Turinys
Bodlero kūryba 7
Bodlero „Piktybės gėlės“ 11
Pabaiga 14
Naudota literatūra 15
Biografija
Š. Bodleras gimė 1821 metais balandžio 21 d. Jo genealogija liūdna; tarp jo senolių buvo bepročių ir idiotų. Bodlero biografija labai paprasta, žiūrint išviršinį jo gyvenimo įvykių ir kupina vidinio tragizmo. Jo tėvas buvo vienas tų žmonių, kurie dažnai pasitaiko revoliucijos metais. Perversmo greitumas neleido net karščiausiems naujųjų idėjų šalininkams visai atsikratyti senosios tvarkos įpročiais. Jo pažiūros buvo kraštutinai revoliucinės, bet jis pats savo įpročiais visą gyvenimą liko aristokratas ir estetas, grožio bei grakštumo pamėgimą jis perdavė savo sūnui. Pirmas, stiprus sąmoningas įspūdis, susidūrus su gyvenimu, paliko būsimojo poeto sieloje niūrų pėdsaką: jo tėvas mirė, kai jam buvo dešimt metų, o motina ištekėjo už kito. Iš senolių paveldėjęs nervingą organizaciją, linkimas į analizę ir per didelis įspūdingumas vertė jį matyti „gyvenimo siaubą“ kiekvienoje nelaimėje, kiekvienoje asmeninėje nesėkmėje, ir Šarlį giliai nustebimo pasielgimas motinos, kuri taip greitai pamiršo savo vyrą. Liono ir Paryžiaus koledžai, kuriuose poetas mokėsi, mažai jam tedavė, ir septyniolikos metų jaunuolis pasinėrė tame netvarkingame Paryžiaus gyvenime, kuriame rado, galbūt, svarbiausius savo įspūdžius, svarbiausius savo poezijos motyvus. Jo neviliojo aristokratiškos sferos, kuriomis priklausė jo patėvis, o kaip namiškiai suprato jo vidinį pasaulį ir kaip sutiko motina jo troškimą atsiduoti poetinei kūrybai, parodo eilėraštis „Palaiminimas“, kurį įkvėpė kova su motina dėl Šarlio literatūrinių planų.
Savo vienatvės supratimą ir pažintį su tamsiaisiais Paryžiaus užkampiais – štai ką patyrė Bodleras savo jaunystėje.
1841 metais, nusileisdamas giminėms, Bodleras vyksta į Indiją, bet motinos lūkesčiai neišsipildė. Išsiilgęs tėvynės Bodleras grįžo į Paryžių, net nepasiekęs paskyrimo vietos. Užuot nurimęs, jis grįžo dar su turtingesne fantazija ir net su pamėgimu mistifikuoti, jis parsivežė su savim „juodosios Veneros kultą“ ir pasakojo tai, ko niekuomet nebuvo matęs. Šis antras bruožas – linkimas mistifikuoti – tokiam žmogui, kaip Bodleras, buvo natūrali išeitis iš jo idealinių siekimų. Liguistam kūdikiui didmiesčio, kur sudėtingai verdąs gyvenimas palaidojo visus natūralius santykius, apkraudamas dirbtinumo sluoksniu, kur patsai nenatūralumas bei natūralumas atrodo kaip maivymasis bei manieringumas, – liguistam šio subtilios kultūros centro auklėtiniui beliko ieškoti tiktai paguodos originaliose prasimanymuose bei fantastinėse išdaigose, kurie jo jautriame prote beveik nesiskyrė nuo tikrovės. „Bodlerą, – sako Teofilis Gotje, – kaltino esant pamaivą, norintį žūtbūt atrodyti originaliu, linkusį į manieringumą. Bet argi nėra „natūraliai manieringų“ žmonių? Tokių žmonių tikroji afektacija yra kaip tik paprastumas. Jiems reikia ieškoti ir vargti, kad jie būtų paprasti. Jų smegenys taip sutvarkytos, kad idėjos juda ne tiesiomis linijomis, bet spiralėmis. Jų pirmosios mintys yra subtiliausios, sudėtingiausios ir įtempčiausios. Jie viską mato tam tikru požiūriu, kuri keičia perspektyvą. Juos stebina pirmiausia patys keistieji bei fantastiškieji vaizduojamojo reiškinio bruožai, ir jie moka tučtuojau surasti paslaptingą giją, kuri jungia šiuos bruožus su jų pagrindu. Bodleras buvo kaip tik toksai, ir ten, kur kritika mato pastangą, varginantį darbą, ten, tiesą sakant, mes matome laisvą ir natūralų jo asmenybės reiškimąsi.