Darbo jėgos migracijos poveikis
Lietuvos ekonomikai
“Naujų ES šalių-narių darbo jėga padeda DB ekonomikai efektyviai užpildyti darbo rinkos spragas, kas tiesiogiai stiprina šalies ūkio galimybes ir daro labai mažą įtaką nacionalinei socialinės paramos sistemai…”
Iš Didžiosios Britanijos Vice Ministro Pirmininko biuro 2005 m. ataskaitos
Įvadas
Darbo migracijos problema, šiuo metu tapusi viena aktualiausių nacionalinio diskurso temų, nėra nauja – ir XIX a. pabaigos, ir visa XX a. Lietuvos istorija kupina emigracijos bangų ir atoslūgių. Taigi, nėra nauja ir dabartinė situacija, kuomet Lietuvos visuomenei ir vyriausybei vėl tenka išryškinti savo požiūrį į gyventojų migraciją ir formuoti bei įgyvendinti šalies socialinės-ekonominės raidos strateginiams tikslams adekvačią migracijos politiką.
Giluminių interviu su anksčiau bei šiuo metu dirbusiais arba dirbančiais užsienyje (ES valstybėse ir šiaurės Amerikoje) asmenimis rezultatai rodo, kad be dažniausiai mūsų šalies socialinėje-ekonominėje literatūroje ir viešajame diskurse akcentuojamų ekonominių emigracijos priežasčių, išvykimą į užsienį skatina motyvai, susiję su geresnėmis mokymosi bei asmenybės tobulėjimo galimybėmis (užsienio kalbų įgūdžių lavinimas, skirtingų kultūrų pažinimas, profesinės patirties įgijimas ir kt.). Dažniausiai planuojama išvykti trumpam (vidutiniškai nuo 3 mėnesių iki 2 metų), tačiau palankios socialinės integracijos sąlygos, geros profesinės karjeros ir materialinės gerovės sukūrimo perspektyvos gali iš esmės pakeisti šias nuostatas ir sąlygoti apsisprendimą negrįžti į tėvynę. Kita vertus, gerėjant ekonominei situacijai Lietuvoje, stiprėja „traukos“ veiksniai – plečiasi galimybės investuoti užsienio šalyse uždirbtus pinigus bei pritaikyti įgytas žinias, kompetenciją bei profesinę patirtį. Taigi, darbo jėgos reemigracijos potencialo išsaugojimas yra vienas svarbiausių Lietuvos migracijos politikos uždavinių.
Šio darbo tikslas – išsiaiškinti darbo jėgos migracijos poveikį Lietuvos ekonomikai.
Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:
1. Ištirti kodėl lietuviai migruoja į užsienio šalis.
2. Išnagrinėti (apžvelgti) darbo jėgos migracijos poveikį Lietuvos ekonomikai.
3. Pateikti racionalius pasiūlymus dėl darbo jėgos migracijos mažinimo .
Tyrimo metodika – tiriant darbo jėgos migracijos poveikį Lietuvos ekonomikai, naudoti literatūros analizės ir sintezės, loginės analizės ir sintezės, grupavimo metodai.
Išvykimo priežastys ir procesai
Migracijos sąvoka apima ne tik emigraciją – išvykimą, bet ir imigraciją, t.y. atvykimą į šalį. Tai dvi vienos monetos pusės, papildančios viena kitą. Todėl vien tik emigracijos iš Lietuvos procesų analizė, neduos išsamaus atsakymo apie tokį reiškinį, kaip migracija.
Norim to ar nenorim, tačiau lietuvaičiai palieka Tėvynę pasinaudodami viena iš pamatinių ES susikūrimo laisvių – laisvę pasirinkti ES šalį dirbti ir gyventi. Todėl piktnaudžiauti, pasinaudojant šia pamatine laisve atskiri fiziniai asmenys, t.y. Lietuvos piliečiai – negali: žmogus natūraliai renkasi kur jam geriau. Kitas dalykas – valstybė. Ji gali pasirinkti du kelius: pirma, viešai drausti piliečių išvykimą (kas šiuo metu yra neįmanoma) arba, pavyzdžiui, skatinti senąsias ES nares kaip galima ilgiau nepanaikinti pereinamųjų laikotarpių naujųjų ES šalių piliečiams ir, antra, imtis priemonių sukurti saugias socialines-ekonomines sąlygas savo piliečiams, kad jie laisva valia atsisakytų minčių apie skalsesnę duoną svetur. 91 proc. išvykstančiųjų pareiškia, jog palieka šalį dėl nedidelių pajamų, neužtikrinančių normalaus egzistavimo.
