Civilinė teisė
5 (100%) 1 vote

Civilinė teisė

TURINYS

1.1 Civilinės teisės samprata…………………………………………………………………………………………….3 psl.

1.2 Civilinės teisės reguliavimo dalykas…………………………………………………………………………….5 psl.

1.3 Civilinio teisinio reguliavimo metodas…………………………………………………………………………7 psl.

2. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva………………………………………………………..9 psl.

3. Viešojo valdymo subjektai………………………………………………………………………………………..12 psl.

Naudota literatūra……………………………………………………………………………………………………18 psl.

1.1 CIVILINĖS TEISĖS SAMPRATA

Civilinė teisė – tai savarankiška teisės šaka reglamentuojanti laisvų , vienas kitam teisiškai nepavaldžių asmenų turtinius bei asmeninius susijusius su turtiniais santykius, o specialiai įstatymų numatytais atvejais ir kitus asmeninius nesusijusius su turtiniais santykius.

Civilinė teisė, sudarydama vieną iš teisės sistemos elementų – savarankišką jos šaką, savo ruožtu pati yra teisės normų sistema. Ji yra viena iš pagrindinių Lietuvos teisės sistemos teisės šakų. Kaip teisės sistema ji yra visuma civilinės teisės normų, priklausančių nuo tomis normomis reguliuojamų turtinių ir asmeninių neturtinių santykių santykinės vienovės ir įvairovės, tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus, pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą. Civilinių teisinių santykių dalyviai vadinami civilinės teisės subjektais. Civilinės teisės subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie paprastai turi būti teisnūs ir veiksnūs.

Civilinė teisė yra svarbiausia privatinės teisės šaka. Privačios teisės santykiai grindžiami privačios autonomijos principu, todėl čia priskiriama ir šeimos teisė. Su civiline teise glaudžiai susijusios ir prekybinė teisė, bei darbo teisė. Civilinė teisė daugiau reguliuoja bendrus privačius santykius, o už savo veiklos sferos palieka tik siaurus specifinius klausimus.

Pagrindinis civilinės teisės uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma visuomenės ekonominė bazė pagrysta privatine nuosavybe, bei sudarytos sąlygos geriau patenkinti juridinių ir fizinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.

Svarbiausius civilinės teisės ypatumus išreiškia civilinės teisės principai ir civilinio teisinio reguliavimo metodas. Bendrieji principai yra šie:

1)Civilinės teisės subjektų teisinė lygybė.

2)Civilinės teisės subjektų iniciatyva.

3)Šių subjektų tarpusavio bendradarbiavimas.

4)Sąžiningas subjektinių teisių įgyvendinimas bei pareigų vykdymas pagal paskirtį.

Svarbiausias civilinės teisės šaltinis – įstatymas. Tai norminis aktas, kurį priima Seimas. Pagrindinis Lietuvos Respublikos civilinės teisės šaltinis yra Lietuvos Respublikos konstitucija. Joje numatyti civilinės teisės principai ir pagrindiniai nuostatai konkretizuojami ir vystomi kituose valstybiniuose norminiuose aktuose, priimtuose civilinės teisės klausimais. Pvz.: respublikoje galiojantys kodifikuoti įstatymai, norminiai aktai civilinės teisės klausimais. Pagrindinis kodifikuotas civilinės teisės šaltinis yra Civilinis kodeksas įsigaliojęs 2001 m. liepos 1 d.

Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama visuomeninių santykių reguliavimui, siekiant organizuoti juos taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystimosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams. Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato sankcijas, kurių tikslas atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Civilines teises saugo įstatymas, išskyrus tuos atvejus, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, visuomenės interesams, moralės principams. Civilinė teisė nustato pažeidėjo kaltės prezumpciją – asmuo padaręs turtinę žalą arba neįvykdęs savo prievolinės pareigos, yra laikomas kaltu jeigu neįrodo savo neka

1.2 CIVILINĖS TEISĖS REGULIAVIMO DALYKAS

Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai tai – visuomeniniai ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėmimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Tačiau su prekine pinigine forma yra susiję daugelis neatlygintinų santykių. Dažniausiai jų dalyviai yra fiziniai asmenys. Iš išorės tokie santykiai atrodo neturi prekinės piniginės išraiškos, bet ji yra jų pagrindas. Pavyzdžiui už daiktus duotus pasaugoti atlyginimas nenumatytas, bet jie yra turtas, ir juos sugadinus ar praradus gali būti išieškoma pinigais. Vertės poveikis tokiems
neatlygintiniems turtiniams santykiams reiškiasi dar ir tuo, kad santykių dalyviai yra lygūs, nepavaldūs vieni kitiems.

Visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar jų organizuoto kolektyvo, vadinami asmeniniais neturtiniais santykiais susijusiais su turtiniais santykiais. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kt. turtu. Jos apibūdina asmenybę, atskleidžia jų visuomeninę, dorovinę vertę. Tai – garbė, orumas, vardas, prekės ženklas, asmens neliečiamybė ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima pasisavinti, perleisti.

