Žmonėms niekada nebuvo lengva gyventi. Tačiau net per didžiausius vargus kopdami, dideli ir maži turi savo svajones. Daugiausia jos išreiškiamos pasakose. Ten ne tik lengvai įveikiami nepritekliai, priešai, bet ir laimi tiesa, dora bei gėris.
“Čia ji turėjo nuo ryto lig vakaro sunkius darbus dirbti, prieš aušrą kelti, nešti vandenį, kurti ugnį ir mazgoti. Be to, seserys visaip ją skriaudė, juokėsi iš jos, bėrė į pelenus žirnius ir lęšius ir liepė jai rinkti. Vakare, pavargusi nuo darbo, gulė ne į lovą, o į pelenus prie židinio. O kadangi dėl to ji visados buvo dulkina ir pelenuota, seserys ją praminė Pelene”. Esu įsitikinusi, nėra pasaulyje vaiko, kuris nebūtų girdėjęs šios pasakos. Beje, pasakose geriau sekasi sumaniems, nuovokiems veikėjams. “Malūnininkui mirus, sūnūs pasidalijo tarp savęs tėvo palikimą: vyresnysis gavo malūną, antrasis asilą, o jaunėlis tik katiną”. Neišmanydamas, ką su tuo keturkoju veikti, jaunėlis garsiai jam nutarė nudirbti kailį ir pasisiūti pirštines.Išgirdęs tokį ketinimą, katinas paprašė jo nežudyti, o geriau pasiųti jam porą batų. Toliau jau žinoma, kaip nuostabiai pasitarnavo savo šeimininkui apsukrusis batuotas katinas.
Trys nusenę gyvuliai – asilas, šuo, katinas ir išvengęs šeimininkės peilio gaidys nutarė susiburti į orkestrą ir keliauti į Bremeną. Vakarop jie priėjo miško trobelę, kur puotavo galvažudžiai. Čia keturi draugai ir “užgrojo” savo klaikiais balsais, kad net galvažudžiai išsibėgiojo į visas šalis.
Trejetą aukščiau minėtų ir daugybę kitų pasakų praėjusiame šimtmetyje įvairiose Vokietijos vietose užrašė du broliai- Jakobas (1785-1863) ir Vilhelmas (1786-1859).
Broliai Grimai Didžiąją savo gyvenimo dalį praleido studijuodami vokiečių kalbos istoriją, senuosius savo tautos padavimus ir literatūros paminklus. Tačiau plačiausiai broliai Grimai išgarsėjo dar jaunystėje surinktomis ir 1812-1814 m. išspausdintomis “Vaikų ir šeimos pasakomis”. Jiedu kantriai prašydavo žmonių sekti pasakas, užrašinėjo stengdamiesi išsaugoti jų nuotaiką ir stilių.
Pakeliui į brolių Grimų miestą- Kaselį galima sustoti nedideliame ir jaukiame Šteinau mieste, įsikūrusiame gražioje vietoje prie sraunaus ir vingraus Kincigo upeliūkščio, kurio slėnys buvo mėgstamiausia abiejų brolių pasivaikščiojimo vieta. Galbūt šičia, gražios gamtos prieglobstyje, minties žaismas, vaizduotė abu juos kaitino stipriau nei saulė? Gal čia jaunuoliai pirmą kartą susimąstė apie gėrio ir blogio priešpriešą, apie šviesos ir gėrio pergalę prieš blogį- ilgainiui tai tapo visų jų užrašytų pasakų svarbiausiąja gija…
Kaselio miestas dar vadinamas “Brolių Grimų miestu”, nes labai susijęs su pasakininkų gyvenimu. Jie išgyveno čia 30 metų ir daugiausia surinko, ir užrašė senų žmonių sektų pasakų. Viena įstabiausių vietų- senas, kalvotas Kaselio parkas “Vilhelmshofe”. Sako, kitados parkas buvęs labai tankus miškas ir čia, prie žilvičiais apaugusio tvenkinio, pagyrūnas siuvėjėlis iš pasakos “Milžinas ir siuvėjas” sutikęs milžiną ir jam gyręsis savo drąsa, o paskui liauna šakelė jį išmetusi toli į viršų. Sako, dar ir dabar tas siuvėjėlis tebeskraido tarp dangaus ir žemės, virš šito parko.
Už Kaselio, pakelyj į Miuncheną, Fuldos upės slėny įsikūręs nedidelis miestas Fuldetalis. Iš čia- tvirtina miestelio gyventojai- kilo Laimingasis Ansas, to paties pavadinimo pasakos herojus. Už tai, kad septynerius metus Ansas ištikimai tarnavo savo šeimininkui, gavo aukso gabalą didumo sulig galva, kurį išmainė- pradžioje į arklį, vėliau- arklį į karvę, pastarąją- į paršą ir t.t. , kol galop gavo akmenį, ant kurio gali tiesinti vinis. O kai netyčia pastūmėtas akmuo įkrito šulinin, Ansas pasijuto laimingiausias žmogus pasaulyje.
Kitapus Fuldos- yra Reinhardsvaldo miškas. Ten, tarp plačiai išsikėtojusių bukų ir ąžuolų, sena “Sababurgo” pilis, iš visų pusių tankiai apaugusi erškėtrožių krūmais (“Tylos gėlėm apaugo kaminas, langai ir durys atviros Erškėtrožėm…” ). Tik įsiklausykite, gerai įsiklausykite, ką šitie medžiai jums pašnibždės… Kitados čia, šioje pilyje, karalaitė verpsteliu įsidūrė pirštą ir bemat kietai užmigo… Pramiegojo karalaitė šimtą metų. Ir tik tą dieną, kai pasibaigė šimtas metų, kai turėjo atbusti Erškėtrožė- pažadino ją į rūmus atklydusio jaunikaičio bučinys (“Kai tik jis palytėjo jos lūpas, karalaitė pramerkė akis, pabudo ir maloniai pažvelgė į jį” ).
Iš čia netoli dar ir kitas- Kaufungeno miškas, nuo senų laikų siejamas su brolių Grimų pasaka “Broliukas ir sesutė”. Abu vaikai, palikę namus, priėjo Kaufungeno mišką, kur visi šaltiniai buvo pamotės, piktos raganos užkerėti. Ir broliukas, tik lūpomis prisilietęs vandens, pavirtęs stirniuku.