdavo. Bičių medaus išplėšėją, ypač jei dėl to išmirdavo bitės, bausdavo žiauria mirtimi. Yra žinoma labai sena bausmė: jį prikaldavo prie kelminio avilio, kuriame dėl jo kaltės išmirė bitės, ir nuritindavo nuo kalno. Lietuvos Statutas už drevinio medžio nukirtimą ar sudeginimą, jei jis buvo su bitėmis, skirdavo sumokėti 2 kapas grašių, jei be bičių, — l kapą grašių. Be to, Statutas saugojo per ilgus šimtmečius susidariusią tradiciją bites laikyti svetimuose miškuose. Žmogus, turintis valstybiniame ar privačiame miške dreves, turėjo teisę eiti prie jų su kirviu ir peikena. ‘Be to, iš savo bitynų galėjo pasiimti kiek pakelia karnų, luobų ir medžio bitininkystės įrankiams bei indams darytis. Savo drevę su , bitėmis ar be jų bitininkas galėjo nusikirsti ir išsivežti; girios savininkui likdavo kelmas ir viršūnė. Kertant girią ir ruošiant toje vietoje dirvą, buvo neleidžiama kirsti ar žaloti svetimų drevių. Nukirtus ar sužalojus drevę, reikėdavo bitininkui atsilyginti. Jei netyčia pagadindavo drevę su bitėmis, mokėdavo 2 kapas, jei be bičių, — pusę kapos grašių; už tyčia sugadintą drevę su bitėmis ‘mokėdavo 3, o be bičių — 2 kapas grašių. Antrasis Lietuvos Statutas paliko tas pačias bitininkų teises, tačiau uždraudė parduoti ar dovanoti dreves, esančias už savo pono žemės ribų. Tokia padėtis išsilaikė iki baigiant valakų reformą, t. y. maždaug iki XVII a. vidurio. Pirmiausia pradėta drausti kurti drevynus karaliui priklausančiose giriose. 1641 m. buvo leidžiama ruošti giriose bitynus tik valdžios numatytiems, bitininkams. Draudimas įeiti į girią bitininkystės reikalais ypač sustiprėjo XVII a. antrojoje pusėje—XVIII amžiuje. Drevių darymas buvo ribojamas arčiau upių esančiose giriose. XIX a. paprotys turėti bites svetimose giriose galutinai išnyko. Ilgiausiai jis laikėsi tik miškingose Dzūkijos vietose.

Aviliai.

Iš drevinės bitininkystės atsirado stuobrinė-kelminė, arba avilinė, t. y. sodo bitininkystė. Tam davė mintį nuzulinta ar vėjo išversta drevė, kurios apdailinta dalis su bitėmis sudarė kelminį avilį; jį bitininkas galėjo laikyti miške, įkelti į medį arba atsinešti ir pastatyti prie sodybos. Vėliau pradėta avilius daryti iš storos, apie 35—60 cm skersmens ir maždaug 2 m ilgio liepinio, drebulinio ar eglinio medžio trinkos, išskaptuojant jos vidų ir prikalinėjant piršto ilgio pagaliukų arba pritaisant ant siaurų lentučių pakabinamus rėmelius, kad bitės galėtų korius lipdyti. Avilio šone buvo įtaisoma 10—15 cm pločio ir apie ,40 cm ilgio anga, kurią uždėdavo atitinkama pliauska, palikdami plyšį bitėms landžioti, o kartais įtaisydami ir suolelį-prielaktį joms nutūpti. Vasarą tą skylę laikydavo atvirą. Tokius avilius paprastai statydavo soduose stačius (jie vadinami statiniais) arba guldydavo nuožulniai (šitie vadinami gulstiniais) (XIV, XIV).
Pastarųjų pakeltąjį galą paremdavo plokščiu akmeniu, trinkele arba specialiai padarytu kryžioku. Avilius, skirtus kelti į medžius, vadinamus inkilais, darydavo trumpus, apie l m ilgio (XV pav.). Paprastai juos statydavo prie medžių, nuošaliau nuo triukšmo taip, kad vėjas neužpūstų nuo namų dūmų ar nuo tvarto mėšlo kvapo. Žiemą avilius apdengdavo šiaudais, o per šalčius — net avikailiais.

