Dailės terapija
5 (100%) 1 vote

Dailės terapija

Meno terapija

Teorinis pagrindas

Svarbiausios sąvokos

Taikymo sfera

Grupės sudarymo principai, darbo forma, trukmė

Naudojamos technikos

Vedančiojo vaidmuo

Tipiško užsiėmimo aprašymas arba grupės darbo ištrauka

Numatomas rezultatas

Teorinis pagrindas

Menas – kaip viena seniausių žmogaus kūrybinės, emocinės, jausmų ir minčių saviraiškos priemonių, leidžia atskleisti suvokiamą ir nesuvokiamą žmogaus vidinę ir išorinę realybę. Šiuo požiūriu, menas tampa labai dėkinga erdve psichoterapiniams tikslams įgyvendinti.

Visos meno priemonės (rašymas, tapymas, skulptūra ir t.t.) yra labai tinkamos ieškant būdų išreikšti save. Saviraiška – viena svarbiausių mūsų žmogiškosios esmės paieškos ir atsiskleidimo prielaida, priemonė ir sąlyga. Turinčiam psichologinių problemų ar sergančiajam psichine liga žmogui saviraiškos galimybė dažnai yra ribota arba visai blokuota. Daug psichologinių problemų pasireiškia nesugebėjimu realiai matyti save ir kitus, negalėjimu realiai pajusti savo galimybes, nesugebėjimu išreikšti savo norus, nemokėjimu užmegzti artimus kontaktus. Visas šias psichines negalias dažnai „saugo“ psichologiniai gynybos mechanizmai, kurių per didelio veikimo pasekmė – didelė siena, sukelianti gynybiško žmogaus konfliktą su jį supančiais aplinkiniais žmonėmis, sukelianti slegiantį izoliacijos, susvetimėjimo jausmą, nors giliai viduje žmogus trokšta ir tikisi artimų, šiltų ir suprantančių santykių.

Meno terapija leidžia sukurti saugesnį kontaktą, padeda įveikti gynybines sienas, koreguoti pasipriešinimo mechanizmus. Meno terapijos priemonės tampa vienu iš terapinių instrumentų, leidžiančių išreikšti save ir savo išgyvenimus, pranešti ir išgirsti iš kitų apie juos ne tik tiesioginėje, bet ir netiesioginėje meninės metaforos, simbolio formoje. Ši galimybė kalbėtis su terapinės grupės nariais – per piešinius, metaforomis, vaizdiniais, leidžia išsakyti ir išgirsti bei priimti žymiai daugiau, negu įprasto verbalinio kontakto metu. Metafora, simbolis – priemonės, kurios atspindi vidinių, pasąmoningų išgyvenimų turinį, tiesą apie juos, lygiai taip pat lengviau pasiekia pasąmonę ir iš išorės – pro gynybišką pasąmonės filtrą, cenzūrą, šios metaforizuotos ir simbolizuotos tiesos prasprūsta lengviau, negu pliki, racionalūs, teisingi iki žiaurumo ir skausmo verbaliniai teiginiai, tokie kaip: „tu piktas, agresyvus ir nepatenkintas; tu bijai, vengi ir pats nieko neprisileidi; tu infantiliškas ir nebrandus ir pan.“.

Atėjus terapiškai tinkamam laikui, kai klientas subręsta, pasiruošia savo problemos suvokimui, šios tiesos dažnai atsiskleidžia klientui ar pacientui priimtinoje formoje ir priimtinu laiku ir tiesioginėje savo prasmėje. Šią analizės ir atskleidimo, konkrečių reikšmių ir konkrečios realybės atskleidimo dalį sąlygoja psichoterapija. O tiesą apie save, atranda pats klientas. Nes meno terapija – tai pažinimo ir bendravimo procesas erdvėje, kurioje be grupės žmonių yra dar tiek pat pranešimų apie juos – piešinių. Kartais, pabrėždama tam tikrą piešinių autonomiškumą ir individualumą, sakau: „dabar mūsų nebe septyni (jei tiek grupėje buvo žmonių), o net keturiolika“.