Tuščios vietos gamta nemėgsta, todėl išvykusius darbingus lietuvaičius darbo rinkoje keičia atvykstantys trečiųjų šalių piliečiai. Jų įnašas į kuriamą Lietuvos gerovę kasmet tampa vis ženklesnis (mokesčiai į šalies biudžetą, mokesčiai „Sodrai“ ir t.t.). Tačiau mes matome, kad jie labai greitai perima lietuvaičių įpročius dirbti šešėlyje, vengti mokesčių mokėjimo ir pan. Pastarųjų 3-jų metų skaičiai rodo, kad jų srautai kasmet auga po 15-18 proc. Manome, kad pagrindinis imigravimo (įvažiavimo) politikos darbo rinkoje principas turėtų būti toks: užsieniečių atvykimas į darbo rinką neturi skatinti lietuvaičių išvykimo svetur. Todėl būtų tikslinga leisti įsivežti iš trečiųjų šalių darbo jėgą tik toms įmonėms, kurios minimaliai mokėtų darbuotojams (kvalifikuotiems) vidutinį mėnesinį atlyginimą.
ES įstatymai – direktyvos ir jų atkartojimas Lietuvos įstatymuose, būtent Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, numato, jog po 5-ių nepertraukiamo darbo metų tų šalių piliečiai įgyja teisę gauti nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą. Tai reiškia ir tai, kad jie gali atsivežti ir savo šeimas, kurių nariai gali dirbti, bet gali ir nedirbti. Tačiau jų priėmimo našta tenka ne darbdaviui, pasikvietusiam trečiosios šalies pilietį, bet valstybei. Kalbu apie ikimokyklines įstaigas, mokyklas, sveikatos draudimą ir t.t.
Kokiam užsieniečių skaičiaus priėmimui yra pasiruošę Lietuvos žmonės? Kol kas šiandieną Lietuvoje laikinai ir nuolat gyvena apie vieną
procentą užsieniečių. Ar pasiruošusi Lietuva priimti, pavyzdžiui, 20,5 proc. užsieniečių kaip EEB narė Šveicarija? Ar yra kas nors paskaičiavęs kiek lėšų reiktų, kad Lietuvos piliečiai imtų tolerantiškiau vertinti jos teritorijoje gyvenančius ir dirbančius svetimšalius? Čia nekalbu apie lėšas, kurios reikalingos užsieniečių integracijai. Migracijos departamento prie VRM duomenimis 2005 metais Migracijos tarnybose savo išvykimą deklaravo 13 425 Lietuvos piliečiai bei 329 užsieniečiai, t.y. viso 13 754 asmenys, o savo sugrįžimą į Lietuvą deklaravo 3 428 Lietuvos piliečiai bei savo atvykimą deklaravo 4 377 užsieniečiai. Taigi, atvykstančiųjų buvo 7 805 asmenys. Išvada kol kas tik viena: į Lietuvą užsieniečių kasmet atvyksta didesnis skaičius, nei į Tėvynę grįžta Lietuvos piliečių.
