Būties teorija
5 (100%) 1 vote

Būties teorija

II. Būties teorija (ontologija):

1. Būties teorijos tapsmas:

a) indų kosmogonija:

Indų kosmogonija. Jei žmogus įmintu būties paslaptis jis pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas. Būties klausimai rūpi tiktai žmogui ir niekam kitam. Įvairiose pasaulio vietose šie klausimai buvo keliami įvairiuose kosmogoniniuose ir religiniuose mituose. Ryškiausias toks pvz. Tai indų vedos.(veda-sanskrito klb. žinojimas). Vedos – tai per ilgą laiką surinkti nežinomų autorių relig. Himnų, giesmių maldų rinkiniai. Išskiriamos 4 gr. : Rigveda, Jadžurveda, Samaveda, Adharveda. 1-asis yra seniausias. Rigvedoje – 1028 himnai iš 4 dalių : Samhitų (himnų) , Brahmanų (aiškinimų), Aranjakų (himnai seneliams ir kt.), Upanišadų (prasmės aiškinimų). Vedos yra vertingos tuo, kad jos tai pirmasis raštijos paminklas, kuriame keliamas būties klausimas ir grindžiama pasaulio atsiradimo idėja. Jose rašoma, kad iš pat pradžių nebuvo nieko nei erdvės nei dangaus nei dienos nei mirties… Tačiau pasaulis dievas ir visa kt atsirado. Upanišadose aiškinami visatos principai – brahman ir atman. Brahman – aukščiausias kūniškas objektyvumas, kurio pripildytas visas kosmosas. Atman – visur esantis subjektyvumas, asmeninis pradas Aš. Tai iš esmės yra tapatybės filosofijos užuomazgos. Brahmanų raidos padarinys- konkretūs pradai iš kurių kyla daiktai: eteris, oras, ugnis, vanduo, žemė.

Indų ikifilosofiniame mąstyme 1k bandoma grįsti būties atsiradimo iš nebūties idėją. Indų vedos tipinis profilosofinis pvz.

b) Mileto m – la: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas:

Mileto mokyklos filosofai vadinami natūrfilosofais, nes filosofavo apie gamtą. Jie pirmieji atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą

Talis (645- 547 m. pr.)

Pirmasis Europos filosofas buvo Talis iš Mileto. Jis vienas pirmųjų suabejojo mitų teiginiais ir klausė, iš kur pasaulio daiktų įvairovė ir kur pasaulio daiktų pradžia (ne “pradas”, nes šios sąvokos Talis nevartojo)? Jam buvo įdomu ne kaip pasaulis atsirado, o koks jis buvo iš pradžių. Tačiau vis tiek pirmasis filosofinis būties klausimas buvo pasaulio ir daiktų “pradžios” klausimas.

Talis iškelia hipotezę, kad daiktų pradas yra vanduo. Tuo pačiu tai ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra vanduo.

ANAKSIMANDRAS (611- 546 M. PR.)

Priešingai nei Talis, A. kalba tiesiogiai ne apie “pradžią”, o apie visko “pradą” (“arche”). Prado Anaksimandras nesutapatina su jokia žinoma medžiaga. Jį pavadino “apeironu”, t.y. kažkuo neapibrėžtu, begaliniu. Jis samprotauja, kad jei pradu būtų, pvz., vanduo arba oras, tai jis taptų pagrindiniu ir savimi paverstų visą kitą. Pradas turi būti neutralus visoms medžiagoms.

Apeironas, pasak A., yra amžinas ir nesunaikinamas. Judėdamas ir išskirdamas priešybes- karštį, šaltį ir t.t.- jis sukuria visą pasaulį.

Anaksimenas

Anaksimandro mokinys Anaksimenas savo mokytojo idėjų nepalaikė. Jo nuomone, visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi daiktai- tai oro išretėjimo ar sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis- išretėjęs oras. Tai taip pat vieningumo idėja.

c) Pitagoras, Demokritas, Herakleitas:

Pitagoras

Pitagoriečių mokyklos steigėjęs buvo Pitagoras (580–500 m.pr.). Kadangi dėstoma buvo jo vardu, negalime atskirti jo minčių nuo jo mokinių. Pitagoro įkurta religinė mistinė pitagoriečių sąjunga buvo net užgrobusi miesto valdžią. Pitagoras pasiskelbė pusdieviu. Jis teigė, kad ,,yra trys rūšys protingų būtybių: pirma– dievas, antra– žmogus ir trečia– panaši į Pitagorą.”. Skaičiai buvo suskirstyti į požymius. Dėl to pitagoriečiai domėjosi matematika.

