Bronius radzevičius
5 (100%) 1 vote

Bronius radzevičius

Bronius Radzevičius – didžiulio talento, bet tragiškos lemties rašytojas, jaunas nutraukęs savo gyvenimą. Jis paliko dviejų dalių romaną “Priešaušrio vieškeliai”, kurio tik pirmoji dalis išėjo jam gyvam esant (1979). Po mirties pasirodė J. Apučio parengta antroji romano dalis ir apsakymų rinkinys “Link Debesijos”(1984). 1994 m. išleista dar viena knyga – “Žolė po šerkšnu”(apysaka, novelės).

Rašytojo vaikystė prabėgo Utenos rajono Vyžuonų kaime. Ten jis ir palaidotas. Beveik neprisiminė anksti mirusios motinos. Tėvo neteko turėdamas 18m. Likęs našlaitis dvejus metus gyveno internate. 1960m. baigė vidurinę mokyklą. Dėl sunkios materialinės padėties gausioje pamotės šeimoje B. Radzevičius kurį laiką dirbo gamyklose, įsigijo tekintojo specialybę. Tačiau troško aukštojo mokslo. Įstojo į Universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Draugai prisimena, jog visą laisvą laiką sėdėdavo skaityklose apsivertęs knygomis. Jis skaitė filosofijos , psichologijos, estetikos, literatūros mokslo ir grožinės kūrybos veikalus lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis. Domėjosi B. Paskalio (Pascal), M. Montenio (de Montaigne), Z. Froido (Freud), A. Camiu, M. Prusto, V. Folknerio, H. Hesės (Hesse), F. Dostojevskio veikalais. Tačiau , anot Apučio, “studijuojama ne todėl, kad būtų galima išsirašyti kokią citatą, o todėl, kad ieškoma atsakymo, patvirtinimo ar peneigimo. Originalios išvados, apibenrinimai jau susiklostę B. Radzevičiaus sąmonėje, susiklostę lietuviškai”. Labai anksti pajustas poreikis mąstyti savarankiškai, ieškoti visa ko prasmės ir ryšių.

Baigęs universitetą, metus mokytojavo, vėliau dirbo redaktoriumi. Tačiau darbas įstaigose jam buvo tik varginanti našta, pragyvenimo būtinybė, atimanti kūrybos laiką.

Į kūrybą B. Radzevičius žiūrėjo su didžiule atsakomybe. Menas jo suvokiamas kaip niekuo nepakeičiama visuotinė vertybė, be kurios žmonija negalėtų dvasiškai egzistuoti. O kūrėjas – tai ypatingas žmogus, pašauktas aukštesnei paskirčiai, kūrybai atiduodąs visą save iki paskutinio kraujo lašo.

Kaip teigia tos pat kartos rašytojas Petras Dirgėla, B. Radzevičius “ruošiesi kūribiniam darbui stengdamasis priartėti ne tik prei savo, bet ir apskritai prie žmogaus galimybių ribos (žmogaus idealai jam buvo praeities mąstytojai ir kūrėjai, darbštumo titanai)”. Jis rašė savo širdies, savo gyvenimo kaina. B. Radzevičiaus proza ypač atvira, nuoširdi ir neliteratūriška. Ji primena išpažintį, dienoraštį, atsiminimus. Bet svarbiausia – ji analitiška, klausianti ir įsiklausanti, nes autorius nori suprasti, kam ir kodėl kas nors yra.

Rašytojas turėjo nepaprastai gerą atmintį ir buvo pastabus. Daugybę gyvos medžiagos ir ispūdžių atsinešė iš gimtosios Aukštaitijos. Pats yra prisipažinęs:

Dar nuo paauglystės metų atidžiai tyrinėjau ir stebėjau visą, ką mačiau , stebėjau blausiai nujausdamas, kad tai yra unikalu ir galbūt kada nors pravers, o jeigu ir nepraverstų, vis vien negaliu užmiršti to ežero, medžio, veido, žmogaus, tos laimės ar kančios akimirkos. Esu prieraišus, ir man visuomet gaila skirtis su pamėgtais žmonėmis, daiktais, vietomis. Jaučiu norą kuo ilgiau išsaugoti ką nors, kas man patiko, sukėlė stiprius išgyvenimus, ka dir peizažas – kitasjį nusifotograguoja, na o aš tarytum pasižadu: palauk, man pernelyg brangu, ką čia patyriau, čia, prie šito ežero, kai vėjas rito bangas ir plėšė nuo medžių lapus, o murzinas vaikas, smagiai švilpiniuodamas ir mosikuodamas vytine, ėjo dulkėtu keliuku.

