Būties teorija programa
5 (100%) 1 vote

Būties teorija programa

BŪTIES TEORIJA

2.1. Įvadas

Būtį suprantame kaip visumą dalykų, į kuriuos nukreiptas filosofinis mąstymas, o visa filosofija iš esmės yra būties teorija. Joje reiškiasi kryptys, atmainos, išskiriami dalykai ir t. t. Tačiau filosofai sąvokai būtis suteikia lyg ir siauresnę prasmę, nes dažniausiai netapatina su visa tikrove. Tarkime, pažinimo teorija, apsiribojanti pažinimo dalykais, būties teorijai nepriklauso, nors ir pažinimas „būna”, „esėja”, „esti”, nes yra tikrovės dalis kaip procesas, kaip dvasinis tikrovės suvokimo būdas, apie kurį juk galima pasakyti „yra”. Be to, būties teorijos sąvokos kai kurios filosofinės sistemos vengia, nors ir neneigia. Pavyzdžiui, taip yra marksizme, kuriame išskiriama „tikrovė” ir jos „atspindys” kaip įvairios sąmonės formos. Todėl atspindys nėra”, jis būčiai nebepriskiriamas. Iš to išplaukia, kad „nėra” nei meno, nei mokslo, nei religijos, nei pačios filosofijos. Nes tai tik pačios „būties”, arba „visuomeninės būties”, t. y. materialinio žmonių gyvenimo, atspindys. Atrodytų, jog tai tiesiog nesusipratimas, tačiau dialektinio materializmo logikoje taip teigiama. Beje, yra ir kitas kraštutinumas, kai būčiai priskiriami tik idealūs dalykai, nes jie esą amžini ir nesunaikinami, o materialaus pasaulio daiktų lyg ir „nėra”, nes jie laikini, jie čia atsiranda, čia išnyksta. Štai toks graiko Platono palikimas europiniam mąstymui. Apie šiuos dalykus šiame skyriuje ir bus kalbama.

Apskritai būties teorijos dalyko suvokimas prasideda, kaip ir dera, nuo filosofinio klausimo. Visi filosofai sutaria, kad būties klausimas ir yra pagrindinis filosofijos klausimas, nors, kaip matėme, atskiros filosofinės sistemos jį formuluoja nevienodai. Taigi jeigu klausiama, kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas pagaliau yra tikrovė, tai šie klausimai yra būties klausimai, nes „dalykai”, apie kuriuos klausiama, iš tiesų „būna”, „esti”, „yra”. Jau sakyta, kad, dabarties filosofų nuomone, filosofiškiausiai būties klausimą suformulavo naujųjų laikų filosofas G. Leibnicas, tardamas: ,,kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai – niekas?” Taip suformuluotas klausimas yra labai abstraktus, nes nukreiptas ne į atskirą daiktą ar daiktus, o į visumą, į tos visumos buvimo sąlygas ir priežastis. Bet ar nebūtiški yra klausimai – kas yra menas? kas yra vertybė? kas yra kultūra? kas yra sąmonė? ir t. t. Šie susiaurinti būties klausimai nukreipti lyg į būties ,,iškarpą”, tačiau jie neabejotinai yra metafiziniai klausimai, nes klausiama ne apie konkretų meno kūrinį, konkrečią vertybę ir pan.

Visi filosofus dominantys dalykai nėra „daiktai”, o sąvokos – bendrybės (universalijos). Atsakyti į šiuos klausimus logiškai mąstant neperžengus empirinės tikrovės neįmanoma.

Kadangi filosofijos istorijoje dar neparašyta visuotinai priimta teorija, visais klausimai krypstanti į būtį, o mokslas dar neatrado eksperimentinio metodo tiems klausimams patikrinti, visos būties teorijos interpretacijos tebėra išminties pobūdžio.

