Darbo ir poilsio laikas1
3 (60%) 2 votes

Darbo ir poilsio laikas1

DARBO IR POILSIO LAIKAS

Darbo ir poilsio laikas yra atskiras darbo teisės institutas, kurį sudaro du poinstitučiai – darbo laikas ir poilsio laikas.

Istoriškai darbo laiko trukmė buvo vienas iš akstinų, gerokai paskatinusių darbo teisės išsivystymą. Kiekvieno darbdavio interesas, kad už tą patį darbo užmokestį darbas būtų atliekamas kuo ilgiau, o darbuotojas suinteresuotas priešingai, kad darbas truktų kuo trumpiau.

Ilgą laiką darbo trukmė nebuvo ribojama.Tik XIX a. pabaigoje, sena darbuotojų svajonė mažinti darbo laiko trukmę pasiekė teigiamų rezultatų ir po to, kai TDO 1935 metais priėmė konvenciją Nr. 47 Dėl darbo laiko sutrumpinimo iki 40 valandų per savaitę, ratifikavo ir Lietuva.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 str., įtvirtindamas teisę į poilsį, kartu preziumavo ir darbo laiko trukmės teisinę reglamentaciją, kuri buvo realizuota Žmonių saugos darbe įstatyme.

Dirbant pagal darbo sutartį ir norint teisingai įtvirtinti reikiamą darbo matą ir apriboti jo trukmę užtikrinant darbuotojui poilsio laiką sugaištoms jėgoms atstatyti, būtina darbo laiko teisinė reglamentacija.

Taigi, Lietuvoje normalus darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę. Maksimalus darbo laikas (kartu su viršvalandžiais) per 7 dienas neturi viršyti 48 valandų. Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti 8 darbo valandų. Išimtys gali būti nustatytos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kolektyvinėmis sutartimis.

Teisę į poilsį, kaip vieną pagrindinių žmogaus teisių, nustato daugelis teisės aktų, galiojančių Lietuvoje: tarptautinės deklaracijos ir konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucija, darbo įstatymai.

Šiame savo darbe bandysiu plačiau paanalizuoti dirbo ir poilsio laiką, jų rūšis bei tvarką.

1. DARBO LAIKO SĄVOKA IR STRUKTŪRA

Darbo laikas – tai kalendorinio laiko dalis, kurios metu darbuotojas, laikydamasis vidaus darbo tvarkos, darbo grafiko ar darbo sutarties sąlygų, privalo vykdyti savo darbines pareigas.

Darbo laikas gali būti suprantamas dvejopai:

1) tai teisinių darbo santykių turinio dalis. Teisiniai darbo santykiai yra tęstiniai. Darbo laikas, kaip ir darbo užmokestis, materialioji atsakomybė ir kita, yra sudedamasis teisinių darbo santykių elementas;

2) tai darbo normos kriterijus, darbo užmokesčio matas ir kt.

Į darbo laiką įskaitomas ne tik faktiškas darbo funkcijų vykdymas, bet ir kitokie laikotarpiai, pagal įstatymą prilyginami darbo laikui. Sutinkamai su įstatymu kai kurios pertraukos įskaitomos į darbo laiką, pvz., pertraukos duodamos moterims, turinčioms vaikų, jiems maitinti (ŽSDĮ 63 str.), taip pat pertraukos, duodamos priklausomai nuo darbo sąlygų, atsižvelgiant į jų kenksmingumą.

Pagal DK 143 str.į darbo laiką įeina:

1) faktiškai dirbtas laikas, budėjimas namuose;

2) tarnybinės komandiruotės, tarnybinės kelionės į kitą vietovę laikas;

3) laikas, reikalingas darbo vietai, darbo įrankiams, saugos priemonėms paruošti ir sutvarkyti;

4) pertraukos darbe, pagal norminius teisės aktus įskaitomos į darbo laiką;

5) privalomų medicininių apžiūrų laikas;

6) stažuotė, kvalifikacijos kėlimas darbovietėje ar mokymo centruose;

7) nušalinimo nuo darbo laikas, jeigu nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos;

8) prastovos laikas;

9) kiti norminių aktų nustatyti laikotarpiai.

Į darbo laiką neįeina:

1) pravaikšta;

2) neatvykimas į darbą administracijos leidimu;

3) valstybinių, visuomeninių ar piliečio pareigų atlikimas, karinė tarnyba arba mokomosios karinės pratybos;

4) nedarbingumo laikas;

5) pertraukos pailsėti ir pavalgyti, kasdieninis (tarp pamainų), kassavaitinis poilsis, šventės, atostogos;

6) kiti norminių teisės aktų nustatyti laikotarpiai.

Kolektyvinėse ar darbo sutartyse gali būti numatytos ir kitos pertraukos, kurios įskaitomos į darbo laiką.

Darbo stažas skaičiuojamas visą laiką, kol yra darbo santykiai, o socialinio draudimo stažas – kol mokamos socialinio draudimo įmokos.

