Centriniai bankai
5 (100%) 1 vote

Centriniai bankai

Turinis.1. Centrinių bankų esmė ir atsiradimas. Centrinių bankų vaidmuo ir jų kitimas

2. Centrinių bankų funkcijos. Pagrindinės ir papildomos funkcijos

3. Centrinių bankų kūrimas ir valdymas. Centrinių bankų savarankiškumas. Jo esmė ir vaidmuo. Savarankiškumo modeliai

4. Pinigų politika: esmė ir vaidmuo. Pinigų politikos įgyvendinimo priemonės: diskonto politika, privalomosios atsargos, atvirosios rinkos operacijos ir kt. Kredito ekspansijos ir restrikcijos esmė ir tikslai. Interesų konfliktai

5. Lietuvos banko atkūrimas. Lietuvos banko uždavinys ir funkcijos. Lietuvos banko pinigų politika. Lito patikimumo įstatymas. Valiutų valdybos modelis. Jo veikimo principai ir pasekmės

6. Literatūros sąrašas

Centriniai bankai

1. Centrinių bankų esmė ir atsiradimas. Centrinių bankų vaidmuo ir jų kitimas

Centrinis bankas – tai bankas, su kurio pagalba valstybė kišasi į privačių

bankų reikalus ir kuris, kitaip nei jie, gali spausdinti sau reikalingus pinigus

K. Hepertas, K.Patas

Lietuvos banko biuleteniuose pateikiamas toks centrinio banko apibrėžimas – centrinis bankas, tai valstybinis bankas, kuris vykdo valstybės pinigų politiką, atlieka nacionalinės valiutos emisiją, valdo oficialiąsias tarptautines atsargas, atlieka vyriausybės fiskalinio agento funkciją, reguliuoja kredito institucijų veiklą.

Centriniai bankai yra valstybės įstaigos, nesirūpinančios savo pelno maksimaliu didinimu. Jų tikslas – rūpintis visa ekonomika. Svarbiausios centrinio banko funkcijos – ekonomikos reguliavimas, vykdant pinigų politiką, bei bankų banko funkcija. Šios funkcijos pavertė centrinį banką nacionalinės bankų sistemos centru. Jo darbą lemia faktas, kad šalies ekonomika grindžiama vadinamaisiais centrinio banko pinigais. Šie pinigai reikalingi bankams, kad galėtų savo klientams išmokėti grynuosius pinigus. Kredito įstaigos joms reikalingus pinigus gali gauti iš centrinio banko. Pastarasis nuolat analizuoja pinigų kiekio augimą bei stebi kainų kaitą, ir, atsižvelgdamas į jų pokyčius, taiko pinigų politikos priemones.

Pinigų politika veikia šalies palūkanų bei kainų kaitą ir kontroliuoja pinigų apimtį, t. y. visų apyvartoje esančių pinigų kiekį.

Pagrindiniu centrinio banko tikslu pastaruoju metu laikomas kainų stabilumas. Anksčiau centrinių bankų tikslas (iki 2001 m. kovo 30 dienos, kol įsigaliojo 2001 m. kovo 13 d. priimtas naujasis Lietuvos banko įstatymas, šio tikslo laikėsi ir Lietuvos bankas) buvo palaikyti šalies valiutos išorinį ir vidinį stabilumą. Geriausiai šiuos tikslus gali įgyvendinti šalies centrinis bankas, nes jis gali daryti didžiausią įtaką pinigams ir kreditams. Vykdant pagrindinį centrinio banko tikslą, būtina garantuoti tinkamo lygio finansų sistemą ir gerą atsiskaitymų sistemos funkcionavimą.