Terminą „meno terapija“ 1938 metais įvedė Adrianas Chilas, dirbdamas sanatorijoje su tuberkulioze sergančiais žmonėmis (K.Rudestam, 1998). Palaipsniui šis terminas pradėtas taikyti ir labai plačiai – visiems užsiėmimams, kurių metu buvo naudojamos meno priemonės, ligoninėse, psichinės sveikatos centruose.

Gimusi kaip psichoterapinis metodas, meno terapija savo vystymosi pradžioje daugiausiai atspindėjo psichoanalizės pažiūras. Psichoanalizės pradininko S. Freud’o mintis taikliai atspindėjo meno terapijos tikslingumą: giluminės, nesuvoktos mintys ir jausmai dažniausiai išreiškiami ne žodžiais, o vaizdiniais ir simboliais. Meno priemonėmis išreikšti vaizdiniai atspindi visus pasąmoningus procesus, tame tarpe ir baimės, vidinius konfliktus. Pats S. Freud’as meno terapijos savo praktikoje netaikė, bet, kaip rašo K. Rudestam (1998), jis buvo labai arti jos, sakydamas: „Sapnus apibūdinti sunku todėl, kad jie pasakojami žodžiais. Todėl, kalbėdami apie savo sapnus žmonės dažnai sako: „negaliu to apibūdinti žodžiais, bet galėčiau tai nupiešti“.

G. Jung’as žengė šį žingsnį – jis prašė savo pacientus piešti savo sapnus, fantazijas, svajones – meno priemone išreikštas simbolis turi ryšį su vidiniu žmogaus išgyvenimu. Simbolis dažniausiai atspindi pasąmoningus žmogaus išgyvenimo aspektus. Jie nėra pažinūs tiesiogiai ir neretai, kaip rašo G. Jungas, bendrai sunkiai apibūdinami, juolab dar sunkiau aiškinami. Nes yra labai individualūs, su giliu asmeniniu patyrimu susiję, giliai paslėptų, nesuvoktų žmogaus poreikių, norų, jausmų tolimi užšifruoti atspindžiai (personaliniai simboliai). Kolektyvinė pasąmonė, kuri skiriasi nuo individualios pasąmonės tuo, kad nepriklauso nuo konkretaus žmogaus patyrimo, o talpina savyje pirminius išgyvenimų modelius – archetipus, produkuoja universalius simbolius – pagal Jungą – tai bendrų visiems žmonėms, pirminių išgyvenimų simbolinės išraiškos.

Kita meno terapijos pakraipa atspindi humanistinės terapijos mokyklų pažiūras. Jai artimesnės ir geštaltinės terapijos dvasioje vedamos meno terapijos grupės. Jose
labai daug dėmesio skiriama grupės narių aktyvumui, įsitraukimui į meninės išraiškos procesą, pojūčių ir jausmų, kylančių piešimo metu, aptarimui; kiek mažiau – piešinių turinio prasmės analizei.

Egzistenciškai orientuota meno terapija nukreipta į gilesnį egzistencinių problemų suvokimą. Meno terapija – unikali priemonė, galinti padėti žmogui sužinoti ir priimti tiesą apie save (Bruce L. Moon, 1990). Meilė, mirtis, kančia, laisvė, atsakomybė, prasmė – šių ir kitų pagrindinių egzistencialų išgyvenimą, meno terapija sušvelnina savo galimybe kalbėti apie juos simboliais ir metaforomis, išreiškiant juos grafiškai ir spalvomis. Tai sumažina kalbėjimo nerimą ir leidžia arčiau išgyventi jų buvimą, pajusti savo ir kitų santykį su jais. Metafora pacientui padeda geriau atskleisti, ištirti save, sutelkti savo vaizduotės, kūrybingumo galią ieškant sprendimų apie savo gyvenimo reikšmes ir prasmę.

Šiuo metu meno terapeutai yra atskira ir pripažinta psichoterapijos praktikų dalis, kurie leidžia savo profesinius leidinius, rengia seminarus, konferencijas. Meno terapija, apibūdinant plačiau, dažniausiai dalijasi į dvi kryptis: socialinės reabilitacijos – darbo terapijos (psichoterapijos vaidmuo joje nedidelis, užsiėmimus dažniausiai veda meninį išsilavinimą turintys specialistai) ir į meno terapijos (dominuoja psichoterapiniai tikslai, užsiėmimus veda psichoterapinį išsilavinimą turintys specialistai).

