Britanijos užsienio politika xix a
5 (100%) 1 vote

Britanijos užsienio politika xix a

Vilniaus universitetas

Istorijos fakultetas

Didžiosios Britanijos užsienio politika 19 amžiaus šeštajame dešimtmetyje

Paruošė: Povilas Dubinskas

Naujųjų amžių specializacija

Vilnius 2005

Turinys

Įvadas 2

Britanijos užsienio politikos tikslai Rytų klausimu 3

Politikų veiksmai prieš prasidedant karui 4

Britanija nutaria pradėti karą 7

Karas 9

Kelias į taiką 10

Taika 12

Išvados 14

Naudota literatūra ir šaltiniai 15

Įvadas

Be abejonės, 19 a. viduryje tarptautinėje arenoje pagrindiniu įvykiu tapo Krymo karas, kuris pakeitė keturis dešimtmečius vyravusią Vienos kongreso sistemą. Šis karas tapo lūžiniu tašku Europos tarptautiniams santykiams. Nėra visiškai teisinga teigti, jog karas kilo tam, kad būtų išsaugotas jėgų balansas. Negi Nikolajus I, pačiame savo galybės viršūnėje, sąmoningai stengėsi vyrauti žemyne pramušdamas strateginį barjerą Dardaneluose? Rytų klausimo paaštrėjimas tarptautinėje arenoje pats savaime taip pat nepaaiškina kilusio karo, nes Rusijos ir Turkijos konfliktai tiek 1827 m., tiek 1878 m. nevirto Europos karu. Turbūt svarbiausią įtaką darė bendra rusofobija visoje Europoje, kurią smarkiai įtakojo Rusijos kaip Europos policininko vaidmuo bei jos įtakos didėjimas.

Labiausiai paveikta rusofobijos buvo Didžioji Britanija. Rusijos spartus plėtimasis ir Tolimuosiuose, ir Artimuosiuose rytuose ypatingai baugino britus, nes jie turėjo daugiausiai galimybių susidurti su rusų grėsme. Britai stengėsi visaip kliudyti Rusijai Turkijos dalyje ir Persijoje, nes tose zonose ėjo labai svarbus britų prekybinis ir karinis susisiekimas. Be to Rusija galėjo įtvirtinti savo įtaką Rytinėje Persijoje ar Afganistane ir panaudoti ją kurstant neramumus Indijoje, svarbiausioje Britanijos valdoje. Ši konkurencija tarp dviejų valstybių britų spaudoje buvo pavadinta „Didžiuoju žaidimu“, kuri driekėsi nuo Europos iki Tolimųjų rytų. Vis dėlto vienas šio žaidimo raundas turėjo baigtis Britanijos naudai.

Didžiosios Britanijos užsienio politikos tikslai Rytų Klausimu

Didėjantis Britanijos nerimas Rusija vis dažniau pasireiškė varžant Rusijos ketinimus plėsti įtaką Osmanų imperijoje. Britanijos jautrumas Rytų Klausimui vis augo, nes India tapo labai svarbi ekonomikai, ypač dėl vilnos. Todėl laisvų prekybos kelių užtikrinimas pasidarė vienas iš pagrindinių užsienio politikos prioritetų. Daug prekybos kelių ėjo sausuma, nes Sueco kanalas nebuvo atidarytas iki 1869 m. Besitęsiantys kivirčai tarp Britanijos ir Rusijos augo ir automatiškai kėlė grėsmę didesniam konfliktui. Taip 1815 m. aljansas peraugo į 1853 m. nesantaiką.