“ Norint suprasti Bodlero afektacijos natūralų pobūdį, reikia atsiminti, kad ji atsirado mieste, kur austrės ir pūvąs sūris tam tikroje visuomenėje laikomi normaliais valgiais, o sveiko maisto noras toje pačioje visuomenėje atrodytų maivymasis ir žmogaus prigimties iškraipymas. Bodlerui brangiai atsiejo „juodosios Veneros“ kultas. Jis įsimylėjo Žaną Diuval, kuri neturėjo jokių teigiamų ypatybių, nebent tik tai, kad priklausė spalvotajai rasei. Ji neturėjo nei proto, nei talento, nei grožio, nei širdies. Net Banvilis, poetas ir Bodlero draugas, labai linkęs į lyrinį entuziazmą bei pagyrimus savo jaunystėms draugams, ironiškai kalba apie „beraštę gražuolę“, o kiti poeto draugai klaba apie ja dar nedraugiškiau. Žana tarnavo viename mažame Paryžiaus teatre ir iš tiesų virto poeto piktuoju genijum. Ji gerokai suardė jo gyvenimą. Smulkių žinių apie jos tolimesnį likimą nėra. Yra žinoma, kad ji daug gėrė, susirgo stabu ir mirė baisiai nuskurdus ligoninėje, keleriems metams po poeto mirties. Bodleras nuolat rūpinosi Žana, net patsai skursdamas.
Nėra jokios abejonės, kad ši moteris yra kalta už tai, kas Bodleras buvo ne kokios nuomonės apie moteris. Sielos gilumoje Bodleras moteris niekino, manė kad jos yra viena iš velnio pasirenkamų formų. Jis stebėjosi, kaip moteris įleidžia į mokyklą.
Trečias nepaprastai įdomus Bodlero bruožas – jo dendizmas. Bodleras buvo džentelmenas nuo galvos iki kojų. Jis nepaprastai rūpestingai apgalvodavo ir keisdavo drabužius, ir kuomet kai skurdas buvo privertęs poetą suvaržyti savo įpročius, jis visaip stengėsi gerai apsirengti. Ir visur jis buvo dendi; jis labai paisė padorumo taisyklių, jis bijojo būti pavergtas
aistros. Tiek daug laiko skirdamas meilei, Bodleras niekuomet neatidavė jai širdies, nei minties; niekuomet meilužė negalėdavo pasiekti, kad ji paaukotų jai jos konkurentę – mūzą.
Šarlio Bodlero dendizmas buvo kilęs iš to paties šaltinio, kai ir jo manieringumas. Triukšmingas sostinės kūdikis, jis nemėgo to, kas natūralu, o dendizmas yra gamtos pavergimo menui simbolis. Fantazija aukštesnė už tikrovę, iliuzija aukštesnė už tisą. Šis romantizmo principas buvo savotiškai Bodlero nušviestas. Kam ieškoti tai, kas fantastiška, už gyvenimo ribų, kai patsai gyvenimas didmiesčiuose virto fantazija, kai visi natūralieji jausmai bei instinktai ir jų reiškimasis vyksta tokiomis sąlygomis bei aplinkybėmis, kurios tiek primena natūraliuosius jausmus, kiek sapnas primena tikrovę. Dendizmas yra gražus šio žmogaus prigimties iškraipymo įsikūnijimas, o visa, kas žudo natūrą ir šlykščią tikrovę, traukia į save Bodlero protą, kuris ėjo klaidingu keliu, aistringai trokšdamas nežinomo idealo. Tuo metu, kiti utopistai bei pasaulio atnaujinimo skelbėjai svajodavo apie visuomenės sutvarkymą teisingumo pagrindais ir energingoje socialinėje veikloje rasdavo išeitį savo kilniesiems polėkiams bei neaiškiems idealo siekimams, Bodleras vis giliau ir giliau grimzdo į dirbtinių jaudinimųsi tvarką ir atsidavė bukinančių košmarų valiai.