Centrinis bankas kitaip dar vadinamas ,,bankų banku”, nes jame komerciniai bankai atidaro korespondentines sąskaitas nacionaline valiuta; be to, centrinis bankas, esant reikalui, teikia komerciniams bankams paskolas. Centrinis bankas nevykdo operacijų su verslo įmonėmis arba gyventojais. Jo klientai – tai komerciniai bankai ir kitos kredito įstaigos bei valstybės įstaigos, kurioms jis teikia įvairias paslaugas. Svarbiausia šiuolaikinio centrinio banko funkcija – formuoti ir vykdyti šalies pinigų ir kredito politiką, kuri lemia finansinio sektoriaus ir viso šalies ūkio būklę.

Centriniai bankai išsirutuliojo dviem būdais. Vienas iš tų būdų – lėtas evoliucijos procesas. Pirmutinis tokio banko pavyzdys būtų Anglijos bankas. Jis pradėjo savo veiklą 1694 m. kaip komercinis bankas, per ilgą laiką sustiprėjo, prisiėmė atsakomybę ir pamažu tapo centriniu banku. Kitas tokio banko, palaipsniui tapusio centriniu banku pavyzdys – Švedijos Riksbankas, įsteigtas 1668 m. Abu šie bankai, prieš tapdami centriniais bankais, veikė kaip valstybės iždą aptarnavę komerciniai bankai. Nors Švedijos Riksbankas buvo įsteigtas 26 metais anksčiau už Anglijos banką, tačiau Anglijos bankas pirmasis įgijo banknotų emisijos monopolį ir turėjo didelę įtaką centrinio banko institucijos įsitvirtinimui visoje Europoje.

Kitas centrinių bankų atsiradimo būdas siejamas su valdžios priimtais sprendimais steigti naują banką jam iš karto suteikiant centrinio banko funkciją. Tokių bankų pavyzdžiams priskirtini Prancūzijos bankas, JAV Federalinė rezervų sistema ir daugelis kitų centrinių bankų.

Antroji centrinių bankų steigimosi banga buvo po Pirmojo pasaulinio karo. Tuo metu susikūrė daug naujų valstybių: Kanada, Kinija, Australija, Vengrija, Čekoslovakija, Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija ir kt. 1920 m. Briuselyje vykusi tarptautinė konferencija rekomendavo naujoms valstybėms įkurti nacionalinius centrinius bankus tam, kad jos galėtų stabilizuoti savo pinigų sistemas ir glaudžiau bendradarbiauti tarptautinių atsiskaitymų srityje.

Lietuvos bankas savo veiklą pradėjo 1922 m. spalio mėn. 2 d., išleisdamas į apyvartą tarpukario litus.

Iš pradžių centriniai bankai buvo vadinami emisiniais bankais, atsižvelgiant į jų turimą monopolinę teisę leisti šalies grynuosius pinigus.

Vėliau, kai centriniuose bankuose savo sąskaitas nacionaline valiuta ėmė laikyti komerciniai bankai, emisiniai bankai
pradėti vadinti centriniais bankais, nes jie iš tikrųjų tapo ,,bankų bankais”, ne tik atliekančiais atsiskaitymus tarp bankų, bet ir ėmę skolinti komerciniams bankams, kai jų korespondentinėje sąskaitoje centriniame banke pritrūkdavo lėšų atsiskaitymams atlikti.

2. Centrinių bankų funkcijos. Pagrindinės ir papildomos funkcijos

Įprastinės centrinio banko funkcijos yra:

1) leisti į apyvartą šalies pinigus,

2) planuoti ir įgyvendinti pinigų politiką,

3) tvarkyti ir tobulinti užsienio valiutos sistemą, saugoti bei valdyti valstybės užsienio valiutos, aukso ir kitų tauriųjų metalų atsargas, įskaitant tarptautinių rezervų tvarkymą,

4) būti bankų bankininku, įskaitant paskutinio likvidumo šaltinio bankų sistemoje paskolas,

5) organizuoti, prižiūrėti ir, jei reikia, tvarkyti atsiskaitymų, kliringo ir apmokėjimo sistemas,

6) būti bankininku ir ekonominiu patarėju vyriausybei, esant reikalui, laikant vyriausybės sąskaitas bei organizuojant vyriausybės vertybinių popierių pardavimą bei išpirkimą,

7) tinkamai prižiūrėti bankus,

8) rinkti ir skelbti pinigų bei finansinę statistiką.

