Visiems gerai suprantama profesinių pakenkimų rizika dirbant atominėje
elektrinėje, statyboje, medžio padirbimo įmonėse ir t.t. Biurai, raštinės
ir įstaigos dažniausiai priskiriamos saugiai ir nekenksmingai darbo
aplinkai. Tradicinėse šių įstaigų darbo vietose, kai pagrindinės darbo
priemonės buvo rašiklis ir popierius, darbuotojas atlikdavo eilę fizinių
veiksmų ir turėjo pakankamai vietos kūno padėčių ir judesių įvairovei. Jis
galėjo tvarkyti dokumentus, naudotis telefonu, skaityti tekstą, keistis
informacija su kolegomis, spausdinti ir atlikti kitus veiksmus. Tokiam
įvairiam fiziniu požiūriu darbui, per žemas ar per aukštas stalas ar kėdė
negalėjo sukelti dirginančio poveikio ar fizinio diskomforto. Vis daugiau
darbo vietų tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje aprūpinamos kompiuteriais. Deja,
kompiuterinė įranga ne tik palengvina darbą, bet gali ir rimtai pakenkti
sveikatai. Darbuotojai ištisas valandas dažnai be pertraukos praleidžia
prie kompiuterio. Vis daugiau darbuotojų biuruose ir valstybės tarnautojų
įstaigose praleidžia darbo dieną dirbdami su klaviatūra, pele ir visą laiką
žiūrėdami į displėjų. Dirbantis kompiuteriu tampa sistemos žmogus-
kompiuteris-aplinka dalimi. Sistemoje apriboti operatoriaus fiziniai
judesiai, dėmesys sukoncentruotas į displėjų, o abi rankos fiksuotos ant
klaviatūros. Dėl tokių darbo sąlygų kompiuterių vartotojai yra labiau
jautrūs darbo vietos trūkumams, tokiems kaip netinkamas apšvietimas,
nepatogūs baldai, nevykęs sistemos komponentų išdėstymas ir t.t. Fiksuota
darbo poza, netinkamas darbo stalo aukštis, regos įtampa tampa sveikatos
pakenkimų rizikos šaltiniu. Kad taip neatsitiktų, rūpinasi medicinos šakos
– ergonomikos – specialistai.
Ergonomika – tai mokslinė disciplina, tirianti žmogaus arba žmonių
grupių psichofiziologines galimybes, ribas ir ypatumus darbo procese,
naudojant įvairias technines priemones. Remiantis ergonominių tyrimų
išvadomis, kuriamos optimalios darbo sąlygos, didinančios darbo našumą,
užtikrinančios saugumą darbe, tausojančios žmogaus sveikatą, mažinančios
įtampą ir nuovargį. Ji remiasi technikos, fiziologijos, psichologijos,
higienos, anatomijos, biochemijos, biofizikos ir kitų mokslų duomenimis.
Ergonominis projektavimas apima žmogaus sugebėjimų įvertinimą,
optimizuojant sistemą žmogus – kompiuteris saugos, efektyvumo ir patogumo
žmogui kriterijais. Pagrindinis kompiuterizuotos darbo vietos organizavimo
principas – technika turi tarnauti žmogui, o ne žmogus turi prisitaikyti
prie technikos
Lietuvoje 2000 metų pradžioje buvo instaliuota apie 230000
kompiuterių. Įvertinant tai, kad daugelis šių kompiuterių yra kolektyviai
naudojami mokyklose, biuruose ar namuose, realiai šiuo metu apie pusė
milijono Lietuvos gyventojų dalį laiko arba net ir visą darbo dieną
praleidžia kompiuterių aplinkoje. Asociacijos INFOBALT duomenimis
pastaraisiais metais kasmet Lietuvoje buvo nuperkama ir instaliuojama apie
30000-40000 kompiuterių. Žemiau pateiktoje diagramoje parodyta, kaip
pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje augo bendras kompiuterių kiekis.
