Darbo sutartys ieškinio senatis nuosavybės teisės rūšys
5 (100%) 1 vote

Darbo sutartys ieškinio senatis nuosavybės teisės rūšys

11213141

TURINYS:

1. Nuosavybės teisės rūšys ir turinys 3

2. Ieškinio senatis 7

3. Darbo sutarčių rūšys 10

4. Literatūros sąrašas 13

NUOSAVYBĖS TEISĖS RŪŠYS IR TURINYS

Privati nuosavybė:

Privačios nuosavybės teisė pagal įgyvendinimo įvairovę gali pasireikšti įvairiomis formomis. Paprasčiausiai privati nuosavybė gali būti, kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą. Privačios nuosavybės teisės subjektai gali būti tiek fiziniai, teik juridiniai asmenys.

Privati juridinio asmens nuosavybė yra, kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas, o tą turtą perdavusieji asmenys – steigėjai, akcininkai, pajininkai ir panašiai, tik atitinkamai akcijų, pajų savininkai, bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į perduotą turtą.

Fizinis asmuo, įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą, gali sujungti jį su kitų asmenų turtu bendrai veiklai, neįsteigiant juridinio asmens. Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu Lietuvos Respublikos ir kituose įstatymuose neuždrausta turtą turėti privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės teisės objektais negali būti turtas, kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikai išimtine teise.

Bendroji nuosavybė:

Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviems ar keliems savininkams. Tokiais bendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ir/ar juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė bei kelios valstybės.

Skiriama:

1. bendroji-dalinė nuosavybė

2. bendroji-jungtinė nuosavybė

Bendrąja daline nuosavybe laikoma nuosavybė, kai bendrojoje nuosavybėje yra nustatytos turto dalys. Bendroji dalinė nuosavybė – kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko dalys, o bendroji jungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos. Bendrąja daline nuosavybe galėtų būti namo pasidalijimas tarp seserų, brolių, kai įregistruojama, kad pusė namo priklauso vienam, o pusė kitam kadastro įmonėje. Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, juridinių asmenų naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimams tokio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, tvarka nustatoma teismine tvarka. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti.

Bendrąja jungtine nuosavybe laikoma nuosavybė, kai bendro turto dalys nėra nustatytos. Jos pavyzdžiu galėtų būti sutuoktinių nuosavybė.

Viešoji nuosavybė.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymas ir valstybės turto didžiosios dalies privatizavimas bei kiti panašūs ekonominės reformos metu vykstantys nuosavybės transformavimo procesai sudarė sąlygas Lietuvos Respublikoje susiformuoti naujoms nuosavybės rūšims ir formoms.

Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad Lietuvos Respublikoje gali būti privati ir viešoji nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams. Lietuvos Respublikoje privačios nuosavybės teise leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia civilinis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įstatymai numato 2 rūšių viešąją nuosavybę:

1. valstybės

2. savivaldybių

Lietuvos įstatymai leidžia turėti bendrą Lietuvos Respublikos juridinių ar fizinių asmenų ir užsienio valstybių juridinių ar fizinių asmenų nuosavybę, Bendrą Lietuvos valstybės ir užsienio valstybių nuosavybę, jei tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir tarpvalstybinės sutartys. Lietuvos Respublikoje leidžiama užsienio piliečių, asmenų be pilietybės, užsienio valstybių juridinių asmenų, tarptautinių organizacijų nuosavybė, jei ko kito nenustato įstatymai.

Tikslesnę valstybės bei savivaldybių turto sandarą nustato specialus įstatymas – Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Šiame įstatyme yra apibrėžtas subjektų ratas, kurį gali valstybė naudoti ir disponuoti. Minėtame įstatyme yra įvardinta valstybės ir savivaldybių turto sandara, subjektų, valdančių valstybės ar savivaldybės turtą pasitikėjimo teisė, sąlygos ir kitos nuostatos. Taip pat nustato objektų ratą, kuris gali tik valstybei priklausyti nuosavybės teise.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (47 straipsnio 3 – ąją dalį), Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemė ir jos gelmės, vandenys, gamtos ištekliai, keliai, istorijos ir architektūros paminklai, archeologijos ir kultūros objektai, statiniai, pastatai, oro erdvė virš jos teritorijos, ekonominė zona Baltijos jūroje, vertybiniai popieriai ir kitas turtas.

Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės nuosavybės objektai. Savivaldybės nuosavybė taip pat gali atsirasti sukuriant naujus nuosavybės objektus bei sudarant sandorius ir kitais įstatymo numatytais būdais. Savivaldybės nuosavybe gali būti bet
koks turtas, kuris reikalingas Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybe. Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo, atitinkamai aukščiausios valstybinės valdžios institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, vadovaudamasis įstatymais ir kitais norminiais aktais.

Nuosavybės teisės turinys:

Subjektinės nuosavybės teisės turinys apibūdinamas išskiriant 3 savininkų teises:

– teisė valdyti

– teisė naudoti

– teisė disponuoti

Teisė valdyti daiktą suprantama kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinis valdymo teisės yra:

– teisė turėti daiktą savo žinioje,

– teisė daryti daiktui fizinį ir ūkinį poreikį,

Teisė turėti daiktą savo žinioje suprantama ne kaip faktinis, o kaip juridinis turėjimas. Todėl nuosavybės turiniui apibūdinti visiškai užtenka trijų pagrindinių teisių ( valdymo, naudojimo ir disponavimo).

Daikto naudojimas – tai gavimas iš daikto naudos, kuria pasireiškia ekonominis jo reikšmingumas. Disponavimas turtu suprantamas kaip galėjimas nustatyti daiktui teisinį likimą arba galimybė dėl jo sudaryti įvairius atlygintinus sandorius. Daikto naudojimas ir disponavimas juo yra labai glaudžiai susiję ir netgi gali būti įgyvendinami vienu metu.

Remiantis disponavimo turtu apibrėžimais turto nuoma priklauso disponavimo turtu teisių grupei, kadangi turto nuoma yra atlygintinas sandoris, o išnuomojant turtą yra nustatoma jo teisinė padėtis.

M. Smoiliovos nuomone, „disponavimo teisė įgyvendinama:

– turtą perduodant kito asmens nuosavybėn atlygintinai (pirkimo – pardavimo ir mainų sutartys);

– turtą perduodant kito asmens nuosavybėn neatlygintinai (dovanojimo sutartis);

– perduodant turtą naudotis (turto ir gyvenamųjų patalpų nuoma);

– perduodant turtą kitam asmeniui, kad pastarasis atliktų veiksmus savininko naudai (turto perdirbimas, paslaugos, pervežimo sutartys);

– sudarant sandorius (testamentas) ir atliekant juridinius veiksmus (daikto sunaikinimas naudojimo procese)“

Nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas, naudodamas jam nuosavybės teise priklausantį daiktą bei juo disponuodamas arba kitiems asmenims perduodamas kai kurias iš jam priklausančių teisių. Būdas, kurį pasirenka asmuo savo nuosavybės teisių įgyvendinimui labiausiai priklauso nuo turto paskirties. Įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad savininkas turi teisę reikalauti savo turto iš svetimo neteisėtu valdymu. Taip pat įtvirtinta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą tiesių gynimą. Niekas neturi teisės:

– paimti iš savininko turto prievarta, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus

– reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų turtą su kito savininko turtu

Turtas iš savininko prieš jo valią gali būti paimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar rekvizicijos aktu. Savininkui turi būti atlyginta paimto turto vertė, išskyrus atvejus, kai tas turtas yra konfiskuojamas dėl teisės pažeidimo. Jeigu turtas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti ir įgijėjas nežinojo ir neturėjo žinoti, tai savininkas turi teisę išreikalauti šį turtą iš įgijėjo tik tuo atveju, kada turtas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas arba iš kurio nors iš jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.

Išreikalauti turtą anksčiau nenurodytais atvejais neleidžiama, jeigu turtas buvo parduotas nustatyta teismo sprendimams vykdyti tvarka. Jeigu turtas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, tai savininkas turi teisę išreikalauti turtą visais atvejais. Turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės arba pasitikėjimo teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kito nenumato įstatymas ar sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojamas, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento.

Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sureguliavimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu, kada jam pereina nuosavybės teisė, jei ko kita nenustato sutartis. Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktui perduoti, o įgijėjas praleidžia terminą daiktui priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio praradimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai. Daikto duodami vaisiai, pajamos, gyvulių prieaugis priklauso jo savininkui, jei įstatymas ar savininko sutartis nenustato ką kitą. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos medžiagos tampa daikto savininku, jeigu daikto pagaminimo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu šis asmuo nežinojo ir neturėjo žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Tuo atveju, pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti medžiagų savininkui jos vertę. Jeigu medžiagų vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, tai daikto savininkui pripažįstamas medžiagos savininkas. Jam suteikiama teisė arba pasilikti daiktą sau, arba apmokėti jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti nuo daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš jo turėtus nuostoliu.

Turtas, kuris neturi savininko, arba savininkas nežinomas, teismo sprendimu priimtu pagal finansų kontrolės institucijų ar savivaldybės pareiškimą, perduodamas valstybės ar
savivaldybės nuosavybėn. Pareiškimas paduodamas suėjus 1 metams nuo tos dienos, kurią turtas paimtas į apskaitą.

Jeigu asmuo neūkiškai laiko jam priklausantį pastatą ar įrenginį, kurie yra avariniai, ir įvykus avarijai gali padaryti žalos kitiems asmenims, tai vietos savivaldos vykdomoji institucija gali paskirti atitinkamą terminą tokiam įrenginiui ar pastatui suremontuoti. Jeigu asmuo per nustatytą terminą pastato (įrenginio) nesuremontavo, tai vietos savivaldos vykdomoji institucija gali kreiptis į teismą dėl tokio pastato (įrengimo) nugriovimo savininko sąskaita arba dėl pastato (įrenginio) atlygintino paėmimo savivaldybės nuosavybėn. Pastatą (įrenginį) nugriovus, statybinės medžiagos yra pastato (įrenginio) savininko nuosavybė.

IEŠKINIO SENATIS

Kai pažeidžiamos asmens teisės, šiam tenka apsispręsti, kokių gynybos priemonių imtis. Nusprendę, kad teismas – vienintelė institucija, galinti apginti pažeistas teises, asmuo gali priimti sprendimą kreiptis į teismą. Tokiu atveju reikia surašyti ieškinį. Tik ieškinys suteikia teisinę galimybę pradėti civilinį procesą. Ieškinyje būtina nurodyti: ieškinio sumą, jeigu ieškinys turi būti įkainotas; aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą; įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą; ieškovo reikalavimą; ieškovo nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimi, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba parengiamasis procesinis dokumentas; informaciją, ar byla bus vedama per advokatą.

Ieškinio senatis  tai nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus, pareiškiant ieškinį teisme, arbitraže ar kitoms įstatymo nustatytoms gynimo formoms. Ieškinio senatis  įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali priverstinai, t.y. valstybės pagalba, įgyvendinti savo teises. Ieškinio senatis nustatyta dėl įvairių priežasčių: būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą ir aiškumą (toks stabilumas neegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais) ir antra, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareikštas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo teisės pažeidimo ir trečia, ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą.

Ieškinio senaties terminai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius, arba sutrumpintus. Specialieji arba sutrumpinti, ieškinio senaties terminai nustatomi atskiroms reikalavimų, kylančių iš įvairių civilinių teisinių santykių, rūšims. Tai numato Civilinis Kodeksas. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai. Šalių susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką neleidžiama.

Ieškinio senatis nėra taikoma absoliučiai visiems santykiams. Ieškinio senatis netaikoma reikalavimams ginti darbuotojo garbę ir orumą. Civilinis Kodeksas nustato, jog ieškinio senatis netaikoma šiems reikalavimams: atsirandantiems dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, išskyrus moralinės žalos atlyginimą ir kitus istatymų nustatytus atvejus; indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, įdėtus į taupomąjį ar kitą banką ir reikalavimams dėl palūkanų už indėlius išieškojimo; Lietuvos Respublikos įstatymų nustatomais atvejais ir kt.

Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Draudžiama iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį.

Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. O teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Dažniausiai asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kurią ji yra pažeidžiama. Nors galimi atvejai, kai nuo teisės pažeidimo momento iki sužinojimo apie teisės pažeidimą praeina tam tikras laiko tarpas. Būtent nuo šio momento prasidės ieškinio senaties termino eiga. Tais atvejais, kai asmuo dėl savo nerūpestingo ar aplaidaus elgesio laiku nesužinojo apie savo teisės pažeidimą, teismas turi nustatyti momentą, kada rūpestingas, apdairus žmogus tokioje situacijoje turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2178 žodžiai iš 4263 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.