Pati sąvoka būties teorija yra naujausių laikų filosofavimo rezultatas. Jos pirminė sąvoka yra metafizika. Taip buvo pavadinti Aristotelio filosofiniai samprotavimai apie tikrovę iš jos „pirminių priežasčių”. Laikantis graikų filosofinės tradicijos, metafizika tampa esmine filosofijos dalimi. Šiais laikais ji dar vadinama ir klasikine filosofija, t. y. tobuliausia, pavyzdine ir visais atžvilgiais sektina filosofija. Tačiau taip manyta ne visais laikais.

Naujaisiais laikais (17-18 a.) būties teorija sąvokos siaurąja prasme atsiduria antroje vietoje po pažinimo teorijos (gnoseologijos, epistemologijos), nes tai laikotarpis, kai žmonių pažintinė, ypač mokslinė, veikla ima sparčiai plėtotis ir diferencijuotis. Būtent tada pasirodo mokslo ir filosofijos skirtybių samprata.

Kintant požiūriui į būties teoriją, filosofinės žinios iš naujo sisteminamos, o būties teorija pirmine jos samprata įvardijama įvairiomis sąvokomis: esmės filosofija, ontofilosofija, universalioji filosofija, ontologija ir t. t.. Sisteminant filosofines žinias, ypač daug pasidarbavo vokiečių filosofas Christianas Volfas (Wolff, 1679-1754). Jis, kaip ir Aristotelis, išskyrė teorinę ir praktinę (veiklos) filosofiją, tačiau metafiziką, kaip esminę filosofijos dalį, suskirstė į bendrąją (general), t. y. ontologiją (gr. on – esantis), ir kelias specialiąsias filosofijas: kosmologiją, psichologiją ir prigimtinę teologiją. Naujausiais laikais (pradedant 19 a. viduriu) pastarosios dvi nuo filosofijos atsiskyrė, nes psichologijos žinias imta tikrinti stebėjimu ir eksperimentu, o pirminė (prigimtinė) teologija tampa daugiau tikėjimo, o ne žinojimo dalyku. Chr. Volfo ontologijoje neliko vietos Absoliuto filosofijai. Šis nesusipratimas išryškėjo vėliau, kai G. Hegelis sukūrė tokią filosofinę sistemą, kurioje būties teorija (ontologija) ir pažinimo teorija (gnoseologija) iš esmės sutapatinamos dialektinėje logikos teorijoje: būtis yra dvasia, kurios turinį sudaro mąstymas, t. y. Absoliuto savipažina. Taigi Absoliuto teorija iš esmės yra vienas būties teorijos variantų.

Naujausiais laikais filosofinis pažinimas, kaip žinoma, smarkiai plečiasi, daugėja disciplinų, todėl imta abejoti, ar būties teorija kaip bendriausia
filosofijos disciplina iš viso yra galima ir priimtina kaip savarankiška filosofavimo kryptis. Mat pagrindinį filosofijos klausimą vienaip ar kitaip sprendžia ir gamtos filosofija, ir teodicėja, ir žmogaus filosofija, ir kitos filosofijos. Taigi filosofijos sisteminimas dėl filosofijos krypčių, atmainų ir disciplinų plėtotės tapo problema, kuri neišspręsta iki šiol. Pvz., lenkų filosofas Stanislavas Kaminskis knygoje „Theory of being to anderstund reality” (Lublin, 1980) savo apžvalginiame straipsnyje apie būties teorijos problematiką ir disciplinų sistemą pateikia bent penkis dabarties filosofijos sisteminimo principus ir neabejoja, kad nei praktinė filosofija (estetika, etika, technikos filosofija), nei savimonės filosofija negalima be būties teorijos pagrindinių principų. Net aksiologija (vertybių teorija) nėra išimtis, nes vertybės, jeigu jos realiai egzistuoja, yra būties tipas arba bent būties savybė, arba būties modusas (lot. modus – matas, būdas, rūšis), kurio esmę ir siekia pažinti metafizika. Tą patį galima pasakyti ir apie moralę, kuri yra žmogaus dvasios struktūros dalis, ir apie Dievą: visi šie dalykai yra būtiški. Net I. Kantas, kuris metafiziką pripažino kaip grynojo proto logiką (metaphysica est logica intellectus), išsaugojo klasikinės būties filosofijos dalį trijose grynojo proto idėjose – pasaulio, sielos ir Dievo, kurių esmė aiškinama tuo pačiu transcendentavimo (metafiziniu) būdu kaip ir pati būtis. Tas būdas dar kitaip vadinamas ontologine, t. y. objektyviąja, refleksija, pripažįstančia dar graikų suformuluotą principą, kad mintis atitinka tikrovę.

