Biurokratijos kontrole
5 (100%) 1 vote

Biurokratijos kontrole

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………….3

1. Biurokratijos atskaitomybės reikalingumas……………………………………………………….4

2. Biurokratijos atskaitomybės įtvirtinimo priemonės…………………………………………….5

2. 1. Organizaciniai metodai…………………………………………………………………………..7

2. 2. Rinkos kontrolė……………………………………………………………………………………..7

2. 3. Visuomenės grupių spaudimas………………………………………………………………..8

2. 4. Normatyviniai apribojimai………………………………………………………………………8

3. Politiniai kontrolės metodai……………………………………………………………………………..8

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………12

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………………..13

ĮVADAS

Biurokratijos terminas dažnai apima koncentracijos arba galios siekimą. Biurokratija, suvokiama kaip idealus tipas, yra organizacijos principai, kurie realizuoja didele organizacijų įvairove. Idealiojo tipo bruožai yra sprendimų darymo racionalumas, socialinių santykių nuasmeninimas, užduočių rutinizavimas, valdžios centralizavimas. Biurokratas yra pareigūnas, kuris stengiasi sutelkti administracinę galią savo įstaigoje. Bet tokio vidinio įstaigos proceso rezultatas gali būti visai priešingas sistemos centralizavimui – įstaigos autonomija arba jos atsakingumas (Lane, 2001, p. 102).

Šiuolaikiniame pasaulyje viešosios institucijos vaidina vis didesnį vaidmenį valstybės gyvenime. Dauguma žmonių į biurokratijos įsigalėjimą žiūri gana neigiamai. Darbe apžvelgti demokratinės biurokratijos kontrolės mechanizmai, jų privalumai ir trūkumai. Suvokiant problemos svarbą, nagrinėjant biurokratijos kontrolės metodus, plačiau apsistota ties politiniais kontrolės metodais, kuriuos vykdo vykdomoji bei įstatymų leidžiamoji valdžios.

Darbe keliami toks tikslas:

o Išanalizuoti biurokratijos atsakomybės ir atskaitomybės problemą.

Siekiant įgyvendinti užsibrėžtą tikslą, darbe sprendžiami tokie uždaviniai:

o Aptarti biurokratijos atskaitomybės reikalingumo problemą.

o Parodyti biurokratijos atskaitomybės įtvirtinimo priemones.

Siekiant detaliai atskleisti pasirinktą temą, remtasi keleto politikos mokslų autorių darbais. J. E. Lane Oslo universiteto politikos mokslų profesorius savo knygoje aptaria biurokratijos sąvoką traktuodamas ją kaip semantinį vienetą, kaip racionalumą, kaip nelankstumą, kaip chaosą, kaip perteklinė pasiūla, kaip dydžio maksimizavimas, kaip nekontroliavimas, kaip privatus patrinkimas ir t. t. (Lane, 2001).

B. G. Peters „Biurokratijos politikoje“ labai išsamiai apžvelgia valdžios ir administracijos gajumo atvejį, analizuoja politinės kultūros ir viešojo administravimo klausimą. Labai didelį dėmesį skiria ir biurokratijos bei administracinės atsakomybės politikai. Autorius pabrėžia administracinės atsakomybės reikalingumą ir apytiksliai parodo XXI viešojo administravimo sektorių (Peters, 2002).

1. Biurokratijos atskaitomybės reikalingumas

Biurokratijos laisvosios iniciatyvos fenomeno šaltinis – įstaigų hierarchinė struktūra, dėl kurios prarandamas komunikavimo patikimumas ir tikslumas, o aukščiausieji pareigūnai negali kontroliuoti žemesniųjų. Anot Tulockio, „Mus pažabojusi didžiulė ir iš esmės neefektyvi biurokratija. Žiūrint į reikalą ekonomiškai, jei efektyvumas šiame sektoriuje būtų padidintas, išaugtų nacionalinės pajamos ir paspartėtų ūkio augimo tempai. Žiūrint politiškai, tai leistų padidinti kontrolę, kurią pilietis, kaip rinkėjas, turi daugelio šalies gyvenimo sričių atžvilgiu, ir išplėsti jo asmeninę laisvę. Šis tariamas paradoksas atsiranda dėl to, kad biurokratinės laisvosios iniciatyvos neefektyvumas įgyja ypatingą formą“ (Lane, 2001, p. 103).

Vis labiau yra pastebimas administravimo augimas ir administracinių įstaigų daroma įtaka politikai. Atitinkamai auga ir pačių biurokratinių institucijų kontrolės ir priežiūros problema. Nuo viešųjų institucijų gebėjimo planuoti, efektyviai parengti ir priimti sprendimus, koordinuoti jų įgyvendinimą telkiant išteklius ir galimybes, priklauso visuomenės ekonominė situacija, valstybės pajėgumas ir įvaizdis integracijos procesuose, taipogi galimybės naudotis pasaulio politinių ir finansinių institucijų parama. Viešosios institucijos patiria dvejopą spaudimą. Efektyvios jų veiklos tikisi mokesčių mokėtojai, finansuojantys viešąsias programas ir projektus. Kuo didesnis visuomenės demokratizacijos laipsnis, tuo didesnį spaudimą patiria viešosios institucijos. Kitą spaudimo rūšį galima būtų apibūdinti, kaip spaudimą “iš viršaus”, t.y. aukščiausių valdžios institucijų vykdomą spaudimą. Politiniai lyderiai tikisi, kad valstybės tarnautojai vykdys jiems duodamus paliepimus ir nebus labai savarankiški. Kita vertus, iš valstybės
tarnautojų tikimasi, kad jie bus pajėgūs savarankiškai apsispręsti dėl moralinių ir teisinių klausimų ir savo nuožiūra vykdymo (Vilpišauskas, 2001, p. 372 – 373).

