Būties sampratos problematika
5 (100%) 1 vote

Būties sampratos problematika

TURINYS

ĮVADAS 3

I. DIFERENCIJUOTA BŪTIES SAMPRATOS SISTEMA, PROBLEMATIKA IR RAIDA 5

1.1 BŪTIES SĄVOKOS BENDRAS KONTEKSTAS 5

1.2 BŪTIES PROBLEMATIKA: KASDIENYBĖS SPEKTRAS 6

1.3 DIFERENCIJUOTŲ POŽIŪRIŲ Į BŪTĮ PANORAMINĖ RAIDA: NORMINALIZMAS IR REALIZMAS 7

II. BŪTIES PAGRINDAS PRASMĖS IR BEPRASMYBĖS SANTYKYJE 9

2.1 BŪTIES PRASMĖ 9

2.2 BŪTIES BEPRASMYBĖS REALIJA 10

2.3 BŪTIS KAIP PAGRINDAS 11

III BŪTIES IR DIEVO SANTYKIS 12

IŠVADOS 14

BIBLIOGRAFIJA 15

ĮVADAS

Sistemingai aktualizuojant būties klausimą kaip neišvengiamai prerogatyvų šiuolaikinės filosofijos disputų, diskusijų ir debatų objektą, visada svarbus šio fenomeno analitinis, sintetinis bei etimologinis tyrinėjimo metodas, kuris pasirinktą tokios ar panašios tematikos rašto darbą nutapo itin produktyviais, objektyvias gyvenimo realijas atspindinčiais rezultatais. Šiandien būties fenomeno filosofinės analizės, neprasilenkdamos su nuolat progresuojančiomis socialinių, religinių, kultūrinių tyrimų žiniomis, sėkmingai brenda į, infrakultūrinių mokslų interesų srautą.

Filosofinį klausimą keliantis žmogus maksimaliai įsibūna į savo baigtinumą, nesistengia jo peržengti, tačiau stovėdamas ant baigtinumo ribos, kuo intensyviau atsiveria tam, kas anapus ribos – begalybei, pasirodančiai per transcendencijos fenomeną. Filosofinis klausimas yra nukreiptas į būtį – anapus – žmogaus. Filosofinis mąstymas yra nuolat atsinaujinantis klausimas, kuriuo vis iš naujo grįžtama prie tų pačių dalykų. Todėl yra pamatinių filosofijos klausimų, einančių per visą filosofijos istoriją – ikisokratikų iki šiuolaikinės filosofijos ir neduoda ramybės visų laikų mąstytojams. Tokį mįslingumą yra išlaikęs ir būties klausimas. Klausiant Kas yra būtis? Koks pasaulio pradas? Kodėl yra būtis, o ne niekas? išeinama į begalinio (t.y. filosofinio) klausimo kelią, pasiekdamas analitines teologijos mokslo perspektyvas, svarstant būties ir Dievo santykio problematiškumą ypač postmodernios visuomenės aplinkoje.

Tikslai:

1. Supažindinti adresatą su būties klausimo problematika filosofijoje.

2. Atskleisti būties ir Dievo filosofinio santykio ypatumus šiandienos žmogui.

3. Sublimuoti bent keletą būties problemos sistematinio nagrinėjimo būdų.

Uždaviniai:

1. Išsiaiškinti, kuo įdomi būties problema šiandien. Aptarti Būties sąvokos sampratą.

2. Nurodyti būties filosofinį santykį su kitomis mažesnio bendrumo sąvokomis. Prasmės ir beprasmybės santykio vertė būties interpretacijose.

3. Gvildenant būties filosofinius ypatumus, pažinti būties ir Dievo santykio produktyvumą, perspektyvas skirtingų filosofų skirtingose, o dažnai ir viena su kita netiesiogiai persipinančiose įžvalgose.

Metodai:

 Aprašomasis;

 Sintetinis;

 Analitinis.

Klausimas Kas yra būtis? domina mąstytojus jau nuo Platono laikų. Visa šiuolaikinė filosofija kalba apie būtį kaip apie duotą, kaip savaime suprantamą dalyką, visai nesiekdama išsiaiškinti, kas sudaro būties esmę ir prasmę. Tokią vokiečių filosofo Martino Keideggerio pozicija dar teigia, kad žmogus yra ypatingas būties pradas, kurį ir turi atskleisti filosofija. Analogiškas – būties – problemą bandė spręsi Nikolajus Bendarejevas, levas Šestovas, Karlas Jasperas, Frydrichas Nyčė, Artūras Šopenhaueris, Raimondas Huserlis, Polis Sartras, Alberas Kamiu. Nors Lietuvoje filosofijos raida buvo sutrukdyta (XX a. antroji pusė), pagrindinis moderniosios filosofijos kryptys buvo žinomos ir kaip vienas iš lietuvių, sprendimų būties problemą šiuolaikinėje filosofijoje, gali būti minimas Juozas Grinius, Vincas Vyčinas, Antanas Maceina . Apskritai vargu ar rastume filosofą, kurio nedomintų amžinasis būties klausimas.

