Daikto samprata dž berklio traktate apie žmogiškojo pažinimo principus
5 (100%) 1 vote

Daikto samprata dž berklio traktate apie žmogiškojo pažinimo principus

112131415161718191

Daikto samprata Dž.Berklio

“Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus”

Bakalauro darbas

Vilnius

TURINYS

|ĮVADAS | |2 |

|I SKYRIUS. DAIKTAS KAIP IDĖJA | |8 |

|II SKYRIUS. DAIKTAS KAIP DVASIA | |17 |

|III SKYRIUS. DAIKTŲ PAŽINIMAS | |25 |

|IŠVADOS | |34 |

|LITERATŪROS SĄRAŠAS | |39 |<…> vieni ir tie patys principai, iš pirmo

žvilgsnio vedantys į skepticizmą, jei

tik jie privedami iki reikiamo taško,

atveda žmogų atgal prie sveiko proto

(Dž. Berklis, “Trys Hylo ir Filono dialogai”)

Įvadas

Matematinės – eksperimentinės gamtotyros atsiradimas sukėlė nemažą

sumaištį žmonių protuose. Jos tyrimų rezultatai neretai būdavo tiesiog

priešingi kasdieniam patyrimui, paremtam pojūčių duomenimis. Pavyzdžiui,

geocentrinės sistemos pakeitimas heliocentrine atrodė akivaizdus

nesusipratimas: kaip galima teigti, kad Žemė sukasi aplink Saulę, jei mūsų

pojūčiai kuo akivaizdžiausiai parodo, kad yra visiškai atvirkščiai. Žemę po

savo kojomis mes suvokiame kaip neabejotinai stabilią, o štai Saulę

kiekvieną rytą stebime patekančią, po to keliaujančią dangaus skliautu ir

vakare nusileidžiančią. Mūsų pojūčiai mums rodo, kad Žemė yra plokščia, o

štai gamtotyrininkai tvirtina, kad ji yra apvali. Išradus mikroskopą bei

teleskopą pasidarė įmanoma stebėti tai, ko plika akimi nesimato. Įprasti

daiktai, pažiūrėjus pro juos, pasirodydavo beesą visiškai kitokie. 1641 m.

R.Dekartas savo “Metafiziniuose apmąstymuose” rašė: “<…> aš turiu dvi

visiškai skirtingas Saulės idėjas. Viena iš jų kilusi iš pojūčių <…>. Dėl

šios pirmosios idėjos Saulė atrodo labai maža. Antroji idėja yra paimta iš

astronomijos įrodymų <…>. Dėl antrosios idėjos Saulė man atrodo didesnė

už pačią Žemę.” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 183 psl.). Todėl ir

turėjo kilti klausimas: kas yra tiesa – tai, ką mums teikia pojūčiai ar

tai, ką liudija naujausi mokslo tyrimai, paremti matematiniais

apskaičiavimais ir eksperimentu. Tiesa juk turi būti tik viena: “Žinoma,

šios dvi idėjos, kuriomis suvokiu Saulę, negali būti panašios į vieną ir tą

pačią Saulę. Nuovoka mane įtikina, kad idėja, susidaryta pagal išorinį

Saulės vaizdą, mažiausiai panaši į Saulę” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”,

183 psl.). Imta nepasitikėti pojūčiais, teigiant, kad jie “patys savaime

silpni ir klystantys” (Ō.Įżźīķ, “Ńī÷čķåķč˙” II t., 23 psl.), ir kad

“neteisinga tvirtinti, kad žmogaus pojūčiai yra daiktų matas” (Ō.Įżźīķ,

“Ńī÷čķåķč˙” II t., 19 psl.). Žmogaus pojūčiai, anot F.Bekono, priklauso

prie vadinamųjų “stabų”, klaidinančių žmogaus protą ir trukdančių teisingai

pažinti pasaulį.

Tokioje situacijoje puikiai prigijo kartu su kitais Antikos mokymais

(neoplatonizmu, pitagorizmu, epikūrizmu, stoicizmu) atgimęs skepticizmas.

Vėl pradėta abejoti pojūčių duomenimis, galimybe pažinti pasaulį ir

apskritai tiesą. XVI – XVII a. skepticizmas taip išpopuliarejo ir įgavo

tokią jėgą, kad “nei viena nauja žinijos koncepcija (filosofinė, teologinė,

juridinė) negalėjo paprasčiausiai ignoruoti skeptikų iškeliamos

argumentacijos” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, “Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī

āšåģåķč“, 122 psl.). Dar daugiau – “Bet kuri fizinio pasaulio koncepcija,

pretenduojanti tapti bent kiek reikšmingesne alternatyva vyraujančiam

peripatetizmui (scholastiniam aristotelizmui – J.N.), turėdavo pereiti per

skepticizmo žaizdrą” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, “Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī

āšåģåķč“, 122 psl.).

