Biurokratija
5 (100%) 1 vote

Biurokratija

112131

Turinys

Įvadas……………………………………………………………………………………………………..3

Biuroktatijos samprata………………………………………………………………………………4

Biurokratinis personalas, jo atranaka…………………………………………………………..6

Biurokratai ir jų asmeniniai interesai………………………………………………………….10

Biurokratijos kontrolė………………………………………………………………………………12

Išvados…………………………………………………………………………………………………..13

Naudota literatūra…………………………………………………………………………………….14

Įvadas

Biurokratija kaip valstybės valdžios organizavimo būdas yra pastaruoju metu labiausiai paplitusi pasaulyje – ir demokratinėse, ir totalitarinėse valstybėse. Biurokratijos principus ir pageidaujamas valdininkų – biurokratų – savybes dar šio amžiaus pradžioje aptarė vokiečių sociologas M. Vėberis. Tačiau panašu, kad jo minėti principai liko nevisiškai ar ne visur įgyvendinti arba neužtikrina objektyviai priimtino valdymo. Todėl biurokratijos tyrinėjimai dabar apima ne tiek idealų biurokratijos modelį, kiek – pripažįstant biurokratinės valdymo organizavimo formos pranašumus – jos trūkumus ir apskritai įvairias biurokratijos formas bei biurokratų kaip ypatingos valdininkų grupės interesus.

Taigi pats terminas „biurokratija“ gali reikšti ir teigiamą, bene vienintelį priimtiną šiuolaikinės valstybės valdymo organizavimo būdą, ir neigiamą, dažniau vartojamą buitine prasme, biurokratijos kaip niekam neatsakingų valdininkų valdžios apibūdinimą.

Taigi šiame referate aš stengsiuosi apžvelgti, kokią biurokratiją matė ir norėjo matyti jos teoretikas M. Vėberis, kokią ją mato kiti teoretikai, koks yra biurokrtinis personalas ir jo funkcijos, bei kaip patys biurokrtai vertina patys save pasauliniame kontekste.

Biurokratijos samprata

Analizuojant biurorkatijos vaidmenį politikos formavimo procese, reikia pradėti nuo M. Vėberio. Pasak jo, biurokratija yra „neišvengiama istorinės raidos išdava“ . Šis vokiečių sociologas teigė, jog biurokratija – tai racionali organizacija. M. Vėberis išskyrė tris teisinio valdymo sistemas:

– charizmatinį valdymą. Jis paremtas atsidavimu ir ištikimybe vadovui bei iškelia vienos asmenybės poveikį, jos ypatingą charakterį, misiją;

– tradicinį valdymą. Jis paremtas įtvirtintomis tradicijomis bei tikėjimu esama valdžia;

– racionalų valdymą. Jis paremtas tikėjimu įstatymų leidėjais ir priimtais įstatymais,

kitais teisės aktais, taip pat tikėjimu valdžios, kaip taisyklių kūrėjos, teisėmis ir teisėtumu.

Taigi yra aišku, kad paskutinysis valdymo tipas, t.y. racionalusis, remiasi paklusnumu įtvirtintai tvarkai, kurią vykdo įvairios administracinės organizacijos ir jų darbuotojai. Todėl galima teigti, jog biurokratija yra aiškiausių ir svarbiausių racionalaus valdymo tipo formų.

Dažnai biurokratija yra apibūdinama kaip sudedamoji administravimo sistemos, kuri koordinuoja vykdomąją veiklą, transformuoja politiką į sprendimines direktyvas organizacijoms, dalis. Dar būtų galima surasti daug „biurokratijos“ termino apibrėžimų, tačiau vienintelio visiems priimtino nėra. Šiuolaikinė „biurokratijos“ sąvoka atėjo iš XVIII a. Prancūzijos, tačiau ji nėra vienareikšmiška. Organizacijų teorijos srityje dirbantys mokslininkai išskiria kelias šios sąvokos reikšmes:

1. Biurokratija – tai valdžios sistema, kurioje dominuoja tarnautojai. Biurokratijos kaip tarnautojų valdžios koncepsija yra gana dažna.

2. Biurokratija – tai toks elgesio būdas, kai yra taikomos bendros taisyklės. Kai sakoma, kad koks nors dalykas , pvz. planavimo metodas ar nusiskundimas, sprendžiamas biurokratiškai, tai turima omenyje, kad jis bus sprendžiamas pagal atitinkamą formą, pagal apibrėžtas taisykles, kurios tam tikrais atvejais gali būti pakeistos bendromis taisyklėmis. Šiuo biurokratiniu požiūriu teigiama, jog teisingumas negali būti tik asmeniško bendrų taisyklių taikymo rezultatas ir, kad didesnio teisingumo gali būti pasiekta gerinant bendras taisykles. Ši biurorkatijos koncepsija gana dažna kasdieninėje praktikoje.

