ABSURDAS ALBERTO KAMIU ESĖJE „SIZIFO MITAS“
PROBLEMA
Filosofinis esė — „Sizifo mitas“—vienas iš svarbiausių A. Kamiu kūrinių. Jis parašytas 1940—1941 metais ir atspindi nepatenkintos esama padėtimi, smulkiaburžuazinės prancūzų visuomenės dalies nuotaikas bei ieškojimus labai sunkiu antrojo pasaulinio karo pradžios metu. A. Kamiu šį kūrinį parašė būdamas 27 metų, o tuo metu jis sirgo džiova, todėl problemos, kurias A. Kamiu gvildena „Sizifo mite“, pagrįstos kasdieninės patirties faktais.
Svarbiausios A. Kamiu filosofinės sąvokos bei problemos „Sizifo mite“ yra absurdas, maištas, laisvė, aistra, savižudybė ir kt. A. Kamiu pirmiausia domisi būties, žmogaus egzistencijos problema.
„Sizifo mite“ dažnai vartojami tokie posakiai ir terminai: „absurdo žmogus“, „absurdo pasaulis“, „absurdo filosofija“ ir kt. Šnekamojoje kalboje žodis „absurdas“ reikštų veiksmą ar žodį, kurie neturi prasmės. A. Kamiu kūryboje žodis „absurdas“ turi kitą prasmę. Pagal jį, absurdas — tai pasaulio dėsnis, kada protas susiduria su pasaulio iracionalumu ir maištingai piktinasi, nes jo proto sfera yra išmintingai motyvuota. Absurdo žmogus — tai ne beprotis, priešingai — tai protingas žmogus, turįs absurdo patirtį. Pagaliau, paties A. Kamiu žodžiais tariant, absurdas — tai „susidūrimas tarp to, kas iracionalu, ir begalinio šviesos troškimo, kurio šauksmas girdėti pačioje žmogaus sielos gilumoje“.
DĖSTYMAS
Niekas žmogaus neklausė, nori jis gimti ar ne, trokšta jis šito buvimo ar ne. Ir aplinka, su kuria jis susiduria sąmonei bundant, anaiptol ne draugiška. Žmogus nuo mažumės derinasi prie jos, įgydamas savo nelaisvės erdvės supratimą, išmokdamas apsauginio elgesio, suvienodėdamas su kitais. Daug kam toks gyvenimas atrodo normalus. Bet netgi tiems kartais ateina toks metas, ypač tada, kai žmogus pajunta savo mirties galimybę, kai visas gyvenimas pasirodo kybąs virš svetimumo bedugnių. Tada iškyla gyvenimo prasmės klausimas. Jis baisus, nes gyvenimo tikslą ir jo siekimo kelius žmogus turi rinktis pats. Dar baisiau: kiekvieną akimirką jis turi rinktis, kaip privalo pasielgti, ir kiekvienas pasirinkimas gali tapti ne priartėjimu, o nutolimu nuo tikslo, žingsniu į beprasmišką buvimą. Žmogus pasijunta tarsi kažkieno apgautas ir sako: mano gyvenimas beprasmiškas.
Dar blogiau jei jis to nesako, nes sunkiausia pakelti ne tą mintį apie beprasmybę, o patį beprasmybės jausmą, kuris tave graužia. Dažnai beprasmybės jausmą patiria jei ne visi, tai daugelis iš mūsų. Tik jis užklumpa retai , o po to vėl sugrįžta į rutiną. Kamiu absurdą apibrėžia labai paprastai: absurdas atsiranda žmogaus ir pasaulio sandūroje; savaime žmogaus egzistencija nėra absurdiška, bet kai žmogus susiduria su pasauliu, toje sandūroje atsiranda absurdas – dėl to, kad, kaip sako Kamiu, žmogus viską nori įprasminti. Prasmės klausimas iškyla tada, kai žmogus jaučiasi patekęs į konfliktą su pasauliu. Būtent šita nedarna su pasauliu ir sukelia absurdo jausmą, o savižudybė tampa išeitimi iš absurdo.
Albertas Kamiu savo „Sizifo mite“ kaip tik ir bando apmąstyti tokį gyvenimą be taisyklių ir tokį pasaulį be prasmės, kuriame, bent jau akimirkomis, tenka atsidurti beveik ir kiekvienam.. tokias akimirkas Kamiu vadina absurdo akimirkomis. Jos nebūna labai dažnos, bet gali būti lemtingos .
Bet ar verta žudytis? Nusižudyti, tai tam tikra prasme reiškia prisipažinti, kad gyvenimas tave pranoko arba, kad tu jo nesupranti. Jeigu gyvenimas nėra vertas pastangų gyventi, tai belieka tik nusižudyti, o žmonės vis tiktai gyvena. Kodėl gi taip yra? Nuspręsti, ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum, reiškia, pasak jo, atsakyti į pagrindinį filosofijos klausimą. Kamiu domino ne savižudybė kaip socialinis reiškinys, o tos mintys apie savižudybę, kurios „bręsta tylomis širdyje, kaip reikšmingas meno kūrinys“. Ir pats žmogus gali nieko apie tai net nežinoti. Retai žudomasi viską gerai apsvarsčius. Retai žudomasi dėl kokios nors vienos priežasties. Susekti savižudybės priežastį paprastai net neįmanoma. Pagaliau tai net nesvarbu. „Nes tikroji savižudybės priežastis – pati egzistencijos įtampa. Kamiu nemano, kad savižudybė – tai sutrikusios psichikos, ar socialinių santykių padarinys.
Galų gale jis suformuoja tokią paprastą mintį, kad pasaulis savaime neturi prasmės ir žmogaus gyvenimas galų gale – jei imame jį kaip visumą – jokios prasmės neturi. Situacija turi prasmę, o žmogaus gyvenimas neturi prasmės dėl to, kad jis galų gale baigiasi mirtimi, viskas tuo ir užsibaigia. Šitą sandūrą tarp protingumo ir prasmės ilgesio ir tarp pačios pasaulio beprasmybės Kamiu ir vadina absurdu.
Pačio Kamiu žodžiais sakant, kas gali būti paprastesnio už mirtį? Kas gali būti natūralesnio? Mes būname tik akimirką, o nebūname visą amžinybę.Gyvenimas yra tik nykstamai siauras šviesos ruoželis tarp dviejų neišmatuojamų tamsų – tarp begalybės iki gimimo ir begalybės po mirties. Tačiau mes gyvename ir elgemės taip, tarsi mirtis būtų kažkas nepaprasta ir nenatūralu.Lygiai tas pats su gyvenimu ir mus supančiu pasauliu. Mes nenorime matyti to pasaulio paprastumo, ir visai natūraliai siekiame jį pagrąžinti, sukilninti, pridengti kaukėmis blizgučiais. Savo pasaulį mes susikuriame patys, o tai
reiškia, kad pasaulio paprastumą uždengiame savo sukurtomis iliuzijomis, vaizdais, pasakomis. Tik iliuzija ir įprasmina žmogaus gyvenimą . Pasaulis ir žmogaus gyvenimas savaime neturi jokios prasmės – štai viena svarbiaussių ir paprasčiausių Kamiu minčių.Taigi net pasauliui be žmogaus nešvankybių ir niekšybių, netgi gamtai, „iliuzinę prasmę‘ suteikiame mes patys – sako Albertas Kamiu.