[pic]
Europos Sąjungos valstybėse kompiuterizacijos tempai yra gerokai
spartesni. Lietuva 1999 metais pagal šimtui šalies gyventojų tenkančių
kompiuterių kiekį pakankamai smarkiai atsiliko ne tik nuo pirmaujančių šiuo
požiūriu Europos Sąjungos valstybių, bet ir nuo kaimyninių valstybių –
kandidačių į Europos Sąjungą, kaip tai parodyta kitoje diagramoje.
[pic]
Įvertinant tai, kad mūsų kompiuterių klasės ar biurai su
kompiuterizuotomis darbo vietomis neretai organizuojami be didesnių
investicijų – paprasčiausiai ant darbo stalo atsiranda kompiuteris – tada
skeptikas ir klausia – ar kartu su kompiuteriu į darbo vietą neateina
papildoma rizika sveikatai.
Rizika sveikatai
Įsiviešpatavus šiuolaikinei informacijos ir komunikacijų
technologijai, žmogus tapo kompleksiškos sistemos “žmogus mašina”dalimi.
Personalinis kompiuteris jau senai tapo įprastu prietaisu ne tik darbo
vietose, bet ir daugelio žmonių namuose. Dirbant priešais ekraną, pastebimi
tokie padariniai:
• 60 proc. Žmonių skundžiasi atramos ir judamojo aparato
negalavimais;
• 60 proc. nuolat skauda galvą,
• 40 proc. vargina akių negalavimai;
• daugiau nusiskundimų dirbant kompiuteriu ilgą laiką;
• paprastai moterys išvardija daugiau negalavimų nei vyrai;
• žmonės su akiniais dažnai skundžiasi regėjimo sutrikimais. (H.D.
Kempf. 2001)
Žmogaus ir kompiuterio sąsajos problemos pradėtos nagrinėti 1980
metais. Ergonominių tyrimų metu nustatyta dirbančiųjų darbo vietose su
kompiuteriais sveikatos rizikos dėl ilgalaikės įtampos sindromo pagrindinės
priežastys:
1. blogas darbo vietų ir įrangos darbo vietose išdėstymas;
2. netikę kūno laikysenos įpročiai;
•
menkas vartotojo supratimas apie darbo vietos su kompiuteriu
komforto svarbą.
Medikai kompiuterio poveikį sveikatai sieja su regėjimo problemomis,
kaulų ir raumenų sistemų pakenkimu, psichosocialinėmis problemomis bei
stresu, veido bei kaklo odos pažeidimais bei įtaka reprodukcinei sistemai.
Augantis susidomėjimas kompiuterių vartotojų sveikata jaučiamas nuo pat
pirmosios Tarptautinės mokslinės konferencijos „Darbas su videodisplėjais“,
įvykusios 1986 metais Švedijoje. Pirmieji moksliniai pranešimai apie
kompiuterių įtaką sveikatai atkreipė visuomenės dėmesį į darbo kompiuteriu
įtaką regos organui, jo nuovargiui ir pakenkimui. Vėliau susidomėta kaulų
ir raumenų sistemų pakenkimais, atsirandančiais dėl nepatogios kūno
padėties ir šių sistemų įtampos darbo metu. Tuo pačiu metu pradėta
diskutuoti apie protinio darbo krūvius, protinio nuovargio įvertinimo
metodus, stresą, monotoniją ir darbo organizavimo įtaką dirbančiųjų
sveikatai. Devintajame dešimtmetyje iškilo tokios naujos mokslinės
problemos, kaip darbo kompiuteriu įtaka nėščiųjų sveikatai, reprodukcinei
funkcijai, odos pakenkimai, susiję su padidintu jautrumu elektros krūviams,
o taip pat karpalinio tunelio sindromas, kurio atsiradimas sutampa su naujo
personalinio kompiuterio priedo – pelės – atsiradimu. Dvidešimtojo amžiaus
paskutiniojo dešimtmečio moksliniai tyrimai, nagrinėjantys dirbančiųjų
kompiuteriu sveikatos pakenkimus, orientuoti atskirų pakenkimų atsiradimo
priežasčių bei jų tarpusavio sąveikos tyrimui. Moksliniuose tyrimuose
pradedamas nagrinėti elektromagnetinės spinduliuotės žemų dažnių diapazone
poveikis sveikatai ir jo vystymosi mechanizmai. Gausios publikacijos
įvairiuose leidiniuose rodo problemos svarbą ir įvairius jos sprendimo
aspektus. Nustatyta, jog susirgimus ar atskirus sindromus lemia įvairūs
aplinkos veiksnių deriniai, kurių tarpe yra svarbiausi psichosocialiniai,
darbo organizavimo ir aplinkos veiksniai.