Atskirai norėčiau paminėti terapija per saviraišką, kurią labai subtiliai aprašė rusų psichiatras M. E. Burno (1989), ir kuri, nors atskleidžia giliai psichiatrinio požiūrio į pacientų sutrikimus poziciją, tuo pat metu yra labai turtinga ir spalvinga psichiatrinių pacientų saviraiškos įvairiomis meno priemonėmis studija.

Dažniausiai taikoma priemonės meno terapijos procese – piešimas (pieštuku, anglimi, kreidomis), tapymas (akvarele, guašu ir kt.). Šiame straipsnyje meno terapija vadinsime piešimo ar tapymo procesą grupėje, kurio pagalba ir kurio metu išsakomi vaizdiniai, asociacijos, fantazijos, mintys, jausmai, interpretacijos apie piešinius, atliekama profesionali ir neprofesionali šių piešinių analizė, kuri siejama su piešinio autoriaus asmenybe, gyvenimu, santykių sistema. Šis procesas tampa terapiniu, kai padeda atskleisti piešinio autoriaus išgyvenimus, vidinius konfliktus, paslėptus jausmus, asmenybės vystymosi etapus, pozityvaus keitimosi potencijas, leidžia suvokti jas pačiam piešinio autoriui ir padeda jam keistis pozityvia asmenybei linkme.

Svarbiausios sąvokos

Simbolis – suvokiamas, įvardintas vaizdinys, reikšmė, kuris atspindi gilesnius, pasąmoningus, nesuvoktus jausmus, poreikius, norus, impulsus. Pagal E. Fromą, simbolis meno terapijoje – dažniausiai universalus, nes tarp simbolio reikšmės ir to, ką jis reiškia yra ryšys. Meno terapijoje universalios simbolių reikšmės susijusios su konkrečiais žmogaus išgyvenimais, konfliktais, jausmais. E. Fromas rašė: „Pažvelkime, ką simbolizuoja ugnis. Kaip užburti žiūrime į židinį, nes tam tikros ugnies savybės veikia mus. Pirmiausiai – jos judrumas. Ugnis visą laiką keičiasi, juda, bet išlaiko ir pastovumą. Ugnis nesimaino, nuolatos keisdamasi (…). Ugnis – tai jėga, energija, grakštumas ir lengvumas. Ugnis nuolatos šoka, o jos energija neišsenka. Kai mes naudojame ugnį kaip simbolį, mes apibūdiname savo vidinę būseną (…) kaip energingą, dinamišką, lengvą.“

Būtų paprasta, jei visi simboliai turėtų tik vieną reikšmę. Bet taip nėra, o tai ir sudaro vieną sudėtingiausių terapinės analizės aspektų. E. Fromas tęsia toliau: „Ugnis židinyje leidžia pajusti gyvybingumą, šilumą, malonumą. Bet kai mes matome liepsnojantį namą ar mišką, išgyvename nesaugumą ir baimę, savo bejėgiškumą prieš stichiją. Tokiu būdu, simboliškai, ugnis gali reikšti baimę, bejėgiškumą, gali atspindėti griaunamąsias žmogaus galias“. Simboliai visuomet daugiareikšmiai.

Metafora – perkeltinės prasmės panaudojimas, paslėptos reikšmės atskleidimas perkeltiniu būdu, kai psichiniai išgyvenimai, išreiškiami per analogiją, sugretinimą, tapatinimą su kitais reiškiniais.

Materializacija – jausmų, išgyvenimų, minčių pavaizdavimas materialiu (realiai apčiuopiamu, matomu, girdimu) būdu – pvz., piešiant ant popieriaus, suteikiant jiems spalvas, formas, „įgarsinant“ piešinio personažus ir pan. Piešinius galima keisti, papildyti, suplėšyti – t.y. su pavaizduotais juose objektais galima atlikti eilę fizinių veiksmų, materializuojančių psichinius išgyvenimus, kartais net savo forma ir tam tikra apeigine dvasia, galinčių priminti ritualų vaidmenį.