Harmonijos esmė yra pusiausvyra.

Į savo amžininkus pitagorininkai panašūs tik tiek, kad kalba apie Visatos ir daiktų pradą, tačiau išsiskiria tuo, kad jų pradas nefiksuojamas empiriškai, nes tai– abstraktūs skaičiai. Tokią išvadą Pitagoras ir jo sekėjai padarė tyrinėdami muziką ir matematiką: stygų skirtingų garsų priežastį galima pagrįsti matematiškai, o visus daiktus suprasti kaip skaičių struktūras. Visko pradžia– vienetas, dvejetas– neapibrėžtumas. Iš vieneto ir dvejeto atsiranda visi kiti skaičiai. Pitagorininkų idėjų interpretatoriai tvirtina, kad jų skaičiai turi ir formas, t.y. skaičius aiškina geometriškai. Vienetas– taškas, dvejetas– tiesė, trejetas– kvadratas, ketvertas– kubas. Tačiau pitagorininkai pripažino ir keturis materialius pradus– ugnį, orą, vandenį ir žemę, kuriuos žymi skaičius keturi.

Pitagorininkai nustatė Žemės apvalumą, jos taisyklingą ir reguliarų judėjimą. Žemė juda apie savo ašį ir skrieja apie planetų idealųjį centrą. Pasaulinių metų amžius– 10 000 metų. Tai esąs ciklas nuo ugnies kaip pradžios iki grįžimo atgal į ugnį. Beje, graikams amžinybė nereiškė tiesinės trukmės, ji reiškė judėjimą ciklais.

Pitagorininkai taip pat reikšmingi sielos teorija. Siela nekūniška ir egzistuoja atskirai nuo kūno, ji gali jungtis su kiekvienu kūnu (augalu, gyvuliu), ji patvaresnė už kūną, tobulesnė. Iš kūno (sielos kalėjimo) išsivaduoja apsivaliusi ir atkentėjusi, tačiau kenčia tik būdama kūne. Taigi gyvenimas yra kančia, o sielos įsikūnijimai– nelaimė. Nepagydomos sielos nutrenkiamos į
as (460–370 m.pr.)

Šis filosofas gyvenimo tikslu laikė gėrio siekį. Buvo ikisokratikas. Kaip žinoma jiems priskiriama miletiečių gamtos filosofija, Pitagoro mokykla, elejiečiai, Heraklitas, jaunesnieji gamtos filosofai bei atomistai. Beje, Demokritas istorikų yra laikomas to laikotarpio moksliškiausiu filosofu. Jis išplėtojo Leukipo atomų mokslą kartu su būties teoretiku ir sukūrė materializmo sistemą. Jo buvo teigiama, kad siela taip pat sudaryta iš mažų ugnies atomų, kuriuos minėtieji atvaizdėliai judina ir kurie tokiu būdu sukelia pojūtį. Tad suprantama, kad visą žmogaus pritinę veiklą Demokritas vertina kaip (=aiškina kaip) materialų procesą, atomų judėjimą. Jo etikoje žmogaus siekių tikslu laikoma teisinga sielos būsena – pusiausvyra ir rimtis, pasiekiama protu, saikingumu, susilaikymu nuo juslinių malonumų bei pagarba dvasinėms gėrybems.

,, Dvasia turi paprasti iš savęs pačios semti savo džiaugsmus.”

Demokritas buvo įdomus savo mąstymu. Tai rodo ir jo visko išjuokimas, tarsi visas gyvenimas būtų kokia komedija. Pasak Demokrito, jeigu žmogui gyvenimas atrodo akip pamazgų duobė, tai jis yra kvailys, nes nemoka gyventi.

Demokritas – nuosekliausias iš visų materialistų. Mąstymas Demokritui yra grynai fizinis procesas, nes ir siela susideda iš labai smulkių (didesni atomai sunkesni) ir apvalių atomų ką jau minėjome. Pabaigai reiktų pridurti, kad per savo filosofo karjerą parašė 70 veikalų, tačiau deja, iš jų neliko nei vieno.

Herakleitas iš Efeso

Herakleitas (apie 550 – 480 m.pr.Kr.) pabrėžęs visus daiktus valdančius nuolatinius tapsmą ir nykimą. Žinoma, kad: ,, Į tą pačią upę neįmanoma įlipti dusyk.”. Nes nestovi niekas vietoje ir niekas neišlieka. Jis pasaulį vaizdavosi kaip nuolatinę priešingų apibrėžčių kaitą: ,,šalti šyla, šilti šąla, drėgni džiūsta, sausi šlampa.”.