Britanijai Krymo karas buvo dalis bendro Rytų Klausimo, kuris tęsėsi nuo 18 a. pabaigos. Vientisos Osmanų imperijos išlaikymas, kuris buvo tiesiogiai susijęs su ekonominiais interesais, buvo ypač svarbus Britanijai. Pagal 1838 m. Balta Limano konvenciją Britanija iš Porto gavo didelių nuolaidų perkant žaliavas, taip pat daug kitų privilegijų, kurios suteikė Britanijai išskirtinę vietą Osmanų imperijoje. Todėl britams buvo svarbu išlaikyti kontrolę Viduržemio jūroje ir išsaugoti Osmanų imperiją kaip barjerą prieš Rusijos ekspansionistinius planus.

Svarbiausias veiksnys formuojant Britanijos užsienio politiką 19 a. šeštajame dešimtmetyje, buvo Britanijos ekonominiai interesai bei imperijos plėtra, kuri taipogi tiesiogiai siejosi su ekonomika. Prekyba Britanijai buvo gyvybiškai svarbi. Jos kolonijos tiekė svarbias žaliavas britų fabrikams, o bankai ir draudimas smarkiai padidindavo biudžeto įplaukas. 19 a. viduryje Britanija buvo „pasaulio dirbtuvės“, kuriai reikėjo žaliavų augančiai pramonei ir rinkų parduoti savo gaminius. Britanijai taip pat buvo būtina užtikrinti saugius laivybos kelius, kurie užtikrindavo darnią ekonominės sistemos veiklą. Iš visų imperijos regionų, Indija buvo lemtingas kasnelis. Britai vertino Indiją labiau nei bet kurią kitą imperijos valdą, dėl jos pelningos prekybos, dėl įdėtų didelių investicijų, dėl karių, kuriuos ji tiekė ir dėl dominuojančios pozicijos rytų Azijoje. Apskritai, susisiekimų su Indija netektis būtų skaudžiai atsiliepųsi Britanijai. Be to nuo Indijos labai priklausė britų reputacija visoje imperijoje.

Politikų veiksmai prieš prasidedant karui

Lordas Henris Palmerstonas ir Stratfordas Kaningas buvo du pagrindiniai žmonės suvaidinę lemiamą vaidmenį fomuojant Britanijos užsienio politiką 19 a. 6 dešimtmečio viduryje. Palmerstonas Rusijos užsienio politiką matė kaip pagrindinį pavojų Britanijos interesams. Nors jis iki Krymo karo buvo vidaus reikalų ministras, bet jo įtaka tiek vidaus, tiek užsienio politikai buvo milžiniška. O Stratfordas praleido daugybę metų dirbdamas Konstantinopolyje, todėl darė didelę įtaką Artimuosiuose rytuose. Jis taip pat norėjo pristabdyti Rusiją ir neleisti jai plėstis toliau. Ne taip kaip Napoleonas III, Palmerstonas ir Stratfordas nenorėjo sugriauti nusistovėjusios santvarkos; abu politikai tikėjo, kad vienintelis būdas sumažinti Rusijos grėsmę, buvo didelio masto karas, todėl jie nebenorėjo pasikliauti vien diplomatiniais metodais.

Nikolajus I norėjo, kad Rusija kontroliuotų Artimuosius rytus su vakarų
valstybių sutikimu, ypač britų, nes jis stengėsi vykdyti ekspanciją taikiai. Caras manė, jog tai bus lengva pasiekti, tuo labiau jog Britanijos ministru pirmininku buvo Aberdinas, kuris nepasižymėjo ryžtingumu.

1853 m. Menšikovas atvyko į Konstantinopolį ir caro liepimu turėjo tikslą spausti Sultoną daryti nuolaidų Rusijai, ypač dėl stačiatikių teisių Osmanų imperijoje. Britų ambasadorius Konstantinopolyje Stratfordas Kaningas susitiko su rusų pasiuntiniu Menšikovu aptarti Osmanų imperijos ateities. Britų ambasadorius turėjo pats spręsti daugumą klausimų, kadangi jis negavo tikslių nurodymų iš užsienio reikalų ministerijos Britanijoje. Stratfordas perspėjo užsienio reikalų ministeriją apie potencialias problemas Osmanų imperijoje ir apie didėjančią įtampą tame regione. Jis pasiūlė Britanijai aktyviau spręsti reikalus šiuo klausimu, bet į jo psiūlymą mažai kas reagavo. Vyriausybė manė, jog Stratfordas be reikalo kelia paniką ir viską perdeda. Nė vienas į jį nežiūrėjo labai rimtai, išskyrus Palmerstoną, kuris siūlė imtis tvirtų ir efektyvių priemonių nesutarimams išspręsti.

