Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas kuriose paskolos sutarčių įvykdymas užtikrintas įkeitimo laidavimo bei garantijos sutartimis
5 (100%) 1 vote

Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas kuriose paskolos sutarčių įvykdymas užtikrintas įkeitimo laidavimo bei garantijos sutartimis

11213141

APŽVALGADėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas, kuriose paskolos sutarčių įvykdymas užtikrintas įkeitimo, laidavimo bei garantijos sutartimisPasikeitus Lietuvos Respublikos ekonomikos sandarai, atsirado nauji ūkiniai-komerciniai santykiai. Tai lėmė, kad tarp ūkinių subjektų tapo populiarios paskolų sutartys, kurių įvykdymas dažniausiai užtikrinamas turto įkeitimo, laidavimo bei garantijos sutartimis. Ši aplinkybė sąlygojo teisminių ginčų dėl paskolų grąžinimo padaugėjimą, iškilo problemos taikant įstatymus reguliuojančius prievolių įvykdymo užtikrinimą.

Apibendrinimo tikslas – išsiaiškinti priežastis, dėl kurių kreditoriai, suteikę paskolas, negali pasinaudoti prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis, kokių įstatymų pažeidimai tai sąlygojo ir kaip turėtų formuotis teismų praktika nagrinėjant šios kategorijos bylas.

Iš pateiktų duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos apylinkių teismai ir Lietuvos Respublikos Ūkinis teismas 1994 m. ir 1995 m. pirmajame pusmetyje išnagrinėjo 1225 civilines bylas, kuriose kreditoriai (paskolų davėjai) pateikė ieškinius dėl paskolų, užtikrintų įkeitimo, laidavimo, garantijos sutartimis, grąžinimo. Šių bylų skaičius nėra didelis ( 1,25 proc. visų 98 085 civilinių bylų, išnagrinėtų Respublikos teismuose per analizuojamą laikotarpį), tačiau jų teisingas sprendimas turi ypatingą reikšmę ūkio sistemai. Kreditorių daugumą paskoliniuose santykiuose sudaro Respublikos bankai, ir tolesnis jų egzistavimas labai priklauso nuo paskolų grąžinimo.

Apibendrinimui išstudijuota 600 bylų, be to, apibendrinti duomenys apie teismų sprendimų įvykdymą šios kategorijos bylose per analizuojamą periodą.

Bylų analizė rodo, kad dažniausiai taikyta užtikrinimo priemonė buvo turto įkeitimas. Šiuo sandoriu užtikrinta 380 paskolos sutarčių (63,2 proc. išstudijuotų bylų). Ne tokia populiari sandorio užtikrimo priemonė buvo laidavimas (167 sutartys, 27,8 proc.). Mažiausiai prievolių užtikrinta garantijos sutartimis (53 sutartys, 9 proc.). Daugumos garantijos sutarčių subjektais yra juridiniai asmenys (akcinės bendrovės, valstybinės įmonės), o įkaito davėjais – fiziniai asmenys.

533 bylose buvo reiškiami ieškininiai reikalavimai dėl paskolų išieškojimo iš skolininkų, patraukiant bendraatsakovais garantus, laiduotojus ar įkaito davėjus, ir tik 10 šios kategorijos bylų bendraatsakovai pareiškė priešieškinius dėl prievoles užtikrinančių sandorių pripažinimo negaliojančiais. 67 bylos iškeltos pagal ieškinius dėl garantijos, laidavimo ar įkeitimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Garantijos sutartys įstatymų numatytais pagrindais buvo ginčijamos 42 bylose ir 33 sutartys pripažintos negaliojančiomis (78,5 proc. reikalavimų patenkinta). Dėl įkeitimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis gauta 17 ieškinių bei 5 priešieškiniai. Išnagrinėjus bylas 18 (81,8 proc.) šios rūšies sutarčių pripažinta negaliojančiomis. 13 laiduotojų ginčijo laidavimo sutartis, pareikšdami 11 ieškinių ir 2 priešieškinius, 8 (61,5 proc) reikalavimus teismai patenkino. Beveik visose bylose (9 nutrauktos atsiskaičius skolininkams) kreditorių ieškininiai reikalavimai pagrindinių skolininkų atžvilgiu buvo patenkinti, o jų ieškiniai bendraatsakovų garantų, laiduotojų ar įkaito davėjų atžvilgiu patenkinti tik 164 (31 proc.) bylose.

