Daikto samprata Dž.Berklio
“Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus”
Bakalauro darbas
Vilnius
TURINYS
|ĮVADAS | |2 |
|I SKYRIUS. DAIKTAS KAIP IDĖJA | |8 |
|II SKYRIUS. DAIKTAS KAIP DVASIA | |17 |
|III SKYRIUS. DAIKTŲ PAŽINIMAS | |25 |
|IŠVADOS | |34 |
|LITERATŪROS SĄRAŠAS | |39 |<…> vieni ir tie patys principai, iš pirmo
žvilgsnio vedantys į skepticizmą, jei
tik jie privedami iki reikiamo taško,
atveda žmogų atgal prie sveiko proto
(Dž. Berklis, “Trys Hylo ir Filono dialogai”)
Įvadas
Matematinės – eksperimentinės gamtotyros atsiradimas sukėlė nemažą
sumaištį žmonių protuose. Jos tyrimų rezultatai neretai būdavo tiesiog
priešingi kasdieniam patyrimui, paremtam pojūčių duomenimis. Pavyzdžiui,
geocentrinės sistemos pakeitimas heliocentrine atrodė akivaizdus
nesusipratimas: kaip galima teigti, kad Žemė sukasi aplink Saulę, jei mūsų
pojūčiai kuo akivaizdžiausiai parodo, kad yra visiškai atvirkščiai. Žemę po
savo kojomis mes suvokiame kaip neabejotinai stabilią, o štai Saulę
kiekvieną rytą stebime patekančią, po to keliaujančią dangaus skliautu ir
vakare nusileidžiančią. Mūsų pojūčiai mums rodo, kad Žemė yra plokščia, o
štai gamtotyrininkai tvirtina, kad ji yra apvali. Išradus mikroskopą bei
teleskopą pasidarė įmanoma stebėti tai, ko plika akimi nesimato. Įprasti
daiktai, pažiūrėjus pro juos, pasirodydavo beesą visiškai kitokie. 1641 m.
R.Dekartas savo “Metafiziniuose apmąstymuose” rašė: “<…> aš turiu dvi
visiškai skirtingas Saulės idėjas. Viena iš jų kilusi iš pojūčių <…>. Dėl
šios pirmosios idėjos Saulė atrodo labai maža. Antroji idėja yra paimta iš
astronomijos įrodymų <…>. Dėl antrosios idėjos Saulė man atrodo didesnė
už pačią Žemę.” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 183 psl.). Todėl ir
turėjo kilti klausimas: kas yra tiesa – tai, ką mums teikia pojūčiai ar
tai, ką liudija naujausi mokslo tyrimai, paremti matematiniais
apskaičiavimais ir eksperimentu. Tiesa juk turi būti tik viena: “Žinoma,
šios dvi idėjos, kuriomis suvokiu Saulę, negali būti panašios į vieną ir tą
pačią Saulę. Nuovoka mane įtikina, kad idėja, susidaryta pagal išorinį
Saulės vaizdą, mažiausiai panaši į Saulę” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”,
183 psl.). Imta nepasitikėti pojūčiais, teigiant, kad jie “patys savaime
silpni ir klystantys” (Ō.Įżźīķ, “Ńī÷čķåķč˙” II t., 23 psl.), ir kad
“neteisinga tvirtinti, kad žmogaus pojūčiai yra daiktų matas” (Ō.Įżźīķ,
“Ńī÷čķåķč˙” II t., 19 psl.). Žmogaus pojūčiai, anot F.Bekono, priklauso
prie vadinamųjų “stabų”, klaidinančių žmogaus protą ir trukdančių teisingai
pažinti pasaulį.
Tokioje situacijoje puikiai prigijo kartu su kitais Antikos mokymais
(neoplatonizmu, pitagorizmu, epikūrizmu, stoicizmu) atgimęs skepticizmas.
Vėl pradėta abejoti pojūčių duomenimis, galimybe pažinti pasaulį ir
apskritai tiesą. XVI – XVII a. skepticizmas taip išpopuliarejo ir įgavo
tokią jėgą, kad “nei viena nauja žinijos koncepcija (filosofinė, teologinė,
juridinė) negalėjo paprasčiausiai ignoruoti skeptikų iškeliamos
argumentacijos” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, “Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī
āšåģåķč“, 122 psl.). Dar daugiau – “Bet kuri fizinio pasaulio koncepcija,
pretenduojanti tapti bent kiek reikšmingesne alternatyva vyraujančiam
peripatetizmui (scholastiniam aristotelizmui – J.N.), turėdavo pereiti per
skepticizmo žaizdrą” (Ė.Ģ.Źīńąšåāą, “Ńīöčīźóėüņóšķūé ćåķåēčń ķaóźč Ķīāīćī
āšåģåķč“, 122 psl.).