Be išvardintų funkcijų centriniam bankui kartais dar priskiriamos ir kelios papildomos funkcijos:

1) būti Parlamento ekonominiu patarėju,

2) spausdinti pinigus.

Tačiau ne visur centriniai bankai patys spausdina pinigus, tai atlieka specialios pinigų spaustuvės, dažnai net esančios kitose šalyse.

Kadangi komercinių bankų priežiūrą kai kuriose šalyse atlieka specialios komercinių bankų bei kitų finansinių institucijų priežiūros institucijos, todėl laikoma, kad ir komercinių bankų priežiūra nėra pagrindinė centrinio banko funkcija.

3. Centrinių bankų kūrimas ir valdymas. Centrinių bankų savarankiškumas. Jo esmė ir vaidmuo. Savarankiškumo modeliai

Centrinio banko nepriklausomybės būtinumas grindžiamas šiomis argumentų grupėmis:

– ekonominiais argumentais: Centrinio banko pavaldumas politinėms organizacijoms gali sukelti ,,fiskalinės infliacijos” pavojų. Vyriausybės išlaidos gali būti finansuojamos iš mokesčių, vietinių ar užsienio paskolų arba iš centrinio banko pinigų. Jeigu dideli ir nuolatiniai vyriausybės pajamų – išlaidų deficitai bus finansuojami, skolinantis iš centrinio arba komercinių bankų, kuriuos remia centrinis bankas, atsiras didelė infliacija. Kad to nebūtų, centrinio banko sprendimų priėmimo procesas turi būti nepriklausomas nuo fiskalinės politikos proceso, nors tai jokiu būdu nepaneigia jų koordinavimo galimybių. Fiskalinė politika visą dėmesį sukoncentruoja į vyriausybės išlaidas ir mokesčius bei jų įtaką ekonomikai, tuo tarpu pinigų politika privalo susikoncentruoti į pinigų kiekio ir palūkanų normų reguliavimą, siekiant užtikrinti kainų stabilumą. Centrinio banko nepriklausomybė ypač svarbi tais atvejais, kada gali būti dideli biudžeto deficitai, o privataus sektoriaus santaupos yra nepakankamos;

– politiniais argumentais: diskretiška vyriausybės ekonominė politika gali sukelti ūkio raidos ciklus, kartais nulemiančius pinigų stabilumo svyravimus ( ypač prieš rinkimus ). Pinigų politikos veiksmai paprastai veikia ekonomiką ir kainas ilgą laiką. Taigi, pinigų politikoje reikia daryti sprendimus, kurie atspindėtų ateitį.

,,Pinigai yra politiškai jautriausia prekė, jų valdymas turi būti apsaugotas nuo vienadienės politikos. Leiskime vyriausybei nustatinėti palūkanų normą, ir ji panaudos savo valdžią, kad sukurtų ekonominio augimo bumą prieš pat rinkimus”, – rašė 1995 metais išleistos knygos „Centriniai bankai” ( „The Central Banks”) autoriai, žinomi ekspertai M.Deane ir R.Pringle’as. Dėl to kils nauja infliacijos banga, tiesa, jau po rinkimų [ p. 359 ] ;

– techniniais argumentais: Centrinio banko nepriklausomybė rekomenduojama dar ir todėl, kad ji leidžia pagreitinti sprendimų priėmimo procesą;

– finansiniais argumentais: Centrinis bankas turi turėti galimybę savarankiškai finansuoti savo funkcijas įstatymo rėmuose.

