Demografinės tendencijos ir bruožai Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Demografinės tendencijos ir bruožai Lietuvoje

ĮVADAS

Sparčios ir fundamentalios Lietuvos pastarųjų metų politinės socialinės ekonominės permainos lemia esminius pokyčius visose visuomenės gyvenimo srityse. Keičiasi gyvenimo sąlygos, stilius, vertybinės orientacijos, elgsena, nuostatos. Tai atsispindi ir demografinių procesų kiekybiniuose ir kokybiniuose bruožuose: demografinių tendencijų lūžiais ir naujų demografinės elgsenos bei nuostatų pasireiškimu. Spartūs ir esminiai pastarųjų metų politiniai, socialiniai, ekonominiai pokyčiai nutraukė per daugelį metų nusistovėjusias demografines tendencijas ir inspiravo naujas, todėl pagrindinis šio darbo tikslas – bendrų demografinių raidos bruožų Lietuvoje apibendrinimas teoriniu aspektu 1990 – 2002 m. laikotarpyje. Šio darbo objektas – Lietuvos gyventojai.

Nagrinėjamuoju laikotarpiu galima būtų daryti išvadas apie ilgalaikius demografinius procesus, tačiau analizuojant pagrindinius demografinius bei šeimos vystymosi rodiklius, galima išskirti šiuos pagrindinius uždavinius:

1. Išsiaiškinti gimstamumo ir vaikų skaičiaus kitimo tendencijas laikotarpyje nuo 1990 iki 2002 metų. Išskirti santuokų ir ištuokų reikšmingumą Lietuvos visuomenei.

2. Išskirti pagrindines mirtingumo priežastis ir jų aktualumą gyventojų skaičiaus mažėjimui 1990-2002 m. laikotarpyje.

3. Išsiaiškinti pagrindines migracijos priežastis ir pasekmes Lietuvoje ir jos įtaką Lietuvos gyventojų skaičiui ir socialinei ir ekonominei padėčiai.

Svarbiausi rodikliai, tokie kaip gimstamumas, mirtingumas bei migracija išryškina tradicinį ardančiųjų tendencijų poveikį bei galimą įtaką demografinei raidai.

1. GYVENTOJŲ SKAIČIAUS IR SUDĖTIES KITIMO TENDENCIJOS PER 1990 – 2002 m.

Gyventojų skaičius bei sudėtis pagal amžių yra išvestinės demografinių procesų (gimstamumo, mirtingumo, migracijos) dimensijos. Konkrečios šalies demografinės situacijos apibūdinimas paprastai prasideda gyventojų skaičiaus pristatymu, tačiau tik demografinių procesų raidos priežasčių tyrimai leidžia suprasti šių gyventojų kiekybinių pokyčių esmę.

Gyventojų persikėlimas iš vienos šalies į kitą, atvykusiųjų ir išvykusiųjų skaičius bei jo balansas yra išorinis gyventojų skaičiaus dinamiką lemiantis veiksnys. Vidiniai gyventojų skaičiaus pokyčių veiksniai yra gimstamumas ir miringumas. Šiuos demografinius procesus vertinančių rodiklių dydžiai ir jų tarpusavio santykis lemia gyventojų skaičiaus pokyčių pobūdį. Jei gimstamumo lygis yra aukštesnis nei mirtingumo, šalies gyventojų skaičius didėja dėl natūralaus gyventojų prieaugio ir atvirkščiai – jei mirtingumo lygis aukštesnis nei gimstamumo, gyventojų skaičius mažėja dėl natūralaus gyventojų mažėjimo. Pirmuoju atveju, jei skirtumas tarp gimstamumo ir mirtingumo lygių didelis, gali vykti net demografinis sprogimas – labai spartus gyventojų skaičiaus augimas.Tai šiuo metu patiria besivystančios šalys. Antruoju atveju demografinė padėtis vadinama depopuliacija. Tai jau yra daugumos industrinių, urbanizuotų šalių, tarp jų ir Lietuvos realybė. Tokią padėtį lemia gimstamumo lygis, nukritęs žemiau kartų kaitą užtikrinančios ribos.

Mes žinome, kad dabar, globalizacijos laikotarpiu, pasaulis, kaip daug kas mini ir sako, yra didelis kaimas. Per parą pasaulio gyventojų skaičius padidėja maždaug apie 215 tūkstančių žmonių. Per sekundę tas skaičius padidėja 2-3 žmonėm. Tai per metus (žinoma, dabartiniu metu) gyventojų skaičius padidėja apie 90 milijonų žmonių. Labai intensyvus žmonių daugėjimas pasauliniu mastu – tai viena iš opiausių globalinių problemų. Jeigu gyventojų ir toliau daugėtų tokiu tempu, tai prognozuojama, kad maždaug po 200 metų mes visi gyventume kaip miestuose. Tačiau turime daug valstybių, tarp jų ir Lietuvą, kur gyventojų mažėja. Lietuvoje 2001metais gyveno 3 milijonai 491 tūkstantis nuolatinių gyventojų. Tai yra 5 proc. mažiau nei prieš 12 metų.