Sodo bitininkystė buvo ne tik patogesnė, bet ir našesnė, todėl sparčiai plito. Tačiau nesant pakankamai faktinių duomenų, kol kas sunku pasakyti, kada mūsų krašte ji atsirado. Nepagrįstas tvirtinimas, kad kelminė sodų bitininkystė buvo žinoma tik XVI, amžiuje. Rašytiniai šaltiniai, pasakojantys apie Varmiją, namines (sodo) bites mini jau 1388 m.: „Varmijos vyskupas, duodamas prūsui Nirglaudui žemės su drevėmis, iškėlė sąlygą, kad šis duos vyskupui du trečdalius drevių medaus ir pusę naminių (sodo) bičių medaus. 1397 m. vyskupas davė žemės prūsui Mykolui Adomui su sąlyga, kad jis parduos statinę drevių medaus po vieną ir sodo medaus po pusantros markės“. Iš dokumentų matome, jog sodo bitininkystė tuo metu buvo užėmusi svarbią vietą. Gausėjančios-ekonominio pobūdžio žinios XVI a. teikia informacijos apie tuo metu plačiai paplitusią kelminę bitininkystę. Palyginus žinias apie namines ir drevines bites, matyti, kad kelminė bitininkystė maždaug XVI a. viduryje jau vyravo, o drevinė buvo apnykusi (šaltiniai dažnai mini tik namines bites). Vėliau (XVII—XVIII a.) sodų bitės sudarė apie 3/4 visų turimų bičių kelmų. Antai 1775 m. Aukštadvaryje buvo 608 bičių kelmai: soduose 498 aviliai, drevėse — tik 110. 1767 m. Rietavo valsčiuje buvo 672 kelmai bičių. Drevės visai nebeminimos. Drevinė bitininkystė XVIII a. baigė nykti, ji išliko tik miškingoje Dzūkijoje — tebebuvo net XX a. pirmaisiais dešimtmečiais.

Lietuvoje, kaip ir kaimyniniuose kraštuose, avilius pradėta pinti iš šiaudų ir karklo plėšų . Šiaudinių avilių apie 1939 metus dar turėjo Ząsinalio, Struikų, Jomantų kaimų bitininkai. Daugelis bitininkų seniausiais aviliais laiko kelminius (skobtinius, arba katodinius) avilius, kurie buvo naudojami kai kuriose vietose iki 1953 metų. Dažniausiai bitininkai patys juos pasidarydavo. Jie būdavo įvairių matmenų. Tai išskobtas 1,5—2 m ilgio ir 0,4—0,5 m storio rąstigalis su anga, kuri iš lauko būdavo uždengiama dviem plautais.

Vėliau pradėta bites laikyti iš lentų padarytuose ir parduotuvėse pirktuose varšuviniuose aviliuose, kurie nustoti naudoti apie 1960 metus. Apie 1950—1954 m. po Šilalės apylinkę paplito meistro Povilo Jurgučio, gyvenusio Dirkintų kaime, sukonstruoti aviliai, vadinami „žemaičių aviliais“. Nors šie aviliai ir paplito po apylinkę, tačiau ilgai neišsilaikė, nes neatitiko populiaresnių avilių (Dadano ir kt.) standartų. P. Jurgučio gamybos avilių korių rėmai netiko į kitus avilius, todėl būdavo painiavos, kai reikėdavo pakeisti ar įdėti papildomų korių į avilius. Kaltinėnų apylinkėje paplito Kaltinėnuose gyvenusio meistro Volo-šino gaminami bei tos pačios apylinkės Požerės kaime gyvenusio Jono Juciaus aviliai. Tai varšuvinių avilių kopijos. Jie buvo naudojami tol, kol paplito Dadano aviliai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1397 žodžiai iš 4654 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.