Totali abejonė buvo ir R.Dekarto filosofijos išeities taškas: “Visa, ką

lig šiol laikiau esant tikra ir pagrista, buvau gavęs iš pojūčių arba per

juos, tačiau pojūčių apgaulingumu man teko įsitikinti ne kartą, o

apdairumas reikalauja niekada nepasitikėti tuo, kas jau sykį tave apgavo”

(R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 165 psl.). R.Dekartas randa vieną tikrą

ir neabejotiną dalyką: “Tačiau, nors abejojame viskuo, negalime abejoti

tuo, kad esame, ir kad teiginys “Aš esu” – teisingas” (R.Dekartas,

“Rinktiniai raštai”, 169 psl.). Taigi, individuali sąmonė yra tikras

dalykas. Tačiau kaip yra su tos sąmonės turiniu – idėjomis: ar jos irgi

visos teisingos, t.y. atitinkančios realiai už sąmonės egzistuojančius

daiktus, ar yra tik proto fikcijos? R.Dekarto nuomone, mes negalime manyti,

kad esame vieni pasaulyje, nes suprantame, kad patys nesame savo idėjų

priežastimis. Todėl “be manęs jame (pasaulyje – J.N.) yra dar kažkoks

daiktas – tos
idėjos priežastis” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 186

psl.), o tai yra Dievas. Kūniškų daiktų egzistavimo garantas R.Dekartui –

tai, kad Dievas nėra apgavikas, nes būti apgaviku reikštų būti netobulu.

Todėl R.Dekartas rašo: “Kadangi Dievas nėra apgavikas, tai darosi aišku,

kad idėjų jis nesiunčia pats arba per kokį nors kitą tvarinį, kuriame jų

tikrovė yra ne formaliai, bet tiktai eminentiškai. Juk Dievas man nedavė

jokio sugebėjimo tai pažinti, bet, priešingai, mane sukūrė linkusį tikėti,

kad idėjos kyla iš kūniškų daiktų, todėl nematau, kaip būtų galima

pateisinti Dievo apgaulę, jei iš tiesų šios idėjos atsirastų dėl kitų

priežasčių arba jas gamintų kiti, nekūniški daiktai. Vadinasi, reikia

padaryti išvadą, kad yra kūniški, egzistuoją daiktai” (R.Dekartas,

“Rinktiniai raštai”, 217 psl.). Tačiau pats R.Dekartas pripažįsta, kad vis

dėlto, spręsdami apie daiktus, mes dažnai klystame, “kadangi žmogus –

baigtinės prigimties, todėl ir žinojimą tegali turėti ribotą” (R.Dekartas,

“Rinktiniai raštai”, 221 psl.). Bet vis dėlto mūsų pojūčiai bent dalį

tiesos apie daiktus pateikia: “Ir nors, priėjęs prie ugnies, juntu šilumą,

o priėjęs dar arčiau, netgi skausmą, nerandu jokio pagrindo, kuris mane

įtikintų, kad ugnyje esama kažko panašaus į šilumą ar skausmą. Tačiau aš

turiu pagrindo tikėti, kad joje kažkas yra, nesvarbu, kas tai būtų, kas

gali sukelti manyje šilumos ir skausmo pojūčius” (R.Dekartas, “Rinktiniai

raštai”, 220 psl.).

Taigi R.Dekartas, griežtai kalbant, neįveikia to skepticizmo, nuo kurio

jis pradeda: kas iš to, jei mes sužinome, kad kai kas, ką mes manome apie

daiktus, yra tiesa, jei mes nežinome, kur konkrečiai mes manome teisingai,

o kur klystame.

Todėl kitas mąstytojas, Dž.Lokas, siūlė apsisaugoti nuo skepticizmo,

ištiriant savo pažinimo galimybes. “Jūrininkui visai ne pro šalį žinoti

savo svambalo lyno ilgį, nors jis ir negali juo išmatuoti visų okeanų

gelmių. Jam užtenka žinoti tai, kad lyno ilgumo užteks, norint pasiekti

dugną tokiose vietose, kurios būtinos nustatant kryptį ir apsisaugojant nuo

pražūtingų seklumų” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 94 psl.). Reziumuojant

Dž.Loko mokymą galima pasakyti,kad visas mūsų sąmonės turinys – idėjos –

gaunammas iš patyrimo – pojūčių ir refleksijos.Vienos tų idėjų (čia reikėtų

prisiminti,kad tiek Dž. Lokas,tiek R. Dekartas terminą “idėja” vartoja ne

tik savybės ar pojūčio,bet ir bet kokio sudėtingesnio vaizdinio reikšme.

Šiuo konkrečiu atveju turima galvoje idėja kaip savybė (pojūtis)) atspindi

savybes, priklausančias patiems daiktams (pirmines savybes) – tai “tankis,

tįsumas, forma, judėjimas arba rimtis ir skaičius” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I

t., 184 psl.). O kitos savybės – “spalvos, garsai, skoniai ir pan.”

(Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 184 psl.) iš tikrųjų nėra pačių daiktų

savybės, o tik įvairios pirminių daiktų savybių poveikio mūsų juslėms

modifikacijos. Jų pagrindas, tiesa, realus, tačiau iš jų spręsti apie

pačių daiktų savybes negalime. Taigi, Dž. Loko nuomone, pirminių savybių

idėjos atskleidžia apie daiktus tiesą, ir pažinimas apie pirmines daiktų

savybes bus visada teisingas.

Kada Dž.Lokas sako, jog pirminės savybės yra pačių daiktų savybės, jis

kalba taip, tarsi žinotų, kokie yra patys daiktai. Juk tik pažindami tiek

savo idėjas, tiek pačius daiktus, galėtume spręsti, ar idėjos daiktus

atitinka. Tačiau išorinė realybė mums visiškai neprieinama, mes pažįstame

tik savo idėjas – pojūčius, o kaip yra iš tikrųjų – vienas Dievas težino.

Panašią išvadą daro N.Malbranšas. Jo požiūriu, sąmonei išoriškas pasaulis

tiesiogiai nepažinus, nes tarp sąmonės ir jai išoriškos realybės glūdi

neperžengiama praraja. Vienintelė tiek dvasias (sąmonę), tiek ir kūniškus

daiktus apimanti substancija yra Dievas, todėl pasaulio pažinimas yra

įmanomas tik per jį.

N. Malbranšo pozicija ypač piktino Dž. Berklį, teigusį, kad “iš viso

neegzistuoja principų labiau priešingų, nei jo (N. Malbranšo – J.N.) ir

mano” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 305 psl.).

Dž. Berklis vienu pagrindinių savo uždavinių laikė sukurti “nesugriaunamą

sveiko ir realaus pažinimo sistemą, kuri saugotų nuo skepticizmo

antpuolių”(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 108 psl.), tą

pabrėždamas netgi savo pagrindinio veikalo – “Traktato apie žmogiškojo

pažinimo principus “- paantraštėje.

Dž. Berklis įveikė sąmonės ir pasaulio dualizmą, pastarąjį paversdamas

sąmonės dalimi. Šitokį problemos sprendimą galima pavadinti Gordijo mazgo

perkirtimu, kai, užuot narpliojus painų mazgą, jis tiesiog perkertamas

kardu. Minties atitikimo tikrovei klausimas nebetenka prasmės, nes pati

tikrovė sutapatinama su mintimi. Sąmonei išoriškų daiktų egzistavimu Dž.

Berklis neabejoja (kaip tai daro skeptikai). Jis tai neigia. Anot jo, tai

pats
geriausias būdas išvengti skepticizmo, nes “visais laikais skeptikų

pateikti argumentai rėmėsi išorinių objektų prielaida” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 107 psl.). Nereikia abejoti savo pojūčių

tikrumu, nes jie nenurodo į nieką kitą už savęs, kas nėra jie patys. Tikra

yra tai, ką mes juntame, ką suvokiame: “esse yra percipi”(“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 58 – 59 psl.).

Šio mano darbo tikslas – peržiūrėti gana originalią filosofijos

istorijos požiūriu Dž. Berklio daikto sampratą, kuri, anot paties

autoriaus, “visiems laikams nutildo <…> skeptikus” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 139 psl.), ir kurią Dž. Berklis išdėstė

daugiausiai “Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus” ir plačiau

išskleidė “Trijuose Hylo ir Filono dialoguose”, ir atsakyti į klausimą, ar

iš tiesų tokia daikto samprata yra skepticizmo įveikimas, be to, aptarti ir

jos suderinamumo su sveiko proto argumentais, taip svarbiais pačiam

Dž.Berkliui klausimą.

I SKYRIUS: DAIKTAS KAIP IDĖJA

Anot Dž.Berklio, žmogiškojo pažinimo objektai visų pirma yra idėjos

(žr. “Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.). Idėją

Dž.Berklis supranta kiek kitaip, nei jo pirmtakai – R.Dekartas, Dž.Lokas.

