Civilinė teisė2
5 (100%) 1 vote

Civilinė teisė2

11213141

CIVILINĖ TEISĖ

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Kolektyvinių darbo santykių samprata 4

2. Derybos 5

2.1. Kolektyvinių derybų sąvoka 6

2.2. Kolektyvinių derybų šalys 6

3. Kolektyvinė sutartis 8

3.1. Nacionalinė, šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis 9

3.2. Įmonės kolektyvinė sutartis 10

3.3. Kolektyvinių sutarčių svarba 11

4. Darbo ginčai 12

4.1. Kolektyviniai darbo ginčai 12

4.2. Streikas 13

IŠVADOS 15

LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Darbo teisės reguliavimo objektu yra visuomeniniai darbo santykiai, atsirandantys dirbant arba kitaip tariant, nustatant darbo teisės normas, t.y. priimant atitinkamus įstatymus, Vyriausybės nutarimus ir kitus teisės aktus yra siekiama reguliuoti dviejų šalių: darbuotojų ir darbdavių tarpusavio santykius.

Pati sąvoka „darbas“ nėra teisinė. Tai socialinė ekonominė sąvoka, apibūdinama kaip tam tikru laikotarpiu reikalinga, tinkama ir tikslinga žmogaus veikla.

Didelę ir pastaruoju metu vis daugiau reikšmės įgaunančią darbo teisės dalį sudaro Kolektyviniai darbo santykiai. Dažnai yra pažeidžiamos darbuotojų teisės ir taip yra dėl to, kad darbo santykių dalyviai nėra lygiaverčiai ir darbuotojas, kad ir koks jis kvalifikuotas bei išsilavinęs būtų, visada yra silpnesnioji pusė, lyginant su darbdaviu, organizuojančiu darbo procesą, nuosavybės ar patikėjimo teise turinčiu darbo įrankius bei priemones. Todėl kolektyviniams darbo santykiams yra skiriama ypač daug dėmesio, nes būtent jais galima užtikrinti lygiavertę darbo santykių šalių padėtį, apginti tiek vienos, tiek kitos šalies teises bei interesus.

Kolektyvinė darbo teisė reglamentuoja tokius klausimus, kaip: socialinė partnerystė, darbuotojų informavimas ir konsultavimas, kolektyvinės derybos, kolektyvinių sutarčių (nacionalinių, šakos, teritorinių, įmonės) pasirašymas, profesinių sąjungų ir darbdavių asociacijų veiklą, kolektyvinius darbo ginčus bei streiko laisvę.

Darbo objektas – kolektyvinių darbo santykių samprata.

Darbo tikslas – apžvelgti darbo kodekse reglamentuojamus kolektyvius darbo santykius bei išanalizuoti kolektyvinių darbo santykių sampratą.

Darbo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti kolektyvinių darbo santykių sampratą.

2. Paanalizuoti kolektyvinių derybų sąvoką, šalis, reglamentuojamas Tarptautinėje darbo organizacijoje (TDO) bei jų svarbą darbdaviui ir darbuotojui.

3. Apžvelgti nacionalinę, šakos ir teritorinę kolektyvinę sutartį.

4. Išanalizuoti įmonės kolektyvinę sutartį.

5. Išnagrinėti kolektyvinius darbo ginčus.

6. Apžvelgti streiko sąvoką, remiantis statistikos departamento duomenimisč peržvelgti įvykusius streikus mūsų šalyje.

Darbo metodika – darbo kodekso bei literatūros analizė.

