Dekartas

R. Dekarto kūryba sutampa su naujųjų laikų kultūros pa­kilimo pradžia. Jo filosofijoje jau ryškiai suformuluota ta proto “egzistencijos“ samprata, kuri visą naujųjų laikų filo­sofiją skiria nuo ankstesniųjų epochų ir sudaro naujųjų lai­kų pasaulėvokos, filosofavimo ir kultūros patosą.

R. Dekarto filosofijos novatoriškumas ir poveikis naujųjų laikų mąstysenai išryškėja būtent praėjusių kultūros epo­chų— antikos ir viduramžių—mąstysenos fone.

Vaduodamasis iš mitinės pasaulėžiūros, antikos žmogus būties pagrindą pajuto esant ne mitų pavidalais racionalizuo­tuose psichologizmuose, o pačioje racionalizacijos galioje, ku­rios tyrinėjimas ir plėtojimas atvedė antiką į būties ir mąs­tymo tapatumo sampratą — pasaulio kultūros istorijoje dar neregėtą žmogaus racionalaus santykio su aplinka absoliutizaciją. Tai buvo tikra žmogaus savivokos revoliucija.

Ryškiausius akcentus įgijęs Platono ir Aristotelio filosofi­nėse koncepcijose, proto kaip būties supratimas veikė ir vi­duramžių Europos pasaulėjautą bei mąstyseną, apsiformindamas dieviškojo absoliuto (ontologinio proto) bei žmogaus (em­pirinio proto) sampratomis, kurių prieštara sąlygojo laisvos valios problemą — svarbiausią viduramžių ratio palikimą to­lesnei Europos filosofijos, kaip pažinimo metodologijos, raidai. Tai reiškė, kad, būdamas empiriškai determinuota žmogiškąja galia, protas turi spręsti savo pažintinės galios ribų, savo tikrumo klausimą, turi užsiimti savo teisės atskleidinėti būties esmę pagrindimo dalykais. Tie klausimai pasidarė ypač aktualūs, vykstant didžiajam Renesanso žmogaus psichologi­niam persiorientavimui iš tikėjimo į žinojimo problematiką. Renesansinis mąstymo, kaip vienintelio tikro būties kriteri­jaus, ir būties, kaip fizinio buvimo, suvokimas yra ta galia, kurią teigdamas kaip kamuojančią ir išraiškos reikalaujančią pasaulėjautą, R. Dekartas laužo ilgaamžį mąstysenos scholastinio palikimo luobą ir kelia naujojo filosofavimo, naujo pa­saulio pažinimo būdo daigus.

Feodalizmo įsčiose užsimezgę kapitalizmo pradmenys ugdė naują žmogų — prekinio kapitalo galią vis geriau pajaučiantį, jos teikiama žemiškųjų malonumų laisve vis nuosekliau pa­sinaudoti išmokstantį žmogų, kuris apie savo atėjimą pareiškė visų pirma moraline ir menine viduramžių gyvenimo normų negacija, bene ryškiausiai ženklinusia naujų laikų vėjus XIV—XV amžių Italijoje.

Gyvenimo geismas ieškojo išraiškos visose gyveninio sri­tyse, ir Europa iš asketiškai susivaržiusio vienuolyno netrukus tapo veiklių, sujudusių visuomenių sambūriu. Žmonės, rodėsi, nuleido akis nuo dangaus ir, atlėgus „dieviškajai šviesai“, tarsi iš naujo pamatė aplinką ir save. Žmonės įsižiūrėjo į aplinkos daiktus ir pamatė, kad jie galėtų būti padaryti ir patogiau, ir protingiau, ir kur kas gražiau. Ilgalaikio patogaus įsikūrimo po savo padange aistros pamažu apėmė Europą ir labai smar­kiai pakeitė jos gyvenimo būdą. Vienas po kito gimė išradi­mai ir atradimai, į pasaulį lieję visai naują, ligi tol neregėta šviesą.

Kito ir teorinis protas.

