Darbo rinkos pasiūla ir paklausa Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Darbo rinkos pasiūla ir paklausa Lietuvoje

TURINYS

Įvadas

1. Rinka

2. Darbo rinka:

2.1 Darbo rinkos situacijos

2.2 Darbo rinkos politika

2.3 Darbo rinkos ypatybės

3. Darbo pasiūla

4. Darbo paklausa

5. Darbo paklausos ir pasiūlos pusiausvyra

6. Nedarbas ir jo didėjimo priežastys Lietuvoje

7. Darbo pasiūlos ir paklausos analizė Vilkaviškio rajone

Naudotos literatūros sąrašas

ĮVADAS

Terminas “ darbo rinka” siaurąja prasme reiškia vietą, kurioje perkama ir parduodama žmogaus darbo jėga. Žmogus yra universalus visuomeninis elementas, turintis sąmonę, pasaulėžiūrą, galintis kalbėti. Jis gali dirbti, mąstyti, kaupti žinias ir patyrimą. Su tokiomis savybėmis, žmogus sugeba įvairiais būdais veikti aplinką, išgauti iš gamtos jam reikalingas medžiagas ir pritaikyti jas savo poreikiams tenkinti.

Darbo jėga yra svarbiausias ūkinės veiklos veiksnys. Tik žmogus sugeba įkvėpti guvybę į gamtos priemones, sujungti į vieną visumą skirtingus komponentus – gamtos jėgas, įrengimus, mašinas ir kitus žmones. Tobulindamas gyvenimo ir ūkininkavimo sąlygas, žmogus tuo pačiu ugdo save, vysto savyje įvairias žmogiškas savybes ir sugebėjimus. Šie sugebėjimai ir domina žemės ir darbo priemonių savininkus, verčia juos pirkti rinkoje darbo jėgą. Kuo labiau išlavintos fizinės, intelektualinės ir dvasinės žmogaus savybės, tuo aukštesnė rinkoje jo darbo jėgos vertė ir kaina.

Darbo rinkos santykių negalima suvesti tik į darbo jėgos pirkimą – pardavimą.Šių dienų darbo rinkoje sprendžiamos ne tik ekonominės, bet ir socialinės problemos. Tai darbo išteklių racionalus panaudojimas, gyventojų užimtumo ir kovos su nedarbu problemos sprendimas.

Nedarbo ir užimtumo būklė tiesiogiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties. Ūkio nuosmukis visuomet sukelia nedarbo lygio didėjimą. Nedarbas taip pat siejamas su privatizavimu.

Dėl savo išskirtinio vaidmens beveik visose pasaulio šalyse darbo rinka yra valstybės reguliuojama. Reguliavimo objektas yra darbo jėgos pasiūla, darbo jėgos paklausa, darbo užmokestis. Kuriant civilizuotą darbo rinką labai svarbu gyventojų politika, kuri turi tampriai sietis su kitomis ūkio pertvarkymo programomis.

1. RINKA

Laisvosios rinkos ekonomikos mechanizmas yra sudėtingas, bet pagrindiniai principai palyginti paprasti. Laisvosios rinkos ekonomiką sudaro atitinkamų ekonominių veiksnių visuma. Jie gali būti apibrėžiami kaip pasiūla ir paklausa, verslininkystė, investicijos, rizika ir pelningumas, taip pat reguliavimas.

Pasiūlos ir paklausos sąveika sudaro laisvosios rinkos pagrindą. Iš esmės ši sąveika reiškia, kad bet kurių gėrybių ar paslaugų pasiūlą sąlygoje jų paklausa ir kaina bei santykis tarp pasiūlos ir paklausos.

Ekonomiką sudaro daugybė tarpusavyje susijusių rinkų. Pirkėjas ir pardavėjas yra dvi rinkoje veikiančios jėgos. Pirkėjas, kaip veikianti jėga formuoja rinkos paklausą, o pardavėjas – rinkos pasiūlą.

