Civilinė teisė
5 (100%) 1 vote

Civilinė teisė

11213141

TURINYS

1.1 Civilinės teisės samprata…………………………………………………………………………………………….3 psl.

1.2 Civilinės teisės reguliavimo dalykas…………………………………………………………………………….5 psl.

1.3 Civilinio teisinio reguliavimo metodas…………………………………………………………………………7 psl.

2. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva………………………………………………………..9 psl.

3. Viešojo valdymo subjektai………………………………………………………………………………………..12 psl.

Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………………18 psl.

1.1 CIVILINĖS TEISĖS SAMPRATA

Civilinė teisė – tai savarankiška teisės šaka reglamentuojanti laisvų , vienas kitam teisiškai nepavaldžių asmenų turtinius bei asmeninius susijusius su turtiniais santykius, o specialiai įstatymų numatytais atvejais ir kitus asmeninius nesusijusius su turtiniais santykius.

Civilinė teisė, sudarydama vieną iš teisės sistemos elementų – savarankišką jos šaką, savo ruožtu pati yra teisės normų sistema. Ji yra viena iš pagrindinių Lietuvos teisės sistemos teisės šakų. Kaip teisės sistema ji yra visuma civilinės teisės normų, priklausančių nuo tomis normomis reguliuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių santykinės vienovės ir įvairovės, tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą. Civilinių teisinių santykių dalyviai vadinami civilinės teisės subjektais. Civilinės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie paprastai turi būti teisnūs ir veiksnūs.

Civilinė teisė yra svarbiausia privatinės teisės šaka. Privačios teisės santykiai grindžiami privačios autonomijos principu, todėl čia priskiriama ir šeimos teisė. Su civiline teise glaudžiai susijusios ir prekybinė teisė, bei darbo teisė. Civilinė teisė daugiau reguliuoja bendrus privačius santykius, o už savo veiklos sferos palieka tik siaurus specifinius klausimus.

Pagrindinis civilinės teisės uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma visuomenės ekonominė bazė pagrysta privatine nuosavybe, bei sudarytos sąlygos geriau patenkinti juridinių ir fizinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.

Svarbiausius civilinės teisės ypatumus išreiškia civilinės teisės principai ir civilinio teisinio reguliavimo metodas. Bendrieji principai yra šie:

1)Civilinės teisės subjektų teisinė lygybė.

2)Civilinės teisės subjektų iniciatyva.

3)Šių subjektų tarpusavio bendradarbiavimas.

4)Sąžiningas subjektinių teisių įgyvendinimas bei pareigų vykdymas pagal paskirtį.

Svarbiausias civilinės teisės šaltinis – įstatymas. Tai norminis aktas, kurį priima Seimas. Pagrindinis Lietuvos Respublikos civilinės teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos konstitucija. Joje numatyti civilinės teisės principai ir pagrindiniai nuostatai konkretizuojami ir vystomi kituose valstybiniuose norminiuose aktuose, priimtuose civilinės teisės klausimais. Pvz.: respublikoje galiojantys kodifikuoti įstatymai, norminiai aktai civilinės teisės klausimais. Pagrindinis kodifikuotas civilinės teisės šaltinis yra Civilinis kodeksas įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d.

Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama visuomeninių santykių reguliavimui, siekiant organizuoti juos taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystimosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams. Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato sankcijas, kurių tikslas atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Civilines teises saugo įstatymas, išskyrus tuos atvejus, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, moralės principams. Civilinė teisė nustato pažeidėjo kaltės prezumpciją – asmuo padaręs turtinę žalą arba neįvykdęs savo prievolinės pareigos, yra laikomas kaltu jeigu neįrodo savo neka

1.2 CIVILINĖS TEISĖS REGULIAVIMO DALYKAS

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai tai – visuomeniniai ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėmimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Tačiau su prekine pinigine forma yra susiję daugelis neatlygintinų santykių. Dažniausiai jų dalyviai yra fiziniai asmenys. Iš išorės tokie santykiai atrodo neturi prekinės piniginės išraiškos, bet ji yra jų pagrindas. Pavyzdžiui už daiktus duotus pasaugoti atlyginimas nenumatytas, bet jie yra turtas, ir juos sugadinus ar praradus gali būti išieškoma pinigais. Vertės poveikis tokiems
neatlygintiniems turtiniams santykiams reiškiasi dar ir tuo, kad santykių dalyviai yra lygūs, nepavaldūs vieni kitiems.

Visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar jų organizuoto kolektyvo, vadinami asmeniniais neturtiniais santykiais susijusiais su turtiniais santykiais. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kt. turtu. Jos apibūdina asmenybę, atskleidžia jų visuomeninę, dorovinę vertę. Tai – garbė, orumas, vardas, prekės ženklas, asmens neliečiamybė ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima pasisavinti, perleisti.

Neturtiniai santykiai susiję su turtiniais santykiais – tai santykiai kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų(mokslo, meno kūrinių, išradimų). Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, kartu ir neturtinius santykius kurie susiję su turtiniais. Pavyzdžiui asmuo sukūręs meno kūrinį įgyja šias asmenines neturtines teises: autorystės teisę; teisę į autorinį vardą; teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą, platinimą; teisę į kūrinio neliečiamybę; teisę leisti versti kūrinį į kt. kalbas. Taip pat materialinę teisę – teisę į autorinį atlyginimą.

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šių santykių objektas yra atskirtas nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių , nesusijusių su turtiniais , atskiro objekto nėra.

Civilinio teisinio reguliavimo dalyko, metodo ir civilinės teisės principų santykius bei sąveiką būtų galima paaiškinti taip: teisinio reguliavimo dalykas atsako į klausimą „ką?“(kokius santykius civilinė teisė reguliuoja); metodas atsako į klausimą „kaip?“(kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma); principai atsako į klausimą „kokiais?“(pagrindiniais, pradiniais nuostatais remiantis tas reguliavimas yra įgyvendinamas).

Dabartinėmis sąlygomis civilinio reguliavimo dalykas greitai keičiasi, nes vieni visuomeniniai santykiai pasensta ir užleidžia vietą naujiems, susiformavusiems socialinėms-ekonominėms visuomenės vystimosi reikmėms.

1.3 CIVILINIO TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro keletas teisinio poveikio būdų, tai leidimas, įsakymas ir draudimas. Priklausomai nuo tų poveikio būdų derinių bei proporcijų, susiformuoja atskirų teisės šakų reguliavimo metodai, kurie dažnai iš esmės yra skirtingi. Pavyzdžiui, administracinėje teisėje dominuoja įsakymo elementai, baudžiamojoje-draudimo, civilinėje teisėje-leidimo.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožai yra šie:

1)Teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė;

2)Šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius;

3)Dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises;

4)Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises;

5)Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.

Turtinių ir asmeninių neturtinių civilinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, dalyvių lygybė reiškiasi tuo, kad šių santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, nepriklausomi nuo to, kokias turtines ar kitokias vertybes vienas ar kitas jų dalyvis turėtų, kad ir kas jis būtų, fizinis ar juridinis asmuo. Dėl šios faktinės lygybės, civilinės teisės normos šių santykių dalyviams nustato lygias teises ir pareigas. Tačiau teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas reiškia tik jų bendrą pradinę teisinę lygybę, nes esant konkrečiam santykiui jo dalyvių teisinė padėtis tam tikru momentu gali būti skirtinga. Vienas jų gali turėti tik teisę, o kitas – pareigą, pvz.: skolintojas ir skolininkas. Civilinio teisinio santykio dalyviai patys savo susitarimu pakeičia lygią pradinę teisinę padėtį ir vėl ją atstato: dėl to netampa vienas kitam pavaldūs. Taip pasireiškia teisinė civilinių teisinių santykių lygybė.