Viduramžių žmogus, religinio tikėjimo orientuotas į visuotinybę, visada stengėsi būti universalus, visapusiškas. Tas visapusiškumas viduramžiškojo obskurantizmo atmosferoje dažnai reiškėsi labai savotiškai — kaip „idėjinio tyrumo“ sie­kimas, stengimasis visą gyvastį pajungti ,,visuotinybę“ postu­luojančiam tikėjimui. Suprantama, kodėl orientacija į žemiš­kojo buvimo prioriteto teigimą pagimdė tiek universalių Rene­sanso titanų. Mokslinės minties atgimimas prasidėjo taip pat nuo „visuotiniausio“ gamtos mokslo — astronomijos: vidur­amžiškoji spiritualistinė visuotinybė turėjo būti neigiama to­kiais pat visuotiniais gamtos tvarkos priešpastatymo aktais.

Nuo to pradėjo Dž. Brunas, viduramžiškąja! pasaulio dieviškojo unikalumo sampratai priešpastatęs materialųjį ir ra­cionalųjį visatos pliuralizmą — tegul ir nelabai apibrėžtą, dau­giau poetišką, tačiau sunkiai paneigiamą.

Kur kas konkretesnė, „žemiškesnė“ buvo M. Koperniko heliocentrinė pasaulio sąrangos schema, kurios konkretizavi­mu ir matematiniu pagrindimu sėkmingai užsiėmė J. Kepleris ir, galima sakyti, galutinai užbaigė G. Galilėjus, eksperimen­tiškai pagrindęs koperniškosios pasaulėrangos funkcionavimo mechanizmą. Išties, jeigu natūralus kūno judesys yra tiesiaeigis, o į figūras jį komponuoja kūnų sąveika, tuo labiau, jei

viduramžių judesio idealo — judėjimo apskritimu—gamtos prigimtis nepripažįsta, tai kieno gi valią byloja gamtos kalba? Judėjimas apskritimu empiriškai, žinoma, įmanomas; galbūt dievo iš principo neneigia ir gamtos kalba, tačiau, jeigu ju­desio gyvybę materijai įkvepia ir dievas, jeigu dievas ir yra pirmoji viso judėjimo priežastis, tai, šiaip ar taip, kaip rodo gamtos judėjimo mechanika, tą postūmio efektą kaip pasau­lio tvarką mes patiriam iš kur kas didesnių nuotoliu, negu manyta iki šiol: kaip harmonijos pradas, ši jėga turi apimti ir anaiptol neharmoningą dangaus kūnų judėjimą, vadinasi, die­viškosios harmonijos sfera įgauna neapibrėžtus kontūrus, ir prieš žmogaus akis atsiveria savo materialiajai (gamtinei) tvarkai paklūstanti tiesiog neaprėpiama
visata. Žemė, buvusi pasaulio centru, nuo horizonto kylanti tiesiai į dangų, staiga išsiplėtė už regimų horizontų, padidėjo ir kartu sumažėjo protui atsivėrusių fizinių visatos erdvių fone. Žmogaus pa­saulis tapo nebe vieninteliu, bet vienu iš daugelio visatos pa­saulių, judančiu anaiptol ne dieviškojo imperatyvo keliu, o nelabai aiškiu savo prigimties taku, pilnu paslapčių ir šaltos kitų pasaulių šviesos.

Tas „susvetimėjimas“ savo žemei neįstūmė žmogaus į ne­viltį. Priešingai, jis gimdė dar didesnį troškimą išsiaiškinti, kas ir kodėl yra taip, kaip yra, kaip jis mato esant, priešingai visiems ankstesniems įsitikinimams.

Tokioje atmosferoje, atlėgus itališkajam politinių ir me­ninių aistrų kvaituliui, ispanų ir portugalų kelionių karštligei, Europoje, ypač jos šiaurinėje, ramesnio temperamento zonoje, kad ir gesinama bažnytinės reakcijos, įsidega lėta, bet galin­ga pasaulio mokslinio tyrimo, eksperimentinio tikrinimo ir apmąstymo aistra.