1. Kolektyvinių darbo santykių samprata

Darbo santykiai – viena pagrindinių verslo partnerystės santykių forma, tiesiogiai veikianti įmonių veiklos rezultatus. Darbo kodekse daug dėmesio yra skiriama būtent Kolektyviniams darbo santykiams. Tai yra ne tik Europos „mada“, tačiau ir akivaizdi būtinybė Lietuvoje, kur Kolektyviniai darbo santykiai yra labai menkai išplėtoti. Dėl tokios padėties kyla nemažai problemų, susijusių su darbuotojų teisių pažeidimais, įstatymų vykdymu. Įvertinus tai, jog šiose srityse dažnai pažeidžiamos darbuotojų teisės, buvo pasirinkti darbuotojams palankesni sprendimai (R. Kairelis, 2003)

Kolektyviniai darbo santykiai apima II – ąją naujojo Darbo kodekso dalį. Tačiau, kad būtų aiškiau, ji yra sukonkretinama į dar smulkesnius skyrius:

VII skyrius „Bendrosios nuostatos“ kalba apie darbo santykių subjektų interesų derinimą, socialinės partnerystės ypatybes, kolektyvines derybas, kolektyvinių sutarčių rūšis.

VIII skyrius analizuoja nacionalines, šakos ir teritorines kolektyvines sutartis, jų turinį, aptaria šalis, tokių sutarčių taikymo sritis, sutarčių sudarymo tvarką, registraciją, galiojimą, nutraukimą, sutarties vykdymo kontrolę.

IX skyriuje aptariama įmonės kolektyvinė sutartis, jos sudarymo sritis, sutarties šalys, sutarties turinys, jos projekto rengimas, svarstymas, įsigaliojimas, galiojimo trukmė, papildymas, pakeitimas, nutraukimas, vykdymo kontrolė.

X skyrius reikalingas kolektyvinių darbo ginčų reglamentavimui: reikalavimų iškėlimas, nagrinėjimas, taikinimo komisijų sudarymas, darbo arbitražas , streikas, streikuotojų padėtis ir garantijos (Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas ir jo komentaras).

Bendrųjų nuostatų skyrių sudaro net 11 įvairių straipsnių, kalbančių apie darbo santykių subjektų interesų derinimą, socialinę partnerystę, Lietuvos dvišales bei trišales tarybas, kolektyvines derybas, taip pat kolektyvinių sutarčių rūšis.

Ypač daug čia kalbama apie socialinės partnerystės ypatybes. Teigiama, jog socialinė partnerystė – tai darbuotojų ir darbdavių atstovų bei jų organizacijų, o tam tikrais šio Kodekso bei kitų įstatymų nustatytais atvejais ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, kuria siekiama suderinti darbo santykių subjektų interesus. Ji gali būti grindžiama tam tikrais principais, tokiais kaip laisvų kolektyvinių derybų, savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus, galiojančios teisinės sistemos nepažeidžiamumo, realaus įsipareigojimų vykdymo, objektyvios
informacijos suteikimo, tarpusavio kontrolės ir atsakomybės bei šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams. Socialinės partnerystės šalimis, kaip teigia 41 Darbo kodekso straipsnis, yra laikomi darbuotojų ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos, tačiau esant trišalei socialinei partnerystei, gali dalyvauti ir Vyriausybė bei savivaldybių institucijos. Socialinė partnerystė gali turėti net tris lygius, t.y. nacionalinį, šakos (gamybos, paslaugų, profesinį), teritorinį (savivaldybės, apskrities) bei įmonių, įstaigų ar organizacijų ir jų struktūrinių padalinių. Darbo kodekso 43 ir 44 straipsniai reglamentuoja socialinės partnerystės formų (socialinė partnerystė gali būti įgyvendinama tik sudarant trišales ar dvišales tarybas, naudojantis informavimo ir konsultavimo procedūromis, vedant kolektyvines derybas dėl kolektyvinių sutarčių pasirašymo, ir, kai darbuotojai dalyvauja valdant įmonę) ir sistemos klausimą.

Toliau Kolektyvinių darbo santykių Bendrųjų nuostatų skyriuje kalbama apie Lietuvos Respublikos trišales ir dvišales tarybas (komisijas bei komitetus), kurios yra socialinės partnerystės sistemos sudedamosios dalys. Trišalė taryba yra sudaroma iš vienodo skaičiaus lygiateisių narių: centrinių (respublikinių) profesinių sąjungų, darbdavių organizacijų ir Vyriausybės atstovų (DK 45 str.). Tuo tarpu dvišalei tarybai priklauso tik darbuotojų ir darbdavių pusės.

