Buties samprata filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Buties samprata filosofijoje

P L A N A S :

1. Būties sampratos aiškinimas.

2. Būties sampratos kitimas amžių eigoje.

3. M.Heideggeris ir jo indėlis istoriniam būties aiškinimui :

a) Senosios Vakarų teorijos;

b) Parmenido samprata;

c) Anaksimandro apeironas;

d) Platonas;

e) Aristotelis nejudąs judintojas;

f) M.Heidegeris;

g) Kitos teorijos;

4. Apibendrinta istorinė žmogaus būtis.

Filosofija yra išminties meilė.Taigi ji stengiasi išsiaiškinti visa tai kas yra svarbu žmogui.Ji nuo kitų mokslų skiriasi tuo ,kad užduoda klausimus ir ieško kelių jiems atsakyti.Taigi filosofijos tikslas yra stengtis paaiškinti mus dominančius dalykus, kelti klausimus ,kurie galėtų padėti mums ieškantiems atsakymų ,o ne duoti tikslius atsakymus į tai ,kas mus domina.Visi žinome,kad žmogus yra smalsi būtybė ,visada ką nors norinti sužinoti ,išsiaiškinti. Taigi filosofija keldama įvairius klausimus ir suteikia mums šią galimybę.Filosofiją domina įvairūs klausimai.Vienas iš svarbių klausimų yra būtis. Būtis.Įdomus ir verčiantis susimąstyti žodis.Būtis yra tai, kas pasirodo ar gali pasirodyti po pažinimo.Taigi būtis yra pažintoji būtis, arba būtis tiesoje.Tarp savęs ir būties žmogus pastatė pažinimą ,kuris kaip buvo manoma,yra tai ,kas susieja su būtimi ,o ne tai ,kas nuo jos atskiria.Mirtingasis iš pradžių pastato būtį ir tik po to ją gali transcenduoti ir tapti pažįstančiuoju.Būtis atsiveria ten ,kur žmogiškumo ribos susiliečia su daiktiškumo ribomis,kur daiktas apriboja žmogų , o žmogus apriboja daiktą.

Kad mes, žmonės, sueinam į santykį su esiniu, yra akivaizdu.Esiniai mums pažįstami ,o būtis?Ar mūsų neapima svaigulys, kai mes bandome apibrėžti ar suvoti tokį dalyką?Ar būtis nėra kažkas panašaus į niekį?Iš tikrųjų kaip tik Hėgelis yra pasakęs : “ Taigi grynoji būtis ir grynasis niekis yra tas pats “.

Keldami klausimą apie būtį kaip tokią, mes atsiduriame prie visiško neaiškumo ribos.Nors tamsa gaubianti būtį ir jos reikšmę yra neperšviečiama , tačiau visiškai aišku , kad mes kas akimirką suprantame tokį dalyką kaip būtis.Nes vis dėlto ,jeigu neįvyktų būties supratimas,žmogus ,kaip ypatingas esinys, niekaip negalėtų būti ,net jeigu būtų apdovanotas stebuklingais sugebėjimais.

Būties problema buvo sprendžiama visais laikais ,tačiau jos suvokimas savaime suprantama šiek tiek skiriasi.Tai mes geriausiai galime suvokti laiko ar istorijos tėkmėje. Taigi kas yra būtis?