Pažinimo teorija atsirado dėl abejonės filosofavimo objektyvumu.tačiau pažinimo teorijos savarankiškumas yra santykiškas, nes ji neįmanoma be pačios būties teorijos. Taip yra dėl to, kad pažinimo teorija nagrinėja metafizikos teiginių pagrįstumą ir galimą jų klaidingumą. Hegelio Absoliuto teorijos sistemoje ontologija nuo gnoseologijos visai neatskiriama, o vienas marksizmo filosofijos pagrindėjų F. Engelsas pažinimo galimumo klausimą vadina antrąja pagrindinio filosofijos klausimo puse. Su tokia pažiūra galima ir sutikti, nes iš esmės pažinimo teorija yra būties teorijos filosofija, t. y. metafilosofija arba metametafizika. Tapatumo šiose filosofijos pusėse vis dėlto nėra, šių pusių ryšys įrodo metafizikos primatą kiekvienai kitai filosofijos disciplinai. Įvairios pažinimo teorijos atmainos tampa metaobjektyviu filosofavimu (savimonės arba ontinė refleksija), iš esmės analizuojančiu sąmonės turinį ir kalbą kaip mąstymo priemonę.

Kaip būties teorija atrodo realiai, galima suvokti istoriškai apžvelgus bent ryškiausius filosofavimo pavyzdžius nuo seniausių iki naujausių laikų.

2.2. BŪTIES TEORIJOS TAPSMAS

Būties paslaptys žmogui svarbiausios. Jas įminęs, žmogus pagaliau pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas. Taigi būties klausimai iš tikrųjų yra patys svarbiausi ir kartu žmoniškiausi, nes niekam kitam, išskyrus žmogų, jie nerūpi. Pagaliau būties klausimų kėlimas parodo esminį žmogaus dvasios lūžį. Įvairiose planetos vietose jie buvo keliami dar gerokai prieš filosofiją kosmogoniniuose ir religiniuose mituose. Ryškiausias tokių klausimų kėlimo pavyzdys yra indų vedos („veda” sanskrito kalba reiškia žinojimą), kurių turinys dėl jų amorfiškumo nesurado jokios nuoseklios sistemos, paaiškinančios žmogaus ir pasaulio atsiradimą. Dėl tokio nenuoseklumo, įvairių užuominų, atsakymų į keliamus klausimus nebuvimo, vedų tyrinėtojai jas interpretuoja įvairiai. Kas yra tos vedos.

Vedos – tai per ilgą laiko tarpsnį nežinomų autorių sukurtų religinių himnų, giesmių ir maldų rinkiniai. Mokslininkai išskyrė keturias vedų grupes: Rigvėdą (žinojimo himnus), Jadžurvedą (aukojimo formules) Samavedą (giesmių melodijas), Adharvavedą (užkeikimus. Seniausias himnų rinkinys yra Rigveda. Įvairūs tyrinėjimo šaltiniai šiuos himnus datuoja 3000-aisiais-600-aisiais metais prieš Kristų. Rigvedoje yra 1028 himnai, susidedantys iš keturių dalių: Samhitų, t. y. pačių himnų, Brahmanų, t. y. vėlesnių Samhitų paaiškinimų ir komentarų, Aranjakų, t. y. himnų, skirtų seneliams ir miškų atsiskyrėliams, ir pagaliau vertingiausios filosofine prasme vedų dalies – Upanišadų (upani-šad – sėdįs greta), t. y. vedų prasmės aiškinimo.