Totali abejonė buvo ir R.Dekarto filosofijos išeities taškas: “Visa, ką
lig šiol laikiau esant tikra ir pagrista, buvau gavęs iš pojūčių arba per
juos, tačiau pojūčių apgaulingumu man teko įsitikinti ne kartą, o
apdairumas reikalauja niekada nepasitikėti tuo, kas jau sykį tave apgavo”
(R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 165 psl.). R.Dekartas randa vieną tikrą
ir neabejotiną dalyką: “Tačiau, nors abejojame viskuo, negalime abejoti
tuo, kad esame, ir kad teiginys “Aš esu” – teisingas” (R.Dekartas,
“Rinktiniai raštai”, 169 psl.). Taigi, individuali sąmonė yra tikras
dalykas. Tačiau kaip yra su tos sąmonės turiniu – idėjomis: ar jos irgi
visos teisingos, t.y. atitinkančios realiai už sąmonės egzistuojančius
daiktus, ar yra tik proto fikcijos? R.Dekarto nuomone, mes negalime manyti,
kad esame vieni pasaulyje, nes suprantame, kad patys nesame savo idėjų
priežastimis. Todėl “be manęs jame (pasaulyje – J.N.) yra dar kažkoks
daiktas – tos
idėjos priežastis” (R.Dekartas, “Rinktiniai raštai”, 186
psl.), o tai yra Dievas. Kūniškų daiktų egzistavimo garantas R.Dekartui –
tai, kad Dievas nėra apgavikas, nes būti apgaviku reikštų būti netobulu.
Todėl R.Dekartas rašo: “Kadangi Dievas nėra apgavikas, tai darosi aišku,
kad idėjų jis nesiunčia pats arba per kokį nors kitą tvarinį, kuriame jų
tikrovė yra ne formaliai, bet tiktai eminentiškai. Juk Dievas man nedavė
jokio sugebėjimo tai pažinti, bet, priešingai, mane sukūrė linkusį tikėti,
kad idėjos kyla iš kūniškų daiktų, todėl nematau, kaip būtų galima
pateisinti Dievo apgaulę, jei iš tiesų šios idėjos atsirastų dėl kitų
priežasčių arba jas gamintų kiti, nekūniški daiktai. Vadinasi, reikia
padaryti išvadą, kad yra kūniški, egzistuoją daiktai” (R.Dekartas,
“Rinktiniai raštai”, 217 psl.). Tačiau pats R.Dekartas pripažįsta, kad vis
dėlto, spręsdami apie daiktus, mes dažnai klystame, “kadangi žmogus –
baigtinės prigimties, todėl ir žinojimą tegali turėti ribotą” (R.Dekartas,
“Rinktiniai raštai”, 221 psl.). Bet vis dėlto mūsų pojūčiai bent dalį
tiesos apie daiktus pateikia: “Ir nors, priėjęs prie ugnies, juntu šilumą,
o priėjęs dar arčiau, netgi skausmą, nerandu jokio pagrindo, kuris mane
įtikintų, kad ugnyje esama kažko panašaus į šilumą ar skausmą. Tačiau aš
turiu pagrindo tikėti, kad joje kažkas yra, nesvarbu, kas tai būtų, kas
gali sukelti manyje šilumos ir skausmo pojūčius” (R.Dekartas, “Rinktiniai
raštai”, 220 psl.).
Taigi R.Dekartas, griežtai kalbant, neįveikia to skepticizmo, nuo kurio
jis pradeda: kas iš to, jei mes sužinome, kad kai kas, ką mes manome apie
daiktus, yra tiesa, jei mes nežinome, kur konkrečiai mes manome teisingai,
o kur klystame.
Todėl kitas mąstytojas, Dž.Lokas, siūlė apsisaugoti nuo skepticizmo,
ištiriant savo pažinimo galimybes. “Jūrininkui visai ne pro šalį žinoti
savo svambalo lyno ilgį, nors jis ir negali juo išmatuoti visų okeanų
gelmių. Jam užtenka žinoti tai, kad lyno ilgumo užteks, norint pasiekti
dugną tokiose vietose, kurios būtinos nustatant kryptį ir apsisaugojant nuo
pražūtingų seklumų” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 94 psl.). Reziumuojant
Dž.Loko mokymą galima pasakyti,kad visas mūsų sąmonės turinys – idėjos –
gaunammas iš patyrimo – pojūčių ir refleksijos.Vienos tų idėjų (čia reikėtų
prisiminti,kad tiek Dž. Lokas,tiek R. Dekartas terminą “idėja” vartoja ne
tik savybės ar pojūčio,bet ir bet kokio sudėtingesnio vaizdinio reikšme.
Šiuo konkrečiu atveju turima galvoje idėja kaip savybė (pojūtis)) atspindi
savybes, priklausančias patiems daiktams (pirmines savybes) – tai “tankis,
tįsumas, forma, judėjimas arba rimtis ir skaičius” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I
t., 184 psl.). O kitos savybės – “spalvos, garsai, skoniai ir pan.”
(Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 184 psl.) iš tikrųjų nėra pačių daiktų
savybės, o tik įvairios pirminių daiktų savybių poveikio mūsų juslėms
modifikacijos. Jų pagrindas, tiesa, realus, tačiau iš jų spręsti apie
pačių daiktų savybes negalime. Taigi, Dž. Loko nuomone, pirminių savybių
idėjos atskleidžia apie daiktus tiesą, ir pažinimas apie pirmines daiktų
savybes bus visada teisingas.
Kada Dž.Lokas sako, jog pirminės savybės yra pačių daiktų savybės, jis
kalba taip, tarsi žinotų, kokie yra patys daiktai. Juk tik pažindami tiek
savo idėjas, tiek pačius daiktus, galėtume spręsti, ar idėjos daiktus
atitinka. Tačiau išorinė realybė mums visiškai neprieinama, mes pažįstame
tik savo idėjas – pojūčius, o kaip yra iš tikrųjų – vienas Dievas težino.
Panašią išvadą daro N.Malbranšas. Jo požiūriu, sąmonei išoriškas pasaulis
tiesiogiai nepažinus, nes tarp sąmonės ir jai išoriškos realybės glūdi
neperžengiama praraja. Vienintelė tiek dvasias (sąmonę), tiek ir kūniškus
daiktus apimanti substancija yra Dievas, todėl pasaulio pažinimas yra
įmanomas tik per jį.
N. Malbranšo pozicija ypač piktino Dž. Berklį, teigusį, kad “iš viso
neegzistuoja principų labiau priešingų, nei jo (N. Malbranšo – J.N.) ir
mano” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 305 psl.).
Dž. Berklis vienu pagrindinių savo uždavinių laikė sukurti “nesugriaunamą
sveiko ir realaus pažinimo sistemą, kuri saugotų nuo skepticizmo
antpuolių”(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 108 psl.), tą
pabrėždamas netgi savo pagrindinio veikalo – “Traktato apie žmogiškojo
pažinimo principus “- paantraštėje.
Dž. Berklis įveikė sąmonės ir pasaulio dualizmą, pastarąjį paversdamas
sąmonės dalimi. Šitokį problemos sprendimą galima pavadinti Gordijo mazgo
perkirtimu, kai, užuot narpliojus painų mazgą, jis tiesiog perkertamas
kardu. Minties atitikimo tikrovei klausimas nebetenka prasmės, nes pati
tikrovė sutapatinama su mintimi. Sąmonei išoriškų daiktų egzistavimu Dž.
Berklis neabejoja (kaip tai daro skeptikai). Jis tai neigia. Anot jo, tai
pats
geriausias būdas išvengti skepticizmo, nes “visais laikais skeptikų
pateikti argumentai rėmėsi išorinių objektų prielaida” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 107 psl.). Nereikia abejoti savo pojūčių
tikrumu, nes jie nenurodo į nieką kitą už savęs, kas nėra jie patys. Tikra
yra tai, ką mes juntame, ką suvokiame: “esse yra percipi”(“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 58 – 59 psl.).
Šio mano darbo tikslas – peržiūrėti gana originalią filosofijos
istorijos požiūriu Dž. Berklio daikto sampratą, kuri, anot paties
autoriaus, “visiems laikams nutildo <…> skeptikus” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 139 psl.), ir kurią Dž. Berklis išdėstė
daugiausiai “Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus” ir plačiau
išskleidė “Trijuose Hylo ir Filono dialoguose”, ir atsakyti į klausimą, ar
iš tiesų tokia daikto samprata yra skepticizmo įveikimas, be to, aptarti ir
jos suderinamumo su sveiko proto argumentais, taip svarbiais pačiam
Dž.Berkliui klausimą.
I SKYRIUS: DAIKTAS KAIP IDĖJA
Anot Dž.Berklio, žmogiškojo pažinimo objektai visų pirma yra idėjos
(žr. “Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.). Idėją
Dž.Berklis supranta kiek kitaip, nei jo pirmtakai – R.Dekartas, Dž.Lokas.