Analogiškų būties aiškinimų nerasime nei antikoje, nei dabartyje. Būties sąvoka, pati plačiausia ir bendriausia sąvoka, yra logiškai neapibrėžiama. Būties sąvokos sampratą aptarsime pirmajame rašto darbo skyriuje. Norint suprasti būtį, tenka būties sąvoką aptarti, nurodant santykį su kitomis mažesnio bendrumo sąvokomis, ją apsvarstyti, bandant pateikti tikslesnį apibrėžą. Tam skirtas antrasis rašto darbo skyrius. Galima būties prasmės interpretacija aptariama irgi antrajame, o paskutiniame skyriuje kalbama apie būties santykio su Dievo samprata filosofinėje-teologinėje perspektyvoje.

I. DIFERENCIJUOTA BŪTIES SAMPRATOS SISTEMA, PROBLEMATIKA IR RAIDA

1.1. BŪTIES SĄVOKOS BENDRAS KONTEKSTAS

Diferencijuoti filosofinių sąvokų žodynai būties sąvoką apibrėžia nevienodai. Paprastai ji aiškinama taip:

1. Tai filosofinė sąvoka, reiškianti nepriklausomai nuo sąmonės esantį objektyvų pasaulį, materiją. Kalbant apie visuomenę, vartojamas terminas visuomenė B. Pasaulio materialumą ir jo būtį laikydamas identiškomis sąvokomis, dialektinis materializmas atmeta idealistinį teiginį, kad B egzistuojanti iki materijos arba nepriklausomai nuo jos, taip pat idealistinius mėginimus kildinti B, iš sąmonės akto. Kita vertus, nepakanka pabrėžti, kad B yra tik objektyvi, nes tokiu atveju lieka neišaiškintas klausimas, ar B materiali ar ideali. Pripažindamas, kad B yra pirminė, o sąmonė – antrinė, dialektinis materializmas kartu
traktuoja sąmonę ne tik kaip pasyvų atspindį, bet ir kaip aktyvią jėgą, darančią poveikį būčiai .

2. Tai bendriausia ir abstrakčiausia sąvoka, žyminti ko nors egzistavimą apskritai. Šiuo atveju būtį reikia skirti nuo realybės, egzistavimo, tikrovės etc., kurios yra konkretesnės ir gilesnės objektyvių procesų bei reiškinių charakteristikos .

Dabarties filosofijoje nagrinėjant būties klausimus mintis pasiekia aukščiausias apibendrinimų abstrakcijų noras. Tuo pat metu būties klausimas artimas žmogaus gyvenimo svarbiausioms problemoms, kai jam reikia spręsti būti ar nebūti ir kitus gyvybinius klausimus – mąstant apie pasaulį visumoje ar apie konkretaus žmogaus likimą. Žinoma, būties aspektai apskritai konkrečiame žmonių gyvenime labai dažnai persipina. Taigi, norint suprasti būties problemos prasmę, reikia siekti neatitrūkti nuo žmogaus gyvenimo realijų.

Būties samprata turi savo ištakas realiame žmogaus ir žmonijos gyvenime. Žmonių gyvenimiška veikla remiasi paprastomis, suprantamomis, abejonių nesukeliančiomis prielaidomis, iš kurių pirmoji yra natūralus žmogaus įsitikinimas, kad pasaulis yra čia ir dabar. Dauguma žmonių natūraliai įsitikinę kad, nežiūrint nuolatinės gamtos ir visuomenės kaitos, pasaulis išliks kaip santykinai stabili visuma.

1.2. BŪTIES PROBLEMATIKA: KASDIENYBĖS SPEKTRAS

Būties problema atsiranda tada, kai tokiomis prielaidomis pradedama abejoti. O pagrindo tokioms abejonėms nestokota. Juk daugybė neatsakytų klausimų, kuriuos pateikia gamta ir pats žmonių gyvenimas ar pasaulis turi savo ribas ar beribis, begalinis? Ar yra kiti pasauliai? Ar pasauliai amžini, ar atsiradę? O jei atsiradę, tai kokiu būdu? Ir t.t. mąstymas apie būtį negali apsiriboti, tik paprasta konstatacija, kad pasaulis yra čia ir dabar. Žmogus, net ir nelabai smalsus, paklaus, o kas ten už horizonto? Mintyse, ar net praktiškai bandydamas tai patikrinti jis įsitikins, kad ir ten yra būties reiškiniai. Ir tada paprastam mąstančiam žmogui natūraliai susiformuoja mintis, kad sunku įsivaizduoti, kad už horizonto jokios tikrovės, jokio pasaulio nėra. Tokia išvada kelia dar daugiau klausimų ar tai nereiškia, kad pasaulis yra visur? Ar tai reiškia, kad pasaulis visada buvo, yra ir bus?