Civilinių teisinių santykių dalyviai patys kuria ir vysto tuos santykius. Civilinės teisės normos nustatė, kad fiziniai, juridiniai, kai kuriais atvejais ir valstybė, gali turėti tų normų numatytas civilines teises ir pareigas, taip pat civilines teises ir pareigas kurios neprieštarauja civiliniams įstatymams ir nėra jais uždraustos. Šioms teisėms įgyti bei pareigoms susikurti civilinės teisės subjektai išreiškia savo valią, sudarydami įvairius sandorius, tai pirkimo-pardavimo, mainų, paskolos, dovanojimo ir kt. Fiziniai asmenys taip pat parodo savo iniciatyvą, sukurdami meno, literatūros kūrinius, kt. dvasinės kūrybos produktus, ir tik jie priima sprendimą tarkim ar priimti palikimą, ar jo atsisakyti.

Dispozityviškumas – tai civilinės teisės normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo elgesio variantą. Tai yra įgyti ar neįgyti vienokias ar kitokias teises, pasirenkant konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymų nustatytose ribose reguliuoti teisinių santykių
disponuoti subjektinėmis teisėmis. Jeigu ši laisvė nebūtų suteikta turto savininkas negalėtų tvarkyti nuosavybės santykių. Ši laisvė reikalinga nuosavybės santykių dinamikai, dėl kurios šie santykiai paprastai įgauna prekinę piniginę išraišką.

Turtinę civilinių subjektinių teisių atsakomybę lemia tai, kad pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi šių santykių objektu yra turtas, kuris civilinės teisės pažeidimo atveju yra sunaikinamas, ar kitaip padaromi nuostoliai , neįvykdoma pareiga, tai tokiais veiksmais pažeidžiama civilinių teisinių santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Pažeidėjas yra įpareigojamas atlyginti žalą natūra arba pinigais, o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas(delspinigius, baudą).Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už neturtinių teisių pažeidimą žala ne visada atlyginama. Ji atlyginama pavyzdžiui už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato tik vienintelį atvejį, kai žala atlyginama, kai nėra padarytos turtinės žalos, tai moralinės žalos atlyginimą už garbės ir orumo pažeidimą. Žalos atlyginimo dydį nustato teismas.

Ypatingas civilinės turtinės atsakomybės bruožas yra tas, kad ji nukreipta ne prieš pažeidėjo asmenybę, o veikia pažeidėjo turtinę sferą.

Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka taip pat yra svarbus civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožas. Tokia šių teisių gynimo tvarka grindžiama tuo, kad civilinių teisinių santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusį ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie organai yra teismas ir arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.

Vadinasi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridine lygybe pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant bei įgyvendinant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniui garantuojanti gynybos priemones, kad pažeistosios teisės bus atstatytos.

2. DARBO SUTARTIES NUTRAUKIMAS DARBUOTOJO INICIATYVA

Darbuotojas, norėdamas savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, turi darbdaviui pateikti rašytinį pareiškimą, kuriame būtų išreikštas jo tikrasis noras palikti darbą. Jei tokio pareiškimo nėra, sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva negali būti pripažintas teisėtu. Administracija gautą pareiškimą turi užregistruoti pagal raštvedybos taisykles, ir neturi teisės dėl kokių nors priežasčių jo nepriimti. Priešingu atveju darbuotojas dėl paramos gali kreiptis į Valstybinės darbo inspekcijos teritorinį skyrių. Darbo teisės subjektai, t.y. darbdaviai ir darbuotojai, darbo teises ir pareigas gali įgyti, jų atsisakyti ar jas apginti per jiems atstovaujančius subjektus. Jei yra kolektyviniai darbo santykiai, atstovavimą reglamentuoja Darbo kodeksas, jei individualūs – Civilinis kodeksas.

Apie savo apsisprendimą palikti darbą darbuotojas privalo raštu įspėti darbdavį ne vėliau kaip prieš 14 dienų iki darbo sutarties nutraukimo. Įmonės kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatytas ir kitoks terminas, bet šis terminas negali viršyti 1 mėn. laikotarpio. Įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju (DK 127 str. 1 dalis).

Jeigu įspėjimo termino paskutinę dieną darbdavys neatleido darbuotojo, ir pastarasis toliau tęsia darbą, tai prašymas atleisti iš darbo netenka galios ir vėliau jo pagrindu darbuotojas negali būti atleistas iš darbo.

