ĮVADAS
Etika yra neribota atsakomybė už viską kas gyva.
ALBERTAS ŠVEICERIS (1875 – 1965)
Žmonių elgesys tarnyboje atliekant savo tiesiogines pareigas ir bendraujant su kolegomis, formuoja nuomonę apie mus. Tinkamą elgesį sudarytų darbštumas, sąžiningumas, sumanumas, komunikabilumas, kuris palengvintų bendravimą su įmonės vadovu ar kolegomis darbe. Kiekvienas pripažintų, jog darbe mes praleidžiame didesnę savo laiko dalį, palyginus su tuo laiku, kurį praleidžiame namuose su šeima ar draugais. Todėl darbo vieta įmonėje, organizacijoje kartais vadinama antraisiais namais, tai lyg atskira bendruomenė ir kaip, kitos bendruomenės funkcionuoja tada, kaip nariai darbštūs, pakantūs vieni kitiems. Kiekvienas praleisdamas tiek daug laiko kolegų tarpe turi išmokti valdyti savo emocijas, niekada neprarasti pareigos jausmo, atsakomybės ir reikėtų vadovautis visų moralių morale: elgis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. ( Pirmieji šaltiniai rodo, kad tai Jėzaus Kristaus žodžiai pasakyti ant upės kranto).
Mes dažnai susiduriame su įvairiomis situacijomis kai turime prieš pasakydami pagalvoti, ką reikia pasakyti, kaip elgtis, ką reikia rašyti, ar kaip apsirengti. Žmonės, kurie vadovaujasi etikos kodeksu, daug pasiekia. Šios žinios perduodamos iš kartos į kartą, jos turėtų būti instinktyvios, išugdytos tėvams padedant.
Kiekvienas iš mūsų norime dirbti ramioje atmosferoje, kad galėtume pasikliauti kolega, taip pat ir mes turime būti pasitikėjimo vertais, siekti tobulėjimo, gerbti savo kolegas, nes mus tai įpareigoja moralė, nepriklausomai nuo to ar mes jiems simpatizuojame ar jaučiame antipatiją. Mes juk žinome, kad kolega kalbėdamas šiurkščiai ir tuo labiau su kalbos klaidomis ar naudodamas nepriimtinus išsireiškimus, aplaidžiai atlikdamas savo tiesiogines pareigas, vėluodamas į tarnybą, būdamas neiškalbus ir nekreipdamas dėmesio į savo elgesį bei išvaizdą, mažai tikėtina, kad būtų paaukštintas pareigose.
Taktiškumas mūsų bendravime su vadovu ir su kolegomis daro tikrai didelę įtaką. Taktiškai atsisakydami kažko, ar taktiškai įspėdami kolegą, mes jo neužgausime ir neįskaudinsime.
Nepriklausomai nuo padėties įstaigoje ar organizacijoje kiekvienas mūsų turi elgtis tinkamai ir vadovautis profesiniu etiketu, visa tai tik kelia įstaigos įvaizdį.
1.VADOVU ELGESYS SU PAVALDINIAIS.
I. Volf (1996) teigia, kad sėkmės garantas firmai yra nepriekaištingi santykiai firmos viduje, taip pat su užsakovais, vartotojais, visuomene. Kiekvienas organizacijos, firmos vadovas rūpinasi savo firmos įvaizdžiu, todėl kelia tiek sau, tiek firmoje dirbantiesiems profesinio etiketo reikalavimus. Padorumas – verslininkystės etikos pagrindas. Būtų puiku, jeigu verslininkas savo veikoje vadovautųsi principu: firmos pelnas visų svarbiausia, bet jos garbė dar svarbiau. Ką tai reiškia? Tai laikymasis konkrečioje visuomenėje nustatytų padorumo normų, kurios nustato, ką galima daryti, o ko negalima daryti , kurios remiasi kultūrinėmis, dvasinėmis vertybėmis. Tačiau šiandieninėje Lietuvoje mūsų verslininkams reikia nueiti dar ilgą kelią, kad galėtų įsilieti į civilizuoto pasaulio verslininkystę. Gero elgesio pavyzdį turi rodyti vadovas ir tuo pavyzdžiu sekti kiti firmos darbuotojai.
Ką reiškia būti vadovu?
Būti vadovu reiškia, kad privalai prisiimti pilnai atsakomybę už firmą ir verslą, versle lydinčias sėkmes ir nesėkmes, taip pat už firmoje dirbančius žmones, tų žmonių gerovę ir visapusį aprūpinimą. Jeigu atmestume profesinę kvalifikaciją, ar vadovui reikalingas talentas? Ar galima tai išmokti?
Pasvarsčius galima pasakyti, kad iš dalies būti geru vadovu reikia kažkiek ir talento, bet visumoje būti geru vadovu galima ir išmokti. Juk kiekvienam iš mūsų jau vaikystėje yra įdiegiama moralės normos, vėliau su patirtimi, darbštumu, geranoriškumu, įvairiapusiškai tobulinantis mes įgauname naujų įgūdžių ir patirties.
