DAILĖS TERMINŲ AIŠKINAMASIS ŽODYNĖLIS
ABSTRAKCIONIZMAS – (lot. Abstracio – nutolimas) XX a. modernistinės dailės kryptis – nedaiktiškoji dailė. Nevaizduojami realūs daiktai, o suabsoliutinama meninės formos elementai – linija, spalva, faktūra.
AKADEMIZMAS – (pranc. Academizme) dailės kryptis, susiformavusi XV – XIX a. pagrįsta antikos ir renesanso meno išorinių formų kanonais (taisyklėmis).
ALLA PRIMA – (fapresto – it. Iš karto, greitai) tapybos technika, kuomet tapoma greitai, dažniausiai net be piešinio.
AMPYRAS – (pranc. Empire – imperija) vėlyvojo klasicizmo, XIX a. pr. Napaleono I laikmečio dailės stilius. Būdinga simetriškos monumentalios formos, puošnus dekoras, vaizduojami valdžios simboliai – laurų vainikai, ereliai, karo trofėjai.
ANIMALISTINIS ŽANDRAS – (lot. animal- gyvulys) dailės žandras, apimantis gyvulius ir žvėris vaizduojančius kūrinius.
ANTIKINIS MENAS – (lot. Antiquus – senovinis) senosios Graikijos ir Romos tobulos formos menas.
APLIKACIJA – (applicatto – pridėjimas) meninių vaizdų kūrimo būdas iš įvairiaspalvių medžiagų skiaučių , priklijuotų ar prisiūtų prie kitos medžiagos pagrindo.
ARABESKA –( it. Arabesco – arabiškas) atilizuotų augalinių ir geometrinių motyvų ornamentas.
AŽŪRAS – (pranc. Ajoure – kiaurinis) dekoratyvinis raštas, išryškintas peršviečiamomis kiaurymėmis.
BARELJEFAS – (pranc. Bas-relef – žemas reljefas) skulptūrinis plokščias reljefas, kurio plastinis vaizdas iškilęs iš sienos mažiau kaip pe pusę vaizduojamojo oblekto apimties.
BAROKAS – (it.barocco – keistas, įmantrus ) XVII – XVIII a. Europos menas. Būdingas formų kreivalinijinis dinamiškumas, gausu efektyvių puošybinių elementų.
BATALINIS ŽANRAS – (pranc. Bataille – mūšis) dailės žanras, vaizduojantis karo žygius, mūšius, karių didvyriškumą.
BIZANTIJOS DAILĖ – VI – XV a. Bizantijos menas, glaudžiai susijęs su stačiatikių kultu. Architektūrai būdinga centrinio plano pastatai su kupolais.Dailėje vyrauja mozaikos,freskos, ikonos.
DADAIZMAS – (pranc. Dada – žaislinis arkliukas); dadaistai neigė estetikos normas ir savo veiklą grindė anarchizmu, ironija. Dailei būdinga koliažas iš įvairių atliekų, pramoninių gaminių.
DAILĖ – meno šakos, kurioms būdingi regimieji erdviniai ir plokštuminiai vaizdai. Apima vaizduojamąją ir taikomąją dailę. Artimai siejasi su architektūra, dizainu, fotografija.
DEKORATYVINĖ DAILĖ – (pranc. Decorative) dailės rūšis, padedanti meniškai formuoti žmogaus sukurtą daiktiškąją aplinką – pastato interjerą, eksterjerą, medžio, metalo ir kitų medžiagų dirbinius.
DIPTIKAS – ( gr. Diptychos – dvigubas) vieno sumanymo jungiami du paveikslai, papildantys vienas kitą.
DIZAINAS – (angl. Desing – projektuoti, projektas) daiktinės aplinkos projektavimas. Ypatingas dėmesys pramonės gaminių meniniam apipavidalinimui.
EKLETIKA – formalus mechaniškas įvairių stilių elementų junginys.
EKSPREZIONIZMAS – (pranc.expressionizme – išreiškimas) XX a. Pradžios meno srovė. Ekspresionistai teigė,kad menas – tai kūrėjo emocijų išraiška, kuri žadina įvairias pasąmonės būsenas.