Darbuotojui, nutraukusiam darbo sutartį savo iniciatyva , nepriklauso išeitinė išmoka, be to jis gali būti įpareigotas atlyginti darbdaviui išlaidas, kurios buvo turėtos dėl darbuotojo mokymo, stažuotės, kvalifikacijos kėlimo per paskutinius vienerius darbo metus, jeigu taip buvo susitarta darbo sutartyje(DK 127 str. 3 dalis).

Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, jei tai yra pagrįsta darbuotojo liga ar invalidumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, ar kt. svarbiomis priežastimis , kurios nustatytos įmonės kolektyvinėje sutartyje. Darbuotojas gali nutraukti darbo sutartį tais atvejais, kai darbdavys nevykdo savo įsipareigojimų pagal tą sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį(DK 127 str. 2 dalis). Be to, gali būti nutruktos tiek terminuota, tiek neterminuota sutartys, sudarytos ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui, dėl nepriklausančių nuo darbuotojo aplinkybių. Tokios sutartys nutrauktinos, kai darbo vietoje prastova ne dėl darbuotojo kaltės trunka ilgiau kaip 30 dienų iš eilės arba ji sudaro daugiau kaip 60 dienų per paskutinius metus, taip pat , jeigu daugiau kaip 2 mėn. iš eilės nemokamas visas darbuotojui priklausantis darbo užmokestis(DK 128 str.). Šiais atvejais darbuotojai privalo įrodyti svarbių priežasčių buvimą, ir turi raštu įspėti darbdavį apie sutarties nutraukimą ne vėliau kaip
dienas iki atleidimo iš darbo dienos. Atleidžiant darbuotojus jų prašymu iš darbo nurodytais pagrindais, jiems išmokama jų 2 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kuri nedidinama pagal turimą darbo stažą.

Darbuotojas įgijęs teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunantis gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš 3 dienas. Jam turi būti išmokama jo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, nedidinant jos pagal darbo stažą. Tai yra tie darbuotojai, kurie jau sulaukę pensinio amžiaus ir kartu turi būtiną draudimo stažą visai senatvės pensijai gauti. Tačiau, kai pensinio amžiaus darbuotojai nori nutraukti terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, tuomet darbdavį turi įspėti prieš 14 dienų. Tuo pagrindu atleidžiamiems darbuotojams išeitinė išmoka nepriklauso.

Darbuotojas savo pareiškime gali nurodyti konkrečią datą, nuo kurios jis prašo nutraukti darbo sutartį. Darbdavys savo nuožiūra negali tos datos koreguoti, o darbuotojas gali keisti sutarties nutraukimo datą. Tuomet jis turi parašyti naują pareiškimą dėl sutarties nutraukimo termino sutrumpinimo ar pailginimo, arba ištaisyti datą pradiniame pareiškime ir patvirtinti savo parašu.

Kai pageidaujama palikti darbą per trumpesnį negu 14 dienų terminą, su darbuotoju darbo sutartis gali būti nutraukta tik jo nurodytu laiku, bet darbdavys turi teisę nesutikti su tokiu pageidavimu ir pasiūlyti darbuotojui apie darbo santykių nutraukimą įspėti pagal įstatymą, t.y. ne vėliau kaip prieš 14 dienų iki atleidimo iš darbo dienos.

Darbo kodekso 127 str. 4 dalis suteikia darbuotojui teisę savo pareiškimą nutraukti darbo sutartį atšaukti ne vėliau kaip per 3 dienų nuo prašymo padavimo dienos laikotarpiu. Į šį terminą įskaičiuojamos nedarbo bei švenčių dienos, bet jei paskutinei jo dienai tenka minėtos dienos, tuomet termino pabaiga laikoma artimiausia po jų ateinanti darbo diena. Vėliau darbuotojas savo pareiškimą gali atšaukti tik darbdaviui sutikus.

Kai darbuotojas pareiškime nurodo konkrečią atleidimo iš darbo datą, ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra trumpesnis negu 3 dienos, darbdavys turi teisę patenkinti prašymą ir darbuotoją atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudojo, patenkino darbuotojo prašymą, tuomet darbuotojas jau nebegali savo pareiškimo atšaukti.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2615 žodžiai iš 5165 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.