Labai svarbus momentas tas, jog reikia suvokti, kad valstybės tarnautojai dirba valdžiai, o demokratinėje santvarkoje manoma, kad jie bent jau netiesiogiai dirba visiems piliečiams. Visose valstybėse biurokratiniam mechanizmui yra suteikiama tam tikra veiksmų laisvė. Net ir liberaliausiose demokratinėse valstybėse yra keliami tam tikri reikalavimai jos piliečiams – valstybė turi teisę suimti , apmokestinti, ar pašaukti į karo tarnybą savo piliečius. Tokiu būdu yra suteikiama laisvė valstybės aparatui piktnaudžiauti savo veiksmais. Tai yra viena iš priežasčių kodėl reikia kontroliuoti valdžios institucijas, nes kitu atveju yra paliekamas atviras kelias reikštis valdininkų savivalei.

Kitas veiksnys, dėl kurios turi didėti ir didėja valstybės administracijos kontrolė – tai didėjantis pačių administracijos darbuotojų įtraukimas į valdymą. Valdininkai ne tik vykdo įstatymus, bet ir aktyviai dalyvauja jų kūrime. Dauguma įstatymų, kuriuos mūsų dienomis sukuria įstatymų leidėjai, ištiktųjų yra įstatymai, suteikiantys įgaliojimus biurokratiniam aparatui. Tokiais įstatymais dažniausiai nustatomos pačios politikos gairės ir administracinis personalas įpareigojamas sukurti taisykles ir procedūras, kaip tas įstatymas turi būti įgyvendinamas (Vilpišauskas, 2001, p. 373).

Auganti viešojo administravimo ir biurokratijos modelio įtaka politikai, kelia suprantamą rūpestį viešosios politikos betarpiškiems dalyviams ir jos formuotojams bei akcentuoja demokratinės kontrolės būtinumą. Ne taip seniai buvo manyta, kad suteikus biurokratijai neribotą galią uždavinių spendimų terpėje, jos efektyvumas išaugs. M. Weber interpretavimas, kad biurokratinei sistemai reikia suteikti hipergalią buvo labai gajus. Tačiau šiandien toli gražu nemanoma, kad biurokratijai suteikus neribotos veiklos parametrus, įmanoma pasiekti norimo tikslo ar pagerinti organizacijos efektyvumo rodiklius. Jau M. Weber rėmėsi egzistencializmo teorija, nagrinėdamas nesuderinamų vertybių, idėjų kovą, bandymus primesti kontrolę vienai ar kitai veiklos sričiai. Jo nuomone, didžiausią pavojų žmogaus vertei kėlė galimybė individui būti pajungtam bevardės organizacijos kontrolei. Jis manė, kad tokios sistemos kaip socializmas, nepadidins efektyvumo, o tik dar daugiau paskatins organizacijų viešpatavimą asmenybės atžvilgiu (Raipa, 1997, p. 28).

2. Biurokratijos atskaitomybės įtvirtinimo priemonės

Nors biurokratija visada akcentuoja savo kaip kovotojo už demokratiją, kartu ir demokratinę kontrolę vaidmenį, pati save laiko santykinai laisva nuo šios kontrolės. Dažnai ji net nesuvokia poreikio tam. Demokratijos skatinama kritika bandoma pritaikyti kitiems. Tačiau biurokratija vis tik tiki kritikos galia, palaiko klasikines demokratijos normas, nors sugeba sukoncentruoti tokias veiklos ir elgesio sąlygas, kuriose, veikiant demokratinėms nuostatoms, nėra didelių biurokratinio elgesio suvaržymų. Panašiai biurokratija sugeba išvengti demokratinės atskaitomybės. Demokratijos teorija griežtai reglamentuoja teiginį, kad valstybinė administracinė sistema būtų atsakinga tiems, kas formuoja valstybės politiką; kad ši sistema būtų visiems pasiekiama ir sumažintų iki minimumo administracinių procedūrų ir veikimo būdų slaptumą: kad ji būtų atvira ir suteiktų piliečiams vienodą priėjimą prie biurokratinio aparato nepriklausomai nuo ar pilietis ieško darbo, ar nori gauti informacijos, ar nori įtakoti priimamus sprendimus (Peters, 2002, p. 380). Tačiau realiai biurokratija praktiškai nesilaiko šių demokratinių reikalavimų. Pirma, kadangi biurokratinė valdžios sistema pagrįsta tarnautojų žinojimu ir įvertinimu, atskaitomybė “ne specialistui” tampa problematiška. Kas bebūtų administracinės organizacijos vadovas, jis yra diletantas, o išmokytas valstybės tarnautojas – ekspertas. Tokiu būdu gali įvykti neprofesionalų valdžios erozija ir biurokratas nematys reikalo tokiai valdžiai atsiskaitinėti. Antra, kai biurokratiniai tarnautojai įgauna tam tikrą įtaką, politikos kūrimas transformuojasi pagal iš visuomeninės į privačią ir uždarą veiklą, kadangi biurokratinė administracija pagal savo prigimtį visuomet tokia tarnautojų sistema, kuri nesiekia per daug įtraukti visuomenę į savo veiklos aktualijas. Be to valstybės tarnautojai sukuria tam tikrą slaptumą ir jį gina, dažnai – fanatiškai. Biurokratijos sugebėjimas išvengti išrinktų politikų kontrolės paprastai suprantamas kaip demokratinių procesų apėjimas (Peters, 2002, p.381 – 382).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1233 žodžiai iš 3939 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.