Nuo 1842 iki 1845 metų Bodleras gyveno labai laimingai. Jis gavo savo tėvo palikimo dalį, kurį sudarė septyniasdešimt penkių tūkstančių frankų kapitalą. Jis išgyveno tuos metus, besikalbėdamas su bičiuliais ir skaitydamas knygas. Vienas jo bičiulių aprašo šiuos bendruosius pasivaikščiojimus. Ji nueidavo į smukles, rinkdavosi vietas, niekinamas buržuazijos, bet tinkamas subtiliems ir kilniems pasikalbėjimams apie meną, literatūrą ir net moralę. Ydingasis Paryžius įdiegė jam palinkimą į cinizmą. Jis pietaudavo restoranuose su moterimis, o nakvodavo lindynėse. Jis matydavo prabangą, kuri erzindavo nervus ir kliudė galvoti. Svaiginimosi keliui nėra galo! Dirbtiniu būdu susijaudinančio žmogaus jausmai greitai atbunka ir reikalauja vis stipresnių ir stipresnių priemonių. Poetai nemoka taupyti pinigų, ir Bodleras netrukus ėmė skursti. Tikrovė apsidarė dar labiau neapkenčiama, noras svaigintis padidėjo. Milžiniškas miestas daugiau nebedavė užuomaršos priemonių. Hašišas ir opiumas yra paskutinė priebėga tam, kurio liguistos vaizduotės negali pažadinti net vyno tvaikas. Poeto draugai mėgino jį gintį nuo kaltinimo, kad jis vartodavęs tokias jaudinimo priemones, kaip hašišas bei opiumas, bet patsai poetas buvo atviresnis. „Aš kultivavau savo istoriją, gėrėdamasis ir pasibaisėdamas. Šiuo metu man nuolat svaigsta galva, ir šiandien. 1862 metų sausio 23 dieną, aš gavau griežtą įspėjimą: ties manimi tartum dvelktelėjo beprotybės sparnas.“ O jo nuostabioji knyga, kuri padainuoja dangišką svaigulio džiaugsmą, turėjo pateisinti tą mintį, kad „daiktų nėra tikrovėje, ir tikroji tikrovė yra tik svajonėse“. „Nepaprasta sielos būklė, kurią sudaro apsvaigimas yra tikras rojus, palyginus su kasdieninio gyvenimo vulgarumu“, sako čia Bodleras. Svaiginimasis hašišu bei opiumu kilo vis iš to paties troškimo pasiekti tai, kas nepasiekiama. Taip liguistai iškrypo protas, iš esmės kilnus, bet nedrausmingas ir nepastovus, nesugebėjęs suvirškinti didžiųjų, amžiaus iškeltų idėjų bei problemų.
Bodleras nebuvo abejingas įvykiams, kurie jaudino jo amžininkus: 1848 metų revoliucija jį patraukė su savim, jį matė minioje su ginklu rankose, jambuko šlykšti buržuazija ir jos krautuvininkiški siekimai, jis niekino respublikonus, šiuos „atkaklius prabangos, grakščiojo meno ir poezijos priešus“, jis sielojosi sunkia darbininkų būkle, Paryžiaus varguolių kančiose jis matė bendrosios visatos tragedijos atspindį, ir tuo pačiu jam buvo nesvetimos svajonės apie teokratinę valstybę pagal Jozefo de Maestro receptą, jam baisūs buvo utopistai, progresistai, utilitaristai. Politinės bei socialinės Bodlero pažiūros susilaukė to paties likimo, kokio neišvengė visos nekantrios, liguistai nervingos natūros, nenorinčios laukti politinės bei socialinės kovos rezultatų, nemokančios taikytis su kovojančiųjų silpnybėmis. Tokie neaprėpiamų reikalavimų žmonės niekuomet neužsidarys konkrečios programos rėmuose, neprisidės nei prie vienos partijos ir geriau išsirinks bevaisį liūdesį ir liguistas svajones, negu lėtą darbą ir rūsčią eilinių veikėjų kovą. „Būti naudingu žmogumi, – sako poetas, – man visuomet atrodė nepaprastai šlykštu.“