47 straipsnis teigia, jog kiekvienas darbuotojas turi pilną teisę į informavimą bei konsultavimą, t.y. gali gauti informaciją: apie dabartinę ir būsimą įmonės veiklą ir jos ekonominę bei finansinę padėtį, apie esamą darbo santykių būklę, struktūrą ir galimus užimtumo pokyčius, apie numatomas naudoti priemones tuo atveju, kai galimas darbuotojų skaičiaus mažinimas bei kitą informaciją, susijusią su darbo santykiais ir įmonės veikla, jeigu ši informacija nėra laikoma valstybine, tarnybine ar komercine paslaptimi.

Didelę įtaką darbuotojui ir darbdaviui turinčios kolektyvinės derybos yra aptariamos 48 Darbo kodekso straipsnyje. Čia teigiama, jog kolektyvinės derybos yra reikalingos tam, kad darbo santykių subjektų atstovai galėtų apginti savo interesus bei išspręstų ginčus darbo vietose. Prieš pačią derybų eigą turi būti susitarta dėl laiko, tvarkos, taip pat klausimų, kurie bus aptariami.

Bendrųjų nuostatų skyrius yra baigiamas kolektyvinių sutarčių rūšimis, kurios gali būti: nacionalinės (valstybės lygiu), gamybos paslaugų, profesinės (šakos lygiu), savivaldybės, apskrities (teritoriniu lygiu) ir įstaigų, organizacijų (įmonės lygiu).

2. Derybos

Derybos prasiskverbia į beveik visus žmonių santykius grupėse ir organizacijose. Yra akivaizdžios derybos: profesinės sąjungos derasi su administracija. Yra ir ne tokios akivaizdžios: vadovai derasi su pavaldiniais, kolegomis ir tiesioginiais vadovais; pardavimo agentai derasi su klientais, pirkimo agentai derasi su tiekėjais. Ir yra subtilios derybos: darbuotojas sutinka atsiliepti į telefono skambučius už kolegą mainais už kokią nors praeityje padarytą ar būsimą paslaugą. Kolektyvais grindžiamose šių laikų organizacijose, kai jų nariai vis dažniau privalo dirbti su kolegomis, kuriems jie neturi tiesioginės valdžios ir netgi jų tiesioginiai vadovai gali būti skirtingi, derėjimosi įgūdžiai darosi itin svarbūs (Robbins S.P., 2003).

2.1. Kolektyvinių derybų sąvoka

Kolektyvinėmis derybomis laikoma veikla arba procesas, rengiant kolektyvinę sutartį. Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konstitucijoje esanti Konvencija Nr. 98 bendrais bruožais nusako, jog derybos organizuojamos tam, kad „darbo sąlygos būtų reguliuojamos pasirašant kolektyvinius susitarimus“. Šiam tikslui pasiekti turi būti imamasi priemonių, skatinančių „visokeriopą savanoriškų derybų tarp darbdavių arba darbdavių organizacijų ir darbininkų organizacijų mechanizmo vystymą bei panaudojimą“. Rengiant Konvenciją Nr. 151, kuri, be kita ko, aptaria ir kolektyvines derybas valstybinėje tarnyboje, kartu su Valstybine tarnybos komisija prieita prie nuomonės, kad terminas „derybos“ būtų interpretuojamas kaip „bet kokios rūšies diskusija, formali arba neformali, kuria siekiama susitarimo“; sykiu čia pabrėžta, kad deryboms pasiekti reikalingos pastangos.

Konvencijos Nr. 154 (2 straipsnis) kolektyvines derybas apibrėžia kaip „bet kokias derybas, kurios vyksta tarp darbdavio, darbdavių grupės arba vienos ar daugiau darbdavių organizacijų atstovų ir vienos ar daugiau darbininkų organizacijų atstovų dėl: a) darbo ir priėmimo į darbą sąlygų; ir/arba dėl b) santykių tarp darbdavio ir darbininkų sureguliavimo; ir/arba dėl c) santykių tarp darbdavių arba jų organizacijų iš vienos pusės ir vienos ar daugiau darbuotojų organizacijų iš kitos pusės sureguliavimo“.