Teismų praktika šios kategorijos bylose taikant Civilinio kodekso (toliau – CK) 18 skirsnio normas nevienoda. Dažnai neskiriama solidarinė skolininkų pareiga nuo subsidiarinės atsakomybės, įkaito turėtojas sutapatinamas su turto savininku, normos, reguliuojančios garantijos sutarčių sudarymą, taikomos tik juridinių asmenų atžvilgiu, o prievolėms, kilusioms iš sutarties, neretai taikomos taisyklės iš prievolių, atsirandančių dėl žalos padarymo. Taip pat neretai prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorius teismai laikė absoliučiai negaliojančiais (niekiniais), nors tokie sandoriai galėjo būti ginčijami tik įstatymų nustatyta tvarka. Pasitaikė ir kitokių procesinių bei materialinių teisės normų pažeidimų. Matyt, tai apsprendė ne vien teisėjų profesinio pasiruošimo trūkumai, praktinio patyrimo stoka bei norminiuose aktuose egzistuojantys prieštaravimai. Teisminę praktiką komplikuoja ir tai, kad prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojantis CK 18 skirsnis yra tampriai susietas su kitais įstatymais, kuriuose nustatytos prievoles užtikrinančių asmenų teisės ir pareigos, jų įgaliojimai. Tai – Lietuvos Respublikos įmonių įstatymas (1990 05 08), Valstybinių įmonių įstatymas (1990 09 25), Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas (1994 12 21), Akcinių bendrovių įstatymas (1990 07 30), Akcinių bendrovių įstatymas (1994 07 05), Komercinių bankų įstatymas (1992 07 02), Komercinių bankų įstatymas (1994 12 21) ir kt. Daug neaiškumų sukėlė tai, kad normos, reguliuojančios prievolių įvykdymo užtikrinimą (CK 194-224 str.), buvo pasenę (1964 07 07 redakcija) ir neatitiko naujų ekonominių santykių. Jos pakeistos tik 1994 m. gegužės 17 d. Įstatymu Nr. 1-459, kuris įsigaliojo tų pačių metų birželio 11 dieną. Todėl iškilo problemų taikant CK 220 str. ( 1964 07 07 redakcija) taisykles iš garantijos sutarties atsiradusiems teisiniams santykiams
reguliuoti, o taip pat aiškinant teisės normas, nustatančias įkeitimo sutarties formą bei įkeitimo teisės atsiradimo momentą (CK 203, 205 str., 1964 m. redakcija).

Valstybinės įmonės kaip prievolę užtikrinančio sandorio subjektai

Tai opiausia problema, nes valstybinių ar valstybinių akcinių įmonių vadovai garantijos, laidavimo ar įkeitimo sutartis sudarydavo ne vien savo įmonės interesais. Remdamiesi šiais sandoriais, bankai išduodavo dideles paskolų sumas įvairioms akcinėms bendrovėms, fiziniams asmenims. Pavyzdžiui, „Litimpeks“ bankas pagal 1994 03 30 paskolos sutartį UAB „Melagra“ suteikė 1 mln. litų paskolą, kurios grąžinimą su 96 proc. palūkanomis garantavo valstybinė akcinė įmonė „Vilniaus pienas“ (žr. Ūkinio teismo civilinę bylą Nr. 4 T-173/95); Vilniaus bankas pagal 1992 06 08 sutartį UAB „Agma“ suteikė 2,5 mln. JAV dolerių paskolą, kurios grąžinimą su 80 proc. palūkanomis garantavo valstybinė įmonė „Lietuvos kuras“ ( žr. Ūkinio teismo civilinę bylą Nr. 8-2128/93). Ta pati valstybinė įmonė „Lietuvos kuras“ 1993 01 26 garantijos sutartimi užtikrino Lietuvos taupomojo banko suteiktos 300 mln. talonų paskolos UAB „Weiss“ grąžinimą (žr. Ūkinio teismo civilinę bylą Nr. 8T-1929/94); valstybinė įmonė „Respublika“ 1993 08 17 garantijos sutartimi užtikrino Žemės ūkio banko suteiktos 350 000 JAV dolerių paskolos J.Neimeto personalinei įmonei „Tomala“ grąžinimą ( žr. Ūkinio teismo civilinę bylą Nr. 4T-710/94) ir kt.