Nuo vadovo asmeninių sugebėjimu iš esmės priklauso, kaip bus pradedamas bendravimas su darbuotojais. Vadovai privalėtų pelnyti darbuotojų pagarbą. Įžvalgus vadovas sugeba tiksliai ir visapusiškai įvertinti kolektyvo pajėgumą ir tiksliai sudaryti darbo planus. Vadovas prieš priimdamas į darbą naują darbuotoją turėtų apgalvoti kokį darbuotoją priimti į konkrečias pareigas, kad šis galėtų visapusiškai realizuoti save ir pasiekti geriausių rezultatų.
Viena iš pagrindinių vadovo funkcijų ar kitaip tariant darbo sudedamųjų dalių – yra bendravimas. Tai bendravimas su pavaldiniais, interesantais, užsakovais, tiekėjais ir t.t. Bendravimo instrumentas yra pokalbis, kurio metu yra svarbūs žodžiai pasakyti pašnekovui, pokalbio tonas ir tikslus minties išreiškimas.
Įstaigose bei organizacijose vyksta įvairūs susirinkimai ,kurių metu yra trumpai aptarimai darbo rezultatai, jų trūkumai ir perspektyvos. Šių susirinkimų metu vadovas išdėsto savo mintis apie atliktą darbą, nurodymas trūkumus ir atlikimo kokybę, nustato darbo atlikimo terminus, bet , kad gerai ir kokybiškai būtų atlikti darbai, vadovas turėtų:
● nustatyti realius darbo atlikimo terminus
● visuomet pagirti tuos, kurie gerai atlieka užduotis arba stengiasi tobulėti
● visus vertinti pagal nuopelnus ir nesisavinti svetimos šlovės
●
kritikuoti reikėtų tik tuomet, jei tai būtina ir pateisinama
tuo tarpu vadovo nurodymai turėtų būti:
● įvykdomi
● suprantami
● pagrįsti
● kontroliuojami
Išvadoje galime teigti, kad vadovo elgesys, manieros turi tiesioginės įtakos
kolektyve dirbančių žmonių produktyviam darbui, taip pat geros ar blogos atmosferos susiformavimui. (I.Volf, 1996)
2. ETIKOS PROBLEMOS.
Etikos problema – tai netinkamai padarytas sprendimas ar atliktas veiksmas, pažeidžiant nusistovėjusias asmeninės ar profesinės etikos normas.
Kiekvieną etikos normą galima vertinti keliais požiūriais: asmeniniu, profesiniu,organizaciniu,visuomeniniu.
Einantys visuomenės tarnautojų pareigas susiduria su daugybe etikos problemų.Su vienomis jų susiduriama dažniau nei su kitomis, vienos tampa visuomenei žinomos, apie kitas retai sužinoma.
Viešojo administravimo etikos tyrinėtojai tiesiog analizuoja atskiras etikos problemas, nebandydami jų klasifikuoti.Suvokdami etikos problemų unikalumą, visgi bando sugrupuoti etikos problemas.Toks grupavimas remiasi etikos problemų panašumu (piktnaudžiaujama ne tik turima valdžia, bet ir materialiniais, žmogiškaisiais ištekliais ir kt.). Etikos problemos sujungtos į tokias grupes:
• apgavystė
• korupcija
• piktnaudžiavimas
• interesų konfliktas
• seksualinis priekabiavimas
(G.Teusen,1997)
Apgavystė. Apgavystė (apgaulė) yra gana plati sąvoka.Apgaulės formos gali būti įvairios: informacijos slėpimas ar iškreipimas, melas, šmeižtas, agentų provokatorių naudojimas,”fiktyvių įrodymų” sukūrimas ir kt.
Veiksmai ar žodžiai, kuriais sąmoningai norima nuslėpti, iškreipti ar tik iš dalies atskleisti tiesą, suklaidinti, siekiant savanaudiškų tikslų, vadinami APGAVYSTE.
Daugelis apgaudinėtojų – ar tai būtų pavieniai asmenys, ar institucijos – teigia, kad tokios taktikos imasi apgaudinėjamųjų labui.Žmonių apgaudinėjimas jų pačių labui yra dvireikšmis dalykas.Dažnai pernelyg įvertinama galima nauda, nenumatoma galima žala, nepagalvojama, kaip apgaulė gali būti suvokta. Apgaulė pažeidžia žmones: jie gali pasielgti taip, kaip kitu atveju nebūtų pasielgę.Nukenčia ne tik apgaudinėjamasis, bet ir pats apgaudinėjantis asmuo ar institucija, nes pamažu prarandamas pasitikėjimas, atsiranda įtarumas ir nusišalinimas.Taip pasielgęs asmuo praranda integralumą, sumažėja jo galimybė ateityje atsispirti didesnių etikos problemų pagundai (korupcijai, piktnaudžiavimui ir kt.).