Be to, svarbu yra pažymėti, kad daugelyje šalių kai kurie svarbūs dalykai, kurie anksčiau dažniausiai buvo svarstomi tik konsultacijose, dabar, nors dažnai su pertrūkiais ir atsižvelgiant į situaciją, yra apibrėžiami trišaliuose centriniuose susitarimuose dėl svarbių ekonominės ir socialinės politikos aspektų arba dėl kai kurių darbo ir gyvenimo sąlygų.

2.2. Kolektyvinių derybų šalys

TDO dokumentuose aiškiai
kolektyvinių derybų šalys yra darbdaviai arba jų organizacijos atstovai ir darbininkų organizacijos atstovai. Tik tuomet, kai darbininkų organizacijų nėra, kolektyvinėse derybose gali dalyvauti suinteresuotieji darbininkai.

Ar teisė derėtis yra sietina su tam tikru atstovavimo lygiu? Čia vertėtų paminėti, kad kolektyvinėse derybose dalyvaujančios profsąjungų organizacijos gali atstovauti arba tik savo pačių narius, arba visus suinteresuoto derybų padalinio darbuotojus. Pastaruoju atveju, jeigu profesinė sąjunga (arba profesinės sąjungos) atstovauja darbuotojų daugumą arba įstatymu numatytą didelę darbuotojų dalį, tai daugelyje šalių ji turi teisę būti išimtiniu derybų agentu ir derėtis visų derybų padalinio darbuotojų vardu. Pagal TDO dokumentus, teisė kolektyviškai derėtis turėtų būti suteikta darbuotojų organizacijoms apskritai, įskaitant ir pirmojo lygmens profesines sąjungas, federacijas bei konfederacijas.

Darbdavys, kaip kolektyvinių derybų šalis, gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, turinti darbinį teisnumą ir veiksnumą, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio. Darbdavys taip pat gali būti kiekvienas fizinis asmuo.

Apibendrinant čia išdėstytas nuostatas galima išskirti šiuos TDO principus dėl teisės vesti kolektyvines derybas ir sudaryti kolektyvines sutartis:

1) Teisė vesti kolektyvines derybas yra pagrindinė teisė, kuriai pritaria TDO narės įstodamos į šią organizaciją, jos įsipareigoja gerbti, plėtoti ir sąžiningai realizuoti šią teisę.

2) Kolektyvinės derybos yra darbdavių ir jų organizacijų, darbuotojų organizacijų (pirmojo lygmens profesinės sąjungos, federacijos ir konfederacijos) teisė; tik tuo atveju, kai pastarųjų organizacijų nėra, kolektyvines sutartis gali sudaryti suinteresuotųjų darbuotojų atstovai.

3) Teisė vesti kolektyvines derybas turi būti pripažįstama privačiame ir valstybiniame sektoriuose, ir tik ginkluotosios pajėgos, policija ir valstybės tarnautojai, dalyvaujantieji valstybės valdyme, gali būti išskirti kaip grupės, kurioms ši teisė nesuteikiama (Konvencija Nr. 98).

4) Kolektyvinių derybų tikslas yra reguliuoti darbo sąlygas ir santykius tarp šalių.

5) Kolektyvinės derybos turi būti įpareigojančios. Turi būti nustatomos palankesnės darbo sąlygos, individualioms sutartims neturi būti teikiama pirmenybė prieš kolektyvines sutartis, išskyrus tuos atvejus, kai individualiose sutartyse numatytos darbo sąlygos yra palankesnės.

6) Profesinės sąjungos, atstovaujančios derybų padalinio darbuotojų daugumą arba didelę jos dalį, turi pirmenybinę arba išimtinę teisę vesti kolektyvines derybas. Tačiau tais atvejais, kai šių šalių sąlygų nepatenkina jokia profesinė sąjunga arba tokios išimtinės teisės nėra pripažįstamos, darbuotojų organizacijos vis tiek galėtų sudaryti kolektyvinę sutartį savo pačių narių vardu.