Tokia padėtis susidarė todėl, kad 1990 m. rugsėjo 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos Valstybinių įmonių įstatymas tiesiogiai nenustatė draudimų valstybiniu kapitalu užtikrinti kreditoriui kito asmens skolinių įsipareigojimų įvykdymą. Tokie draudimai nustatyti tik 1994 m. lapkričio 10 d. Įstatymu Nr. 1-656, papildžius minėto Valstybinių įmonių įstatymo 22 str. 2 d. Šis draudimas išliko ir 1994 m. gruodžio 21 d. priimtame Lietuvos Respublikos Valstybės ir Savivaldybės įmonių įstatyme Nr. 1-722. Todėl kreditoriai – dažniausiai įvairūs Lietuvos Respublikos bankai, – vadovaudamiesi LR Įmonių įstatymo 12 str., kuriame nurodyta, kad įmonė turi teisę užsiimti bet kokia ūkine-komercine veikla, nesuvaržyta šiuo ar kitais įstatymais, įmonės įstatais, kitais steigimo dokumentais, laikėsi nuomonės, kad visų rūšių įmonės, tarp jų ir valstybinės, gali savo turtu užtikrinti tiek savo, tiek kitų asmenų paskolinių prievolių įvykdymą. Tačiau spręsdami šios kategorijos bylas ir iki 1994 m. lapkričio 10 d. Įstatymo Nr. 1-656 priėmimo, dauguma teismų laikė, kad valstybinės įmonės ir valstybinės akcinės įmonės (VAĮ) nėra valstybinio kapitalo savininkės, bet šį turtą valdo patikėjimo teise ir užtikrinti kitų asmenų kreditorinių įsipareigojimų negali. Antai Ūkinis teismas 1994 m. gruodžio 8 d. sprendimu pripažino negaliojančiu valstybinės įmonės „Lietuvos kuras“ 1993 01 26 Lietuvos taupomajam bankui išduotą garantijos raštą dėl 300 mln. talonų paskolos, suteiktos UAB „Weiss“, grąžinimo (civilinė byla Nr.8T-1929/94). Tas pats teismas 1994 m. gruodžio 1 d. sprendimu pripažino negaliojančia 1994 03 23 tarp VAĮ „Metalistas“ ir Vilniaus banko sudarytą garantijos sutartį, kuria valstybinė akcinė įmonė įsipareigojo bankui grąžinti S. Skudos individualiai įmonei suteiktą 35 500 JAV dolerių paskolą. Vilniaus apygardos teismas 1995 m. liepos 18 d. sprendimu Ūkinio teismo sprendimą panaikino ir nurodė, jog galiojantys norminiai aktai nedraudė valstybinėms įmonėms užtikrinti kitų asmenų prievolių įvykdymą. Tačiau Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1995 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikino apygardos teismo sprendimą ir paliko galioti Ūkinio teismo sprendimą. Nurodė, kad, garantuodama už fizinio asmens kreditorinį įsiskolinimą, įmonė pažeidė Valstybinių įmonių įstatymo 5, 22 str. reikalavimus, kad sandoris prieštaravo tikslams, nurodytiems jos įstatuose (CK 49 str., žr. civilinę bylą Nr. 9T-1121/94).