Šiems filosofams idėja reiškė bet kokį sąmonės turinio vienetą – vaizdinį,
juslinį įspūdį ar sąvoką. Dž.Berklis griežtai atskiria idėją nuo sąvokos ir
idėją supranta kaip grynai juslišką suvokimo objektą. Todėl Dž.Berklis
neigia egzistuojant abstrakčias bendrąsias idėjas, kurių neįmanoma mąstyti
kaip turinčių kokį nors konkretų juslišką pavidalą. Dž.Berklis ”Traktate
apie žmogiškojo pažinimo principus” skaitytojui siūlo pabandyti
įsivaizduoti trikampį, atitinkantį jo cituojamo Dž.Loko aprašytą bendrąją
abstrakčią trikampio idėją, kuri nebūtų “nei bukojo, nei stačiojo, nei
lygiakraščio, nei nelygiakraščio,- kartu jų visų ir nei vieno iš jų<…>“
(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 46 psl.) idėja. Be
abejonės, tokio trikampio, kuris būtų nei lygiašonis, nei nelygiašonis ,
nei statusis, nei bukasis ar smailusis įsivaizduoti neįmanoma, kaip ir
spalvos, kuri būtų nei raudona, nei balta, nei juoda, arba judėjimo, kuris
būtų nei greitas, nei lėtas, nei tiesiaeigis, nei kreivaeigis. O kadangi
tokio trikampio, tokios spalvos, tokio judėjimo įsivaizduoti neįmanoma, tai
trikampis apskritai, spalva apskritai, judėjimas apskritai arba bet kuri
kita vadinamoji abstrakti idėja yra visai ne idėja (nes idėja būna tik
jusliška), o tik sąvoka, t.y. kalbos dalykas, žodis.
Kalba, žodžių vartojimas, anot Dž.Berklio, ir yra tas šaltinis, iš
kurio kylanti klaidinga pažiūra, kad turi egzistuoti abstrakčios idėjos:
“Pirmiausia manoma, kad kiekvienas vardas turi arba privalo turėti tik
vieną tikslią ir apibrėžtą reikšmę, o tai skatina žmones manyti, jog esama
tam tikrų abstrakčių, apibrėžtų idėjų, sudarančių vienintelę teisingą
kiekvieno bendrojo vardo reikšmę” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo
principus”, 50 -51 psl.).
Tiesa, konkreti idėja , anot Dž.Berklio, gali tapti bendrąja, t.y.
atstovauti kelias konkrečias idėjas, pati dėl to neprarasdama savo jusliško
konkretumo. Dž.Berklis pateikia pavyzdį: “tarkime, jog geometras įrodinėja,
kaip padalyti liniją į dvi lygias dalis. Pavyzdžiui, jis nubrėžia colio
ilgio juodą liniją, kuri, kad ir būdama atskira (konkreti – J.N.) linija,
vis dėlto reikšmės požiūriu yra bendra, nes atstovauja visoms kitoms
linijoms, – juk tai, kas įrodyta apie ją, įrodyta ir apie visas likusias
linijas arba, kitaip tariant, apie liniją apskritai” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 45 psl.).
Taigi, visos mūsų turimos idėjos yra jusliškos ir konkrečios, nes
jusliškumas visada suponuoja konkretumą: neįmanoma įsivaizduoti spalvos,
kuri nebūtų kokia nors konkreti spalva, arba judėjimo, kuris nebūtų koks
nors konkretus judėjimas. Dar daugiau – neįmanoma įsivaizduoti judėjimo be
judančio kūno, kūno – neturinčio kokios nors konkrečios formos, o formos –
be spalvos. Pagal Dž.Berklį išeitų, kad apie idėją kaip apie nesudėtinę,
tai yra kokios nors konkrečios savybės – spalvos, judėjimo, kvapo…, –
galima kalbėti tik sąlygiškai, nes mes suvokiame jas ne kaip atskiras, o
tik kaip įvairiai susijusias tarpusavyje ir sudarančias tarsi tokių
nesudėtinių idėjų sudėtinius “kompleksus”.
O “kadangi skirtingos idėjos stebimos drauge viena su kita, tai jos
žymimos vienu vardu ir laikomos kokiu nors vienu daiktu” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.). Tai ir yra pats pirmasis
“Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus” pateikiamas daikto
apibrėžimas – daiktas kaip idėjų rinkinys. Čia pat Dž.Berklis pateikia
pavyzdį: “Pavyzdžiui, stebimi drauge esantys tam tikra spalva, skonis,
kvapas, forma, konsistencija, – tai laikoma atskiru daiktu ir žymima
(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 57 psl.).
Idėjos yra išimtinai tik sąmonei priklausantys objektai, nes “argi tai
nėra tiesiog absurdas, kad kokia nors idėja ar pojūtis arba koks nors jų
derinys galėtų egzistuoti nesuvokiami?” (“Traktatas apie žmogiškojo
pažinimo principus”, 59 psl.). Pojūtis gali egzistuoti tik jį juntančioje,
kaip įvardija Dž.Berklis, substancijoje, tai yra sąmonėje: negalima sakyti,
kad šiluma ir šaltis, saldumas ir kartumas, kvapai, garsai, spalvos yra
realiai egzistuojančių daiktų savybės, nes tai yra mūsų subjektyvūs
pojūčiai, panašiai kaip malonumas, kančia, skausmas, ir t.t., ir pirmieji
nėra suvokiami atskirai nuo antrųjų: pavyzdžiui, įkišę ranką į ugnį, mes
pajusime ne du atskirus pojūčius – karščio ir skausmo, o vieną vientisą
pojūtį (žr. “Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 262
psl.).
