Dailės terapija
5 (100%) 1 vote

Dailės terapija

TURINYS

Turinys 2

Įvadas 3

Dailės terapijos taikymas 4

Piešinys – vartai į vaiko pasaulį 6

Dailės terapijos poveikio aspektai 8

Išvados 12

Naudota literatūra 13

ĮVADAS

Nuo seniausių laikų menas laikomas viena svarbiausių žmogaus saviraiškos priemonių. Kuriant atsiskleidžia mūsų vidinis pasaulis, nuotaikos, jausmai, santykis su mus supančia aplinka ir kitais žmonėmis. Tačiau tik nedaugeliui žinoma, kad kūryba – tai ne tik malonus laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir efektyvus psichoterapinio gydymo metodas, galintis padėti atsikratyti daugelio sveikatos sutrikimų.

Sunkiomis progresuojančiomis gyvenimo būdą koreguojančiomis fiziškai ir dvasiškai žalojančiomis ligomis sergantys asmenys neretai užsisklendžia savyje, vengia rodyti kitiems savo jausmus, neigiamas emocijas, išgyvenimus slepia sielos gelmėse. Tokiu būdu gali padėti meno terapija. Yra nustatyta, kad meno terapija veikia ne tik dvasinę žmogaus būseną. Ji gerina regos ir judesio koordinaciją, atkuria ir vysto sutrikusią motoriką.

Šiuo metu yra žinoma nemažai įvairių dailės terapijos formų ir metodų, kurie pasirenkami atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus poreikius. Siekiant didesnio efektyvumo, metodai nuolat keičiami, tobulinami. Skirtingų gydymo formų taikymas turi ne tik ne vienodus tikslus, bet ir skirtingą – didesnį ar mažesnį-psichoterapinį poveikį. Viena iš meno terapijos išraiškos būdų yra dailės terapija.

Darbo tikslas: išsiaiškinti dailės terapijos poveikio aspektus.

Darbo uždaviniai:

1. patyrinėti teorinę literatūrą;

2. aptarti dailės terapijos poveikio aspektus;

3. pateikti išvadas.

DAILĖS TERAPIJOS TAIKYMAS

Dailės terapija yra palyginti naujas dalykas. Išskyrus nedidelę grupelę specialistų, jos tikslai bei idėjos daugeliui nėra žinomi ir suprantami

Paprastai kalbant, dailės terapiją galima apibrėžti kaip dailės ir kitų vaizdinių priemonių naudojimą gydant. Bet aišku, kad ši veikla – pradedant vaiko keverzojimu, kuriuo jis išreiškia save, baigiant proto negalę turinčio žmogaus lipdymu ar sunkia depresija sergančios moters tapymu -,yra labai sudėtinga.

Dailės terapijos specialistai dirba savo kabinetuose, studijose arba ligoninėse, kur priklauso iš įvairių specialistų suburtai komandai. Jie gali dirbti individualiai arba su grupėmis, taikydami įvairius dailės terapijos metodus. Darbo sąlygos esti labai įvairios, nelygu darbo vieta, teorinės pažiūros, terapijos tikslai, žmonės, kuriems taikoma dailės terapija, darbo sąlygos, personalo bendradarbiavimas ir pan.

Apskritai dailės terapijos užsiėmimai yra padalyti į dvi pakopas. Pirmoji apima tapymą arba kitokią kūrybinę veiklą, kurios metu ligoniai pradeda mąstyti, gilintis į save ir užsisklendžia, ir dėl to jaučiamas atskirumas ir susvetimėjimas. Paskui vyksta diskusijos, kurių metu daugiausia kalbama apie patį dailės darbo atlikimo procesą, ką klientai tuo metu jaučia, kaip darbas atspindi jų išgyvenimus ir kaip iš viso vaizdų kūrimo procesas yra susijęs su konkretaus individo situacija. Taip dirbantis dailės terapijos specialistas pirmiausia turi nuspręsti, koks bus terapijos pobūdis, ypač ar ji bus nukleipiamoji, ar ne. Kai kurie dailės terapijos specialistai dirba neduodami jokių nurodymų. Pasirinkti temą paliekama pačiam ligoniui, skatinant jį reikštis laisvai, nesivaržyti, kad ir ką rinktųsi. Tai tarsi per dailę išreiškiamų „laisvųjų asociacijų“ būdas.