Apskritai Stratfordas nemėgo rusų. 1832 m. jis buvo paskirtas ambasadoriumi Rusijoje, bet caras kategoriškai atsisakė jį priimti dėl jo ryšių su Džordžu Kaningu, todėl šio pažeminimo Stratfordas niekada nepamiršo. Tokie asmeniniai interesai iš tikrųjų darė nemažą įtaką įvykių raidai. Jei ne toks Stratfordo tvirtumas ir priešiškumas Rusijai, įvykiai galėjo pakrypti visai kita linkme. Britanijos nusistovėjusi politika, siekiant išlaikyti Osmanų imperijos integralumą, paskatino Stratfordą susisiekti su Sultonu ir įtikinti jį atsisakyti caro reikalavimų. Jis net pažadėjo britų apsaugą Sultonui. Šiuo veiksmu Stratfordas akivaizdžiai peržngė savo kompetencojis ribas. Jis laikėsi savo nustatyto kurso, kuris atitiko akstesnę Britanijos užsienio politiką ir kadangi jis negavo jokių tikslių nurodymų iš Londono kaip spręsti šią problemą, Stratfordas manė, kad jo veiksmai atitinką esamą situaciją.

Rusijai Osmanų imperija pasirodė viliojanti ir pažeidžiama, juo labiau, jog tai buvo galimybė užvaldyti ypatingai svarbius Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, kurie buvo pagrindinis išėjimas į Viduržemio jūrą. O Britanija visais būdais stengėsi rusams užkirsti šį priėjimą. Sultonas žinojo tai, todėl stengėsi sukurstyti didžiąsias valstybes viena prieš kitą. Rusija savo veiksmais parodė, jog ji visada stengėsi zonduoti Osmanų imperijos teritoriją ir atsiradus galimybei pasinaudoti palankia situacija. Tokiu atveju britams reikėjo turėti tvirtą poziciją, kad užkirstų kelią bet kokioms galimybėms įsiveržti į Osmanų valdas. Be to buvo manoma, jog rusai nėra pasirengę kariauti Osmanų imperijos teritorijoje.

Sultonui pasipriešinus Menšikovo reikalavimams, 1853 m. vasarą Menšikovas suprato, jog jokių teigiamų poslinkių Osmanų imperijoje neįvyko ir grįžo į Sankt Peterburgą informuoti carą apie rusų politikos nesėkmę. Caras pasijuto nemaloniai dėl nesėkmių ir kitas jo žingsnis buvo išsiaiškinti kiek stiprus buvo Sultonas ir kaip smarkiai Britanija stengsis pasipriešinti Rusijos planams. Prisimindamas 1844 m. derybas jis manė, jog Aberdinas atšauks Stratfordą ir nepradės karo. Dėl šių priežasčių caras pabandė surizikuoti ir 1853 m. Rusija įsiveržė į Osmanų valdas- Moldaviją ir Valachiją, Nikolajaus tikslas buvo ne tiek teritoriniai užkariavimai, bet greičiau įbauginti ir patikrinti Osmanų imperijos reakciją ir taip priversti Sultoną garantuoti stačiatikiams tokias pat teises Šventojoje Žemėje kaip ir katalikams. Caras netikėjo, jog britai pradės karinius veiksmus. Britanija sunerimo pastebėjus, jog Rusija grasina Osmanų imperijai.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1314 žodžiai iš 4045 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.