Minėta teismų praktika yra teisinga ir jai reikėtų pritarti. Valstybinės įmonės ar valstybinės akcinės įmonės veiklos pagrindą sudarė valstybei nuosavybės teise priklausęs kapitalas, kurį valstybė perdavė įmonei ne nuosavybės, bet patikėjimo teise (Valstybinių įmonių įstatymo – toliau VĮĮ – 3 str.). Įmonei patikėtas valstybinis kapitalas nuosavybės teise priklausė Lietuvos Respublikai, ir įmonė privalėjo užtikrinti tokio kapitalo išsaugojimą bei pelningą naudojimą (VĮĮ 22 str. 1, 3 d.). Todėl šis turtas, o taip pat jo pagrindu ūkinėje-komercinėje veikloje įgytos lėšos galėjo būti panaudotos atsižvelgiant į įmonės veiklos tikslus (CK 97 str., 1964 07 07 redakcija). Pagal VĮĮ 22 str. 2 d. valstybinis kapitalas negalėjo būti naudojamas nekomercinei veiklai finansuoti. Taigi valstybinė įmonė neturėjo teisės sudaryti neatlygintinų sandorių, kurių pasekoje įmonei patikėtas valstybės turtas būtų perleistas kitų asmenų nuosavybėn. Tokiems sandoriams priskirtinos garantijos, laidavimo sutartys. Be to, siekiant užtikrinti tinkamą įmonės veiklą įstatymu (CK 101 str. 1964 07 07 redakcija) buvo uždrausta įkeisti bei nukreipti išieškojimą į turtą, kuris laikomas pagrindinėmis priemonėmis. Hipotekos įstatymo 8 str. 5 d. taip pat buvo nurodyta, kad
įkeisti valstybinį turtą (1992 10 06 redakcija, galiojusi iki 1994 09 30). Įstatymais numatytos šios įmonės veiklos kryptys nesuderinamos su įsipareigojimu įvykdyti kitų asmenų prievoles. Tai prieštarauja įmonės veiklos tikslams (CK 25, 26, 49 str.). Toks sandoris negalioja nuo sudarymo momento (CK 47 str.).

Garantijos sutarčių subjektai

Garantijos sutarties sąvoka apibrėžta CK 220 str., turinčiu dvi redakcijas. Šiuo metu galiojančiame CK 220 str. (1994 05 17 redakcija) garantija laikoma įstatyme ar sutartyje numatyta vieno asmens pareiga visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Šio įstatymo taikymas problemų nesukelia, nes tiesiogiai nurodyta, jog garantijos sutartys gali būti sudaromos tarp įvairių asmenų. Tačiau pagal 1964 07 07 redakcijos CK 220 str. garantija laikoma „Vienos socialistinės organizacijos pareiga pilnutinai ar dalinai atsakyti kitai socialistinei organizacijai…“. Todėl teismų praktikoje toks įstatymas buvo taikomas nevienodai, “organizacijos” sąvoka tapatinta su juridiniu asmeniu, neatkreiptas dėmesys į tai, jog susiklosčius naujoms ekonominėms sąlygoms, atsirado naujos įmonių rūšys.

Pavyzdžiui, Vilniaus miesto 2-ras apylinkės teismas 1994 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pripažino negaliojančia garantijos sutartį 1993 07 22 sudarytą tarp Komercinio banko „Ekspres“ ir Lietuvos taupomojo banko dėl N. Pokanevič individualiai įmonei suteiktos 500 000 Lt paskolos grąžinimo. Nurodė, kad garantijos sutartys galimos tik tarp juridinių asmenų (organizacijų) ir pavaldumo tvarka, o personalinė įmonė neturi juridinio asmens teisių. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų kolegija 1994 m. lapkričio 28 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą, motyvams pritarė (žr. civilinę bylą Nr. 26-2292/94). Panevėžio miesto apylinkės teismas 1995 m. balandžio 4 d. sprendimu pripažino negaliojančiu Komercinio banko „Ateitis“ 1994 05 02 išduotą garantinį raštą „Litimpeks“ bankui dėl E.Arūnienės individualiai įmonei suteiktos 2 mln. litų paskolos grąžinimo. Motyvuose nurodė, kad E. Arūnienės įmonė veikia fizinio asmens teisėmis, todėl organizacija negali užtikrinti fizinių asmenų paskolinių įsipareigojimų. Panevėžio apygardos teismas 1995 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą ( civilinė byla Nr. 210-513/95). Tokie sprendimai neteisingi. Teismai neįvertino tos aplinkybės, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojo įstatymas, kuris priimtas tuo metu, kai turtiniai santykiai buvo pagrįsti „socialistine ūkio sistema ir socialistine gamybos priemonių nuosavybe“ (CK 1 str. 1964 07 07 redakcija), o civilinių teisinių santykių subjektais galėjo būti piliečiai, socialistinė valstybė ir juridiniai asmenys išvardinti CK 24 str. Tai – įvairūs visuomeniniai, ūkiniai junginiai, valstybinės, kolūkinės bei kooperatinės organizacijos. Tačiau atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę „socialistinės organizacijos“ pavadinimas neišliko, o priimtas 1990 05 08 LR Įmonių įstatymas numatė 7 įmonių rūšis, tarp jų individualias (personalines) įmones, tikrąsias ūkines bendrijas, komanditines (pasitikėjimo) bendrijas, neturinčias juridinio asmens teisių. Pagal įmonių įstatymo 2, 6, 14 straipsnių prasmę įmonės kaip ūkiniai vienetai įsteigtos tam tikrai ūkinei-komercinei veiklai, turi vienodas teisines-ekonomines ūkininkavimo sąlygas. Visos įmonės turi specialų teisnumą, veiklos tikslus. Joms suteikta teisė disponuoti savo turtu (CK 96 str.). Be to, mūsų nuomone, įmonė taip pat yra tam tikra „organizacija“.