Šiems filosofams idėja reiškė bet kokį sąmonės turinio vienetą – vaizdinį,

juslinį įspūdį ar sąvoką. Dž.Berklis griežtai atskiria idėją nuo sąvokos ir

idėją supranta kaip grynai juslišką suvokimo objektą. Todėl Dž.Berklis

neigia egzistuojant abstrakčias bendrąsias idėjas, kurių neįmanoma mąstyti

kaip turinčių kokį nors konkretų juslišką pavidalą. Dž.Berklis ”Traktate

apie žmogiškojo pažinimo principus” skaitytojui siūlo pabandyti

įsivaizduoti trikampį, atitinkantį jo cituojamo Dž.Loko aprašytą bendrąją

abstrakčią trikampio idėją, kuri nebūtų “nei bukojo, nei stačiojo, nei

lygiakraščio, nei nelygiakraščio,- kartu jų visų ir nei vieno iš jų<…>“

(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 46 psl.) idėja. Be

abejonės, tokio trikampio, kuris būtų nei lygiašonis, nei nelygiašonis ,

nei statusis, nei bukasis ar smailusis įsivaizduoti neįmanoma, kaip ir

spalvos, kuri būtų nei raudona, nei balta, nei juoda, arba judėjimo, kuris

būtų nei greitas, nei lėtas, nei tiesiaeigis, nei kreivaeigis. O kadangi

tokio trikampio, tokios spalvos, tokio judėjimo įsivaizduoti neįmanoma, tai

trikampis apskritai, spalva apskritai, judėjimas apskritai arba bet kuri

kita vadinamoji abstrakti idėja yra visai ne idėja (nes idėja būna tik

jusliška), o tik sąvoka, t.y. kalbos dalykas, žodis.

Kalba, žodžių vartojimas, anot Dž.Berklio, ir yra tas šaltinis, iš

kurio kylanti klaidinga pažiūra, kad turi egzistuoti abstrakčios idėjos:

“Pirmiausia manoma, kad kiekvienas vardas turi arba privalo turėti tik

vieną tikslią ir apibrėžtą reikšmę, o tai skatina žmones manyti, jog esama

tam tikrų abstrakčių, apibrėžtų idėjų, sudarančių vienintelę teisingą

kiekvieno bendrojo vardo reikšmę” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo

principus”, 50 -51 psl.).

Tiesa, konkreti idėja , anot Dž.Berklio, gali tapti bendrąja, t.y.

atstovauti kelias konkrečias idėjas, pati dėl to neprarasdama savo jusliško

konkretumo. Dž.Berklis pateikia pavyzdį: “tarkime, jog geometras įrodinėja,

kaip padalyti liniją į dvi lygias dalis. Pavyzdžiui, jis nubrėžia colio

ilgio juodą liniją, kuri, kad ir būdama atskira (konkreti – J.N.) linija,

vis dėlto reikšmės požiūriu yra bendra, nes atstovauja visoms kitoms

linijoms, – juk tai, kas įrodyta apie ją, įrodyta ir apie visas likusias

linijas arba, kitaip tariant, apie liniją apskritai” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 45 psl.).

Taigi, visos mūsų turimos idėjos yra jusliškos ir konkrečios, nes

jusliškumas visada suponuoja konkretumą: neįmanoma įsivaizduoti spalvos,

kuri nebūtų kokia nors konkreti spalva, arba judėjimo, kuris nebūtų koks

nors konkretus judėjimas. Dar daugiau – neįmanoma įsivaizduoti judėjimo be

judančio kūno, kūno – neturinčio kokios nors konkrečios formos, o formos –

be spalvos. Pagal Dž.Berklį išeitų, kad apie idėją kaip apie nesudėtinę,

tai yra kokios nors konkrečios savybės – spalvos, judėjimo, kvapo…, –

galima kalbėti tik sąlygiškai, nes mes suvokiame jas ne kaip atskiras, o

tik kaip įvairiai susijusias tarpusavyje ir sudarančias tarsi tokių

nesudėtinių idėjų sudėtinius “kompleksus”.

O “kadangi skirtingos idėjos stebimos drauge viena su kita, tai jos

žymimos vienu vardu ir laikomos kokiu nors vienu daiktu” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.). Tai ir yra pats pirmasis

“Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus” pateikiamas daikto

apibrėžimas – daiktas kaip idėjų rinkinys. Čia pat Dž.Berklis pateikia

pavyzdį: “Pavyzdžiui, stebimi drauge esantys tam tikra spalva, skonis,

kvapas, forma, konsistencija, – tai laikoma atskiru daiktu ir žymima
(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.).

Idėjos yra išimtinai tik sąmonei priklausantys objektai, nes “argi tai

nėra tiesiog absurdas, kad kokia nors idėja ar pojūtis arba koks nors jų

derinys galėtų egzistuoti nesuvokiami?” (“Traktatas apie žmogiškojo

pažinimo principus”, 59 psl.). Pojūtis gali egzistuoti tik jį juntančioje,

kaip įvardija Dž.Berklis, substancijoje, tai yra sąmonėje: negalima sakyti,

kad šiluma ir šaltis, saldumas ir kartumas, kvapai, garsai, spalvos yra

realiai egzistuojančių daiktų savybės, nes tai yra mūsų subjektyvūs

pojūčiai, panašiai kaip malonumas, kančia, skausmas, ir t.t., ir pirmieji

nėra suvokiami atskirai nuo antrųjų: pavyzdžiui, įkišę ranką į ugnį, mes

pajusime ne du atskirus pojūčius – karščio ir skausmo, o vieną vientisą

pojūtį (žr. “Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 262

psl.).