1 pav. 2005 m. Migracijos departamento prie VRM duomenimis 2005 metais Migracijos tarnybose deklaruoti išvykimai/ atvykimai
Pagrindinės 2005 metais atlikto migracijos patirtį turinčių asmenų kokybinio sociologinio tyrimo išvados ir atkreipiamas dėmesys į tuos aspektus, kurie yra svarbūs formuojant šalies migracijos politiką. Giluminių interviu su anksčiau bei šiuo metu dirbusiais arba dirbančiais užsienyje (ES valstybėse ir šiaurės Amerikoje) asmenimis rezultatai rodo, kad be dažniausiai mūsų šalies socialinėje-ekonominėje literatūroje ir viešajame diskurse akcentuojamų ekonominių emigracijos priežasčių, išvykimą į užsienį skatina ir kiti motyvai, susiję su geresnėmis mokymosi bei asmenybės tobulėjimo galimybėmis (užsienio kalbų įgūdžių lavinimas, skirtingų kultūrų pažinimas, profesinės patirties įgijimas ir kt.). Surinkta informacija rodo, kad dažniausiai planuojama išvykti trumpam (vidutiniškai nuo 3 mėnesių iki 2 metų), tačiau palankios socialinės integracijos sąlygos, geros profesinės karjeros ir materialinės gerovės sukūrimo perspektyvos gali iš esmės pakeisti šias nuostatas ir sąlygoti apsisprendimą negrįžti į tėvynę. Kita vertus, gerėjant ekonominei situacijai Lietuvoje, stiprėja „traukos“ veiksniai – plečiasi galimybės investuoti užsienio šalyse uždirbtus pinigus bei pritaikyti įgytas žinias, kompetenciją bei profesinę patirtį. Taigi, darbo jėgos reemigracijos potencialo išsaugojimas yra vienas svarbiausių Lietuvos migracijos politikos uždavinių.
Kitas, ne mažiau svarbus šios politikos aspektas yra susijęs su imigrantų adaptacijos ir socialinės integracijos klausimų sprendimu. Galima teigti, jog iki šiol mūsų šalies visuomenėje vyrauja vienpusiškos nuostatos: mes norime išvykti į kitas šalis dirbti ir turėti lygias teises su vietiniais gyventojais, bet tuo pat metu mes nenorėtume, kad į Lietuvą atvyktų dirbti migrantai iš kitų šalių, arba manome, kad jų buvimo trukmė turėtų būti ribojama. Akivaizdu, jog laisvo darbo jėgos judėjimo ES erdvėje sąlygomis toks požiūris turi keistis.
Taigi, migracijos politika turėtų apimti šiuos klausimus:
• glaudžių ryšių su išvykusiais palaikymą ir jų sugrįžimo į Tėvynę skatinimą,
• migracijos srautų legalumo užtikrinimą (situacijos kontrolę ir nelegalios migracijos srautų, kurie savo pasekmėmis gali tapti tragiški individams ir visada yra nuostolingi valstybei, minimizavimą/eliminavimą),
• palankių sąlygų imigrantų integracijai šalies visuomenėje sukūrimą (tolerancijos plėtrą).
Rengiant migracijos politikos priemones, svarbu yra atsižvelgti ir į šiuos aspektus:
• Būtina skatinti gyventojų mobilumą šalies viduje – išvykti dirbti į užsienį dažnam mūsų šalies piliečiui yra paprasčiau nei surasti darbą kitame Lietuvos regione arba mieste.
• Kuriant šalies migracijos politiką itin svarbu semtis patirties bendradarbiaujant su kaimyninėmis šalimis (Latvija, Estija) bei valstybėmis, kurių migracijos politiką galėtume laikyti pavyzdžiu (Airija).
• Tam, kad situaciją galimą būtų valdyti politikos priemonėmis, būtina ją pažinti, t.y., būtina plėsti tiek Lietuvos piliečių emigrantų tyrimus, tiek ir analizuoti imigrantų integracijos patirtį bei šalies gyventojų nuostatas. Patirtis rodo, kad emigrantų tyrimuose itin pasiteisina įvairių kokybinių sociologinių tyrimo metodų taikymą.
Migracijos stūmimo – traukos veiksnių santykyje persveria traukos veiksniai, t.y., viliojančios sąlygos užsienyje turi didesnę įtaką aukštos kvalifikacijos žmonių migracijai nei netenkinančios sąlygos Lietuvoje (santykiai akademinėje visuomenėje buvo vienintelis veiksnys, pasireiškęs persveriančiu stūmimo iš šalies efektu). Pagrindinės migracijos priežasčių grupės (atsispindinčios ir stūmimo, ir traukos veiksnius, svarbos tvarka):