Piliečiai taip pat galėjo būti garantijos sutarties subjektais, nes nei CK 220 str. (1964 07 07), nei kitais įstatymais nebuvo numatyta draudimo sudaryti tokios rūšies sandorius. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (46 str.). Tai reiškia ir sutarčių sudarymo laisvę. CK 4 str. 2 d. (1964 07 07) nurodyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda ir iš įstatymo nenumatytų, bet jam neprieštaraujančių, piliečių bei organizacijų sandorių. Tokiais sandoriais gali būti garantijos. Svarbu, kad sutartimi nustatyta garantija būtų įforminta laikantis sandorio sudarymo taisyklių (CK 40, 43, 45 str.), atitiktų šalių valią.

Administracijos vadovo kompetencija AB ar UAB vardu sudaryti prievoles užtikrinančius sandorius

Dauguma ginčijamų prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorių sudaryti tuo metu, kai bendrovės veiklą reguliavo 1990 m. liepos 30 d. priimtas Akcinių bendrovių įstatymas. Šio įstatymo 12 str. 6 p. pažymėta, kad bendrovė turi teisę sudaryti sutartis, prisiimti įsipareigojimus. Šios funkcijos perduotos valdybai, nes 26 str. nurodyta, jog valdyba vadovauja bendrovės komercinei-ūkinei veiklai, tvarko jos reikalus, gali atstovauti teisme, kituose organuose. Administracijos vadovo kompetencija nėra apibrėžta. Tik pažymėta, kad valdyba dalį savo funkcijų, ir numatytų įstatuose gali pavesti administracijai. Tai turėtų būti nustatoma valdybos darbo reglamente (ABĮ 26 str. 4 p., 29 str. 3 p.). Todėl teismai, spręsdami ginčus dėl bendrovės sandorio teisėtumo, privalėjo atsižvelgti į valdybos darbo reglamentą,
ir išsiaiškinti, ar sudarydamas sandoius administracijos vadovas veikė pagal savo įgalinimų ribas. Tuo pačiu privaloma laikytis ir CPK 11 str. 5 p. nustatytų taisyklių, t.y. nustačius, kad valdybos darbo reglamentas prieštarauja įstatymams, o pastarieji – įstatymui, reikėjo vadovautis aukštesnę teisinę galią turinčiu teisės aktu.

Teismai nevienodai taikė Akcinių bendrovių įstatymo 25 str. 5 p., kuriame pabrėžta, kad vien valdybos nario ar administracijos vadovo sudarytų sandorių negalima pripažinti negaliojančiais tik dėl to, kad pagal bendrovės įstatus ar valdybos darbo reglamentą jie šių sandorių sudaryti neturėjo teisės, išskyrus atvejus, kai kontrahentas žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaro neteisėtą sandorį. Kai kurie teismai, nagrinėdami bylas ir taikydami šią normą, tyrė kontrahento vidinę valią ir stengėsi išsiaiškinti jo tikslus, juridinį akto supratimą. Dalis teismų pripažino, kad laidavimas ar garantija yra vienašalis sandoris, todėl antrosios sandorio šalies valios išreiškimas nėra būtinas, ir ABĮ 25 str. 5 p. netaikė. Toks teiginys klaidingas, nes garantija ir laidavimas yra dvišaliai sandoriai (CK 168, 212, 221 str.).