Tačiau ir tas savybes, kurias Dž.Berklio pirmtakas Dž.Lokas vadina

pirminėmis ir priklausančiomis patiems daiktams (formą, tįsumą,

judėjimą…), Dž.Berklis įrodo esant irgi subjektyvias ir egzistuojančias

tik sąmonėje. Visų pirma, šių savybių neįmanoma suvokti atsietai nuo

vadinamųjų “antrinių” (spalvų, garsų…): “Pats aš aiškiai matau, jog ne

mano galioje sudaryti tįsaus ir judančio kūno idėją nepriskiriant jam tam

tikros spalvos arba kitų juntamų savybių, kurios, kaip pripažįstama,

egzistuoja tik prote” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 63

psl.). Be to, šios “pirminės” savybės, taip pat kaip ir “antrinės”, yra

santykinės ir “kinta priklausomai nuo skirtingos juslių sandaros ir

būsenos” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 63 psl.): tai,

kas vienam atrodo didelis, kitam gali atrodyti mažas, ir panašiai. Tai

Dž.Berklis gana išsamiai pademonstravo “Trijuose Hylo ir Filono

dialoguose”.

Dž.Berklio samprotavimų logika tokia: jei visos savybės – idėjos – gali

egzistuoti tik sąmonėje, tai daiktai kaip šių savybių rinkiniai egzistuoja

irgi tik sąmonėje, nes, pašalinus visas juntamas savybes, nebeliktų nieko,

ką galėtume vadinti daiktu: “pašalink minkštumo, drėgnumo, raudonumo,

aitrumo pojūčius ir tu sunaikinsi vyšnią” (“Trys Hylo ir Filono dialogai” ,

Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 345 psl.). Daiktų būtis yra būti suvokiamiems – “jų

esse yra percipi” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 58 – 59

psl.).

Dž.Berklis rašo: “Kai sakau, kad stalas, ant kurio rašau, yra,

vadinasi, aš jį matau ir juntu; ir jeigu išeičiau iš kabineto, tai

pasakyčiau, jog stalas yra, turėdamas galvoje, kad jeigu būčiau savo

kabinete, tai galėčiau jį suvokti, arba kad kuri nors kita dvasia jį tikrai

suvokia (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 58 psl.). Taip

Dž.Berklis išsisuka nuo absurdiško ir su sveiku protu nesuderinamo

požiūrio, pagal kurį daiktai egzistuoja tik tol, kol yra betarpiškai

suvokiami, o tam suvokimui pasibaigus (pvz., išėjus iš kabineto) išnyksta,

tampa nebūtimi. Tačiau tuo tarsi praplėčiamas teiginys “daikto būtis yra

būti suvokiamu” ir tampa teiginiu “daikto būtis yra būti suvokiamu ir

galėti būti suvokiamu”.

Tokio modalumo įvedimas padėjo Dž.Berkliui atremti nemažai priekaištų

jo doktrinai, tarp jų ir ledi Persival pastabą, kad jo mokymas neatitinka

šv.Rašte pateikto pasaulio kūrimo aprašymo. Juk tada, kai pasaulis buvo

kuriamas, dar nebuvo nei vieno žmogaus, galėjusio suvokti tą kūrimo aktą ir

kuriamus daiktus. Laiške Dž.Persivaliui Dž.Berklis rašo: “<…> tam, kad

mūsų mokymas atitiktų Mozės pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, užtenka

tarti, kad žmogus, jei jis tada būtų buvęs sukurtas ir egzistavęs chaoso

laikais, būtų galėjęs suvokti visus daiktus, kuriamus iš chaoso, tokia pat

tvarka, kokia pateikta Šventajame Rašte, kas nei kiek neprieštarauja mūsų

principams” (“Dž.Berklis – Dž.Persivaliui, 1710 m. rugsėjo 6 “, iš

Į.Ż.Įūõīāńźčé, “Äęīšäę Įåšźėč”, 202 psl.).

Dž.Berklis išsisuka ir nuo galimybės apkaltinti jį solipsizmu. Jis

nepalieka vien tik savojo Aš kaip suvokėjo, taigi, kaip būties centro. Į

suvokimo kaip “įbūtinimo” procesą įtraukiamos ir kitos mąstančios būtybės,

visų pirma, kiti žmonės. Taigi, jei aš kokio nors daikto nesuvokiu ir

negaliu suvokti, tai dar nereiškia, kad jis neegzistuoja, nes jį galbūt

suvokia kokia nors kita mąstanti būtybė.