R. Dekartas yra tipiškas šitos Europos aistros apsėstasis, tęsiantis geriausias dar Biblijos tyrinėtojų pradėtas tiesos mokslinio ieškojimo tradicijas. Visi būties pavidalai — nuo oro iki žemės gelmių, nuo žmogaus širdies iki jo proto, nuo pasaulio ribų iki būties beribiškumo — yra jo tyrinėjimo lau­kai, ir visur jis palieka neišdildomus pėdsakus.

Renė Dekartas (Renė Descartes) gimė 1596 metais ir vai­kystę praleido mažame pietų Prancūzijos miestelyje, kuris visam amžiui paliko R. Dekartui trauką į nuošalias erdves. Seimą buvo apsišvietusi, pasiturinti ir, laikui atėjus, atidavė sūnų į geriausią, vėliau visoje Europoje išgarsėjusią La Flešo jėzuitų kolegiją. R. Dekartas mokėsi labai rimtai ir /kaip tik dėl to guvus jo protas gerai pajuto visą scholastinio moks­lingumo nepagrįstumą ir nepakankamumą. Bene svarbiausias kolegijos laikų „atradimas“ buvo matematikos galios pajauti­mas — matematika jaunajam R. Dekartui ypač patiko dėl jos samprotavimų tikrumo ir akivaizdumo, ir jis stebėjosi, kodėl ant to tvirto pagrindo nepastatyta nieko didingesnio.

Baigęs mokyklą, R. Dekartas nusprendė atsisakyti scholas­tų praktikuojamos problematikos ir savo jėgomis studijuoti „didžiąją pasaulio knygą“.

1614—1618 metais R, Dekartas gyvena Paryžiuje ir kurį laiką nevengia visų jaunam ir pasiturinčiam žmogui prieina­mų gyvenimo malonumų. Tačiau po ta išorinio nerūpestingu­mo skraiste vyksta įtemptas intelektualinis darbas. Jis baigia­si visišku gyvenimo būdo pakeitimu. Iš pradžių R. Dekartas slepiasi nuo draugų pačiame Paryžiuje, paskui nutaria išvykti kur nors atokiau.

Patogiausia jam pasirodo — neprieštaraujant ir tėvo pla­nams — stoti į armiją ir, prisidengus karininko munduru, pa­matyti kuo daugiau pasaulio, o svarbiausia — įgyti laisvo laiko savo moksliniams tyrinėjimams. Tai buvo būtina tuo labiau, kad R. Dekartas, gilindamasis į mokslo klausimus, anot jo paties, taip susipainiojęs abejonėse, jog aiškiai paju­tęs visišką savo neišmanymą.

Nuo 1618 m. R. Dekartas beveik penketą metų tarnauja Olandijoje ir Vokietijoje. 1619 metų lapkričio 10 dieną (tą dieną jis tiksliai įsimena visam gyvenimui) jis pirmąsyk suvokė, kad iš dvejonių yra, išeitis, ir tą išeitį rodo ne kas kita, kaip matematika. Matematika vadovaujasi tam tikrais pra­diniais visai akivaizdžiais teiginiais ir, remdamasi tiksliai api­brėžtomis taisyklėmis, kuria abejonių nekeliantį mokslą. Radus tokius išeities taškus ir atitinkamas taisykles, galima, matyt, ir kituose moksluose gauti tokius pat tikslius kaip ma­tematikoje rezultatus. Vis dėlto apibrėžtesnių savo pozicijos parametrų R. Dekartas kol kas nebuvo radęs, tačiau ieškoti jų nuo šiol buvo svarbiausias jo gyvenimo tikslas. Dėl to reikė­jo kryptingiau susipažinti su visais mokslais, ypač su mate­matika.

Armijos tarnyba tam netiko, ir 1622 m. R. Dekartas ją pa­lieka. Patvarkęs turto reikalus, jis išvyksta į Italiją, pabuvoja Šveicarijoje ir 1625 m. apsigyvena Paryžiuje. Čia greitai įsi­jungia į gyvą intelektualinį bendravimą. Didelį poveikį R. De­kartui padaro bendravimas su M. Mersenu, žymiu mokslininku ir XVII a. Europos mokslo plėtotės organizatoriumi (jo suburtų mokslininkų bendrijos pagrindu 1666 m. buvo įkur­ta Paryžiaus mokslų akademija). R. Dekartas palaiko ryšius__ su tokiais M. Merseno aplinkos žmonėmis, kaip matematikai P. Ferma, 2. P. de Robervalis, F. de Besi, K. Midoržas, kitais mokslininkais, inžinieriais, filosofais.