Lietuvoje jau dabar nemažai laiko – nuo keleto valandų per savaitę iki
ištisų darbo dienų su viršvalandžiais – kompiuterių aplinkoje praleidžia
bent pusė milijono įvairių specialybių, amžiaus ir polinkių žmonių.
Daugeliui Lietuvos gyventojų iškyla klausimas – ar darbo su kompiuteriu
sąlygos bent minimaliai tenkina saugos ir sveikatos reikalavimus.
Keliamą klausimą sudaro bent trys dalys:
1) kompiuterio kelias pas vartotoją – kiek patikimai gamintojas ar
tiekėjas užtikrina, kad kompiuterinė įranga yra kokybiška ir
atitinka jos kokybei keliamus saugos ir sveikatos reikalavimus;
2) kompiuterizuotos darbo vietos organizavimas – ar tikrai
vartotojui darbo metu neatsiranda rizikos laipsnis sveikatai;
3) kaip turi būti organizuotas darbas, kad rizika dirbančiojo
kompiuterio aplinkoje sveikatai būtų minimali ir kokios yra
susirgimų prevencijos priemonės.
Neteisingas veiklos kompiuterizuotoje darbo vietoje organizavimas gali
žymiai sumažinti darbingumą, pabloginti sveikatos stovį, sukelti depresiją
ir kitas nemalonias pasekmes. Abejingas požiūris į standartų reikalavimus,
higieninių normų ar rekomendacijų nesilaikymas gali nemaloniai atsiliepti
dirbančiojo sveikatai.
Pavyzdžiui, nugaros ir sąnarių skausmai – neteisingo sėdėjimo pasekmė.
Šių ligų gydymo kabinetai auga kaip grybai. Lietuvos ligoninėse dėl stuburo
degeneracinių pakitimų kasmet gydosi keli tūkstančiai darbingo amžiaus
žmonių. Skirtingai nei knyga, kompiuterio ekranas negali būti pajudintas,
ir dirbantis žmogus priverstas ilgai sėdėti viena, lyg ir įprasta, tačiau
žalinga poza. Toks sėdėjimas sukelia nepatogumą, dėl kurio savo ruožtu
atsiranda ligų. Paplitusi nuomonė, kad sėdėdamas žmogus pailsi. Be abejo,
taip ir yra, jeigu jis gali pasirinkti patogią padėtį ir laisvai ją keisti,
atsilošti, ištiesti ar užkelti kojas, pasidėti po šonu minkštą pagalvę.
Tačiau dirbant paprastai sėdima viena statiška poza. Sėdintis žmogus
patiria susijusį su kūno padėtimi mechaninį krūvį, reikalaujantį tik
fizinės įtampos, o ne raumenų darbo. Kai raumenys yra įtempti, į visus
audinius patenka mažai deguonies prisotintas kraujas, todėl pavargstama
daug greičiau nei dirbant judrų darbą. Statiškas darbas ir pasikartojantys
mažos amplitudės judesiai (dirbant su klaviatūra, pele) – priežastys
mikrotraumoms atsirasti.
Mikrotraumomis vadinamas lėtas organizmo susidėvėjimas dėl nuolatinių
apkrovų. Besikartojančios mikrotraumos sukelia įvairių organizmo sutrikimų.
Tokie sutrikimai neatsiranda staiga, tuo jie skiriasi nuo makrotraumų –
pavyzdžiui, kojos ar rankos lūžių. Skausmas ar diskomfortas pradedami justi
po kelių mėnesių įtampos arba dar vėliau. Deja, tuomet paprastai jau
konstatuojamos ligos.