3. Biurokratija traktuojama kaip „efektyvumas“ ir „neefektyvumas“. Iki septintojo dešimtmečio buvo paplitęs M. Vėberio interpretavimas, jog biurokratinei sistemai, jos formalių taisyklių tobulinimui suteikiama didelė galia, ypač kai siekiama didesnio efektyvumo atliekant organizacijų uždavinius. Dabar daugelis analitikų gana rezervuotai žiūri į efektyvumo ir biurokratijos ryšį. Vis dėlto ir šiuo metu galima rasti tokių pavyzdžių, kai organizacijos laikomos efektyviomis dėl to, kad jos yra biurokratinės (pvz. sovietinė biurokratija, kuri gana ilgai administravo planų „efektyvų“ įgyvendinimą). Ir visgi biurokratija dažnai sudaro neefektyvumo įvaizdį – „ji tarsi tarnautojų liga, kuri gali būti apgydoma, bet ne tiek, kad visiškai pagytum“ . Biurokratija geriausiu atveju yra nevisiškas efektyvumas, kai organizacijos darbuotojų veikloje taikomos dažnai nereikalingos taisyklės ir
procedūros. O blogiausiu atveju biurokratija reiškia iniciatyvos slopinimą ir visišką jos panaikinimą tomis taisyklėmis bei procedūromis.

4. Biurokratija traktuojama kaip socialinė grupė, kaip žmonės, kurie dirba administracinėse institucijose. Šiuo požiūriu biurokratija siejama su ne tik tais, kurie dirba visuomeninėje organizacijoje, bet taip pat ir su tais, kurie dirba privačioje įstaigoje (tačiau kur kas rečiau).

Kaip jau minėjome, biurokratija dažniausiai gyvuoja valdymo institucijose, tačiau taip pat ši organizavimo forma taikoma ir verslo, pelno nesiekiančiose bei religinėse institucijose. Šis organizacijų veiklos organizavimo būdas turbūt dėl to daugeliui toks priimtinas, kad suteikia nemažai galimybių kontroliuoti didelio žmonių būrio darbą. Istorinė praktika yra parodžiusi, jog, pasitelkus biurokratinį valdymo būdą, racionalias priemones ir kontrolę, galima pasiekti efektyvių darbo rezultatų.

Biurokratiją gana tiksliai galima apibrėžti dviem prasmėmis. Pirmoji biurokratijos interpretacija ją apibrėžia kaip administracinį aparatą ir žmones, tarnaujančius jame. Antroji biurokratiją apibūdina kaip moderniosios visuomenės valdymo organizavimo formą.

Rusų filosofas, kultūros istorikas Levas Karsavinas (1882 – 1952) bandė atsakyti į klausimą – kas valdo valstybę – parlamentas, ministrų kabinetas ar tauta. Savo veikale „Valstybė ir demokratijos krizė“ jis apibendrino, jog biurokratija – tai demokratinės valstybės branduolys, tačiau visiškai nedemokratiškas. Jis teigė, kad būtent biurokratija daugiausia valdo valstybę, o ne tauta, parlamentas ar ministrų kabinetas.

Biurokratinę organizavimo formą galima charakterizuoti šiais bruožais:

– hierarchija. Kiekvienas organizacijos darbuotojas turi aiškiai apibrėžtas savo kompetencijos ribas hierarchiniame darbo pasidalijime ir kiekvienas jų yra atskaitingas už savo veiklą aukštesniems darbuotojams;

– tęstinumas. Biurokratinėse institucijose dirba pastovūs darbuotojai, kurie siekia kuo geresnių karjeros pokyčių;

– objektyvumas. Visa institucijų veikla organizuojama pagal tam tikras fiksuotas taisykles, nedarant jokių nuolaidų, derybų ar ginčų;

– ekspertizė. Darbuotojai kruopščiai atrenkami pagal nustatytus tam tikrus reikalavimus ir ruošiami, kad teisingai atliktų savo funkcijas. Darbuotojų veikla įvertinama pagal jų žinias, įgūdžius bei sugebėjimus.

Biurokratinis personalas, jo atranka

Šiuo metu visame pasaulyje galime pastebėti, jog biurokratų skaičius vis didėja. Tuo pačiu auga ir jų įtaka valdymui, politikos formavimui. Galime pastebėti valdininkų galios didėjimą, kadangi renkamų vadovų ir valdininkų funkcijos yra glaudžiai susijusios. Valdininkų pagrindinė funkcija apibrėžiama kaip sprendimų įgyvendinimas. Tačiau parlamento nariams yra reikalingos profesionalų konsultacijos. O tie profesionalai būtent ir yra administratoriai ir techniniai darbuotojai. Taigi vis sunkiau yra praktiškai atskirti dvi teoriškai savarankiškas politinio proceso stadijas – sprendimų priėmimą bei sprendimų įgyvendinimą.

Yra skiriami aukščiausieji valdininkai ir paprasti valdininkai. Aukščiausieji valdininkai dirba viešosios politikos formavimo institucijose ir atlieka patariamąją funkciją. Šie darbuotojai dalyvauja taip vadinamoje „didžiojoje“ politikoje ir jų įtaka vis didėja. Šis biurokratų tipas būdingas JAV (ir iš dalies Didžiajai Britanijai). Dar reikėtų pridurti, kad amerikiečių sistemoje valdininkai turi du patekimo į aukštesnę poziciją įstaigose kelius: kelias darant karjerą ir politinis kelias. Tačiau praktiškai šie du būdai nėra ypatingai atskirti, kadangi karjeros tarnautojai dažnai tokias pačias vietas, kurias užima ir politiškai paskirtieji. Taigi galima sakyti, jog biurokratinis personalas yra gana painus. Didžiojoje Britanijoje tarnautojų paaukštinimas vyksta karjeros būdu. Paaukštinimas žemesniame lygyje yra tam tikro departamento vadovo kompetencijoje.