Tačiau ir tas savybes, kurias Dž.Berklio pirmtakas Dž.Lokas vadina
pirminėmis ir priklausančiomis patiems daiktams (formą, tįsumą,
judėjimą…), Dž.Berklis įrodo esant irgi subjektyvias ir egzistuojančias
tik sąmonėje. Visų pirma, šių savybių neįmanoma suvokti atsietai nuo
vadinamųjų “antrinių” (spalvų, garsų…): “Pats aš aiškiai matau, jog ne
mano galioje sudaryti tįsaus ir judančio kūno idėją nepriskiriant jam tam
tikros spalvos arba kitų juntamų savybių, kurios, kaip pripažįstama,
egzistuoja tik prote” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 63
psl.). Be to, šios “pirminės” savybės, taip pat kaip ir “antrinės”, yra
santykinės ir “kinta priklausomai nuo skirtingos juslių sandaros ir
būsenos” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 63 psl.): tai,
kas vienam atrodo didelis, kitam gali atrodyti mažas, ir panašiai. Tai
Dž.Berklis gana išsamiai pademonstravo “Trijuose Hylo ir Filono
dialoguose”.
Dž.Berklio samprotavimų logika tokia: jei visos savybės – idėjos – gali
egzistuoti tik sąmonėje, tai daiktai kaip šių savybių rinkiniai egzistuoja
irgi tik sąmonėje, nes, pašalinus visas juntamas savybes, nebeliktų nieko,
ką galėtume vadinti daiktu: “pašalink minkštumo, drėgnumo, raudonumo,
aitrumo pojūčius ir tu sunaikinsi vyšnią” (“Trys Hylo ir Filono dialogai” ,
Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 345 psl.). Daiktų būtis yra būti suvokiamiems – “jų
esse yra percipi” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 58 – 59
psl.).
Dž.Berklis rašo: “Kai sakau, kad stalas, ant kurio rašau, yra,
vadinasi, aš jį matau ir juntu; ir jeigu išeičiau iš kabineto, tai
pasakyčiau, jog stalas yra, turėdamas galvoje, kad jeigu būčiau savo
kabinete, tai galėčiau jį suvokti, arba kad kuri nors kita dvasia jį tikrai
suvokia (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 58 psl.). Taip
Dž.Berklis išsisuka nuo absurdiško ir su sveiku protu nesuderinamo
požiūrio, pagal kurį daiktai egzistuoja tik tol, kol yra betarpiškai
suvokiami, o tam suvokimui pasibaigus (pvz., išėjus iš kabineto) išnyksta,
tampa nebūtimi. Tačiau tuo tarsi praplėčiamas teiginys “daikto būtis yra
būti suvokiamu” ir tampa teiginiu “daikto būtis yra būti suvokiamu ir
galėti būti suvokiamu”.
Tokio modalumo įvedimas padėjo Dž.Berkliui atremti nemažai priekaištų
jo doktrinai, tarp jų ir ledi Persival pastabą, kad jo mokymas neatitinka
šv.Rašte pateikto pasaulio kūrimo aprašymo. Juk tada, kai pasaulis buvo
kuriamas, dar nebuvo nei vieno žmogaus, galėjusio suvokti tą kūrimo aktą ir
kuriamus daiktus. Laiške Dž.Persivaliui Dž.Berklis rašo: “<…> tam, kad
mūsų mokymas atitiktų Mozės pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, užtenka
tarti, kad žmogus, jei jis tada būtų buvęs sukurtas ir egzistavęs chaoso
laikais, būtų galėjęs suvokti visus daiktus, kuriamus iš chaoso, tokia pat
tvarka, kokia pateikta Šventajame Rašte, kas nei kiek neprieštarauja mūsų
principams” (“Dž.Berklis – Dž.Persivaliui, 1710 m. rugsėjo 6 “, iš
Į.Ż.Įūõīāńźčé, “Äęīšäę Įåšźėč”, 202 psl.).
Dž.Berklis išsisuka ir nuo galimybės apkaltinti jį solipsizmu. Jis
nepalieka vien tik savojo Aš kaip suvokėjo, taigi, kaip būties centro. Į
suvokimo kaip “įbūtinimo” procesą įtraukiamos ir kitos mąstančios būtybės,
visų pirma, kiti žmonės. Taigi, jei aš kokio nors daikto nesuvokiu ir
negaliu suvokti, tai dar nereiškia, kad jis neegzistuoja, nes jį galbūt
suvokia kokia nors kita mąstanti būtybė.