Ar galima jų išvengti? Taip. Yra bent du būdai: pirma – reguliariai
mankštintis, antra – teisingai susitvarkyti darbo vietą, atsižvelgiant į
ergonomikos specialistų patarimus.
Ergonomika
kompleksiškai nagrinėja žmogaus galimybes ir ypatumus
darbe, kad galima būtų sukurti sąlygas, kurios skatintų darbo našumą ir
garantuotų saugumą. Ergonomikos žinios pritaikomos projektuojant gamybines
erdves, darbo vietas, baldus. Ergonomiškais vadiname tokius gaminius,
dirbant su kuriais rizika patirti mikrotraumų ar pajusti nuovargį yra
minimali, o darbo rezultatyvumas – maksimalus. Pavyzdžiui, kuriant
ergonomiškas darbo kėdes, atsižvelgiama į tai, kokia sėdėjimo padėtis
žmogui yra natūraliausia, palankiausia stuburo slanksteliams, kraujo
apytakos procesams, sukelia mažiausiai įtampos. Kėdė ir yra pagrindinis
ergonomiškos biuro darbo vietos elementas.
Kėdės pasirinkimas
Nuo pat vaikystės buvome mokomi sėdėti tiesiai, pasitempus, 90° kampu.
Tokie sėdėjimo įpročiai yra žalingi, nes labai apkrauna stuburo
tarpslankstelinius diskus bei sukelia statinę įtampą nugaros raumenims ir
padidina juosmens srities skausmų atsiradimo riziką.
Idealios sėdėjimo pozos nėra: kiek žmonių, tiek patogių kūno padėčių.
Tačiau yra bendrų patarimų, paremtų žmogaus anatomijos ir fiziologijos
tyrimais, kurių laikantis galima išvengti kraujo apytakos sutrikimų,
nugaros ir raumenų skausmų
Gerai parinkta ir tinkamai sureguliuota darbo kėdė pati formuoja
taisyklingą sėdėjimo padėtį. Naudojantis netinkama kėde, kai dirbantysis
yra priverstas nepatogiai sėdėti, nugaros ir kojų raumenis veikia
nepageidautinas statinis krūvis. Taigi moderni ir ergonomiška kėdė – ne
snobiškas statuso ar įmonės klestėjimo ženklas, o būtinybė, paremta žmogaus
fiziologiniais poreikiais ir darbo efektyvumo sumetimais, darbuotojų
vertinimo įrodymas.
Higienos norma HN 32:1998 reikalavimus kėdei nusako trimis punktais:
1. Darbo kėdė turi būti stabili, bet leidžianti darbuotojui lengvai
ir laisvai judėti bei pasirinkti patogią pozą.
2. Darbo kėdės konstrukcija turi atitikti ergonominius
reikalavimus: kėdė turi būti su kėlimo ir sukimo mechanizmu,
leidžiančiu keisti kėdės aukštį bei atlošo atlenkimo kampą;
kėdės atlošas turi būti pakankami aukštas ir pasviręs.
3. Pėdų atrama turi būti pritaikoma darbuotojui, kuriam reikia ja
naudotis.
Panagrinėkime smulkiau. Norint išsirinkti ergonomišką kėdę, turite
būti įsitikinę, kad ji atitinka šiuos kriterijus:
• Kėdės sėdimoji dalis yra patogi ir tinka Jūsų kūno formai. Kėdė iš
abiejų pusių turi būti bent 2,5 cm platesnė negu Jūsų klubai ir
šlaunys. Kėdės sėdimoji dalis turi būti ne per ilga kojoms (38-43 cm),
priešingu atveju ji arba užsikabins už pakinklių arba trukdys pilnai
atremti juosmenį. Dauguma ergonomiškų kėdžių turi nuolydį į priekį,
kuris neleidžia kojoms užsikabinti už sėdynės. Kėdės sėdimoji dalis
turi būti tokios formos, kad sudarytų tolygų svorio pasiskirstymą ir
būtų patogu sėdėti.