Dailės terapijos dirbant su grupėmis formos gali būti įvairios, bet visuomet, pasitelkus dailės darbą kaip akcentą, pasiekiama ryški ir veiksminga grupės dinamika. Projekcinėse dailės grupėse temos siūlomos siekiant sukurti bendrą struktūrą, kuriai kiekvienas grupės narys priskiria savo asmeninę reikšmę. Bendra tema skatina analizuoti ir save, ir grupę. Grupės yra savarankiškos, jeigu daugelis narių pripažįsta vienas kito indėlį. Grupės procesas yra labai veiksmingas, nes kiekvienas jos narys daugiau ar mažiau prie jo prisideda. Kartais juntamas regresas ir slopinimas, kai suaugę žmonės, susidūrę su galimybe piešti, susieja tai su vaikyste ir dažniausiai su nesėkmėmis dailės pamokose.

Labiau specializuota dailės terapijos forma yra darbas su šeima. Dailė yra pasitelkiama kaip bendravimo priemonė, teikianti nepaprastą galimybę stebėti, kaip šeima funkcionuoja ne tokioje formalioje situacijoje, kai mažiau priklauso nuo įsigalėjusių kontrolės mechanizmų bei elgesio šablonų. Žmogaus piešiniai parodo, kaip jis supranta šeimą – grupę žmonių, kuriuos sieja ne bendri simptomai arba prastas prisitaikymas, bet kurie tiesiog gyvena kartu kaip vienetas jau daug metų, – ir kaip tas žmogus suvokia savo vietą joje.

Dirbdami ir su pavieniais žmonėmis, ir su grupe, dailės terapijos specialistai yra ir šio proceso dalyviai, ir stebėtojai. Dirbdamas kartu ir aptardamas užsiėmimų metu sukurtus darbus, terapeutas turi padėti žmogui juos suprasti. Tai nėra tiesioginė analizė ar interpretacija, bet bendri asmens ir terapeuto siūlymai, kaip reikėtų aiškinti, ką reiškia pavaizduoti dalykai. Dailės formos vientisumas ir konkretumas yra aiškiai regimas terapeuto veiklos laukas, kuriame išryškėja tam tikri akivaizdūs pradiniai interpretacijos taškai. Tačiau interpretuoti reikėtų atsargiai, nes, nepaisant akivaizdžių tokio
apčiuopiamo objekto pranašumų, meno formos yra kalbėjimas labai skirtingais lygmenimis, o tai paprastai padidina riziką suklysti arba klaidingai suprasti. Pavyzdžiui, juodą dėmę piešinio kampe galima klaidingai palaikyti blogio simboliu, nors ji galėjo atsirasti užtiškus dažų arba dėl menko įgudimo. Net ir labai patyrę dailės terapijos specialistai negali būti iki galo tikri, kad interpretuoja teisingai, jeigu pats klientas aktyviai į tai neįsitraukia ir nebendradarbiauja. Kadangi piešinys yra savitas, būdingas „dailininkui“, tai tik šis ir gali geriausiai perprasti jo reikšmę. Terapeutas dėl to turi pirma paprašyti kliento pamėginti paaiškinti piešinio turinį ir reikšmę, kuri paskui toliau analizuojama bendraujant su terapeutu ir galbūt jam interpretuojant.

Dailės terapijos specialisto meistriškumas ir jo pastangų efektyvumas priklauso ne vien nuo gebėjimo įsiterpti ir padėti interpretuoti piešinį ar kitokį kūrinį. Labai svarbu ir terapeuto pasirinktos medžiagos. Tinkamų priemonių, iš kurių terapeutas gali rinktis ir kurios turi ypatingų terapinių savybių, yra daug: tai gali būti dažai, molis, smėlis, pieštukai, koliažas arba „šlamštas“. Šių medžiagų įvairiapusiškumas teikia begalę galimybių, o pasirinkimą lemia tai, kas yra klientas, kokią terapijos stadiją pavyko pasiekti ir kokius pagrindinius sunkumus reikia padėti įveikti. Taigi viskas turi būti iš anksto kruopščiai suplanuota ir apgalvota.

Užsiėmimo rezultatas yra tiesiogiai susijęs su tiksliu ir kruopščiu planavimu. Iš dalies jį lemia pirmoji dailės terapijos pakopa. Tai toji akimirka, kai terapeutui paaiškinus žmogus pradeda lieti dažus ant popieriaus. Terapiniu požiūriu tai nepaprastai svarbu, nes kiekvienas ženklas yra nepakartojamas, asmeniškas atsidavimas tuščiam popieriaus lapui.

PIEŠINYS – VARTAI Į VAIKO PASAULĮ

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1110 žodžiai iš 3696 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.