Tačiau Dž.Berklis negalėjo paneigti to fakto, kad visais laikais
egzistavo tokių dalykų, kurių tuo laiku gyvenę žmonės net įtarti negalėjo,
bet kurie buvo atrasti vėliau (pavyzdžiui, išradus teleskopą ar
mikroskopą). Čia Dž.Berklis, be abejo, galėjo pasakyti, kad jei tada, prieš
tūkstantį metų, žmogus būtų turėjęs mikroskopą ar teleskopą, jis būtų
galėjęs tuos objektus suvokti, todėl tie objektai realiai egzistavo ir
tada, kai žmonės jų dar nesuvokė.
Tačiau visai įmanoma, kad esama ir tokių
dalykų, kurių nesuvokė ir
nesuvoks joks žmogus. Tokiu atveju išeitų, kad visi galimo patyrimo
objektai, kol jie nėra suvokiami žmogaus, egzistuoja ne prote, o atskirai
nuo jo.
Bet Dž.Berklis sugeba ir čia išlikti nuoseklus ir rašo: “Tokia, mano
manymu, yra toji svarbi tiesa, kad visas dangaus skliautas ir visa žemės
sąranga, žodžiu, visi kūnai, sudarantys didingąją visatą, neegzistuoja
atskirai nuo proto ir kad jų būtis yra būti suvokiamiems ar pažįstamiems.
Taigi tol, kol aš jų iš tikrųjų nesuvokiu, arba jie neegzistuoja kokios
nors kitos sukurtos dvasios prote, – jie arba išvis neegzistuoja, arba
egzistuoja kažkokios amžinos dvasios prote” (“Traktatas apie žmogiškojo
pažinimo principus”, 60 psl.). Vadinasi, joks daiktas neegzistuoja
nesuvokiamas, tai yra atskirai nuo proto, o tas visa apimantis suvokėjas,
taigi, ir daiktų būties pagrindas, yra Dievas. Dž.Berklis dažnai cituoja
šv. Rašto eilutę “Dieve mes gyvename, judame ir esame” (“Trys Hylo ir
Filono dialogai” , Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 305 psl., “Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 95, 148 psl.), tuo pabrėždamas pasaulio
imanentiškumą Dievui ir tai suprasdamas kaip visų pasaulio daiktų kaip
idėjų egzistavimą Dievo prote. Realus daiktų egzistavimas Dž.Berkliui yra
tiesioginis Dievo kaip jų suvokėjo įrodymas, kuris skamba taip: “Jutiminiai
daiktai realiai egzistuoja; o jeigu jie egzistuoja realiai, jie būtinai yra
suvokiami begalinės dvasios; vadinasi, begalinė dvasia arba Dievas
egzistuoja” (“Trys Hylo ir Filono dialogai” , Äę.Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 303
psl.).
Dievo egzistavimas Dž.Berklio sistemoje padeda išspręsti dar vieną
svarbų joje iškylantį nesklandumą: jei viskam, kas yra suvokiama, tai yra
kas egzistuoja prote, priskirsime realų egzistavimą, tai šalia “realių”
daiktų atsidurs visos proto fikcijos, sapnai, haliucinacijos ir vaizduotės
sukurtos chimeros. Dž.Berklio pirmtakai – tiek Dž.Lokas, tiek R.Dekartas, –
suprato, kad idėja pati savaime, kaip vaizdinys mūsų sąmonėje, negali būti
nei teisinga, nei klaidinga. R.Dekartas savo “Metafiziniuose apmąstymuose”
rašė: “Pačios idėjos, nesusietos su kuo nors kitu, tiesą sakant, negali
būti klaidingos. Juk ar aš įsivaizduočiau ožką, ar chimerą, bus vienodai
teisinga, kad įsivaizduoju tiek vieną, tiek kitą” (R.Dekartas, “Rinktiniai
raštai”, 181 psl.). Panašiai mąstė ir Dž.Lokas: “Kaip vaizdinys prote idėja
nebūna nei teisinga, nei klaidinga” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 439 psl.).
Tiek Dž.Lokas, tiek R.Dekartas manė klaidą kylant iš sprendimmų: “Idėjas
galima vadinti teisingomis arba klaidingomis, kai protas kurią nors iš jų
priskiria kam nors, kas joms išoriška” (Äę.Ėīźź, “Ńī÷čķåķč˙”, I t., 439
psl.). Anot Dž.Loko, klaida kyla neteisingai savo idėją priskiriant: 1)kitų
žmonių idėjoms (tai yra neadekvačiai vartojant sąvoką ir manant, kad ir
kiti ją vartoja ta pačia prasme); 2)realiam egzistavimui (tai yra manant,
kad objektas, kuris iš tikrųjų tėra fantazija, pvz., kentauras, egzistuoja
realiai); arba 3)pačiam daiktui (tai yra vadinamąsias “antrines” savybes
priskiriant daiktui kaip objektyvias jo savybes). Taigi nei R.Dekartui nei
Dž.Lokui nėra pavojaus “suplakti” į vieną krūvą ir chimeras, ir realius
daiktus, kadangi jie neneigia galimybės verifikuoti savo idėjas, gretinant
jas su joms išoriška būtimi.