Tačiau Dž.Berklis negalėjo paneigti to fakto, kad visais laikais

egzistavo tokių dalykų, kurių tuo laiku gyvenę žmonės net įtarti negalėjo,

bet kurie buvo atrasti vėliau (pavyzdžiui, išradus teleskopą ar

mikroskopą). Čia Dž.Berklis, be abejo, galėjo pasakyti, kad jei tada, prieš

tūkstantį metų, žmogus būtų turėjęs mikroskopą ar teleskopą, jis būtų

galėjęs tuos objektus suvokti, todėl tie objektai realiai egzistavo ir

tada, kai žmonės jų dar nesuvokė.

Tačiau visai įmanoma, kad esama ir tokių
dalykų, kurių nesuvokė ir

nesuvoks joks žmogus. Tokiu atveju išeitų, kad visi galimo patyrimo

objektai, kol jie nėra suvokiami žmogaus, egzistuoja ne prote, o atskirai

nuo jo.

Bet Dž.Berklis sugeba ir čia išlikti nuoseklus ir rašo: “Tokia, mano

manymu, yra toji svarbi tiesa, kad visas dangaus skliautas ir visa žemės

sąranga, žodžiu, visi kūnai, sudarantys didingąją visatą, neegzistuoja

atskirai nuo proto ir kad jų būtis yra būti suvokiamiems ar pažįstamiems.

Taigi tol, kol aš jų iš tikrųjų nesuvokiu, arba jie neegzistuoja kokios

nors kitos sukurtos dvasios prote, – jie arba išvis neegzistuoja, arba

egzistuoja kažkokios amžinos dvasios prote” (“Traktatas apie žmogiškojo

pažinimo principus”, 60 psl.). Vadinasi, joks daiktas neegzistuoja

nesuvokiamas, tai yra atskirai nuo proto, o tas visa apimantis suvokėjas,

taigi, ir daiktų būties pagrindas, yra Dievas. Dž.Berklis dažnai cituoja

šv. Rašto eilutę “Dieve mes gyvename, judame ir esame” (“Trys Hylo ir

Filono dialogai” , Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 305 psl., “Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 95, 148 psl.), tuo pabrėždamas pasaulio

imanentiškumą Dievui ir tai suprasdamas kaip visų pasaulio daiktų kaip

idėjų egzistavimą Dievo prote. Realus daiktų egzistavimas Dž.Berkliui yra

tiesioginis Dievo kaip jų suvokėjo įrodymas, kuris skamba taip: “Jutiminiai

daiktai realiai egzistuoja; o jeigu jie egzistuoja realiai, jie būtinai yra

suvokiami begalinės dvasios; vadinasi, begalinė dvasia arba Dievas

egzistuoja” (“Trys Hylo ir Filono dialogai” , Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 303

psl.).

Dievo egzistavimas Dž.Berklio sistemoje padeda išspręsti dar vieną

svarbų joje iškylantį nesklandumą: jei viskam, kas yra suvokiama, tai yra

kas egzistuoja prote, priskirsime realų egzistavimą, tai šalia “realių”

daiktų atsidurs visos proto fikcijos, sapnai, haliucinacijos ir vaizduotės

sukurtos chimeros. Dž.Berklio pirmtakai – tiek Dž.Lokas, tiek R.Dekartas, –

suprato, kad idėja pati savaime, kaip vaizdinys mūsų sąmonėje, negali būti

nei teisinga, nei klaidinga. R.Dekartas savo “Metafiziniuose apmąstymuose”

rašė: “Pačios idėjos, nesusietos su kuo nors kitu, tiesą sakant, negali

būti klaidingos. Juk ar aš įsivaizduočiau ožką, ar chimerą, bus vienodai

teisinga, kad įsivaizduoju tiek vieną, tiek kitą” (R.Dekartas, “Rinktiniai

raštai”, 181 psl.). Panašiai mąstė ir Dž.Lokas: “Kaip vaizdinys prote idėja

nebūna nei teisinga, nei klaidinga” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 439 psl.).

Tiek Dž.Lokas, tiek R.Dekartas manė klaidą kylant iš sprendimmų: “Idėjas

galima vadinti teisingomis arba klaidingomis, kai protas kurią nors iš jų

priskiria kam nors, kas joms išoriška” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 439

psl.). Anot Dž.Loko, klaida kyla neteisingai savo idėją priskiriant: 1)kitų

žmonių idėjoms (tai yra neadekvačiai vartojant sąvoką ir manant, kad ir

kiti ją vartoja ta pačia prasme); 2)realiam egzistavimui (tai yra manant,

kad objektas, kuris iš tikrųjų tėra fantazija, pvz., kentauras, egzistuoja

realiai); arba 3)pačiam daiktui (tai yra vadinamąsias “antrines” savybes

priskiriant daiktui kaip objektyvias jo savybes). Taigi nei R.Dekartui nei

Dž.Lokui nėra pavojaus “suplakti” į vieną krūvą ir chimeras, ir realius

daiktus, kadangi jie neneigia galimybės verifikuoti savo idėjas, gretinant

jas su joms išoriška būtimi.