2. DARBO LAIKO RŪŠYS IR TRUKMĖ

Laikotarpiai, įtraukiami į darbo laiko rūšis, gali būti normuojami įvairiai. Teisinis darbo laiko reguliavimas priklauso nuo subjektų, darbo sąlygų ir kitų aplinkybių.

Darbo laiko norma – darbo diena (pamaina) ir darbo savaitė.

Darbo diena – laiko trukmė skaičiuojama valandomis ir minutėmis, kurią darbuotojai privalo dirbti per parą. Darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. Darbo dieną reikia skirti nuo darbo pamainos.

Darbo pamaina – darbo laiko trukmė, kurią darbuotojai turi dirbti per parą pagal darbo grafiką arba vidaus tvarkos taisykles. Darbo pamaina paprastai vadinamas darbas tam tikrą paros dalį (dieninė, vakarinė, naktinė pamainos). Atskiroms darbuotojų kategorijoms darbo pamainos trukmė gali sutapti su kasdieninio darbo trukme.

Darbo savaitė – įstatymų nustatyta bendra laiko norma per kalendorinę savaitę.

Pagal darbo laiko trukmę ir darbuotojo teisinę padėtį darbo laikas skirstomas į: normalų; sutrumpintą; ne visą darbo laiką; budėjimą įmonėje ar namuose; viršvalandinį darbą, nenormuotą ir suskaidytą darbo laiką.

2.1 Normalus darbo
laikas.

Lietuvoje normalus darbo laikas negali būti ilgesnis kaip 40 valandų per savaitę. Maksimalus darbo laikas (kartu su viršvalandžiais) per 7 dienas neturi viršyti 48 valandų.

Kitaip negu valandomis per savaitę laiką skirstyti leidžiama tik tada, kai darbo laiko apskaita yra suminė t.y. kai 40 valandų savaitinė darbo laiko trukmė skaičiuojama vidutiniškai per tam tikrą laiką. Tačiau tokiu atveju negali būti dirbama vidutiniškai daugiau kaip 48 valandas per savaitę ir 12 valandų per darbo dieną (pamainą), o apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė negu keturi mėnesiai.

Išimtiniais atvejais tam tikrų kategorijų (gydymo, socialinės globos, vaikų auklėjimo įstaigų bei energetikos ir ryšių specializuotų tarnybų, taip pat avarijų, gaisrų likvidavimo specializuotų tarnybų) darbuotojams, budėtojams patalpose darbo (pamainos) trukmė per parą gali būti ilgesnė nei nurodyta anksčiau. Tokiu atveju vidutinė savaitės darbo trukmė neturi viršyti 48 valandų, o poilsio tarp pamainų laikas privalo būti ne trumpesnis kaip 24 valandos. Darbų, kuriems taikomi šie darbo ir poilsio režimai, sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki 24 valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sąlygų, kurioms esant gali būti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose, organizacijose tvarkos patvirtinimo“.

Darbuotojų, dirbančių ne vienoje darbovietėje arba vienoje darbovietėje, bet pagal dvi ir daugiau darbo sutarčių, darbo dienos trukmė (kartu su pertrauka pailsėti ir pavalgyti) negali būti ilgesnė kaip 12 valandų.

2.2 Sutrumpintas darbo laikas.

Tai toks darbo laikas, kurio trukmė nustatoma trumpesnė už normalią, atsižvelgiant į darbo sąlygas ir dirbančio asmens fiziologines savybes. Sutrumpintą darbo trukmę nustato DK 145 str.:

1) asmenims iki 18 metų – pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatas;

2) asmenims, dirbantiems darbo aplinkoje, kurioje sveikatai kenksmingų veiksnių dydžiai viršija darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų nustatytus leistinus ribinius dydžius (kiekius) ir kai techninėmis ar kitomis priemonėmis jų kiekio darbo aplinkoje sumažinti iki sveikatai nekenksmingų dydžių neįmanoma, darbo laikas nustatomas atsižvelgiant į darbo aplinką, bet ne ilgesnis kaip 36 valandos per savaitę;

3) asmenims, dirbantiems naktį.

Darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė.

Darbo laiką būtina sutrumpinti neatsižvelgiant į tai, nustatyta 5 ar 6 darbo dienų savaitė. Švenčių dienų išvakarėse visų kategorijų darbuotojams darbo laikas sutrumpinamas viena valanda. Esant 6 darbo dienų savaitei, poilsio dienų išvakarėse darbo laikas sutrumpinamas iki 5 valandų.

2.3 Ne visas darbo laikas.

Sutrumpintas ir ne visas darbo laikas panašūs tuo, kad abiem atvejais darbo laikas yra trumpesnis už normalų, o skiriasi tokiais aspektais:

1) ne visas darbo laikas nustatomas šalių susitarimu, o sutrumpintas – tik įstatyme numatytais atvejais;

2) nustatant ne visą darbo laiką, netaikoma darbo užmokesčio garantija, nes mokama pagal dirbtą darbo laiką.