Tarptautinio Valiutos Fondo atstovas Stenlis Fišeris (Stanley Fischer) 1994 metais, švenčiant Anglijos banko įkūrimo 300- ąsias metines, pateikė analitinę medžiagą „Šiuolaikinė centrinė bankininkystė”, kuri įrodo, kad įstatymu nustatyta centrinio banko laisvė vykdyti savarankišką pinigų politiką yra pagrindinė galimybė, norint išlaikyti nedidelį infliacijos procentą [ p. 295 ]. Šiame darbe Fišeris rėmėsi 1991 metais V.Grilli, D.Masciandaro ir G.Tabellini paskelbtu taip vadinamu GMT indeksu, matuojančiu aštuoniolikos išsivysčiusių šalių centrinių bankų savarankiškumą pagal 15 skirtingų kriterijų, įskaitant valdytojo kadencijos trukmę, ar bankas turi įstatymo ar Konstitucijos numatytą prievolę siekti kainų stabilumo, ar jis savarankiškai nustato trumpalaikes palūkanų normas ir t. t. Įrodymai apie nepriklausomybės privalumus, kaip rodo koreliacija tarp infliacijos ir centrinio banko nepriklausomybės laipsnį atspindinčio GMT indekso, yra
Tokios šalys, kaip Vokietija ir Šveicarija, kurios atitiko daugumą nustatytų centrinio banko savarankiškumo ir nepriklausomybės kriterijų, labai ilgą laiką turėjo mažą infliaciją, o šalys, kaip Portugalija, Graikija, Ispanija, kurios neatitiko kriterijų, kentė nuo aukštos, chroniškos infliacijos. Anglijos bankas buvo paskutinėje vietoje kalbant apie centrinio banko nepriklausomybę. Jo ryšys su finansų ministerija buvo geriausiai apibendrintas p. Tečer ( Thatcher ) vyriausybės ilgalaikio Didžiosios Britanijos finansų ministro Nigelio Lausono ( Nigel Lawson ) 1987 metų ataskaitoje Bendruomenių rūmų komitete: ,,Aš priimu sprendimus, o bankas juos vykdo” (įdomu, jog tas pats ponas Lausonas po 1988 metų infliacijos bangos praleido savo paskutinius metus bandydamas sukurti projektą, numatantį padaryti centrinį banką labiau savarankišką).

Nagrinėjant centrinių bankų savarankiškumo ir nepriklausomybės problemą didelį indėlį įnešė Tel Avivo universiteto ekonomikos profesorius Alex Cukierman. Net keliuose savo knygos skyriuose jis pateikia įvairius testus, analizės medžiagą ir įrodymus, kad šalys, turinčios labiau savarankiškus centrinius bankus, turi stabilesnius pinigus arba mažesnę infliaciją.

Kai žinoma, kad centrinis bankas neskolins vyriausybei, kad ne parlamentarai ar vyriausybė, o centrinis bankas formuos ir vykdys pinigų politiką, labiau pasitikima šalies ekonomika.

Išsamus Lietuvos, Latvijos ir Estijos centrinių bankų nepriklausomybės vertinimas, atsižvelgiant į galiojančius šių šalių centrinių bankų įstatymus bei faktišką minėtų bankų veiklą nuo 1992 metų sausio mėn. pateiktas Kustaa Aima 1998 metų birželio mėn. paskelbtame straipsnyje „Centrinių bankų nepriklausomybė Baltijos šalyse” [ p. 5-34 ]. Straipsnio autorius šią problemą nagrinėja nuo 1992 metų todėl, kad 1992 metais visose trijose Baltijos šalyse buvo pradėtos pinigų reformos, o kartu nuo to laiko jų centriniai bankai pradėjo vykdyti normalias centrinio banko operacijas.