Atkreipkime dėmesį, kaip toliau samprotaudamas rašytojas pereina prie gilesnių kūrybos psichologijos klodų:

Panašių jausmų pagautas dailininkas, matyt, ima teptuką, nori drobėje įkūnuti spalvą, formą, materiją, kuri prikausto taip, lug kas gyva joje slypėtų, ką jaučia kaip kažką amžina ir laikina, kas čia pat jo akyse keičiasi, dingsta… Žinoma, jis neretai pralaimi, nieko doro jam neišeina, nors kartais kažkokia jėga tarsi pakylėja virš savęs,virš to mirksnio, plūsteli širdin išganingas jausmas, kad dar bus… nesibaigs su tavimi ir tie debesys, ir ta ražiena, ir bango puls į krantą kaip puolusios, ir kažkaip stovės prie jų, jausdamas it koks tolima spakeleivis,tapatindamas save su kitu panašiu. Kas tai, jeigune kiekviename slypintis amžinumo troškimas, kurį bent iš dalies gali patenkinti dvelktelėjęs grožis, gėris, tiesa, kas galbūt yra to paties prado atsišakojimai.

Jautriai kalbėjęs apie paprastus, gražius gyvenimo dalykus, rašytojas nuo tikrovės nejučia pereina į kitą lygmenį – smelkiasi į kūrybos paslaptį. Menininkas lyg ir mėgdžioja tai, ką mato, žino, prisimena. Tačiau siekdamas pakartoti realybę, jos formas ir spalvas, jis trokšta nepalyginamai daugiau – sustabdyti laiką, prisiliesti prie amžinybės, patirti jos dvelksmą.

B. Radzevičius priklauso pirmajai kartai, gimusiai kartu su tragiška istorine Lietuvos lemtimi 1940-aisiais ir užaugusiai vadinamojo socializmo sąlygomis. Žiaurumas, nužmogėjimas, absurdiškai ardomas tradicinės gyvenimo formos; pasiklydęs, susvetimėjęs, stumdomas kaip bedvasis daiktas valstietis, jo darbo beprasmybė, praraja tarp žodžių ir jais įvardytos realybės, – tokie pirmieji, stipriausi įspūdžiai smelkėsi į bundančią vaiko
sąmonę. Atstumo našlaičio jausmas, gerumo alkis, skaudi vienatvė kūrė uždarą chrakretį, linkusį į savianalizę.

Politinio, kultūrinio, dvasinio, stingulio metas, pražūtingai veikęs visos visuomenės gyvenimą, ypač skaudžiai slėgė kūribynę inteligentiją. B. Radzevičių labiausiai žeidė, jaudino žmogaus nuvertinimas, nepasitikėjimas juo, neobjektyvūs, savavališki, vadinamieji kalsiniai kultūros ir moralės kriterijai. Rašytojas sąmoningai ugdė savyje laisvą, nepriklausomą asmenybę. Kūrybos paskirtį jis suvokia kaip labia humanistinę. “Ji leidžia žmogui pajusti savo pašaukimą bei vertę, telkia žmones į vieną.” Viename interviu B Radzevičius rašė: “Kitados L. Tolstojų sukrėtė vaizdas, kurio jis negalėjo pamiršti visą gyvenimą: maža mergaitė su ašaromis kelianti girtą, prie šiukšlių dėžės gulinčią motiną. Jis vis kartodavo, kad kurti jį verčia noras nušluostyti ašaras. Ar dažno iš mūsų eilutėse plazda toks gilus žmogiškumas?” Paties B. Radzevičiaus kūryba leidžia atsakyti: taip. Svarbiausia jo gyvenimo užduotimi tapo ginti žmogų, jo įgimta teisę į laimę.