1. Viliojančios darbo ir profesinės realizacijos sąlygos užsienyje;
2. Netenkinančios socioekonominės sąlygos Lietuvoje;
3. Patraukli užsienio ir nepatraukli Lietuvos mokslo sistema;
4. Patraukli užsienio ir netenkinanti Lietuvos makroekonominė padėtis bei valstybės politika.
2004 – 2005 m. atlikto „protų nutekėjimo“ tyrimo, taikant „sniego gniūžtės“ apklausos metodą internete (www.djmigracija.lt), rezultatai:
Bendras sociodemografinis „nutekančių protų“ paveikslas atspindi jaunus, mobilius, patenkinamo socioekonominio statuso žmones, pasižyminčius aukštu
lingvistinio kapitalo lygiu, palyginti lengvai besiintegruojančius į užsienio šalies darbo rinką ir visuomenės gyvenimą.
Išvykimo tikslai ir kryptys. Dauguma apklaustųjų (52%) išvyko dirbti, kiek mažiau (24%) studijuoti, kita nedidelė dalis (14%) šeimos susijungimo tikslu ir gyventi nuolat, likę (10%) – pažintiniais, svečiavimosi ir kitais tikslais. Išvykos kryptys atspindi ir tradicines, ir naujas lietuvių traukos zonas su didžiausia migrantų koncentracija JAV (40%), D.Britanijoje (13%), Vokietijoje (11%) ir Danijoje (8%).
Išvykimo priežastys ir procesai. Socialiniais ryšiais gauta migracijos parama bendrai vertinta kaip santykinai nestipriai įtakojusi išvyką į užsienį. Tai leidžia manyti, kad „protų nutekėjimas“ nėra stipriai įtakojamas migruojančiųjų turimų ryšių su užsienyje gyvenančiais žmonėmis ar institucijomis dydžio ir stiprumo. Intelektinis kapitalas gali redukuoti socialinio kapitalo vaidmenį mažinant migracijos riziką. Pagrindiniai socialinių ryšių dalyviai, turėję įtakos šiame migracijos procese (svarbos tvarka): mokslo institucijos; sutuoktinis/artimas draugas; prigimtinės šeimos narys; įdarbinimo agentūros; mokslo fondai; užsienio lietuvių bendruomenės. Sprendimas migruoti daugiausiai priimamas racionalaus būsimos migracijos naudos įvertinimo pagrindu, tačiau šis apskaičiavimas stipriausiai įtakojamas turimų žinių apie lietuvių tautos migravimo tradicijas.
Aukštos kvalifikacijos migrantai labiau linkę plėtoti ryšius, išeinančius už etninės lietuvių bendruomenės ribų, t.y. su vietiniais užsienio šalių gyventojais. Nepaisant to, jie įsijungia į lietuvių migracijos grandinę ir sukelia migracijos multiplikaciją.
Reemigracinės nuostatos ir ryšiai su Lietuva. Reemigracinės nuostatos apskritai rodo polinkį grįžti (43%), tačiau tvirtai apsisprendusiųjų dalis santykinai maža (12%). Ketinimus grįžti stiprina gerėjančių socioekonominių sąlygų Lietuvoje lūkesčiai (ypač darbo perspektyvų), tėvynės trauka (ypač noras dirbti Lietuvos labui), ryšiai su mokslo institucijomis ir neilgas (2-4metų) buvimas užsienyje. Nenorą grįžti stiprina išsimokslinimas biomedicinos ir socialinių mokslų srityje, išvykimas iš Lietuvos dėl nepatenkinamų socioekonominių sąlygų, gera savijauta užsienyje, sutuoktinio/artimo draugo turėjimas užsienyje ir užsienio šalies pilietybės įgijimas.
Absoliuti dauguma (85%) apklaustųjų nepalaiko jokių ryšių su Lietuvos institucijomis, o šias galimybes vertina kaip problemines dėl, jų manymu, mūsų šalyje egzistuojančios biurokratijos, stagnacijos ir pan. Aktyviausiai ryšius, tarp kurių daugiausiai formalių ir profesinių ryšių su Lietuvos universitetais, plėtoja mokslų daktarai.
Darbo emigracijos tendencijos ir poveikis šeimai Lietuvoje