7) Kolektyvinių derybų procese turi būti nustatyti sutaikinimo ir tarpininkavimo terminai. Tačiau privalomo arbitražo primetimas tais atvejais, kai šalys nepasiekia susitarimo, yra apskritai priešingas savanoriškam kolektyvinių derybų principui (Dambrauskienė G., 2002).

3. Kolektyvinė sutartis

Lietuvoje šiuo metu kolektyviniai darbo santykiai reglamentuojami kolektyvinių sutarčių forma. Kolektyvinė sutartis perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygomis tampa pagrindiniu teisės aktu, reguliuojančiu socialinių partnerių darbo santykius (P. Čiočys, 2002).

Lietuva yra viena labiausiai atsiliekančių Europoje šalių pagal sudaromų kolektyvinių sutarčių skaičių. Tik 10 – 15 proc. mūsų įmonių yra sudarytos kolektyvinės sutartys. Belgijoje, Slovėnijoje jų sudaroma 100 proc., Austrijoje – 98 proc. Kai nėra tokių susitarimų, daug ko negalima lanksčiai derybų būdu reglamentuoti. Darbuotojai teturi teisę į tai, ką sutaria su darbdaviais pasirašydami darbo sutartis.

Rengiant kolektyvinę sutartį yra svarbus pats kolektyvinės sutarties procesas, t.y. teisės normos, reglamentuojančios kolektyvinės sutarties sudarymą ir derybų organizavimą, apibrėžiančios sutarties turinį, formą, teisinę galią bei apskritai visą darbo santykių reguliavimo procedūrą (Dambrauskienė G., 2002/3 ).

Kolektyvinė sutartis perėjimo į rinkos ekonomiką sąlygomis tampa pagrindiniu teisės aktu, reguliuojančiu socialinių partnerių darbo santykius ir išreiškia darbo teisės subjektų ir juos atstovaujančių organų interesus.

Lietuvos Respublikos kolektyvinių susitarimų ir sutarčių įstatymas kolektyvinę sutartį apibrėžia kaip profesinės sąjungos ir darbdavio ( arba jų susivienijimų, organizacijų ) susitarimą dėl darbo, darbo apmokėjimo, darbo organizavimo, žmogaus saugos, darbo ir poilsio laiko bei kitų socialinių ir ekonominių sąlygų.

Kolektyvinė sutartis būtinai reikalinga nes:

 kolektyvinė sutartis – tai įmonės konstitucija;

 kolektyvinė sutartis neleidžia daryti pelno darbo užmokesčio sąskaita;

 kolektyvinė sutartis leis saugiai jaustis darbo vietoje;

 kolektyvinė sutartis apsaugos iškilus nesusipratimams darbo santykiuose;

 kolektyvinė sutartis užtikrina geresnį darbo organizavimą;

 kolektyvinė sutartis užtikrina darbuotojų ir darbdavio bendradarbiavimą garantuojant stabilų įmonės vystymąsi
( www.lpss.lt ).

Kolektyvinės sutartys gali būti valstybės ( nacionalinė ); šakos (gamybos, paslaugų, profesijos) ar teritoriniu ( savivaldybės, apskrities ); įmonės, įstaigos ar organizacijos lygmens (Čiočys P., 2002).

3.1. Nacionalinė, šakos ir teritorinė kolektyvinė sutartis

Nacionalinė kolektyvinė sutartis sudaroma tarp centrinės (respublikinės) profesinių sąjungų organizacijos (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.) ir darbuotojų organizacijų (asociacijos, federacijos, konfederacijos ir kt.).

Šakos kolektyvinės sutarties šalys yra atitinkamos pramonės (gamybos, paslaugų, profesijos) šakos profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijos. Tokia sutartis nustato atitinkamos šakos socialinės ir ekonominės plėtros kryptis, darbuotojų (profesinių grupių) darbo organizavimo ir darbo apmokėjimo sąlygas bei socialines garantijas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2287 žodžiai iš 4525 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.