Dž.Berklio mokymo esmė yra sąmonei išoriškų objektų egzistavimo

neigimas. Visko egzistavimas jam prasideda ir užsibaigia suvokimu. O

kadangi, R.Dekarto žodžiais tariant, vienodai teisinga, kad yra suvokiama

tiek ožka, tiek chimera, tai tiek ožka, tiek chimera egzistuoja, nes “esse

yra percipi”. Nebelieka skirtumo tarp realių daiktų ir iliuzijų, o taip pat

nebelieka skirtumo tarp tiesiogiai jusliškai suvokiamo daikto ir jo

prisiminimo, nes tiek matomas, tiek atsimenamas daiktas yra idėja.

Tačiau Dž.Berklis rašo: “Juslinės idėjos yra stipresnės, gyvesnės ir

ryškesnės negu vaizduotės idėjos; pirmosios dar pasižymi pastovumu, tvarka

bei darnumu ir atsiranda ne atsitiktinai (kaip kad dažnai būna žmogaus

valia sukurtoms idėjoms), bet taisyklingai, viena po kitos, arba iš eilės,

ir jų nuostabus sąryšis liudija jų Kūrėjo išmintį ir malonę” (“Traktatas

apie žmogiškojo pažinimo principus”, 73 psl.). Taigi, “Gamtos Kūrėjo

įspaustos juslėse įdėjos vadinamos realiais daiktais, o sukeliamas

vaizduotėje idėjas – dėl mažesnio jų tikrumo, ryškumo ir patvarumo – labiau

dera vadinti idėjomis arba vaizdais daiktų, kuriuos jos kopijuoja ir

kuriems atstovauja” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 74 –

75 psl.).

Taip Dž.Berklis, rodos, visai nenutolsta nuo sveikam protui natūralaus

realių daiktų ir iliuzijų skyrimo, kartu pripažindamas, kad pirmieji, nors

irgi tėra tik idėjos, tai yra imanentiški sąmonei, vis dėlto yra nuo jos

nepriklausomi. Jais neįmanoma taip laisvai manipuliuoti, kaip vaizduotės

sukurtomis idėjomis. “Kai dienos
pramerkiu akis, ne mano valioje

pasirinkti – matysiu ar nematysiu, taip pat nuspręsti, kokie būtent

objektai atsivers mano žvilgsniui. Tas pats su klausa ir kitomis juslėmis:

jose įspaustos idėjos nėra mano valios kūriniai. Vadinasi, yra kita valia

arba dvasia, kuri jas kuria” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo

principus”, 73 psl.). Realių daiktų idėjas kildindamas iš Dievo, o

“chimeras” – iš vaizduotės, Dž.Berklis tarsi sudaro idėjų būties

hierarchiją: juslėse Dievo įspaustos idėjos realesnės, o sukurtos

vaizduotės – mažiau realios, mažiau tobulos, bet visgi ir jos nėra nebūtis.

Dž.Berklis negali vaizduotės “chimerų” pavadinti klaidingomis idėjomis, nes

idėjų verifikavimas jam neįmanomas – jokių daiktų, kuriuos jos galėtų

atitikti arba neatitikti, nėra.

II SKYRIUS : DAIKTAS KAIP DVASIA

Dž. Berklis pateikia dar vieną, daug platesnį daikto apibrėžimą :

“Daiktas, arba esybė, yra bendriausias vardas, apimantis dvi visiškai

skirtingas ir heterogeniškas rūšis, t.y. dvasias ir idėjas, kurios neturi

nieko bendro, išskyrus vardą. Pirmosios yra aktyvios, nedalios

substancijos, antrosios – neveiklios, trumpalaikės, priklausomos esybės,

kurios egzistuoja ne pačios savaime, bet protuose ar dvasinėse

substancijos, arba pastarieji jas turi” (“Traktatas apie žmogiškojo

pažinimo principus”, 108 psl.). Šia prasme daikto terminas apima visa, kas

egzistuoja : ir tai, kas suvokiama (tai įvardinama terminu “idėja”), ir

tai, kas suvokia (“dvasia”). Todėl prie jo “esse yra percipi” galima

pridurti “esse yra percipere” (“būti yra suvokti”).

Nors tiek dvasia, tiek idėja, anot Dž. Berklio, yra daiktas, tačiau Dž.