Dž.Berklio mokymo esmė yra sąmonei išoriškų objektų egzistavimo
neigimas. Visko egzistavimas jam prasideda ir užsibaigia suvokimu. O
kadangi, R.Dekarto žodžiais tariant, vienodai teisinga, kad yra suvokiama
tiek ožka, tiek chimera, tai tiek ožka, tiek chimera egzistuoja, nes “esse
yra percipi”. Nebelieka skirtumo tarp realių daiktų ir iliuzijų, o taip pat
nebelieka skirtumo tarp tiesiogiai jusliškai suvokiamo daikto ir jo
prisiminimo, nes tiek matomas, tiek atsimenamas daiktas yra idėja.
Tačiau Dž.Berklis rašo: “Juslinės idėjos yra stipresnės, gyvesnės ir
ryškesnės negu vaizduotės idėjos; pirmosios dar pasižymi pastovumu, tvarka
bei darnumu ir atsiranda ne atsitiktinai (kaip kad dažnai būna žmogaus
valia sukurtoms idėjoms), bet taisyklingai, viena po kitos, arba iš eilės,
ir jų nuostabus sąryšis liudija jų Kūrėjo išmintį ir malonę” (“Traktatas
apie žmogiškojo pažinimo principus”, 73 psl.). Taigi, “Gamtos Kūrėjo
įspaustos juslėse įdėjos vadinamos realiais daiktais, o sukeliamas
vaizduotėje idėjas – dėl mažesnio jų tikrumo, ryškumo ir patvarumo – labiau
dera vadinti idėjomis arba vaizdais daiktų, kuriuos jos kopijuoja ir
kuriems atstovauja” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 74 –
75 psl.).
Taip Dž.Berklis, rodos, visai nenutolsta nuo sveikam protui natūralaus
realių daiktų ir iliuzijų skyrimo, kartu pripažindamas, kad pirmieji, nors
irgi tėra tik idėjos, tai yra imanentiški sąmonei, vis dėlto yra nuo jos
nepriklausomi. Jais neįmanoma taip laisvai manipuliuoti, kaip vaizduotės
sukurtomis idėjomis. “Kai dienos
pramerkiu akis, ne mano valioje
pasirinkti – matysiu ar nematysiu, taip pat nuspręsti, kokie būtent
objektai atsivers mano žvilgsniui. Tas pats su klausa ir kitomis juslėmis:
jose įspaustos idėjos nėra mano valios kūriniai. Vadinasi, yra kita valia
arba dvasia, kuri jas kuria” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo
principus”, 73 psl.). Realių daiktų idėjas kildindamas iš Dievo, o
“chimeras” – iš vaizduotės, Dž.Berklis tarsi sudaro idėjų būties
hierarchiją: juslėse Dievo įspaustos idėjos realesnės, o sukurtos
vaizduotės – mažiau realios, mažiau tobulos, bet visgi ir jos nėra nebūtis.
Dž.Berklis negali vaizduotės “chimerų” pavadinti klaidingomis idėjomis, nes
idėjų verifikavimas jam neįmanomas – jokių daiktų, kuriuos jos galėtų
atitikti arba neatitikti, nėra.
II SKYRIUS : DAIKTAS KAIP DVASIA
Dž. Berklis pateikia dar vieną, daug platesnį daikto apibrėžimą :
“Daiktas, arba esybė, yra bendriausias vardas, apimantis dvi visiškai
skirtingas ir heterogeniškas rūšis, t.y. dvasias ir idėjas, kurios neturi
nieko bendro, išskyrus vardą. Pirmosios yra aktyvios, nedalios
substancijos, antrosios – neveiklios, trumpalaikės, priklausomos esybės,
kurios egzistuoja ne pačios savaime, bet protuose ar dvasinėse
substancijos, arba pastarieji jas turi” (“Traktatas apie žmogiškojo
pažinimo principus”, 108 psl.). Šia prasme daikto terminas apima visa, kas
egzistuoja : ir tai, kas suvokiama (tai įvardinama terminu “idėja”), ir
tai, kas suvokia (“dvasia”). Todėl prie jo “esse yra percipi” galima
pridurti “esse yra percipere” (“būti yra suvokti”).
Nors tiek dvasia, tiek idėja, anot Dž. Berklio, yra daiktas, tačiau Dž.