Kustaa Aima Lietuvos, Latvijos ir Estijos centrinių bankų nepriklausomybę vertina naudodamas jau minėtąjį Grilli-Masciandro-Tabellini (GMT-1991) ir Cukiermano (1992) indeksus. Įvertindamas galiojančiuose įstatymuose suteiktas teises, Lietuvos, Latvijos ir Estijos centrinių bankų politinės nepriklausomybės būklę straipsnio autorius vertina gana aukštai, pagal GMT indeksų skalę Latvijos ir Estijos centriniams bankams skirdamas 7, o Lietuvos centriniam bankui – 8 balus iš aštuonių galimų. Didesnis politinės nepriklausomybės indeksas Lietuvos bankui skirtas todėl, kad Lietuvos banko įstatyme nėra numatyta galimybė vyriausybės atstovui dalyvauti centrinio banko valdybos posėdžiuose, kai Latvijos ir Estijos centrinių bankų įstatymai suteikia finansų ministrams galimybę dalyvauti centrinių bankų valdybų posėdžiuose. Tačiau visai kiti GMT indekso balai skiriami vertinant centrinių bankų ekonominę nepriklausomybę: Latvijos centrinio banko ekonominė nepriklausomybė įvertinta 4 balais, Estijos banko – 2 balais, o Lietuvos banko – tik 1 balu iš 7 galimų. Lietuvos ir Estijos centrinių bankų ekonominės nepriklausomybės indeksai žymiai mažesni todėl, kad šių šalių centrinių bankų nepriklausomybė autoriaus nagrinėjamu laikotarpiu buvo apribota valiutų valdybos nuostatomis. Tiesa, Estijos centrinis bankas ekonominės nepriklausomybės požiūriu vertinamas truputį aukščiau už Lietuvos banką, nes vienas papildomas balas jam skirtas todėl, kad Estijos centrinio banko įstatyme įrašyta nuostata, draudžianti šiam bankui skolinti pinigus vyriausybei arba pirkti vyriausybės vertybinius popierius pirminėje rinkoje. Taigi, sudėjęs centrinio banko politinės ir ekonominės nepriklausomybės balus, straipsnio autorius nustato bendrus GMT indeksus : Latvijos bankui – 11, o Lietuvos ir Estijos bankams – po 9 balus. Palyginus nustatytus indeksus su kitų šalių centrinių bankų nepriklausomybės GMT indeksais, matome, kad Lietuvos ir Estijos centrinių bankų nepriklausomybės būklę galime lyginti su tais pačiais indeksais vertinama Australijos ir Austrijos centrinių bankų nepriklausomybe, o Latvijos centrinio banko nepriklausomybės balas sutampa su Kanados centrinio banko nepriklausomybės įvertinimu bei tik 1-2 balais yra mažesnis už aukščiausiai vertinamą Vokietijos centrinio banko (13 balų) ir Šveicarijos bei JAV centrinių bankų (12 balų) nepriklausomybę.

Vertindamas centrinių bankų nepriklausomybę A.Cukiermano (1992) indeksų pagalba K.Aima pirmąją vietą (ind. 0,85) skiria Latvijos bankui, antrąją vietą (ind. 0,82) – Lietuvos bankui ir trečiąją vietą ( ind. 0,74 )- Estijos bankui. Aukštesnį Latvijos centrinio banko nepriklausomybės įvertinimą nulėmė įstatymu numatyta ilgesnė Latvijos banko valdybos pirmininko kadencijos trukmė – 6 metai, kai Lietuvos
ir Estijos centrinių bankų valdybos pirmininkų kadencijai įstatymai numato 5 metus.