Vedos vertingos tuo, kad tai pirmasis raštijos paminklas, kuriame keliamas būties klausimas ir bandoma pagrįsti pasaulio atsiradimo idėją. Kai kuriose Samhitų himnuose taip ir klausimas: iš kur vėjas? Iš kur saulė? Iš kur kilo matomas pasaulis? Kas yra Dievas? Ir t. t. Viename iš Rigvedos himnų užrašytos kosmogoninės idėjos: pradžioje nebuvo nieko – nei esaties (sat), ne ne-esaties (asat). Taigi nebuvę nei erdvės, nei dangaus, nei dienos, nei nakties, nei mirties, nei nemirtingumo. Tačiau pasaulis, dievai ir visa kita vis dėlto atsirado. Kaip tai atsitiko, yra išminčių atradimas, kurie mąstė ne-esaties virsmo esatimi galimybę.

„Upanišadose” aiškinami visur ir visada esantys Visatos principai – brahman ir atman, kurių sąveikoje asat ir virsta sat. Brahman suprantamas kaip aukščiausias kūniškas objektyvumas, kurio pripildytas visas kosmosas. Taigi jis ir vienis, ir daugis. Tuo tarpu atman yra taip pat visus esantis
t. y. subjektyvumas, asmeninis pradas „Aš”. Pats brahman ir pažįstamas per atman. Tai vyksta sugebančiame pažinti žmoguje, kuriame tie viską apimantys pradai reiškiasi vienovėje. Iš to išplaukia, kad brahman kartu yra ir atman. Tai iš esmės yra tapatybės filosofijos užuomazgos, naujaisiais laikais išplėtotos vokiečių filosofo F. Šelingo (Schelling, 1755-1854).

Brahman ir atman „Upanišadose” vaizduojami kaip abstraktūs, neapibrėžti dalykai, tačiau be jų kalbama ir apie penkis jutimiškai konkrečius pradus, iš kurių kyla jau ir daiktai. Tai eteris, oras, ugnis, vanduo ir žemė. Tie pradai yra brahman raidos padarinys išvardytąja tvarka.

Taigi indų ikifilosofiniame mąstyme pirmą kartą bandoma pagrįsti būties atsiradimo iš nebūties idėja, kuri gerokai tobulesne forma ir turiniu išplėtojama europiniame mąstyme teorijos pavidalu. Indų vedos – tipiškas protofilosofijos pavyzdys.

2.3. BŪTIES TEORIJOS TAPSMAS IR RAIDA GRAIKIJOJE

Graikų tautos istorijos pradžia nėra visai aiški. Tačiau pakanka istorinių duomenų, kad graikai patobulino daugelį iki jų buvusių civilizacijos laimėjimų: raštą, meną, matematiką, gamtos mokslus bei išrado filosofiją – tobuliausią ir iki šiol nepralenktą loginio mąstymo būdą.

Graikiškai kalbantys žmonės (jonėnų tarme kalbančios gentys) kadaise gyveno Mažosios Azijos pakrantėje, žemyno dalyje – Balkanų pusiasalyje, ir kaip išeiviai (t. y. italikai) Apeninų pusiasalyje bei Sicilijos saloje. Jie įkurdavo nedidelius miestus-polius (valstybėles), kurių kultūros (plačiąja kultūros prasme) lygmuo buvo gana nevienodas. Tik nedaugelis šių valstybėlių tapo būsimos europinės kultūros pradininkėmis.