Ritualai – specifiška, stereotipiška, nustatyta apeiginių veiksmų tvarka, kuri atliekama siekiant norimų tikslų (pvz., įveikti baimę). Yra sąlygoti kultūros, tradicijų, bendruomenės/visuomenės išsivystymo lygio. Atspindi magiškąjį terapijos aspektą. Vienas iš akivaizdesnių ritualizuotos materializacijos pavyzdžių meno terapijoje, kurį sėkmingai galima taikyti vaikiškų baimių psichoterapijoje – trukdančios sėkmingai gyventi psichinio gyvenimo dalies, pavyzdžiui, naktinės baimės, įveikimas tokiu veiksmu – ritualu: nupiešiamas padaras, kuris kelia baimę, o po to, iškilmingai, šis piešinys sudeginamas ar nuskandinamas, ar suplėšomas, lydint šį procesą
įtaigos žodžiais. Pavyzdys:

Pacientas R. (6 metų) pradėjo bijoti miegoti vienas, nors anksčiau jau buvo įpratęs tai daryti. Ši baimė atsirado po to, kai jo tėvai nusipirko videomagnetofoną ir vaikas spėjo pažiūrėti kelis siaubo filmus. Labiausiai jį išgąsdino King Kongas… Vakarais jam buvo baisu eiti miegoti, nes iš po lovos galėjo pasirodyti King Kongas, be to, King Kongienė ir dar King Kongiukai… Nupiešus visą šią baisybių šeimyną, susiruošėme juos sudeginti. Staiga R. kiek sutrikęs pranešė, kad jam truputį gaila šios šeimynos, nes gal jie ne tokie ir blogi… Ką daryti? Sugalvojome, kad paversime juos lietaus lašeliais ir paleisime į upę, tegul plaukia kuo toliau. R. nupiešė keturis lietaus lašus kurie įkūnijo visą King Kongų šeimyną, ir mes kartu nunešėme juos į upę. Naktinė baimė praėjo.

Vaizdiniai – žmogaus „aš“, jo žmogiškoji esmė, asmenybės ypatumai visuomet atsispindi jo vaizduotės produkcijoje, piešiniuose. Tai sąlygoja projekcijos mechanizmas.

Projekcija – platesniąją šio psichinio fenomeno prasme – kaip viso suvokto ir nesuvokto vidinio psichikos turinio atspindys išorinėje veiksmo erdvėje (šiuo atveju – piešinyje). Piešinyje, kaip reta, atsispindi realių vidinių išgyvenimų, konfliktų, paslėptų jausmų „grafika“. Kartais – tai tiesiog žemėlapis, kuris leidžia suprasti ir geriau orientuotis vidinėje žmogaus santykių erdvėje. Iliustratyvi paciento P., 14 metų, istorija:

Pacientą atvedė tėvas, paaiškinęs, kad sūnus turi įkyrių minčių. Paliktas kabinete P., nieko taip ir nepasakęs, staiga, pradėjo verkti ir raudojo nesustodamas 15 minučių. Išsiverkęs, pagaliau, paaiškino – tėvai, prieš einant čia, liepė užsidėti ne jo mėgstamas kelnes… P. papasakojo ir daugiau dalykų, kurie vertė jį jaustis labai nelaimingu, nes viskas vykdavo ne taip kaip jis nori ir įsivaizduoja. P. dėl to buvo nepatenkintas ir savo draugais. Vėliau, kai P. pradėjo lankyto meno terapijos grupę, vienas piešinys labiausiai atskleidė labai išreikštą P. egocentrizmą (viršijantį ir būdingą paaugliams): užsiėmimo tema buvo „Aš tarp žmonių“. P. nupiešė save didelio raudonu skrituliu piešinio centre, o aplink save, ratu išdėstė visus kitus spalvotus skrituliukus, kurie simbolizavo kitus žmones ir sukosi aplink jo „aš“ kaip planetos apie saulę. Tokia vidinė tarpasmeninių santykių visata, žinoma, trukdė pacientui užmegzti normalius jo paaugliškam amžiui santykius. Šis piešinys padėjo P. geriau pamatyti kaip priima kiti jo įsivaizdavimą, kad jis – visatos centras…