Paklausa pasireiškia pirkėjo siekimu įsigyti konkrečią prekę ar paslaugą. Jei pirkėjas tik nori tos prekės, bet neturi pinigų, jo noras nėra paklausa. Todėl paklausa suprantama ne kaip fiksuotas perkamos prekės kiekis, o kaip kiekis, kurį sąlygoje tos prekės kaina.

Paklausos dėsniu vadinamas kainos ir perkamo prekės kiekio rūšys, kai pastarasis kinta priešinga kainos kitimui linkme.

Paklausa, kainoms mažėjant, auga dėl dviejų priežasčių: pirma, atsiranda galimybė pirkėjui pirkti daugiau šios prekės vienetų, antra, kainų mažėjimas vilioja naujus pirkėjus. Tačiau paklausos kiekis gali pasikeisti, kainai nepasikeitus. Paklausa gali mažėti ar didėti dėl to , kad pasikeitė pirkėjo norai, kitų prekių kainos, vartotojų piniginės pajamos ir kt.

Pasiūla pasireiškia pardavėjo siekimu parduoti kuo daugiau prekių ir kuo didesne kaina. Kaip ir paklausos atveju, tarp kainos ir kitimo ir pardavėjo siūlomo pirkti prekės kiekio egzistuoja pastovus ryšys: kainai didėjant, pasiūla didėja, ir, atvirkščiai, kainai mažėjant, pasiūla mažėja.

Pasiūlos dėsniu vadinamas ryšys tarp kainos ir parduodamo prekės kiekio, kai pastarasis kinta kainos kitimo linkme.

Rinkos stabilumas užtikrinamas tad, kai paklausai mažėjant, o pasiūlai didėjant, rinka priverčia stabilizuotis kainoms.

Svarbiausias rinkos santykių subjektas yra vartotojas, kuris rinkoje renkasi reikalingas prekes ir paslaugas, atsižvelgdamas į savo norus ir pasirinktų prekių tiekiamą naudą. (Prekės ar paslaugos vartojimo teikiamas pasitenkinimas vadinamas naudingumu ).Atitinkamą naudingumą prekei suteikia vartotojas, nes ją naudodamas tenkina poreikius. Išskiriamas bendrasis ir ribinis naudingumas. Kai suvartojamas tam tikras prekių kiekis, kad suteiktų vartotojui pasitenkinimą – vadinama bendruoju naudingumu.

Kai vartotojas vartoja papildomą prekę – vadinama ribiniu naudingumu.

Kiekvienas vartotojas siekia kuo labiau patenkinti savo poreikius. Tai apsprendžia naudingumo teorija, kuri paaiškinama taip: vartotojui geriausia apsimoka pirkti tas prekes, kurios teikia didžiausią naudingumą. Tačiau vartotojo prekių ir paslaugų paklausą apsprendžia du veiksniai: ką jis nori pirkti ir ką jis gali pirkti. Vartotojo norus riboja: piniginės pajamos, skirtos prekių ir
paslaugų pirkimui bei prekių ir paslaugų kainos.Vadinasi, vartotojo piniginės pajamos turi didelės įtakos prekių paklausai.

Vartotojo piniginės pajamos nėra pastovios. Jų dydį veikia turimų išteklių ( darbo, žemės, kapitalo, sukaupto turto ) įvairios panaudojimo sąlygos.

Kuo geriau vartotojas panaudoja turimus išteklius, tuo didesnes gauna pinigines pajamas. Pajamos gali būti gaunamos parduodant darbo jėgą, nuomojant gamybos priemones, perkant – parduodant akcijas ir kt.

Svarbiausias vartotojų pajamų šaltinis yra darbo jėgos pardavimas. Darbo jėga – toks ūkinės veiklos veiksnys, be kurio kiti gamybos veiksniai – žemė, darbo įrankiai, kapitalas yra tik nenaudojami daiktai. Žmogus turi valią, įsitikinimus, daugelį kitų fizinių, protinių, dvasinių savybių. Turėdamas šias savybes, žmogus sugeba dirbti, o tai sudaro darbo jėgos esmę.