Prieštaringa ir graikų religija. Viena vertus, jie garbino daugybę gana nepadoraus (šiuolaikinio žmogaus požiūriu) elgesio olimpinių dievų, kita vertus – sukūrė irgi abejotinos reputacijos dievo Dioniso (Bakcho) ir pusdievio Orfėjo kultus. Šiuose kultuose taip pat daug prietarų, vulgarumo, barbarizmo. Tokie dalykai puikiausiai derinosi su atsiradusiu mokslu ir filosofija, tačiau tai neturėtų kelti nuostabos, nes ir mūsų laikais klesti prietarai. Mistika, kuriasi barbariški religiniai kultai ir randasi kitokių keistų reiškinių: sektų, alkoholizmas, narkomanija, prostitucija, paskalos, plėšikavimas, vandalizmas. Po saule nieko naujo…

Vienas svarbiausių ikifilosofinio mąstymo graikų kultūros paminklų buvo Homero ir Hesiodo (VIII-VII a. pr. Kr.) literatūriniai kūriniai, ypač kosmogoniniai ir teogoniniai mitai, t. y. mitai apie pasaulio ir dievų kilmę. Mitų, kaip ir daugybės religijų, šaknys yra žmogaus fantazija ir tikėjimas. Ėmus abejoti mitais, imta ieškoti loginiu mąstymu pagrįstų pasaulio ir daiktų atsiradimo bei buvimo sąlygų ir priežasčių. Tai pirmiausia atsitiko Graikijos polyje Milete (Mažojoje Azijoje) VI a. pr. Kr.

2.3.1. Mileto mokykla

Visi filosofijos istorikai sutaria, kad pirmasis Europos filosofas buvo Talis iš Mileto (645-547 m. pr. Kr.). Taigi Talis vienas pirmųjų suabejojo mitų teiginiais ir paklausė, iš kur pasaulio daiktų įvairovė ir kur pasaulio daiktų pradžia. Atrodo, kad kalbama apie daiktų pradą, t. y. dalyką, iš kurio šie daiktai atsiranda ir į kurį grįžta daiktams sunykus, pražuvus. Tačiau Talis „prado” sąvokos dar nevartojo, vartojo tik žodį „pradžia”. Jis net neklausė, kas sukūrė pasaulį, bet domėjosi, koks tas pasaulis buvo iš pat pradžių. Tačiau kad ir kaip ten būtų, pirmasis filosofinis būties klausimas buvo pasaulio ir daiktų „pradžios” klausimas. Rusų filosofijos istorikas A. Čanyševas visą Jonijos filosofiją vertina kaip protofilosofiją, t. y. pirmapradę filosofiją, bet vis tiek filosofiją, nes palyginti dar naivus mąstymas, tačiau mitologines sąvokas atmeta. Talis iškelia racionalią (dabarties požiūriu) hipotezę, kad pasaulio ir daiktų pradžia yra vanduo. Kartu tai yra ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra tas pats vanduo, t. y. viskas kyla iš vandens ir grįžta į vandenį. Tai reiškia taip pat ir tai, kad niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta. Nuo talio samprotavimo laikų pasaulio vieningumo idėja jau niekada neišnyko iš filosofų akiračio.

Filosofijos istorikų Mileto mokykla pavadintai teorijai priklauso dar du seniausieji Graikijos filosofai – Anaksimandras (611-546 m. pr. Kr.) ir Anaksimenas (585-524 m. pr. Kr.).

Anaksimandras, palyginti su Taliu, filosofinę kalbą praturtina. Būtent jis pirmasis kalba ne apie pradžią, bet apie visko pradą – arche. Šio prado Anaksimandras nesutapatina nė su viena anais laikais žinoma medžiaga. Šiuo pradu Anaksimandras vadina apeironą (gr. apeiron – begalybė), t. y. kažką neapibrėžtą, begalinį, beribį. Jis mąsto taip: jeigu pradas būtų vanduo arba oras, arba žemė, tai vienas iš jų būtų pagrindinis ir kitus pradus paverstų savimi. Taigi pradas turi būti visoms medžiagoms neutralus. Anaksimandro apeironas visai artimas filosofinei kategorijai materija, kuri ir dabar suprantama kaip tai, kas neapibrėžta ir yra tik dalelių ir medžiagų šaltinis. Apeironą arba materiją galima būtų įsivaizduoti kaip pirminę plazmą, egzistavusią kelias akimirkas po hipotetinio Didžiojo Sprogimo (Didžiojo Sprogimo hipotezę iškėlė amerikietis Džordžas Gamovas 1946 m.). Apeironas,
pasak Anaksimandro, amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes – karštį ir šaltį, drėgmę ir sausrą – jis ir suformuoja pasaulį su visa jo įvairove. Tai jau evoliucijos teorijos pradmenys, nes filosofas kalba ir apie gyvybės, gyvūnų bei žmogaus atsiradimą. Anaksimandras kalba taip pat ir apie kosminį teisingumą, t. y. visų esančių elementų tarpusavio pusiausvyrą, kuri nuolat atsistato pakrikus elementų proporcijoms.