Graikai mums paliko pasakojimą apie keistą dievą , gyvenusį tuometinės Oikumenės pakraštyje prie Afrikos krantų.Jis keldavo pamaldų siaubą Helados žmonėms,garbinusiems Olimpo valdovus,įrėmintus į ryškų nekintančios formos kontūrą, skulptūriškai aiškius ir pažįstamus.Tą dievą graikai vadino Protėju.Labiausiai jis glumindavo formos neturėjimu ir nepastovumu.Protėjas buvo nepagaunamas ir nesuvokiamas,nes vieną akimirką įsikūnydavo į vieną pavidalą,o kitą akimirką jis galėdavo virsti kuo kitu, ir tų pavidalų buvo begalo daug.Dabar barzdotas senis ,aplipęs jūržolėmis ir maurais, kitą akimirką – grakšti žuvis , žėrinti vaivorykštiniais žvynais , tai dieviško grožio mergelė ,tai gelmenų šliužas , ir taip be galo.Protėjas galėjo būti bet kuo , kartu nebūdamas niekuo .Jis turėjo tūkstantį veidų ir nė vienas nebuvo tikras . Nesuskaičiuojamos kaukės ir buvo jo tikrasis veidas . Protėjo įvaizdis yra talpi metafora , atskleidžianti esmingą žmogaus buvimo šioje žemėje bruožą , kurį galima pavadinti kaukės sindromu arba kaukės ilgesiu . Žmogus gyvenantis tarp kitų žmonių, kone visada dėvi kokią nors kaukę . Beveik niekada jis neegzistuoja kaip jis pats ir beveik visada kitiems ir pasauliui pasirodo kaip kas kita , negu jis yra iš tikrųjų . Dar keisčiau yra tai , kad kaukė tarsi priauga prie jo tikrojo veido ir žmogus su ta kauke visiškai sutampa.Net sau pačiam atsiveria ne kaip jis pats , o kaip jo savastimi tapusi kaukė . Kaip kaukė žmogus egzistuoja ir sau, ir kitiems . Negana to, ir tai yra žmogaus keistumo apogėjus , – sutapdamas su savo kauke , net į pasaulį žmogus pradeda žvelgti nebe savo , o kaukės akimis. Kaukė tampa savotiškais akiniais , iškreipiančiais regimojo pasaulio vaizdą , tiksliau pasakius , tikrąjį pasaulį pakeičiančiais jo regimuoju vaizdu . Kaukėtas ir akiniuotas žmogus mato nebe pačius daiktus , o tik jų regimybę. Kaukė tampa žmogaus lemtimi ir net jo antraja prigimtimi . Vienas praėjusio amžiaus mąstytojas ištarė tokius žodžius : žmogus yra visuomeninių santykių visuma.Taigi ne asmuo, ne “ aš “ ,ne individas,ne “ pats “, turintis savo unikalų veidą ir akis ,o tik socialinė būtybė , anonimiškų santykių ir anonimiškų reikšmių kompleksas .

Ar žmogus visada ir visur yra akiniuotas ir kaukėtas , tik žmogiškųjų fantomų ir “vaizdų” vergas ? Jeigu taip būtų visada ir visur , tada turėtume suabejoti pamatine žmogaus būties dimensija , atrasta dar graikų ir vadinama laisve . Juk kaip tik laisvė yra žmogaus kaip žmogaus skiriamasis bruožas . Laisvė yra pamatinė ne žmogaus
natūros , o žmogaus būties paslaptis .Į žmogaus pasaulį ji įsiveržia visada netikėtai ir taip pat netikėtai išnyksta . Laisvės esmė yra transcendencija.Asmuo kaip laisvės vienovė pasauliui atsiveria kaip būčiai – anapus -savęs ir būčiai-anapus-žmogaus . Tikroji laisvės vienovė yra ne pats žmogus , o kita -būtis kaip “kita” bet kokio žmogiškumo atžvilgiu . Laisvės judesys kaip kaukės sulaužymas , yra šuolis iš atsakymo erdvės į klausimo erdvę . Šioje erdvėje laisvasis žmogus paklausia pačius daiktus kaip pradžią ir pasaulį kaip būtį-anapus-kaukės . Klausimas atveria transcendenciją , nes pats klausimas jau yra kaukės transcendavimas . Taigi būtis yra absoliuti transcendencija . Pamatinis būties bruožas yra paslėptis , taigi tas jau minėtas kaukės sindromas ir kaukės ilgesys .

Šis graikų pasakojimas apie keistą dievą mano manymu gana gerai įprasmina žmogaus būties sampratą.Juk visais amžiais buvo stengiamasi suvokti būtį ir pačią būtybę apskritai.Įvairiais amžiais būtis buvo vis šiek tiek kitaip suvokiama, aiškinama.

M.Heideggeris yra padaręs didžiulę įtaką būties sampratos kitimo aiškinimui ir apskritai bandymui suvokti, kas tai yra .

