Planas:
1. Pirmieji dešifravimo darbai.
2. Pirmasis žmogus žengęs lemiamą žingsnį- Dešifravime.
3. Šių lentelių dešifravimas yra genialus žygdarbis.
4. Georgo Frydricho Grotefendo trumpa istorija.
5. Drotefendas įrodė, kad dantiraščio ženklams būdingos dvi pagrindinės kryptys.
6. Šampaljonas, heroglifų iššifruotojas, išgarsėjo visame pasaulyje.
Mokslo istorija rodo, kad tarp atradimų ir praktinio jų panaudojimo gali praeiti gerokai laiko.
Kaip tik tuo metu, kada Bota rinko, kopijavo ir siuntė i Paryžių ne tik skulptūras, bet ir keistu dantiraščiu išmargintas plytas ( nė patsai nesuprasdamas, kaip reikia tuos rašmenis skaityt ), daugelis Europos ir Priešakinės Azijos mokslininkų, savo kabinetuose įnikę į dešifravimo darbą, jau žengė pirmuosius sėkmingus žingsnius.
Sunku tuo patikėti, bet šitie vyrai jau daug metų savo rankose turėjo raktą perskaityti rašmenims tos karalystės, apie kurios paminklus Bota daugiau sužinojo tik dabar. (Lygiai prieš 47metus, jei skaičiuosime nuo tos dienos, kada išėjo Botos veikalas) Kad galėtų sėkmingai dirbti toliau, šifruotojai turėjo gauti daugiau įrašų, be to, įvairesnių ir nukopijuotų tiksliau, negu tie, kuriais iki šiol naudojosi. Dantiraščio šifravimo esmė buvo apčiuopta dar tada, kai Sargono rūmų sienos slypėjo žemėje, o apie Nineviją, kur Lajardas tik pradėjo kasinėti, žmonės žinojo nebent tiek, kiek galėjo paskaityti Biblijoje. O dabar, po pionieriško Botos žygdarbio, po Lajardo atradimų, po to, kai vienas drąsus anglas netoli tos vietos, kur darbavosi Lajardas, su lynais ir skrysčiais, nusileido ant stačios uolos ir nukopijavo dantiraščio tekstą, tiktai dabar nauji archeologų radiniai, dešifravimo rezultatai, nauji lingvistikos ir senovės istorijos atskleisti faktai gal per kokį dešimtmetį suteikė specialistams tokią daugybę duomenų, kad amžiaus viduryje mokslas jau lengvai galėjo analizuoti ir apibūdinti bet kokius archeologų atradimus.
Beje, labai įdomu pažymėti, kad žmogus, žengęs lemiamą žingsnį rašto iššifravimo baruos, tai padarė ne iš mokslinio smalsumo, ne iš noro pagarsėti kaip atradėjas. Jis buvo vokietis. 1802 m. dirbo Getingeno miesto mokykloje mokytojo pagalbininku, jaunas 27 metų vyras. Pirmąją dešimtį rašto raidžių jis iššifravo tokiu metodu, kurį žmonija visados laikys genialiu,-todėl, kad buvo sukirtęs lažybų!
Rašto tekstai mokslui žinomi nuo septyniolikto šimtmečio. Pirmąsias kopijas į Europą atsiuntė italų keliautojas Pietras dela Valė. 1693 m. Estonas veikale „Philosophical Transoctions“ cituoja dvi Flaurio, Rytų Indijos kompanijos Persijoje agento, nukopijuotas eilutes. Įspūdingiausių žinių apie tekstus ir paminklus, taip pat apie pačią šalį ir jos gyventojus parvežė Karstinas Nibūras. Šis hanoverietis buvo Danijos Frederiko V valdininkas. Nuo 1760 iki 1767 m. jis drauge su kitais mokslininkais keliavo po Rytų kraštus. Per vienerius metus išmirė visi ekspedicijos dalyviai, liko gyvas tiktai Nibūras ir drąsiai keliavo toliau vienas, paskui sveikas sugrįžo ir parašė knygą „Kelionė po Arabiją ir aplinkinių kraštų aprašymas“, kurią vėliau, žygio į Egiptą metu, nuolat nešiojosi Napoleonas.
Pirmosios dantiraščio tekstų kopijos, nepilnos, spragėtos, blogai perpieštos (dar XVIII amžiuje garsus anglų orientalistas Haidas sakė, jog tai akmenyje iškalti ornamentai, bet jokių būdu ne rašmenys), pateko į Europą įvairiais vingiuotais keliais daugiausia iš kraštų, pačiai Asirijai ir Babilonijai geografiškai niekados nepriklaususių. Beveik visos jos buvo padarytos už septynių mylių į šiaurės rytus nuo Širazo,- didžiuliame griuvėsių lauke, kurį jau ir Nibūras pagrįstai laikė senojo Persepolio likučiais.
Šitie griuvėsiai yra palikti kultūros, gerokai jaunesnės už tą, kurią penktajame XIX a. dešimtmetyje iškėlė į dienos šviesą Bota. Tai liekanos milžiniškų Darijaus ir Kserkso rūmų, kuriuos kadaise, kaip rašo Diodoras, sugriovė Aleksandras Didysis, „puotos metu būdamas jau visiškai be nuovokos“. Klitarchas, papasakodamas apie šią puotą, priduria: atėnietė šokėja taisa šokio įkarštyje pačiupo ant altoriaus liepsnojantį kuragalį ir sviedė tarp rūmų medinių kolonų. Įkaušęs Aleksandras su savo palyda pasekė jos pavyzdžiu. ( Droizenas „Helenizmo istorijoje“ šias reliacijas vadina „nepaprastai talentingu istorijos ir fantazijos kratiniu“.) Viduramžiais rūmuose dar viešpatavo islamo valdovai,o vėliau tarp griuvėsių jau tik avys ganėsi. Pirmieji keliautojai daugiausiai grobstė: vargu ar surastume didesnį muziejų, kuriame nebūtų Persepolio reljefų fragmentų. Flandenas ir Kosta griuvėsius nupiešė, o Andreas ir Štolcė 1882m. juos nufotografavo. Darijaus rūmai buvo virtę akmenų kirtykla, kaip ir Romos Koliziejus. Praėjusiame amžiuje griovimas tolydžio tiesiog kas dešimtmetis, smarkėjo. Pagaliau Čikagos universiteto Rytų institutas įgalėjo Ernestą Hecfeldą nuodugniai ištirti visą griuvėsių lauką. Nuo 1931 iki 1934 m. trukę darbai padėjo išsaugoti rūmų likučius.