Berklis ne kartą pabrėžia esminį skirtumą tarp dvasios ir idėjos : dvasia

yra suvokianti, mąstanti, aktyvi, savarankiškai egzistuojanti esybė arba

daiktas – t.y. substancija, o idėja – suvokiama, nemąstanti, pasyvi,

egzistuojanti priklausomai nuo dvasios – substancijos. Tarp dvasios ir

idėjos negali būti jokio panašumo, nes “atimkite galią norėti, mąstyti ir

suvokti idėjas, ir neliks nieko, kuo idėja galėtų būti panaši į dvasią”

(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 141 psl.). Todėl yra

neįmanoma turėti dvasios idėją, nes dvasia neturi jokių juntamų savybių

(kas išimtinai būdinga idėjai) ir pati yra ne juntama ir ne suvokiama, o

juntanti ir suvokianti. Dėl nesugebėjimo turėti dvasios idėjos, Dž. Berklio

nuomone, ir atsiradusios abejonės dvasių egzistavimu ir galimybe jas

pažinti. Tiesa, dvasia suvokiama ne taip, kaip yra suvokiamos idėjos (t.y.

daiktai siaurąja prasme). Tačiau mes, nors ir neturėdami dvasios idėjos,

turime dvasios sąvoką ir suprantame, ką ši sąvoka reiškia : “<…> žodžiu

dvasia mes nusakome tik tai, kas mąsto, nori ir suvokia, – tokia ir tik

tokia yra šio termino reikšmė” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo

principus”, 141 psl.).

Toks mąstantis, norintis ir suvokiantis subjektas visų pirma yra

dekartiškasis ego, arba, jau paties Dž. Berklio žodžiais tariant, mano Aš.

Dž. Berklis yra podekartiškas mąstytojas, todėl jis nekvestionuoja savo

egzistavimo, o priima tai kaip įrodymų nereikalaujantį postulatą.

Dekartiškasis “mąstau, vadinasi, egzistuoju” Dž. Berkliui skambėtų

“suvokiu, vadinasi, egzistuoju”. Dž. Berklis sako, kad “savo egzistavimą

mes pažįstame vidiniu jutimu arba refleksija” (“Traktatas apie žmogiškojo

pažinimo principus”, 108-109 psl.).

Be mūsų pačių egzistuoja ir kitos dvasios, t.y. mąstančios, norinčios

ir suvokiančios būtybės – kiti žmonės. Tačiau mes jų nesuvokiame, nes

suvokti galima tik idėją, o ne dvasią. Tai, ką mes patiriame juslėmis ir

laikome esant žmogumi, griežtai kalbant, yra visai ne žmogus, jei žmogų

suprasime kaip mąstančią, norinčią ir suvokiančią būtybę. Mes suvokiame tik

idėjų rinkinį – žmogaus kūną : formas, spalvas, judesius, garsus. Mes

negalime sakyti, kad tas idėjų rinkinys ką nors suvokia, mąsto ar nori. Juk

būtų prieštaringa manyti, kad pasyvi idėja yra aktyvi, t.y. mąstanti,

norinti ir suvokianti.

Kaip tuomet mes galime teigti, kad egzistuoja ir kiti žmonės, kitos

dvasios? Pojūčiai mums nerodo kitų dvasių egzistavimo. Dž. Berklis sako,

kad kitų dvasių egzistavimą mes pažįstame protu (žr. “Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 109 psl.). Idėjų rinkinys gali būti mums

nuoroda į kitą dvasią. “Aš suvokiu įvairių idėjų judėjimą, kitimą bei

visokius derinius, kurie rodo man, kad egzistuoja atskiros į mane panašios

būtybės, kurios tas idėjas lydi ir dalyvauja jas kuriant. Taigi aš pažįstu

kitas dvasias ne tiesiogiai, kaip kad pažįstu savo idėjas, bet

tarpininkaujant idėjoms, kurias priskiriu skirtingiems nuo manęs veikėjams

arba dvasioms kaip ir jų padarinius ar lydinčius ženklus” (“Traktatas apie

žmogiškojo pažinimo principus”, 145 psl.).

Čia vertėtų patyrinėti Dž. Berklio žmogaus sampratą. Juk viską,
kas

jutimiška, laikant idėjomis, tarp idėjų atsiduria ir žmogaus kūnas. O

kadangi “mano Aš – tai ne mano idėjos, o kai kas kita, tam tikras

mąstantis, veiklus pradas, kuris idėjas suvokia, pažįsta, jų nori ir jomis

oreruoja” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 327

psl.), taigi, dvasia, arba siela, tai kyla natūralus klausimas dėl žmogaus

kūno statuso ir jo ryšio su siela.

Teigti, kad žmogus yra grynai dvasinė būtybė, neturinti kūno, būtų

nusižengimas sveikam protui, kas Dž. Berkliui reikštų jo sistemos

paneigimą. Dž. Berklis šventai tikėjo, kad jo ir kaip tik jo sistema telpa

sveiko proto ribose, kai tuo tarpu kitos sistemos (teigiančios daiktų

išoriškumą) su sveiku protu “susipyksta”. Ir Dž. Berklis sako – “Mes

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4832 žodžiai iš 9656 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.