Darbo jėga įtraukiama į ekonomines veiklas per samdos santykius. Pagrindiniais šių santykių subjektais yra darbdaviai, samdomieji darbuotojai ir tarpininkaujančios darbo rinkoje įstaigos ir organizacijos.

2. DARBO RINKALietuva ne taip seniai atsisakė centralizuoto ūkio valdymo. Atsiradę rinkos ekonomikos santykiai iškėlė naują reiškinį – darbo rinką, kuri neturėjo visų laisvos rinkos ekonomikos darbo rinkai būdingų bruožų planinės ekonomikos laikotarpiu. Pereinamuoju laikotarpiu ypač atsiskleidžia šis socialinis ekonominis vyksmas ir jo prieštaravimai.

Darbo rinka yra laisvos rinkos ekonomikos požymis. Ji yra visur, kur yra rinkos ekonomikos santykiai. Darbo vietų pasiūla ir paklausa – dvi svarbiausios darbo rinką kaip reiškinį charakterizuojančios pusės. Taigi darbo rinka apsprendžia darbo vietų pasiūlos bei paklausos santykius ir jų sureguliavimą. Tai reiškia, kad visais atvejais, bet kurioje valstybėje, mieste ar kaime vyksta natūrali reprodukcija – vienus žmones jų veikloje keičia kiti.

Valstybės ekonominį nestabilumą ir vystymosi netolygumus visada lydi darbo jėgos persiskirstymas ir profesinės kvalifikacijos kaita. Darbo rinkoje atsiranda konkurencija, kurią lydi nedarbo problema – neišvengiamas reiškinys rinkos sąlygomis.

2.1 DARBO RINKOS SITUACIJOS

Konkrečią darbo rinkos padėtį charakterizuoja viena iš trijų situacijų. Tai priklauso nuo darbo pasiūlos ir paklausos santykio, kuris apsprendžia šias darbo rinkos situacijas: perteklinę, deficitinę, nulinę.

Skaudžiausia yra darbo rinkos situacija, kai darbuotojų pasiūla viršija jų paklausą. Tokiu atveju darbo rinkoje vyrauja perteklinis charakteris. Šios situacijos priežastis yra valstybinės ekonomikos nepakankamumo vystymasis. Tipiška ir visada vienoda pasekmė – nedarbas, kuris pasireiškia įvairiomis formomis. Nedarbo lygis – ekonominis rodiklis, rodantis kokia darbo jėgos dalis yra užimta, tai asmenų, galinčių ir norinčių dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo santykio su visais darbingais gyventojais procentinė išraiška. Taigi nedarbo lygis parodo koks yra bedarbių procentas nuo visos darbo jėgos.

Jeigu perteklinė darbo rinkos situacija yra būdinga tiek globaliai, tiek ir lokaliai darbo rinkai, tai deficitinė – didesne dalimi tik pastarajai.

Darbo jėgos deficitas rinkos ekonomikos santykiuose socialiniu požiūriu lyg ir neturi neigiamų pasekmių. Tačiau iš tikrųjų jis – ekonomikos vystymosi stabdis. Investicinis kapitalas visuomet aktyvesnis būna tada, kai darbo rinkoje pasiūla mažesnė už paklausą. Tokiu atveju papildomoms investicijoms užtenka tos pačios kvalifikuotos darbo jėgos, o stambios investicijos teigiamai veikia darbo rinkos situaciją.

Nulinė darbo rinka yra tuomet, kai darbo jėgos pasiūla sutampa su paklausa. Tačiau tokia darbo rinkos situacija yra sunkiai pasiekiama, bet jos siekia kiekvienos šalies darbo rinkos.

2.2 DARBO RINKOS POLITIKA

Darbo rinkos valdymu visuomet yra įgyvendinama socialinė – ekonominė valstybės politika. Reikia išskirti atskirą ir savarankišką politikos sritį – darbo rinkos politiką, kurią galima apibūdinti plačiąja ir siaurąja prasme.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1372 žodžiai iš 4479 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.