EKSTERJERAS – (lot.exterior – išorinis) pastato išorė.
ENKAUSTIKA – Antikos tapyba vaškiniais dažais.
ESTAMPAS – (pranc.estampe – atspaudas) lakštinės grafikos kūrinys. Rankomis raižyto medžio, metalo, linoleumo, akmens atspaudas.
EXLIBRIS – (lot. Ex libris – iš knygų) grafikos žanras. Meniškas popieriaus lapelis su knygos savininko asmenvardžiu.
FOVIZMAS – (pranc.fauvizme – laukinis) modernistinės tapybos kryptis, kuriai būdinga dekoratyvumas, ryškio, kontrastinės spalvos, plokštuminė kompozicija, linijų ritmingumas.
FRESKA – (it.al fresco – ant šviežio, neišdžiūvusio) sienų tapybos technika. Tapoma ant drėgno tinko kalkiniu vandeniu praskiestais dažasis.
FUNKCIONALIZMAS – XX a. Pradžios moderniosios architektūros kryptis, pagrįsta funkcinio tikslingumo estetika. Statinio ar daikto meninė forma yra tik jo praktinės funkcijos išraiška.
FUTURIZMAS – (lot. Futurum – ateitis) XX a. Pradžios dailės srovė, kurios vienas iš būdingiausių bruožų buvo siekis vaizdu perteikti kūno judesį, technikos dinamiškumą.
GOTIKA – Europos XII – XVI a.architektūros ir dailės stilius. Plastinei išraiškai būdinga ištęsta vertikali konstrukcija (smailios arkos). Gausus skulptūrinis dekoras.
GRAFIKA – (gr.graphikos – nupieštas) vaizduojamosios dailės šaka, kurios meninio vauzdo pagrindą sudaro piešinys. Svarbiausios meninio vaizdo kūrimo priemonės yra kontūrinė linija, toniniai deriniai, štrichas ir medžiaga.
GRIZAILĖ – (pranz.grisaille – pilkas) dekoratyvinė tapyba vienos spalvos tonais, dažnai imituojanti reljefą.
GROTESKAS – (pranc.grotesque – keistas, juokingas) meninio vaizdavimo tipas, pagrįstas fantastika, komizmu, gražaus ir bjauraus, juokingo ir baisaus, tikroviško ir neįtikėtino deriniais.
HIPERRELIZMAS – (pranc.hyper – priešdėlis, rodantis normos viršijimą) XX a. II p. Modernistinės dailės kryptis. Dailininkai tikrovę parodo nepaprastai tiksliai ir siekia kuo didesnio natūralistinio įspūdžio. Kūrinių vaizdai tiesiog fotografiški.
HORELJEFAS – (pranc. Haut reljef –
aukštas reljefas). Reljefas, kurio plastinis vaizdas iš plokštumos iškilęs daugiau kaip per pusę vaizduojamojo objekto apimties.
IMPRESIONIZMAS – (pranc. Impression – įspūdis ) XIX a. Pabaigos meno kryptis. Kūrybai būdinga trumpalaikių įspūdžių perteikimas spalva, nesilaikant aiškių, klasikinių vaizdo kontūrų, racionalios struktūros.
INTARSIJA – (it.intarsio) – medinių dirbinių dekoratyvinė inkrustacija kitos spalvos medžio ar kitos medžiagos intarpais.
INTERJERAS – meniškai suformuota ir apipavidalinta pastato vidaus erdvė bei jos įranga.
KANONAS – (gr.kanon – norma) meno taisyklių sistema, sąligojanti kūrinio kompoziciją, koloritą, vaizduojamojo objekto proporcijos visumą.
KERAMIKA – (gr. Keramikė, keratos – molis) taikomosios, dekoratyvinės dailės šaka. Pagrindinė kūrinių žaliava – molis. Keramikos dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami ant rato, išdegami ir puošiami.
KINETINĖ DAILĖ – XX a. Modernistinės dailės kūriniai, kurie mechaniškai judinant keičia savo struktūrą erdvėje. Tai dažniausiai abstrakčios skulptūros, kurios dar vadinamos “mobilais”.