Kaip žinome, filosofijos objektas yra būtybė kaip būtybė,o būtybės sklaidos tikslas yra ne ji pati, o būtis. Kitaip tariant, filosofavimas neišsisemia vien būtybės apmąstymu.Taigi būtybės pažinimas ir nėra filosofijos prasmė, tai yra galima sakyti pilnutinis jos uždavinio įvykdymas.

M.Heideggerio žodžiais tariant, filosofija yra tik tada filosofija, kai žino “ kur link ji keliauja “.Šisai “ kur link “ ir yra būtis. O būtybė yra tik pakopa pakeliui į būtį.Tai M.Heideggeris yra nusakęs gana įtaigiai : “Klausti būties visų pirma reiškia klausti būtybės kaip būtybės.Šiuo klausimu yra aptariama, kas yra būtybė.Atsakius gi į šį klausimą yra aptariama būtis ”.

Išeities tašku pasirinkau M.Heideggerio pastangą būčiai nusakyti, nes nė vienas pastarųjų laikų mąstytojas nėra tiek atsidėjęs būties klausimui, kiek M.Heideggeris. Žmogus suvokiamas kaip būties atsivėrimo vieta .Jis įgalina mąstymą žengti atvirybėn, bet tai ,ką jis ten sutinka,yra ne žmogus ,o būtis ,ir tik sutiktas būties tiesoje grįžtamuoju būdu nušvinta ir pats žmogus.

Kelio į būtį M.Heideggeris ieško ne kuriame nors pradmenyje, bet istorijoje. Tai reikia suprasti ,kad būtis turinti savą lemtį arba likimą,todėl esanti suvokiama tik laiko akiratyje; kuris dabarties žmogui yra esąs Vakarų mąstymo išsivystymas.M.Heideggeris tariasi galįs tvirtinti ,kad Vakarų mąstymas pamiršęs būti būtybės dėlei.Bet negalima sakyti ,kad būties klausimas nebuvo keliamas . Juk pradiniai graikų mąstytojai būtį regėję ir ją mąstę.Tačiau kadangi būties regimybė yra galima tik būtybėje ,todėl ši greitai virtusi vieninteliu mąstymo objektu, tuo tarpu būtis užsiskleidusi, buvusi būtybės užgožta ir galop dingusi iš Vakarų mąstymo

Nuo Anaksimandro ligi Nyčės būties tiesa liko slaptoje “, – sako M.Heideggeris. Būties vardu buvusi vadinama būtybė, pačios būties nepagaunant ir jos net iš viso nebesuvokiant . Metafizika kalbėjusi apie “ būtybę visumoje “ , o maniusi kalbanti apie “ apie būtį “ . Ji tarusi “ būtis “ , o supratusi “ būtybę kaip būtybę “. Sąvokos “ būtis “ ir “ būtybė” maišiusiosi Vakarų mąstyme nuolatos , ir ši maišatis, pasak M.Heideggerio, pasiekusi savo viršūnę teiginiu, kad metafizika kelianti būties klausimą.Tuo tarpu būties pamiršimas kaip tik ir reiškiąsis tuo, kad žmogus nuolatos regi ir naudoja tik būtybę, o negalėdamas išsiversti be būties ją padaro “ bendriausia bendrybe “, tuo sujaukia tai, kas neprivalo būti jaukiama.Būties ir būtybės neskyrimas,o tuo pačiu būties pamiršimas prasidėjęs pasak M.Heideggerio, Platono mąstymu.Platonas buvęs pirmasis, kuris tiesą supratęs nebe kaip pačios būties atsiskleidimą , o kaip būtybės sutarimą su idėja : idėja yra tai, kas apsprendžia būtybės tiesą ir tuo pačiu iškyla viršum būtybės kaip jos mastas . Tuo pačiu kinta ir “ tiesos buveinė “, nes kol tiesa yra būties atsiskleidimas ,tol ji buvoja “ būtybėje “ kaip pagrindinis pačios būtybės bruožas. Platono pradėtas mąstymas nusakąs “būtybės būtį kaip idėją “ tai yra metafizika, kurios atoskambių irgi jau aidį Platono raštuose : mąstymas peržiangiąs tai ,kas čia , mūsojoje Žemėje yra tik atvaizdas ir šešėlis.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1654 žodžiai iš 4960 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.