• Kėdės aukštis yra reguliuojamas. Geriausiai, kai kėdė turi pneumatinį
reguliavimo įtaisą, kad galima būtų pritaikyti jos aukštį. Kėdės gali
būti reguliuojamos ir mechaniškai (pvz. sukimas).
• Kėdės aukščio reguliavimo ribos atitinka vartotojo antropometrinius
duomenis. 95% vartotojų tenkina reguliavimo diapazonas nuo 38 cm iki
53 cm. Turite sureguliuoti kėdės aukštį taip, kad šlaunys būtų
horizontaliai arba truputį žemiau, o pėdos būtų tvirtai padėtos ant
grindų. Daugumoje atvejų atramos kojoms Jums nereikia. Kėdės aukščio
reguliavimo mechanizmas turi būti lengvai pasiekiamas bei užtikrinamas
reikiamas lygis. Fiksuoto aukščio kėdė taip pat yra tinkama, jeigu tik
sėdėdami jaučiatės patogiai, o be to, jeigu ja dažniausiai naudositės
tik Jūs.
• Kėdė turi patogų atlošą apatiniai nugaros daliai (juosmeniui). Dauguma
kėdžių turi minkštus atlošus, kuriuos galima reguliuoti pritaikant
pagal Jūsų kūno formą. Jeigu kėde naudosis daug vartotojų, tada bus
reikalingas toks reguliavimas. Kėdės atlošo palinkimas svarbus
operatoriui, kad šis galėtų patogiai palinkti į priekį ar atgal,
išlaikydamas teisingą kampą tarp kėdės sėdynės ir atlošo. 90( – 130(
atlošo palinkimo kampo reguliavimo galimybė yra tinkama. Kėdės su
aukštais atlošais yra labiau mėgstamos, kadangi jos suteikia atramą ir
apatinei, ir viršutinei nugaros daliai. Rekomenduojama pilna atrama,
kurios aukštis 45 – 51 cm. Mažiausias atlošo plotis 36 cm. Tam, kad
apsaugoti nugarą nuo įtempimo, rekomenduojama kėdė su atrama
juosmeniui, kadangi sėdint ši kūno dalis yra labiausiai įsitempusi.
• Sėdint atsirėmus į kėdės atlošą yra pakankamai vietos klubams. Jeigu
nėra pakankamai vietos klubams, gali tekti sėdėti pasislinkus toliau į
priekį taip, kad šlaunys neturės pilnos atramos.
• Kėdė dar yra patogi po 40 – 60 minučių
Naudojantis kėdės
sėdimąja dalimi, pagaminta iš mažo tankumo akyto plastiko, jos forma
gali pasikeisti. Šiuo atveju nebeliks tinkamos atramos. Netinkama
sėdynė bei netinkanti jos forma gali sukelti nepatogumą, pusiausvyros
nebuvimą, klubų ir nugaros nuovargį.
• Kėdės sėdimosios dalies palenkimas yra reguliuojamas. Kai kuriais
atvejais reikalingas sėdimosios dalies reguliavimas tam, kad
palaikytumėte sėdimos padėties pusiausvyrą.
• Kėdės sėdimosios dalies palenkimas yra nesusietas su kėdės atlošo
palenkimu. Reguliuojant kėdės atlošo palenkimo kampą, neturi keistis
sėdimosios dalies kampas, t.y. turi būti du nepriklausomi reguliavimo
mechanizmai. Jei pavertus kėdės atlošą atgal, pakyla sėdimosios dalies
priekis, tai jis gali spausti šlaunis ar pakinklius.
• Kėdė turi penkias stovo atramas. Jeigu dirbant svarbu kėdės judrumas,
tada kėdės stovas turi turėti bent penkias atramas su ratukais, kurie
laisvai slystų grindų paviršiumi.
• Jums reikalingi kėdės porankiai. Jie turi būti platūs, kontūriniai,
minkšti ir patogūs. Įsitikinkite, kad sėdint galite laisvai pakeisti
porankių aukštį bei pritraukti prie savęs ir atitolinti. Porankių
aukštis nuo kėdės sėdimosios dalies reguliuojamas 21 – 28 cm ribose.