Paryžiuje R. Dekartas ima garsėti kaip naujos filosofinės sistemos kūrėjas. Deja, „sistemos“, išrutuliotos tokiu nuosek­lumu ir griežtumu, kaip norėjo pats autorius, iš tiesų dar nėra, ir draugų susidomėjimas ragina jį atsidėti pačiam rim­čiausiam darbui.

Jausdamas savo kelio teisingumą ir netrokšdamas viena­dienių ginčų garbės, R. Dekartas nutaria vėl išvykti. Pasiren­ka jam jau žinomą Olandiją, Amsterdamą, kur manė galėsiąs gyventi kaip pačioje nuošaliausioje dykumoje. Olandijoje, retkarčiais išvykdamas, R. Dekartas gyvena dvidešimt metų. Čia jis gludina samprotavimo taisykles, čia suformuluoja savo filosofijos principus, sukuria pagrindinius savo fizikos ir metafizikos darbus.

Iš pažiūros R. Dekarto gyvenimas Olandijoje atrodo ramus ir net laimingas. Jis

pasineria į savo metodologinius, apmąstymus ir mokslinius tyrimus, o kai pasidaro pernelyg žinomas — niekam nieko nesakęs, keičia gyvenamąją vietą ir vėl gyvena tik savo intelekto pasaulyje.

Pirmaisiais savo buvojimo Olandijoje metais R. Dekartas intensyviai formuluoja savo metodologinius principus, dės­tydamas juos darbe „Proto vadovavimo taisyklės“ („Regulae ad directionem ingenii“). Darbas liko nebaigtas, nes nuo 1630 metų R. Dekartas atsideda sistemingam savo sukurtuoju pa­žinimo metodu pagrindžiamos pasaulėžvalgos išdėstymui. Daug laiko skiria įvairiausiems eksperimentams, ypač domisi teorine ir taikomąja optika, dangaus reiškiniais, geometrijos problemomis. 1633 m. vasarą veikalas „Pasaulis, arba traktatas apie šviesą“ („Le Monde, ou Traitė de la Lumiėre“) buvo beveik užbaigtas — liko tik kai ką pataisyti ir, prieš išsiun­čiant į Paryžių spausdinimui, perrašyti. Tačiau kaip tik tuo metu R. Dekartas sužinojo, kad inkvizicija pasmerkė G. Ga­lilėjaus knygą „Dialogas apie dvi svarbiausias pasaulio siste­mas“, kur buvo dėstomi M. Koperniko sistemos pranašumai. Žinia R. Dekartui buvo toks smūgis, kad savo kūrinio jis nu­tarė nebespausdinti. (Nepaskelbtas rankraštis, jei nebuvo su­naikintas paties R. Dekarto, ilgainiui dingo.) Šitą sprendimą jis padarė nelengvai, tačiau, vengdamas konflikto su bažnyčia, savo pažiūras nutarė išdėstyti santūriau — ne kaip naujos pasaulėžvalgos teorinius pagrindus, o kaip mokslo metodolo­gijos darbą. 1637 m. Leidene prancūzų kalba pasirodė R. De­karto veikalas „Samprotavimas apie metodą“ su trimis prie­dais: „Dioptrika“, „Meteorais“ ir „Geometrija“. Knygoje pirmą kartą viešai išdėstomos R. Dekarto metodą išreiškiančios tai­syklės, kurių praktinę reikšmę rodo trys priedai iš įvairių žinijos sričių. Veikalas susilaukė didelio dėmesio ir ne vienu atveju sukėlė vis labiau įsiaitrinančius ginčus.