Ne visas darbo dienos arba darbo savaitės darbo laikas nustatomas DK 146 str.:

1) darbuotojo ir darbdavio susitarimu;

2) darbuotojo reikalavimu dėl jo sveikatos būklės pagal medicinos įstaigos išvadą;

3) pareikalavus nėščiai moteriai, neseniai pagimdžiusiai moteriai (motinos pateikusios darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą apie gimdymą ir auginančios vaiką, kol jam sukaks vieneri metai, toliau Kodekse – neseniai pagimdžiusios moterys), krūtimi maitinančiai moteriai (motinos pateikusios darbdaviui sveikatos priežiūros įstaigos pažymą, kad augina ir maitina vaiką iki vienerių metų, toliau Kodekse – krūtimi maitinanti moteris), darbuotojui, auginančiam vaiką iki trejų metų, bei darbuotojui, vienam auginančiam vaiką iki 14 metų arba vaiką invalidą iki 16 metų;

4) darbuotojo iki 18 metų reikalavimu;

5) invalido reikalavimu pagal sveikatos priežiūros išvadą;

6) darbuotojo, slaugančio sergantį šeimos narį, reikalavimu pagal medicinos įstaigos išvadą.

Jeigu kitaip nenustatyta sveikatos priežiūros įstaigos išvadoje, susitarus, ne visas darbo laikas gali būti nustatomas sumažinant savaitės darbo dienų skaičių arba sutrumpinant darbo dieną (pamainą) arba darant ir viena, ir kita. Ne visas darbo laikas darbo dieną gali būti suskaidomas dalimis. Kitas sąlygas, susijusias su ne viso darbo laiko nustatymo tvarka bei trukme, nustato Vyriausybė.

Darbas ne viso darbo laiko sąlygomis nesukelia apribojimų nustatant kasmetinių atostogų trukmę, apskaičiuojant darbo stažą darbo teisės tikslais, skiriant į aukštesnes pareigas, keliant kvalifikaciją, neapriboja kitų darbuotojo darbo teisių. Darbas apmokamas proporcingai dirbtam laikui arba atitinkamam darbui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 21 patvirtinta Ne visos darbo dienos arba savaitės darbo laiko nustatymo tvarka. Darbuotojui susitarus su darbdaviu, gali būti nustatytas ne visas darbo laikas – ne visa
diena arba ne visa darbo savaitė. Ne visa darbo diena arba ne visa darbo savaitė gali būti nustatyta, kai darbuotojas priimamas į darbą (sudarant neterminuotą ar terminuotą darbo sutartį), taip pat vėliau (pakeičiant darbo sutartį).

Susitariant dėl ne viso darbo laiko, gali būti numatyta:

٠ sutrumpinti tam tikru valandų skaičiumi darbo (pamainos) laiką, kai kurias arba visas savaitės darbo dienas;

٠ sumažinti savaitės darbo dienų skaičių, paliekant normalios trukmės darbo dieną (pamainą);

٠ sutrumpinti darbo dieną (pamainą) tam tikru valandų skaičiumi, kartu sumažinant darbo dienų skaičių per savaitę.

Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 1999 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 254 nustatyta informacijos apie darbuotojus, arba dirbančius ne visą darbo dieną, kai jų darbo tukmė trumpesnė už pusę darbo dienos (pamainos), arba dirbančius ne visą darbo savaitę, kai jų darbo trukmė trumpesnė negu 3 darbo dienos per savaitę, pateikimo Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tvarka. Nustačius ne visą darbo laiko trukmę, kai darbo trukmė trumpesnė už pusę darbo dienos (pamainos), arba dirbant ne visą darbo savaitę darbo trukmė trumpesnė negu 3 darbo dienos per savaitę, darbdavys privalo apie tai pranešti Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniams skyriams pagal tipinę pranešimo formą.

2.4 Budėjimas įmonėje ir budėjimas namuose.

Ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojui sutikus – ne dažniau kaip kartą per savaitę, budėti įmonėje ar namuose, pasibaigus darbo dienai arba poilsio ar švenčių dienomis.

Budėjimo laikas įmonėje kartu su darbo dienos pamainos trukme, kai budimai darbo dienai (pamainai) pasibaigus, negali viršyti 10 valandų per parą, (o ypatingais atvejais, nurodytais anksčiau, negali būti ilgesnė kaip 12 valandų per parą) darbo dienos trukmės. Budėjimo trukmė poilsio ir švenčių dienomis , taip pat namuose, negali viršyti 8 valandų per parą. Budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o namuose – ne mažiau kaip trečdaliui darbo laiko.

Įmonėje budintis darbuotojas atsako už bendrą tvarką ir, esant reikalui, operatyviai sprendžia neatidėliotinus klausimus. Budinčio įmonėje darbuotojo negalima skirti sargu, pašto siuntų priėmėju ir pan. Budint namuose negalima iš jų pasišalinti.

Už budėjimą per artimiausias 10 dienų suteikiamas laisvalaikis tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėse ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose).

Budėti įmonėse ar namuose negalima skirti nėščių moterų ir asmenų iki 18 metų, invalidų. Moterys turinčios vaikų iki 14 metų, taip pat invalidus slaugantys asmenys budėjimui įmonėse arba namuose gali būti skiriami tik jiems sutikus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1956 žodžiai iš 6491 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.