Manytume, jog ABĮ 25 str. 5 p. taikytinas kartu su kitomis teisės normomis, numatytomis CK 3 ir 4 skirsniuose. CK 28 str. nustatyta, kad juridinis asmuo įgyja civilines teises ir prisiima pareigas, taip pat įgyvendina jas per savo organus, kurie veikia jiems pagal įstatymo arba įstatų suteiktų teisių ribas. Akcinės bendrovės organų veiklos kompetenciją nustato įstatai (ABĮ 6 str.) ir visi administracijos vadovo veiksmai, atlikti laikantis kompetencijos ribų, laikomi bendrovės veiksmais. Jeigu administracijos vadovas pasirašo sandorius viršydamas suteiktus įgaliojimus (CK 66 str.), tokie sandoriai teismo gali būti pripažinti negaliojančiais CK 47-57 str. numatytais pagrindais.

Pavyzdžiui, Kauno miesto apylinkės teismas 1995 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pripažino negaliojančiais UAB „Purienos žiedas“ valdybos pirmininko pasirašytą nekilnojamojo turto įkeitimo sutartį, kuria buvo užtikrintas skolininko UAB „Sirijus-3“ 200 000 JAV dolerių paskolos grąžinimas Vilniaus bankui. Sprendimo motyvuose nurodė, kad administracijos vadovas viršijo įgalinimus, nes pagal bendrovės įstatus turto perleidimo sutartys galėjo būti sudaromos tik valdybos nutarimu. Tokio nutarimo nebuvo (CK 47, 66 str. ). Kauno apygardos teismas 1995 m. spalio 5 d. nutartimi apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 1239/95).

Administracijos vadovo įgaliojimų apimtis sandorių sudarymo klausimais plačiau apibūdinta 1994 m. liepos 30 d. priimtame Akcinių bendrovių įstatyme. Šio įstatymo 29 str. 10 p. nurodyta, kad administracijos vadovas, vadovaudamasis bendrovės įstatais, valdybos nutarimais ir darbo reglamentu turi teisę sudaryti bendrovės sandorius. To paties straipsnio 11 p. nustatyta, kad administracijos vadovo sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais CK nustatyta tvarka.Be to, šio įstatymo 27 str. 2 d. 7 p. numatyti apribojimai dėl didesnės kaip 1/10 bendrovės įstatinio kapitalo vertės turto dalies ilgalaikio perleidimo.

Taigi teismai, nagrinėdami ieškinius dėl bendrovių administracijos vadovų sudarytų sandorių nuginčijimo, privalo išsiaiškinti , kuriam šių dviejų Akcinių bendrovių įstatymų galiojant buvo sudaryti ginčijami sandoriai, ir taikyti to įstatymo reikalavimus.

Akcininkų teisė pareikšti ieškinius

Yra bylų, kuriose sandorius ginčijo ne jo šalis – akcinė bendrovė per įgaliotą asmenį, – bet šios bendrovės akcininkai. Pavyzdžiui, į Kaišiadorių apylinkės teismą kreipėsi ieškovai (akcininkai) A. Paškevičius ir S. Turba, prašydami pripažinti negaliojančia UAB „Baltija“ sudarytą garantijos sutartį. Teismas 1994 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį patenkino (žr. civilinę bylą Nr. 2-489/94). Tas pats teismas 1994 11 02 išnagrinėjo civilinę bylą pagal akcininkų R.Savonienės, S.Andriuš–kienės, S.Andriuškos ieškinį atsakovui UAB „Elana“, ir šios bendrovės sudarytą garantijos sutartį su Valstybiniu komerciniu banku pripažino negaliojančia (civilinė byla Nr. 22 -538/94) ir kt.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2747 žodžiai iš 5405 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.