Vertindamas ne įstatymu nustatytą, o tikrąją centrinių bankų nepriklausomybę K.Aima kaip ir A.Cukiermanas atsižvelgia į šių šalių centrinių bankų valdybos pirmininkų pasikeitimo tempą, kuris, jų nuomone, ir atspindi tikrąją nepriklausomybę. Nuo 1992 metų pradžios iki 1998 m. birželio mėn. Lietuvos banke dirbo jau ketvirtas valdybos pirmininkas, be to, dar du pirmininkai buvo paskirti laikinai, kai Estijos banke šiose pareigose dirbo tik antras pirmininkas, o Latvijos banko valdybos pirmininkas buvo patvirtintas antrai kadencijai ir iki autoriaus nagrinėjamo laikotarpio pabaigos nepasikeitė. Todėl šiuo požiūriu Lietuvos banko valdybos pirmininkų pasikeitimo tempo indeksas sudaro net 0,75, Estijos banko – 0,38, o Latvijos banko – 0,19. Taigi, atsižvelgiant į A.Cukiermano testus, tikroji Lietuvos banko nepriklausomybė yra Pietų Amerikos šalių lygio. A.Cukiermano 1992 metų analizės medžiagoje ir testuose tik Argentinos centriniam bankui buvo nustatytas dar didesnis valdytojo pasikeitimo tempo indeksas – 0,93.

Centrinio banko nepriklausomybė nuo politinės valdžios paprastai palaikoma siekiant sumažinti galimą vyriausybių infliacinį polinkį.

Vienas iš savarankiško ir nepriklausomo centrinio banko pranašumų yra tas, kad kai finansų ministrai netenka galių kontroliuoti trumpalaikių pinigų politikos tikslų, pati fiskalinė politika, kaip taisyklė, tampa labiau disciplinuota.

Demokratinėje visuomenėje centriniam bankui būdinga būti nepriklausomam ne tikslo, bet priemonių jam siekti pasirinkimo prasme, nes banko tikslą nustato įstatymas. Tačiau centrinis bankas turi būti laisvas pasirinkti priemones šiam tikslui pasiekti.

Praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio metais buvo atnaujinti ne tik Anglijos, bet ir Belgijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, Portugalijos, Naujosios Zelandijos, Čilės ir kitų šalių centrinių bankų įstatymai. Vien per laikotarpį nuo 1990 iki 1995 metų net 30 šalių, esančių penkiuose žemynuose, naujai priimtuose įstatymuose buvo teisiškai įtvirtinta padidinta šių šalių centrinių bankų nepriklausomybė.

Pastebima, kad politikai, didindami centrinių bankų nepriklausomybę, bando signalizuoti potencialiems investuotojams apie valstybės pasitikėjimą šiomis institucijomis, nes centriniai bankai siekia ne tik kontroliuoti pinigų pasiūlą, bet ir skatinti finansinį stabilumą, tapti sklandžios vietinių ir tarptautinių mokėjimų sistemos garantais. Tai labai susiję su vis didėjančiu finansų globalizavimu, kuris labai greitai išryškina blogos pinigų politikos kaštus ir todėl didina nepriklausomo centrinio banko vertę. Prekiautojai valiutomis bei investuotojai į vertybinius popierius labai atidžiai stebi centrinių bankų veiklą, jų veiksmus ir vertina juos kaip signalus apie būsimus valstybės ekonominės politikos ir nacionalinio turto vertės pokyčius.

Centrinių bankų nepriklausomybė apima kelis aspektus: funkcinį, asmeninį ir finansinį.

Funkcinė nepriklausomybė parodo centrinio banko autonomiją nustatant pinigų politikos tarpinius tikslus bei įgyvendinant pinigų politikos priemones.

Asmeninė nepriklausomybė laiduojama fiksuojant centrinio banko valdytojo skyrimo pareigoms terminus, kurie yra ilgesni už politinių rinkimų ciklą, mažinant vyriausybės vaidmenį, skiriant valdytoją, ir aiškiai iki kelių gerai suprantamų atvejų, susijusių su nusikalstamais pinigų politikos sprendimais, ribojant galimas valdytojo atleidimo priežastis.

Finansinė nepriklausomybė tarp kitų aspektų reiškia ir nepriklausomybę nuo fiskalinės valdžios. Tai reiškia, kad centrinis bankas negali būti verčiamas prisidėti finansuojant biudžeto deficitą nei tiesiogiai perkant vyriausybės skolos vertybinius popierius nei kitokiais būdais kuriant pinigus “ iš oro “.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2563 žodžiai iš 8524 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.