Pasirodžius “Priešaušrio vieškeliams”, pokalbyje su laikraščio korespondentu autrorius pasakė: “Savo pirmąjį romaną rašiau iš meilės. Iš meilės, skausmingai pulsuojančios kiekviename nerve. Rašydamas įsitikinau – tik meilė gali padaryti žmogų laimingą. Todėl aš ne kartą Kristupo lūpomis kartoju: žmogų svarbiausia ne teisti, o reikia pačiam pabandyti atsidurti jo kailyje”. Tais paprastais žodžiais išsakyta didelė ir menininkui labia svarbi tiesa.Įžymi latvių kultūrologė Z. Maurinia, apibūdindamameno humaniškumą, rašė: “Meilė kuria naują pasaulį. Ji yra kiekvieno meno piminė forma ir kriterijus. Neapkenčiant ir niekinant nėra atsiradęs joks nemirtingas kūrinys. Visas didis menas, pradedant egiptiečių hieroglifais ir baigiant Gustavo Malerio “Mirusiųjų dainomis”, yra žmogiško supratimo, artumo ieškojimas. Genijus yra būtinybė, kuris tarp vertų pagailos pamato labiausiai vertą pagailos ir paskolina jam savo balsą, randa kelią į juodžiausią nusikaltėlį”.

Nužmogintoje, paradiškoje, bedvasėje sąstingio metų visuomenėje B. Radzevičius su savo skausmo klyksmu nebuvo nei pripažintas, nei populiarus.

Gindamas asmenybės dvasios autonomiją, kūrėjo laisvę, rašytojas gyveno tylų, uždarą gyvenimą. Petras Dirgėla prisimena: “Bronius rašė slapta, tyliai, niekieno nepadedamas, nė geru žodžiu nepalaikomas, kai kurių literatų net iš aukšto – kaip nekuriantis, nesugebantis sėkmingai kurti – nužvelgiamas… Tai truko ne metus, ne dvejus. Tai truko dešimtį metų. Dešimt metų pragariško darbo, nuolatinio fizinio ir dvasinio įtempimo, nuovargio… Trūko gyvybės styga. Tragiška šviesa vieną ankstyvą rytmetį nutvieskė Žvėryno panerius…”

Romane “Priešaušrio vieškeliai” autoriaus pasakojimas plėtojasi pereidamas keletą skirtingų, bet neperskiriamų medžiagos klodų. Pirmiausia pakliūvame į pokario kaimą. “Seniau šis kaimas vadinosi Užpelkiai.” Tai pirmasis romano sakinys. Jis labia iškalbingas. Jeigu yra “seniau”, tai yra ir “dabar”. Vadinasi, senojo kaimo nebeliko. Per jį perėjo laikas (pirmajame tome tai maždaug 1945-1965 m. laikotarpis). Atpažįstamos kruvinų grumtynių žymės Užpelkiuose, pasakojama apie ryškiausius kaimo ir miestelio žmonių likimus, griūvančią žemdirbio gyvenimo sanklodą, kolūkių kūrimą.

Antroji tematinė romano gija, nuo pirmųjų puslapių įausta į viso kaimo gyvenimo drobę, o toliau vis ryškesnėmis spalvomis gyvinama, – tai Daukinčių giminės kronika. Iš senosios Daukintienės kamieno išskleidžia jos sūnų – Konstanto, Kazimiero ir Kristupobei dukters Teklės (antroji – mieste) šakos. Jos dar aplipusios šakelėmis – Daukintienės anūkais. Nauji laikai laikai suardo buvusį vientisą kaimo bendruomenės gyvenimą. Ilgiau išsilaiko giminės ryšiai. Visų Daukinčių gyvenimai matomi nuo kalvos. Jie kasdien lankosi vienas kito pirkioje, jų laikas bendras. Nors dažnai ginčijasi, nesutaria, nors atrodo labia skirtingi, bet iš tikrųjų yra savi, neperskiriami, susieti genais lyg nematoma grandine. Dažna būrimosi vieta – Kristupo troba. Štai jis guli dar nepakilęs po sunkios ligos:

Atšlepsi senoji Daukintienė. Žiūri į jį, tarsi juos sietų koks slaptas, jiems težinomas sandėris. Šnekasi su ja be žodžių, rodo akimis fotografiją.<…>

Priemenėje garsiai nusikvatoja Konstantienė, su karštu pyragu įeina Vizgirdienė ir smalsiai dirsteli broliui į veidą. Kristupienė ima stumdyti kėdes – kviečia prie stalo.

Ten sėdi Kazimiera ir pasakoja, kad Šimonių girioje buvęs didelis susišaudymas, daug esą sužeistų ir užmuštų.

Mėgsta jie sėdėti susispietę lempos šviesoje, stebėti vieni kitų veidus, ieškoti juose bendrų giminės bruožų. “Ir gal kada atsitiktinai kritęs šviesos ruoželis išplės juos iš tamsos, susėdusius prie vakarienės stalo, kaip išplėšia dabar, ir kažkas gal apsidžiaugs tais panašumais, kaip džiaugiasi dabar Konstantas, aptikęs savo bruožų brolvaikio Juzuko veide…”

Giminės tema tik neatidžiam skaitytojui gali pasirodyti plėtojama buitiškai,kaip savarankiška epinė romano linija. Iš tikrųjų įtraukta į pagrindinę romano temą
vieno giminės atstovo Juozo Daukinčio dvasinio brendimo istoriją. Maždaug nuo pusės romano ši tem avis labiau gryninama. Juzukas, besisukinėjantis tarp savo giminių, virsta Juozu. Jis vis dažniau paliekamas vienas gamtoje, su draugais ir mokytojais mokykloje. Daugiausia bendrauja , ginčijasi su Albinu Maldoniu.

Tikroji kaimo giminės temų prasmė išaiškėja tik antrojoje romano dalyje. Tačiau ir šioje jau galime ją nujausti. Gimtinė, jos žmonės gamta sukūrė Juozą Daukintį, davė jam egzistencinius pagrindus. Viskas jo pasaulėjautoje iš ten, kur “su medžiais, akmenimis ūkio padargais, gyvulėliais, trobesiais <…> susigyvenama kaip su artimųjų buvimu, kaip su veidais, kurie šmėsčioja šaukti ir nešaukti”. Tai uždaras, aiškus, savas pasaulis, į kurį Juozas Daukintis augte įaugęs. Suprasti tą pasaulį, vadinasi – suprasti herojaus pradžių pradžią, esmių esmę. Užtat rašytojui taip svarbu neskubant į tą tylų gyvenimą įsižiūrėti, įsiklausyti, perteikti jo dvasią, nuotaikas:

Užtruksime čia ilgai. Reikės Į kiekvieną daiktą ir veidą atidžiai įsižiūrėti, kitaip mes nieko čia nepamatysime, nesuprasime.

Socialinio gyvenimo pervartos (politinė kova, trėmimai, kolūkiai), sukrėtusios kaimą ir jo žmogų, lemtingai atsiliepė ir pagrindinio herojaus charakterio raidai, jo dvasinei patirčiai.

Pirmasis pragaro ratas. Beveik kiekvienas lietuvių rašytojas, kurio biografija bent kiek susiliečia su pokario laikotarpiu, yra bandęs perteikti kraupią tų metų politinio ir socialinio gyvenimo atmosferą. M. Sluckis, J. Avyžius, V. Petkevičius, A. Pocius, J. Mikelinskas, V. Bubnys parodė kaip labia sunku, tragišką pirmiausia mūsų kaimo žmogui, atsidūrusiam tarp dveijų ugnių. Kita vertus, šie autoriai rašė partinio vadovavimo literatūrai metais, todėl jų kūriniuose yra likę idėjinio tendencingumo ir vienpusiškų tiesų (miškiniai blogi, “liaudies gynėjai” geri).

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1995 žodžiai iš 6560 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.