Niekas neįmanoma be savo priešybės:,, Tas pats būna gyva ir mirę, budintis ir miegantis, jauna ir sena.”

Taigi Herakleitas yra priešybių vienybės ir kovos, taip pat logoso – neįveikiamos kosminės tvarkos(lemties) – idėjos pradininkas.

Mąsto apie daiktą ir kosmoso pradą.

1) Ugnis yra pradas

2) Judėjimas

3) Dialektiškas pasaulis

4) Logoso idėja

d) Elėjos m- kla: Ksenofanas, Parmenidas, Zenonas

Ksenofanas (565- 470 m. pr.)

Ksenofanas laikomas pirmuoju tikru Graikijos metafiziku, nes kategoriją “būtis”paverčia filosofine ir pamatine visiems laikams.

Ksenofanui pradai yra žemė ir oras. Taigi, pasaulis vieningas, o pradų judėjimas ir kaita nesukuria nieko naujo. Vadinasi pati būtis yra amžina ir nekintanti. Pasaulis nėra niekieno sukurtas, nes apie Dievą mes nieko nežinome ir negalime žinoti. Daugybė dievų- žmogaus nuomonės rezultatas.

Dievo, apie kurį kalba Ksenofanas, esmė skiriasi nuo žmonių esmės. Ksenofano Dievas yra vienas ir rutulio formos.Iš esmės tai begalinis kosmosas, be kurio daugiau nieko nėra. Dievo esmė– rimtis. Jis viską supranta ir girdi, o pasaulį valdo mintimis.

Už tai, kad dievybę sutapatino su pasuliu, Ksenofanas priskiriamas panteistams.

Parmenidas (540- 470 m. pr.)

P.- žinomiausias iš elėjiečių, Ksenofano mokinys. Jis tęsia mokytojo idėjas apie būtie amžinumą ir nekintamumą. Parmenido (kaip ir K.) būtis yra rutulio formos. Išvadas jis daro remdamasis grynuoju protu, nes jutimai nieko nefiksuoja. Minties tikrumas garantuotas, nes mintis ir mąstomas dalykas- tas pats.

Būtis yra amžina, todėl jai priklauso tik tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Joje nėra jokio judėjimo, jokios nebūties. Apie ją net mąstyti negalimas, nes neįmanoma mąstyti apie tai, ko nėra. Būtis- viena ir visur.

Kadangi būtis yra visur, todėl ji judėti nebegali.

Zenonas (490- 430 m. pr.)

Idėją apie būties rimtį, judėjimo ir kitimo negalimumą atkakliai gynė Parmenido mokinys Zenonas. Jis pirmasis savo mintis reiškė ginčo forma. Jis teigė, kad logiškai neįmanoma įrodyti nei būties daugybiškumo, nei judėjimo (įrodinėjo “padėtimi be išeities”).

Pirmąjį teig. įrodinėjo epicheiremomis (samprotavimais).Būtis neprieštaringa, o pripažinę daiktų judėjimą, patenkame į prieštaravimą.

Judėjimą Z. neigė aporijomis “Achilas”, “Strėlė” ir .t.t. Vis dėl to Z. neneigia judėjimo. Jis tik teigia, kad jo negalima įrodyti.

Svarbiausias elėjiečių nuopelnas filosofijai yra būties vientisumo ir pastovumo įrodinėjimas grynuoju protu, juslišką pasaulį pripažįstant tik regimybe.

e) Empedoklis, Anaksagoras

Empedoklis (apie 492 – 432 m.pr.)

Empedoklis kaip tikras ,,centristas” lygiaverčiai pripažįsta visus keturis pasaulėtvarkos pradus – ugnį, vandenį, orą ir žemę. Jo manymu, jie yra lygiaverčiai, todėl vienas į kitą nepereina. Juos judina meilės ir neapykantos jėgos. Viešpataujant vien meilei, jie susilieja į homogonišką vienį, tačiau neapykanta juos išskiria. Jei abi jėgos veikia tarpusavyje rungtyniaudamos, tai sumišus elementams, randasi konkretūs daiktai. Tačiau Empedoklis būties nekintamumą taikė tik pradams, bet ne daiktams. Suvokimo teorijoje Empedoklis laikėsi požiūrio, kad į jutimo organų angas, jei tik jas tiksliai atitinka, todėl tik panašūs dalykai atpažįsta vienas kitą. Taigi Č.Darvino, kurį neblogai žinome iš biologijos, ,,natūraliosios atrankos” idėjos pirmavaizdį
sukūrė Empedoklis.

Anaksagoras (apie 500 – 425 m.pr.)

Anaksagoras – jonėnas – atvyksta į Atėnus ir ten įsteigia mokyklą.