Europoje būdinga tai, kad valdininkai yra ne vyriausybės, o valstybės tarnautojai. Valstybės tarnautojai turi paklusti universaliems racionaliems principams ir taisyklėms. Jie taip pat lieka beveik nepriklausomi nuo politikų. Tačiau, pvz., Prancūzijoje ir Vokietijoje egzistuoja tarnautojų pakilimas pareigose karjeros keliu ir politiniu keliu, nors politiniai paskyrimai (pvz., kai ministras skiria direktorius ar kitus administracinių įstaigų vadovus) yra gana reti, lyginant su JAV.

Šis biurokratų skirstymas yra naudingas todėl, kad taip galime pamatyti akivaizdų skirtumą tarp valdininkų patarėjų ir vadybininkų, kurie vadovauja. Tai ypatingai aktualu yra tose šalyse, kur uždavinius, susijusius su politikos įgyvendinimu ir valdymu vyriausybės perduoda pusiau nepriklausomoms tarnyboms. Pvz., Švedijoje, „kur ministerijos yra maži planavimo komitetai, ir daugelis valdininkų dirba nedidelėse tarybose bei tarnybose, atliekančiose rutininį darbą. Jos yra autonomiškos, nors valdininkai gauna standartinius atlyginimus ir dirba pagal atitinkamą reglamentą, o darbuotojus rekrutuoja iš „savų“ žmonių.“

Biurokratai, įgyvendindami sprendimus turi tam tikrą veiklos laisvę, t.y., jeigu jie vykdo politiką efektyviai, tai tada jie „gali „pakreipti“ sprendimo įgyvendinimą savo padalinio ar interesų naudai.“ Kaip jau minėjau,
biurokratijos įtaka politikos formavimo procese vis didėja. Dažnai valdininkai gali perimti politikų vykdomas funkcijas, kai pastarieji to nebesugeba atlikti. Galima teigti, jog politikai nuolat keičiasi, o biurokratija pasilieka tokia pati. Tai rodo jos stabilumą, priešinimąsi pokyčiams.

Kai valdo biurokratinis-administracinis personalas, tada tą sistemą galime vadinti biurokratine. Anksčiau jau minėjau M. Vėberio teisinio valdymo sistemų suskirstymą į charizmatinį (atsidavimas, ištikimybė iškeltai vienai asmenybei), tradicinį (remiamasi įsitvirtinusiomis tradicijomis) ir racionalų (biurokratinį, kai remiamasi paklusnumu įtvirtintai tvarkai) valdymą. Racionalios sistemos administracinis tarnautojų personalas turi daug bruožų, kurie išskiria jį iš tradicinės ir charizmatinės sistemos administracinio personalo. Šiuos bruožus galima suskirstyti į tris grupes. Pirmajai priklausytų biurokrato įdarbinimo ir karjeros bruožai. Valdininkas paskiriamas į pareigas teisinės sutarties pagrindu, jis gauna fiksuotą atlyginimą ir jo gautas darbas yra vienintelis bei pagrindinis. Biurokratas tarnautojas, dirbdamas tam tikroje organizacijoje, joje turi karjeros perspektyvą, turi galimybę „kopti karjeros laiptais“. Antrajai bruožų, išskiriančių biurokratą iš tradicinės ir charizmatinės sistemos administracinio personalo, grupei priklauso tarnautojo elgesio savybių apibrėžimas. Valdininkas turi būti mandagus, nuolankus, sukalbamas, bet tuo pačiu jis privalo visada išlaikyti šaltakraujiškumą. Trečiajai bruožų grupei priklauso tai, kad biurokratinio personalo tipas apibūdina administracinio personalo struktūrą, kuri yra sudaryta iš institucijų su nustatytomis funkcijomis ir kurioje egzistuoja aiškūs hierarchiniai santykiai.

Tačiau ne kiekvienas biurokratinės organizacijos darbuotojas yra biurokratas. Reikia skirti institucijų administraciją nuo tarnautojų, kurie dirba, kai jiems vadovaujama. Pastarieji ne visada atitinka biurokratijos sampratą. Yra atskiriami tie, kurie pagal savo pareigas yra susiję su administravimo procesu ir įtvirtina organizacijos tikslus bei jų įgyvendinimo strategiją nuo tų darbuotojų, kurie tik padeda tas funkcijas vykdyti. Tų tarnautojų, kurie neatlieka tiesiogiai valdžios funkcijų, negalima vadinti biurokratais. Taigi kai kalbama apie biurokratinę organizaciją, turima galvoje ne tai, kad visi jos darbuotojai yra biurokratai, o tik tam tikra dalis.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1696 žodžiai iš 3291 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.