Universalios sąvokos ir procesai meno terapijoje

Galimybė išreikšti savo paslėptus (slegiančius, nepriimtinus ir pan.) jausmus. Pats piešimo procesas veikia atpalaiduojančiai. Tai pripažįsta dauguma meno terapijos grupių dalyvių:

„Keista, atėjau toks pavargęs, suirzęs ir piešti nenorėjau, bet paišiau paišiau, ir nuovargis su visais nervais lyg pro pirštus ant popieriaus išsiliejo…“

Galimybė išreikšti nesuvoktus vidinius konfliktus ir jausmus. Pacientė V. per meno terapijos grupės užsiėmimus iš pradžių daugiausiai tylėdavo. Piešdavo nuo visų nusisukusi, kampe, lyg užspaustas žvėriukas. Iš visų piešinių visuomet žvelgė pilkos ir liūdnai skausmingos formos ir spalvos. Apie savo piešinius klausydavo labai įdėmiai bet ir labai įsitempusi, niekuomet neatsiliepdavo, kaip ją veikia kitų grupės narių mintys ir jausmai apie jos piešinius. Piešiant tema „Mano pyktis atrodo taip“, V. elgėsi įprastai. Tačiau grupės narių reakcija į jos piešinį pakeitė jos elgesį ir tolimesnį santykį į daug ką (pateikiu visų grupės narių pasisakymus):

„Į šį piešinį bijočiau užeiti. Čia kažkas labai baisaus ir didelio. Tai labai man primena didelį juodą ir baisų vorą, kuris apraizgęs laiko kažką šviesaus. Bet juk čia tik dalis to baisaus juodo padaro, žiūrėkit, jo didelė dalis lieka lapo apačioje – jis lyg iš lėto ropščiasi į viršų. Kai žiūriu į šį piešinį man darosi neramu…“

Vėliau, pacientė V. dažnai sakydavo – tada, kai piešėme pyktį, aš pirmą kartą gyvenime supratau, kokia esu pikta ir kad kiti tai gali jausti. Anksčiau aš galvojau, kad tik aplinkiniai žmonės yra labai pikti.

Specifinio (saugesnio, empatiškesnio) kontakto grupėje sukūrimas. Bendravimas meno terapijos metu vyksta per piešinius. Grupės nariai dažniausiai žiūri į vienas kito piešinius ir kalbasi per juos. Rečiau kreipiamasi tiesiai vienas į kitą. Tai visuomet palengvina bendravimą sunkiau į kontaktą einantiems grupės nariams. Bet iš kitos pusės, grupės nariai labai susikaupę ties aptariamu piešiniu – ir šia prasme, yra labai arti vienas kito jausminio pažinimo.

Psichodiagnostinis vaidmuo. Piešiniai, jų dinamika užsiėmimų metu, leidžia pažvelgti į juos ir kaip tam tikrą projektyvią medžiagą, kuri praneša apie gilesnes pacientų problemas, jiems būdingus simptomus (nerimo lygį, depresiją), jų dinamiką. Visuomet susidaro vaizdas apie pacientų asmenybės integracijos, brandos lygį, piešiniai ryškiai atspindi grėsmingus ribinius pacientų išgyvenimus.

Taikymo sfera

Meno terapijos istorija liudija, kad dažniausiai meno terapija buvo taikoma sunkiai sergantiems psichiniams ligoniams, vaikams, paaugliams, gynybiškiems pacientams – t.y. visais tais atvejais, kai įprastas verbalinis kontaktas
buvo mažiau sėkmingas.