Vertinamas kaip pirmasis filosofas ir mokslininkas profesionalas.istorikai jį apibūdina kaip pliuralistą ir teologinio gamtos aiškinimo pradininką.

Anaksagoras nepriima nei vieno savo pirmtako požiūrių apie vieną ar kelis Visatos pradus. Jam pradų yra begalybė. Anaksagoro nuomone, egzistuoja begalo daug kokybiškai skirtingų elementarių medžiagų. Kiekvienoje, net pačioje mažiausioje bet kokio daikto dalelėje yra visos šios medžiagos, o to daikto pobūdį apsprendžia tam tikra šių medžiagų mišinio proporcija. Ir tas medžiagas judina planingai tvarkantis protas.

Taigi, matyti, kad šis žymus filosofas remiasi į taip vadina logos.

2. Sokrato filosofavimo specifika

Sokratas Atėnietis (apie 470–399 m.pr.), nuo kurio prasideda graikų filosofijos periodas, laikomas autonominės filosofinės etikos kūrėju. Daugiausia žinių apie jo mokslą galime pasisemti iš Sokrato mokinio Platono dialogų. Iš jų sužinome, kad Sokratas, nuolat megzdamas pokalbius su savo miesto gyventojais, juos tarsi egzaminuodavo ir ragindavo teisingai gyventi. Dėl šio jo bruožo, priešiškumas jam didėjo, kol galiausiai 399 metais, apkaltintas piktažodžiavimu dievams bei jaunimo tvirkinimu, S. turėjo stoti prieš teismą, kur buvo nuteistas myriop nunuodijant.

Kalbėdamas su miestelėnais, S. įsitikina, kad jie visi tvirtai tiki puikiai žiną, kas yra gėris ir dorybės, tačiau iš tikrųjų jie tik tariasi žiną, ir šis tariamas žinojimas, neatsilaikęs prieš patikrinimą logu (protu), subliukšta. Sokratas sukuria tam tikrą metodą, leidžiantį pasiekti tvirtą žinojimą. Keldamas tikrinančius klausimus, Sokratas tol griauna savo pašnekovo tariamą žinojimą, kol tas galiausiai prisipažįsta nieko nežinąs. Jis taip elgiasi todėl, kad pasitiki logu, kuriame glūdintis taisyklingumas protu paremtame pokalbyje atveda į tikrąjį pažinimą.

Viena svarbesnių S. posakių: ,, Niekas nesielgia priešingai tam, ką žino esant teisinga.”

Juk kiekvienas blogas veiksmas kyla iš nežinojimo, kas yra gėris ir blogis. Sokratas idealiai įkūnijo mąstymo ir veikimo vienybę. Čia jam padėdavo jo vidinis balsas, jo ,,daimonion”, kuris vadovavo jo veiklai ir buvo sielos dieviškojo pašaukimo ženklas. Jo filosofijos sampratos savitumas lėmė, kad jis pats neįkūrė mokyklos.

3. Platono idėjų teorija ir kosmologijos mitas

Platonas (427 – 347 m.pr.Kr.) yra Sokrato mokinys. Šio filosofo tikrasis vardas – Aristoklis. (Vaikystėje buvo labai drovus; parašė agrsių veikalų apie valstybę ir jos valdymą). Visas jo filosofinis palikimas darė įtaką vėlesniam filosofavimui (pritariant, o kartu ir kritikuojant), tačiau reikšmingiausią ir įspūdingiausią jo filosofijos dalį sudaro būties teorija, kurios branduolį istorikai dažniausiai vadina „idėju teorija”, be kurios neįmanoma paaiškinti nei Platono pažinimo teorijos, nei politikos filosofijos (kartais sakoma – socialogijos), nei jo etiks, nei estetikos. Aiškinantis „idėjų teoriją”, svarbiausia yra įsidėmėti, kad pagrindinis šios teorijos leitmotyvas, t.y. pagrindinis dialogų turinio elementas, yra toks: materialūs daiktai, kurie yra prieinami pojūčiams, nėra būtis, tai tik panašu į būtį, būties šešėliai”, o pati būtis yra tik tai, kas nematoma ir negirdima, vadinasi, nematerialu, dvasiška ir prieinama tik protui, grynajam mąstymui, operuojančiam taip pat nematerialiais dalykais – sąvokomis. Dėl šios minties Platonas vadinamas objektyviuoju idealistu, nes šis „tikrosios būties” nematerialus, t.y. idealus, pasaulis, yra amžinas, taigi niekieno nesukurtas ir nuo nieko nepriklausomas (net nuo Dievo) – objektyvus (šiuolaikine terminija). Latonas savo teorijoje idėjomis vadina ir mintis, ir sąvokas, tačiau pagrindine prasme „idėja” yra savotiška bekūnė formuotė, provaizdis arba pirmavaizdis, kuris tam tikrame mistiniame, t.y. antgamtiniame, pasaulyje yra kaip tobulas visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų modelis, grynoji visų daiktų esmė. Ji amžina ir nekintanti, neturinti dalių ir nesunaikinama. Būties, t.y. idėjų pasaulio tikslas yra gėris ir grožis. Taigi gėrio ir grožio idėjos yra idėjų pasaulio pavaldumo viršūnėje. Kalbant apie Platono kosmologijos mitą reikia paminėti, kad pasaulio atsiradimui paaiškinti Platonas sukūrė Demiurgo mitą.Demiurgas – pasaulio rentėjas – galingas, tačiau jis pasaulio nesukūrė, t.y. nesukūrė iš absoliutaus nieko, nes idėjos ir medžiaga amžinos kaip ir pats demiurgas. Nuo šio mito prasideda loginis Dievo buvimo įrodymas: jeigu yra tvarka (gr. Kosmos – tvarka), tai neišvengiamai turi būti ir tvarkdarys, o Kosmosas tvarkos atžvilgiu – tobuliausias dalykas.