Nepaisant polemikos, kelių asmeninių nelaimių (dukters, tėvo, sesers mirtys), R. Dekartas įtemptai dirba, ir 1641 m. Paryžiuje lotynų kalba pasirodo antras jo darbas — „Apmąs­tymai apie pirmąją filosofiją, kuriais įrodinėjamas dievo eg­zistavimas ir sielos nemirtingumas“ („Meditationes de prima philosophia in qua Dei existentia et animae immortalitas demonstratur“). 1642 m. veikalas antrąkart išleidžiamas Amster­dame. Išverstas į prancūzų kalbą, 1647 m. jis vėl pasirodė Pa­ryžiuje.

Tai buvo pagrindinis R. Dekarto filosofijos veikalas. Mąs­tytojo autoritetas augo. Tačiau ir dabar R. Dekartas stengėsi likti nuošalyje, palaikyti kuo geriausius santykius su bažnyčia, nors jo filosofinės idėjos buvo nelabai patrauklios ir — ne­žiūrint jų autoriaus idėjinio konformistiškumo — pernelyg pa­vojingos religinėms dogmoms. Tai pajuto kai kurie teologai ir pradėjo dogmatinių pretenzijų bylą. O R. Dekartas tuo me­tu rašo „Filosofijos pradus“ („Principia philosophiae“), kuriuos 1644 m. išleidžia Amsterdame. Autorizuotas šio veikalo vertimas į prancūzų kalbą pasirodo 1647 m. Šis darbas — tai visos R. Dekarto pasaulėžiūros sąvadas, vadovėliškai dėstantis svar­biausias filosofo mintis ir išgrynintų metodologinių principų bei visų sukauptų mokslo faktų pagrindu konstruojantis pa­tobulintą pasaulio sąrangos modelį. Su savo idėjomis norėda­mas supažindinti kuo didesnį būrį žmonių, jis ypač troško atverti joms kelius į universitetų auditorijas. Su tuo rūpesčiu ir bandymu į gyvenimo pabaigą apsistoti gimtajame krašte, matyt, susijusios R. Dekarto kelionės į Prancūziją 1644, 1647 ir 1648 metais. Čia jis įgyja naujų draugų, pakoreguoja savo santykius su jėzuitais, tačiau draugų pagarba pasireiškia dau­giau moksliniais ginčais, jėzuitai tenkinasi daugiareikšme tyla, o Prancūzijos vyriausybės jam žadėta pensija taip ir lieka tuščiu pažadu. Tokiomis aplinkybėmis grįžimas į tėvynę R. De­kartui vis aiškiau iškyla kaip nereali svajonė. Olandijoje jis jaučiasi tikriau. Čia jis domisi anatomija, ketindamas pratęsti

„Filosofijos pradus“ dalimis apie gyvosios gamtos sąrangą. 1648 m. jis baigia vieną paskutinių darbų — „Žmogaus kūno aprašymas. Apie vaisiaus atsiradimą“. 1649 m. išeina „Sielos aistros“ — psichologijai ir etikai skirtas kūrinys. Deja, ramybes nėra ir Olandijoje. Be to, miršta geriausias R. Dekarto draugas M. Mersenas, ir R. Dekartas ruošiasi dar kartą pabėgt nuošalumon. Šį kartą, pasinaudodamas karalienės Kristinos kvietimu, — į Švediją.

Tai buvo paskutinis R. Dekarto bėgimas. Ramybės Kristi­nos rūmuose jis nerado. Mat, panūdusiai studijuoti filosofiją dvidešimt trejų metų karalienei patogiausias laikas užsiėmi­mams pasirodė penkta valanda ryto. R. Dekartui, kuris nepasižymėjo prigimties tvirtumu ir buvo įpratęs keltis tik apie pusiaudienį, tai buvo pražūtingas režimo laužymas. Atšiaurūs rytmečiai netruko atsiliepti: R. Dekartas susirgo plaučių už­degimu ir 1650 m. vasario 11 d. mirė.

Po šešiolikos metų R. Dekarto palaikai buvo pervežti į Paryžių. Jo draugai ir gerbėjai rengėsi pačiai iškilmingiau­siai ceremonijai, tačiau išvakarėse karalius įsakė nuo kalbų susilaikyti: 1663 m. R. Dekarto kūriniai buvo įtraukti į Index librorum prohibitomm.