Neturtiniai santykiai susiję su turtiniais santykiais – tai santykiai kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų(mokslo, meno kūrinių, išradimų). Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, kartu ir neturtinius santykius kurie susiję su turtiniais. Pavyzdžiui asmuo sukūręs meno kūrinį įgyja šias asmenines neturtines teises: autorystės teisę; teisę į autorinį vardą; teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą, platinimą; teisę į kūrinio neliečiamybę; teisę leisti versti kūrinį į kt. kalbas. Taip pat materialinę teisę – teisę į autorinį atlyginimą.

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šių santykių objektas yra atskirtas nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių , nesusijusių su turtiniais , atskiro objekto nėra.

Civilinio teisinio reguliavimo dalyko, metodo ir civilinės teisės principų santykius bei sąveiką būtų galima paaiškinti taip: teisinio reguliavimo dalykas atsako į klausimą „ką?“(kokius santykius civilinė teisė reguliuoja); metodas atsako į klausimą „kaip?“(kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma); principai atsako į klausimą „kokiais?“(pagrindiniais, pradiniais nuostatais remiantis tas reguliavimas yra įgyvendinamas).

Dabartinėmis sąlygomis civilinio reguliavimo dalykas greitai keičiasi, nes vieni visuomeniniai santykiai pasensta ir užleidžia vietą naujiems, susiformavusiems socialinėms-ekonominėms visuomenės vystimosi reikmėms.

1.3 CIVILINIO TEISINIO REGULIAVIMO METODAS

Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro keletas teisinio poveikio būdų, tai leidimas, įsakymas ir draudimas. Priklausomai nuo tų poveikio būdų derinių bei proporcijų, susiformuoja atskirų teisės šakų reguliavimo metodai, kurie dažnai iš esmės yra skirtingi. Pavyzdžiui, administracinėje teisėje dominuoja įsakymo elementai, baudžiamojoje-draudimo, civilinėje teisėje-leidimo.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožai yra šie:

1)Teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė;

2)Šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius;

3)Dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises;

4)Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises;

5)Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.

Turtinių ir asmeninių neturtinių civilinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, dalyvių lygybė reiškiasi tuo, kad šių santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, nepriklausomi nuo to, kokias turtines ar kitokias vertybes vienas ar kitas jų dalyvis turėtų, kad ir kas jis būtų, fizinis ar juridinis asmuo. Dėl šios faktinės lygybės, civilinės teisės normos šių santykių dalyviams nustato lygias teises ir pareigas. Tačiau teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas reiškia tik jų bendrą pradinę teisinę lygybę, nes esant konkrečiam santykiui jo dalyvių teisinė padėtis tam tikru momentu gali būti skirtinga. Vienas jų gali turėti tik teisę, o kitas – pareigą, pvz.: skolintojas ir skolininkas. Civilinio teisinio santykio dalyviai patys savo susitarimu pakeičia lygią pradinę teisinę padėtį ir vėl ją atstato: dėl to netampa vienas kitam pavaldūs. Taip pasireiškia teisinė civilinių teisinių santykių lygybė.

Civilinių teisinių santykių dalyviai patys kuria ir vysto tuos santykius. Civilinės teisės normos nustatė, kad fiziniai, juridiniai, kai kuriais atvejais ir valstybė, gali turėti tų normų numatytas civilines teises ir pareigas, taip pat civilines teises ir pareigas kurios neprieštarauja civiliniams įstatymams ir nėra jais uždraustos. Šioms teisėms įgyti bei pareigoms susikurti civilinės teisės subjektai išreiškia savo valią, sudarydami įvairius sandorius, tai pirkimo-pardavimo, mainų, paskolos, dovanojimo ir kt. Fiziniai asmenys taip pat parodo savo iniciatyvą, sukurdami meno, literatūros kūrinius, kt. dvasinės kūrybos produktus, ir tik jie priima sprendimą tarkim ar priimti palikimą, ar jo atsisakyti.

Dispozityviškumas – tai civilinės teisės normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo elgesio variantą. Tai yra įgyti ar neįgyti vienokias ar kitokias teises, pasirenkant konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymų nustatytose ribose reguliuoti teisinių santykių
disponuoti subjektinėmis teisėmis. Jeigu ši laisvė nebūtų suteikta turto savininkas negalėtų tvarkyti nuosavybės santykių. Ši laisvė reikalinga nuosavybės santykių dinamikai, dėl kurios šie santykiai paprastai įgauna prekinę piniginę išraišką.

Turtinę civilinių subjektinių teisių atsakomybę lemia tai, kad pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi šių santykių objektu yra turtas, kuris civilinės teisės pažeidimo atveju yra sunaikinamas, ar kitaip padaromi nuostoliai , neįvykdoma pareiga, tai tokiais veiksmais pažeidžiama civilinių teisinių santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Pažeidėjas yra įpareigojamas atlyginti žalą natūra arba pinigais, o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas(delspinigius, baudą).Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už neturtinių teisių pažeidimą žala ne visada atlyginama. Ji atlyginama pavyzdžiui už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato tik vienintelį atvejį, kai žala atlyginama, kai nėra padarytos turtinės žalos, tai moralinės žalos atlyginimą už garbės ir orumo pažeidimą. Žalos atlyginimo dydį nustato teismas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1617 žodžiai iš 5165 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.