Berklis ne kartą pabrėžia esminį skirtumą tarp dvasios ir idėjos : dvasia
yra suvokianti, mąstanti, aktyvi, savarankiškai egzistuojanti esybė arba
daiktas – t.y. substancija, o idėja – suvokiama, nemąstanti, pasyvi,
egzistuojanti priklausomai nuo dvasios – substancijos. Tarp dvasios ir
idėjos negali būti jokio panašumo, nes “atimkite galią norėti, mąstyti ir
suvokti idėjas, ir neliks nieko, kuo idėja galėtų būti panaši į dvasią”
(“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo principus”, 141 psl.). Todėl yra
neįmanoma turėti dvasios idėją, nes dvasia neturi jokių juntamų savybių
(kas išimtinai būdinga idėjai) ir pati yra ne juntama ir ne suvokiama, o
juntanti ir suvokianti. Dėl nesugebėjimo turėti dvasios idėjos, Dž. Berklio
nuomone, ir atsiradusios abejonės dvasių egzistavimu ir galimybe jas
pažinti. Tiesa, dvasia suvokiama ne taip, kaip yra suvokiamos idėjos (t.y.
daiktai siaurąja prasme). Tačiau mes, nors ir neturėdami dvasios idėjos,
turime dvasios sąvoką ir suprantame, ką ši sąvoka reiškia : “<…> žodžiu
dvasia mes nusakome tik tai, kas mąsto, nori ir suvokia, – tokia ir tik
tokia yra šio termino reikšmė” (“Traktatas apie žmogiškojo pažinimo
principus”, 141 psl.).
Toks mąstantis, norintis ir suvokiantis subjektas visų pirma yra
dekartiškasis ego, arba, jau paties Dž. Berklio žodžiais tariant, mano Aš.
Dž. Berklis yra podekartiškas mąstytojas, todėl jis nekvestionuoja savo
egzistavimo, o priima tai kaip įrodymų nereikalaujantį postulatą.
Dekartiškasis “mąstau, vadinasi, egzistuoju” Dž. Berkliui skambėtų
“suvokiu, vadinasi, egzistuoju”. Dž. Berklis sako, kad “savo egzistavimą
mes pažįstame vidiniu jutimu arba refleksija” (“Traktatas apie žmogiškojo
pažinimo principus”, 108-109 psl.).
Be mūsų pačių egzistuoja ir kitos dvasios, t.y. mąstančios, norinčios
ir suvokiančios būtybės – kiti žmonės. Tačiau mes jų nesuvokiame, nes
suvokti galima tik idėją, o ne dvasią. Tai, ką mes patiriame juslėmis ir
laikome esant žmogumi, griežtai kalbant, yra visai ne žmogus, jei žmogų
suprasime kaip mąstančią, norinčią ir suvokiančią būtybę. Mes suvokiame tik
idėjų rinkinį – žmogaus kūną : formas, spalvas, judesius, garsus. Mes
negalime sakyti, kad tas idėjų rinkinys ką nors suvokia, mąsto ar nori. Juk
būtų prieštaringa manyti, kad pasyvi idėja yra aktyvi, t.y. mąstanti,
norinti ir suvokianti.
Kaip tuomet mes galime teigti, kad egzistuoja ir kiti žmonės, kitos
dvasios? Pojūčiai mums nerodo kitų dvasių egzistavimo. Dž. Berklis sako,
kad kitų dvasių egzistavimą mes pažįstame protu (žr. “Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 109 psl.). Idėjų rinkinys gali būti mums
nuoroda į kitą dvasią. “Aš suvokiu įvairių idėjų judėjimą, kitimą bei
visokius derinius, kurie rodo man, kad egzistuoja atskiros į mane panašios
būtybės, kurios tas idėjas lydi ir dalyvauja jas kuriant. Taigi aš pažįstu
kitas dvasias ne tiesiogiai, kaip kad pažįstu savo idėjas, bet
tarpininkaujant idėjoms, kurias priskiriu skirtingiems nuo manęs veikėjams
arba dvasioms kaip ir jų padarinius ar lydinčius ženklus” (“Traktatas apie
žmogiškojo pažinimo principus”, 145 psl.).
Čia vertėtų patyrinėti Dž. Berklio žmogaus sampratą. Juk viską,
kas
jutimiška, laikant idėjomis, tarp idėjų atsiduria ir žmogaus kūnas. O
kadangi “mano Aš – tai ne mano idėjos, o kai kas kita, tam tikras
mąstantis, veiklus pradas, kuris idėjas suvokia, pažįsta, jų nori ir jomis
oreruoja” (“Trys Hylo ir Filono dialogai”, Äę. Įåšźėč, “Ńī÷čķåķč˙”, 327
psl.), taigi, dvasia, arba siela, tai kyla natūralus klausimas dėl žmogaus
kūno statuso ir jo ryšio su siela.
Teigti, kad žmogus yra grynai dvasinė būtybė, neturinti kūno, būtų
nusižengimas sveikam protui, kas Dž. Berkliui reikštų jo sistemos
paneigimą. Dž. Berklis šventai tikėjo, kad jo ir kaip tik jo sistema telpa
sveiko proto ribose, kai tuo tarpu kitos sistemos (teigiančios daiktų
išoriškumą) su sveiku protu “susipyksta”. Ir Dž. Berklis sako – “Mes