Psichiatriniai ir psichoterapiniai pacientai. Specifinė meno terapijos galimybė – palengvinti kontaktą ir padidinti grupės narių saviraiškos potencialą ir apsprendė, kad meno terapija ir dabar dažniausiai taikoma gydant sunkius psichinius ligonius, žmones su giliomis asmenybės ir bendravimo problemomis, kuriems saviraiška ir galimybė geriau suprasti save ir kitus yra vieni pagrindinių poreikių. Griežtų priešparodymų, vedant meno terapijos grupę profesionaliam psichoterapeutui, nedaug. Jei su pacientu įmanoma bent dalinai realiai kontaktuoti, jei jis nėra aktyvios psichopatologijos pike, neturi santykio idėjų kliedesių, neišgyvena gilios psichologinės krizės, kurios metu vos orientuojasi aplinkoje, meno terapija gali būti taikytina. M. Burno (1989) įspėja dėl meno terapijos taikymo giliai depresiškiems, apatiškiems pacientams jei jie lanko grupę kartu su mažesnius sutrikimus turinčiais pacientais – kontrastas, kurį gali patirti giliai depresiškas pacientas, lygindamas save su kitais sėkmingais saviraiškoje besidžiaugiančiais žmonėmis, gali būti jam per sunkus, ir dar labiau padidinti jo nevisavertiškumą. Profesionalus psichoterapeutas turėtų numatyti ir profesionaliai kontroliuoti tokius faktorius arba tiesiog nesudaryti sąlygų jiems atsirasti.

Meno terapija leidžia kartais išlaisvinti labai intensyvius jausmus. Profesionalus psichoterapeutas visuomet bus atsargus ir numatantis tokias galimas reakcijas, bei joms pasiruošęs. Tai labai svarbu, nes kartais pacientas pats gali neatlaikyti didelio emocinio krūvio, kuris netikėtai ima veržtis iš jo (K. Rudestam, 1998). Tai gali neigiamai įtakoti ir kitų grupės narių savijautą, nes jie gali būti nepajėgūs ir nepasiruošę priimti kažkieno labai stiprius ir skausmingus jausmus.

Psichoziniai pacientai gali išreikšti piešiniais neretai žymiai daugiau, negu gali patys apie tai suvokti, bet dažnai jiems nepavyksta integruoti į savo patyrimą nei piešinio turinio, nei analizės, nei kitų grupės narių įžvalgų. Tokį procesą būtinai turi kontroliuoti profesionalus psichoterapeutas, sugebantis išlaikyti meno terapijos grupės erdvę įmanomos realybės rėmuose ir mokantis subtiliai elgtis su iracionalia psichozinių pacientų piešinių ir pačių pacientų elgesio realybe.

Sveiki žmonės, motyvuoti darbui meno terapijos grupėse. Paprastai tai žmonės, kurie turi polinkį meninei išraiškai ar tiesog prijaučiantys tokiai pasaulio pažinimo ir saviraiškos formai, motyvuoti pažinti savo išgyvenimų turinį ir prasmę, ieškantys būdų kaip išreikšti tai sau ir kitiems. Tokių žmonių labai daug ir tai plečia meno terapijos taikymo poreikį.

Besimokantys. Dalyvavimas meno terapijos grupėje, mokantis psichoterapijos, labai praturtina ir pagilina asmeninį patyrimą, išplečia psichikos fenomenų pažinimo būdus. Meno terapijos užsiėmimai studentams, kurie studijuoja su parama, pagalba žmonėms susijusius mokslus (psichologiją, socialinį darbą, mediciną ir pan.), savanoriams, kurie ketina rimčiau dirbti psichologinės, socialinės paramos srityse leidžia saugioje ir kūrybingoje atmosferoje geriau pažinti save, kontaktų tarp žmonių ypatumus, leidžia arčiau pajusti žmogaus jausmų ir vidinių konfliktų pasaulio įvairovę.

Grupės sudarymo principai, darbo forma, trukmė

Sudarant meno terapijos grupes, galioja beveik visi tradiciniai psichoterapinių grupių sudarymo principai. Specifinių ypatumų nėra daug.

Meno terapijos grupės trukmė truputį ilgesnė, palyginus su dažniausiai praktikoje priimta pusantros valandos grupine sesija. Piešimo procesui paprastai skiriama 15-30 minučių ir piešinių aptarimui maždaug pusantros valandos.

Grupės dalyvių skaičius priklauso nuo grupėje keliamų tikslų – jis gali būti įprastas visoms terapinėms grupėms (maždaug 11 žmonių), tačiau, kaip rodo mano praktika, subtilesnis ir gilesnis aptarimas įvyksta, kai grupėje dirba maždaug 7 žmonės. Piešiniai, tapdami grupės rato dalimi, užima ir daugiau laiko – yra žmogus, kuris kalba ir yra jo piešinys, kuris taip pat „kalba“.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 3066 žodžiai iš 10008 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.