Platono „idėjų teorijos” prasmė šiandien:

1) nuo Platono laikų pasaulis buvo padalytas į materialų, t.y. kūnišką, ir nematerialų, t.y. dvasišką.

2) Sunkiai paneigiama, kad dalyko esmę sudaro idėja

3) Platono kai kurie idėjų teorijos momentai nesunkiai sukritikuojami

4. Aristotelio metafizikos ypatumai

Aristotelis (384–322 m.pr.) gimė Stageiroje ir 20 metų mokėsi Platono akademijoje. Apie 324 m.pr. jis tapo Aleksandro Didžiojo mokytoju. Vėliau Aristotelis Atėnuose įkūrė savo peripatetikų-mokyklą. Aristotelis
ėmėsi tirti mąstymo sutvarkymą ne (tik) turinio, bet ir formos požiūriu.

“Metafizikos” atsiradimas:

Aristotelio raštų rinkinyje 14 knygų, kuriose nagrinėjami bendrieji principai, buvo sudėtos po fizikai skirtų knygų, radosi pavadinimas mokslo, tiriančio anapus gamtos esančius dalykus. “Metafizikoje” Aristotelis nusigręžia nuo Platono, kurio idėjų teoriją kritikuoja pirmoje knygoje. Aristotelis mėgina įveikti platoniškąjį idėjos ir realaus daikto dualizmą. Todėl jis teigia, kad daiktų esmė yra juose pačiuose. Daikte materija ir forma reiškiasi kartu. Psichologijoje Aristotelis skiria tris sielos dalis:

a) vegetacinė, arba augalinė;

b) juslinė, arba gyvulinė siela, bei

c) protas, kuris būdingas tik žmogui.

Aristotelinės etikos objektas yra žmogaus praktikos, kaip apsisprendimu pagrįstos veiklos, sritis, todėl etika atsiriboja nuo teorinės filosofijos.

Žmogiškasis gėris yra protinga sielos veikla.

Aristotelio požiūriu būdinga tai, jog dorovinė laikysena(hexis) kyla ne iš pačios įžvalgos, bet įgyjama praktika: nuolatinėmis pratybomis, įpratimu bei lavinimusi. Todėl ir tikslesnis dorybės apibrėžimas priklauso nuo patyrusio sprendimo bei pavyzdžio.

Medžiaga apie Aristotelį iš A.Jasmonto knygos.

Metafizikos sąvokos prasmę reikia aiškintis pagal filosofinį kontekstą.

Aristotelio kūryba išliko ne visa. Į išlikusius rankraščius jo paties mokiniai ir perrašinėjai pridėjo ir savo minčių bei komentarų. Antra vertus, paties Aristotelio kūriniai yra nebaigti, daug neaiškių minčių. Jis pirmasis filosofas, pradėjęs rašyti „sunkia”, proziška kalba. Jo traktatai, kuriuose nagrinėjami būties dalykai, pavadinti “Metafizika”. Aristotelis kritikavo Platono idėjų teoriją, tačiau visų idėjų jis visgi nepaneigė. Pasak Aristotelio, būties pagrindas yra ne bendrybė, rūšinė idėja 9bendra sąvoka), o atskirybė (atskiras daiktas). Jis mąsto maždaug taip:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2765 žodžiai iš 8896 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.