Žinoma, galimi įvairūs atsakymai – pasaulis yra begalinis, pasaulis turi pradžią ir pabaigą ir pan. Tai ir suprantama, nes žmogaus sąmonė santykiauja su baigtiniais daiktais ir jai sunku vizualiai reprezentuoti begalybę ir būtį apskritai. Negalima pamiršti, kad žmogus savo mintimis išeina už santykio su konkrečiais daiktais ribų į abstrakcijų sritį, neturinčios sąlyčio su konkrečiu patyrimu. Jis gali mąstyti antropomorfiškai – jeigu žmogus daro įvairius daiktus, tai gal ir visas pasaulis yra sukurtas galingesnės už žmogų jėgos? Kaip liudija įvairūs mitai, kurie yra kuriami iki šių dienų, žmonių išmonė yra begalinė ir pati būties samprata gali įgauti pačius neįtikimiausius pavidalus .

Žmogus dažniausiai yra realistas ir jam artimesnis realus daiktinis mąstymas, susijęs su baigtiniais daiktais su tuo, kad jis pats gyvena tik tam tikrą laiko tarpą, ir kad gyvenimas tuo nesibaigia. Iš to jis gali daryti išvadas arba apie pasaulio objektyvaus egzistavimo ribas, arba apie tokių ribų nebuvimą, amžinumą ir neamžinumą.

Išvados labai priklauso nuo visuomenėje susiklosčiusių papročių, religijos, visuomenės sąmonės. Kiekvienai besiformuojančiai asmenybei būties problemos klausimai nėra tokie paprasti. Žmogus kasdieniniame gyvenime susimąsto ir jaudinasi dėl savo gyvenimo, lygina jį su praeities ir ateities žmonių gyvenimu bei amžiumi, gamtos egzistavimu. Tai ir yra būties problemų apmąstymas žmonių kasdieniniame gyvenime, kuris susijęs su jų realiu patyrimu čia ir dabar, tačiau visada siejamas su visa Visata, su buvusiomis ir būsiančiomis žmonių kartomis .

1.3. DIFERENCIJUOTŲ POŽIŪRIŲ Į BŪTĮ PANORAMINĖ RAIDA:

NORMINALIZMAS IR REALIZMAS

Aristotelis būtį aptarė dvejopai:

 Substancija;

 Daikto esmė .

Mąstyme sąvoka atitinka daikto esmę. Požiūris, ar esmė išreikšta bendrąja sąvoka yra reali, ar tik sutartas pavadinimas? Į šį klausimą skirtingais atsakymais pasidalija realistinės ir norminalistinės filosofijos kryptis.

Realistinė filosofija mūsų dienomis populiaresnė ir dar skirstoma į idealistinę ir racionalistinę. Šiuolaikinis idealizmas akcentuoja ne būtį, o tapsmą, bet ši filosofijos krypties daug šalininkų neturi. Racionalizmo pradininku laikomas Dekartas, o šiuolaikinėje filosofijoje racionalistinę tradiciją išlaiko egzistencialistai, Husserlio fenomenologijos šalininkai, Bergsono intuityvizmo siekėjai.

Plėšnys A. teigia, kad nuosekliausią ir radikaliausią norminalistinį požiūrį į būtį išlaiko empirizmas: bendrosios sąvokos prasmingos tik tiek, kiek tenkina atskirus stebėjimo faktus. XX a. empirizmo programa tokia: atradimų logiką pakeičia mokslo žinių patvirtinimo teorija. Tačiau empirizmo terminas filosofijos istorijoje pažymi ne tiek tam tikrą požiūrį į būtį, kiek požiūrį į pažinimą. Ankstyviausia ir mažiausiai radikali norminalizmo kryptis yra materializmas. Naujausiais laikais materialistinė filosofija, vis labiau ir labiau traukiamasi į mokslo populiarinimo ir pseudomokslo pakraštį, miršta savaime.
Materialistinę filosofiją, pavadinę dialektiniu materializmu, buvo atnaujinę Markso ir Lenino siekėjai. Šis naujasis materializmas perima materializmui būdingą požiūrio į būtį tradiciją, realiu pripažindamas tik substanciją – daiktų ir individų pasaulį. Visos norminalistinės filosofijos kryptys nusigręžia nuo būties problematikos: empirizmas virsta į specialią loginę discipliną, materializmas linkęs tapti mokslą parazituojančia teorija, Kanto šalininkai imasi tirti praktinį protą, etinius, socialinius klausimus. Toks posūkis matomas vertybių filosofijos kūrėjų – Hartmanno N., Šopoenhauerio A., Nyčės F. veikaluose .

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1627 žodžiai iš 4859 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.