Nors Anaksimenas buvo Anaksimandro mokinys, tačiau jis genialios savo mokytojo apeirono idėjos nepriėmė. Jo nuomone, Visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi kiti daiktai ir elementai – oro išretėjimo ar sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis – išretėjęs oras. Orui sutirštėjus, atsiranda vėjas, vėliau dargana, vanduo, žemė, akmenys.Tai taip pat gamtos vieningumo idėja.

Mileto mokyklos filosofai vadinami natūrfilosofais, nes filosofavo apie gamtą ( lot. natura – gamta), tačiau šių filosofų vaidmuo filosofijos ir mokslo istorijai svarbus ne tiek dėl atradimų, kiek dėl ieškojimų, nes jie pirmieji atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą. Jų pateikti klausimai ir atsakymai buvo akstinas tolesniems samprotavimams.

494 m. pr. Kr. persai Miletą sugriovė, ir mokykla, neilgai egzistavusi, nebeatsigavo.

2.3.2. Herakleitas iš Efeso

Herakleitas (540-480 m. pr. Kr.) irgi jonėnas. Jis, kaip ir miletiečiai, mąsto apie kosmoso ir daiktų pradžią, tačiau, filosofijos istorikų nuomone, pažengė gerokai toliau. Herakleitui pradas (arche) yra ugnis, tačiau filosofijos mokslininkai šiame prade mato kitokią prasmę negu vandenyje, ore ar neapibrėžtame apeirone, nes ugnis neturi jokio substancinio pastovumo. Dėl to pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, pasireiškiantis kaip amžinas tapsmas ir amžina žūtis. Taigi pasaulis panašus į degantį laužą: ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, kas nauja, gimsta kam nors mirus. Nieko pastovaus nėra, išskyrus amžiną kitimą. O kitimas yra amžinas judėjimas. Herakleito pažiūrų esmę ryškiai apibūdina išlikę jo tekstų fragmentai: „viskas teka, viskas kinta”, „negalima dukart įeiti į tą pačią upę”, „iš skirtingų dalykų atsiranda gražiausia harmonija” ir atvirkščiai – „viskas gimsta per kovą”, „šis pasaulis yra visiems tas pats. Jo nesukūrė niekas iš dievų, nei iš žmonių. Bet jis visada buvo, yra ir bus amžina ugnis, dėsningai užsideganti ir dėsningai užgęstanti”

Taigi Herakleitas yra priešybių vienybės ir kovos, taip pat logoso – neįveikiamos kosmoso tvarkos (lemties) – idėjos pradininkas. Ugnis įveikia žemę, oras – ugnį, vanduo – orą, žemė – vandenį ir t. t. Neatskiriama yra dalis ir visuma, diena ir naktis, žiema ir vasara, karas ir taika, perteklius ir skurdas. Be šių ir kitokių priešybių nebūtų ir vienybės, priešybių kova ir yra tapsmo bei kitimo šaltinis. Tokį dialektinį Herakleito mąstymą naujaisiais laikais ypač vertino G. Hegelis, o hipotezė (dabarties terminologija) apie pasaulio ugnies ciklus dar nei įrodyta, nei paneigta.

2.3.3. Elėjos mokykla

Elėjiečių pažiūros priešingos Herakleito pažiūroms. Elėjiečiai – italikai. Svarbiausi iš jų yra Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas, Melisas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2944 žodžiai iš 9752 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.