1 lentelė

Gyventojų skaičius pagal lytį

Metai / Years 1995 1996 1997 1998 1999

Vyrai, tūkst. 1717,2 1701,6 1685,8 1671,7 1657,6

Moterys, tūkst 1925,8 1913,6 1902,2 1890,6 1878,8

Moterų lyginamoji dalis bendrame gyventojų skaičiuje, % 52,9 52,9 53,0 53,1 53,1

Metai / Years 2000 2001 2002

Vyrai, tūkst. 1644,3 1630,9 1624,5

Moterys, tūkst. 1867,8 1856,1 1851,1

Moterų lyginamoji dalis bendrame gyventojų skaičiuje, % 53,2 53,2 53,3

http://www.nplc.lt/stat/soc/soc2.htm [7]

Oficiali statistika rodo ( 1 lentelė ), kad daugiau nei pusė visų Lietuvos gyventojų yra moterys (53,3 %). Vyrų ir moterų skaičiaus santykis iki 1992 m. buvo gana proporcingas, o vėliau ėmė kiek blogėti. Sugretinę vyrų ir moterų populiacijų struktūras, vaizdžiai matome, kad per pastaruosius metus tiek vyrų, tiek moterų skaičius sparčiai linkęs mažėti. Gyventojų skaičiaus mažėjimas susijęs su demografinių procesų, kuriuos lemia fundamentalūs visuomenės pokyčiai ir socialinė bei ekonominė aplinka, raidos pasekmėmis.

2 lentelė

Gyventojų skaičius pagal amžių

1990 1995 2000 2002 2003

Iš viso (tūkst.) 3693,7 3643,0 3512,1 3475,6 3462,5

0-14 833,6 798,0 710,0 659,6 633,0

15-59 2270,2 2211,5 2133,8 2131,4 2136,2

60+ 589,9 633,5 668,3 684,6 693,3

Demografinė situacija Lietuvoje [8, p. 12]

1990 –
2002 metais 0-14 metų amžiaus vaikų skaičius (2 lentelė). sumažėjo 24,1%, o senyvo amžiaus (60 metų ir vyresnių) žmonių skaičius padidėjo (17,5%). Vaikų skaičius 1990m. buvo 41,3% didesnis nei senų žmonių, o šiuo metu – 8,7% mažesnis .

Miesto ir kaimo gyventojų amžiaus struktūra labai skiriasi. 2003 m. pradžioje vaikų dalis mieste sudarė 17,4 %, o kaime – 20%. Ypač ryškus gyventojų senėjimas kaime, kur šiuo metu kas ketvirtas gyventojas yra 60 metų ir vyresnis. Mieste šio amžiaus gyventojų dalis kasmet didėja ir šiuo metu ji sudaro 18%. 2003 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 252,4 tūkst. vyrų ir 441,0 tūkst. moterų 60 metų ir vyresnio amžiaus, tai yra kas šeštas vyras ir kas ketvirta moteris buvo šio amžiaus.

Paskutiniųjų metų einamosios gyventojų statistikos duomenys, rodo, jog per praėjusį dešimtmetį gyventojų skaičius Lietuvoje galėjo nedaug pakisti. Jeigu 1989 m. gyventojų surašymas užfiksavo 3674.8 tūkst. gyventojų, tai 2000 m. pradžioje, einamosios gyventojų statistikos duomenimis, jis siekė 3698.5 tūkst. (padidėjo 23.7 tūkst.). Tačiau tikruosius gyventojų skaičiaus pokyčius sužinojome paskelbus 2001 m. gyventojų surašymo galutinius duomenis, kadangi einamoji statistika negali užfiksuoti neregistruotos migracijos įtakos demografinei situacijai. Darbo jėgos migracija gali iš esmės iškraipyti praėjusio dešimtmečio gyventojų skaičiaus dinamikos tendencijas. Pagal išankstinius gyventojų surašymo duomenis 2001 m. balandžio mėn. Lietuvoje gyveno tik 3496 tūkst. gyventojų. Labai nedaug skyrėsi ir patikslintas gyventojų skaičiaus rodiklis. Tačiau pagal einamosios statistikos duomenis 2001 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3693 tūkst. gyventojų, t.y. apie 200 tūkst. žmonių daugiau. Susidariusi padėtis patvirtino atlikto gyventojų surašymo būtinumą. Tai tapo ypač aktualu atkūrus nepriklausomybę, kai gyventojų migracija žymiai pakoregavo gyventojų skaičiaus rodiklių reikšmes.

Dėl mažėjančio gimstamumo pakankamai sparčiai gyventojų skaičius mažėjo jaunimo amžiaus grupėse. Vyresnio amžiaus gyventojų skaičiaus dinamika glaudžiai susijusi su gyventojų senėjimo procesu. Gyventojų senėjimas ryškiausias buvo 65 metų ir vyresnio amžiaus gyventojų grupėse. Jų skaičius sparčiai didėjo.

Neigiamos progresuojančio gyventojų senėjimo pasekmės (ilgalaikėje perspektyvoje) pasireiškia tuo, jog didėja senų žmonių dalis. Šis veiksnys turėtų padidinti skaičių senų žmonių, kuriuos būtina remti senatvėje. Tai tolimesnėje perspektyvoje neigiamai veiks dirbančiųjų ir išlaikytinių skaičiaus santykį. Gyventojų senėjimo pasekmes per ilgesnį laikotarpį rodo senatvės pensininkų gausėjimas. Socialiniu demografiniu požiūriu svarbu, kaip kis gyventojų struktūra sustambintose amžiaus grupėse, kokie bus darbingo ir pensinio gyventojų skaičiaus santykio pokyčiai. Norint racionalizuoti šalies gyventojų socialinę struktūrą, būtina ilginti realią žmonių darbinės veiklos trukmę.

Gyventojų senėjimą lemia du veiksniai – gimstamumo mažėjimas ir gyvenimo trukmės ilgėjimas. Gyventojų senėjimas glaudžiai susijęs su pensinio amžiaus gyventojų skaičiaus dinamika. Pensinio amžiaus gyventojų dalis tarp visų Lietuvos gyventojų padidėjo nuo 17.7% 1970 metais iki 20.2% 2000 metais. Moterys gyvena ilgiau nei vyrai, todėl tik kas septintas Lietuvoje gyvenantis vyras ir net kas ketvirta moteris yra pensinio amžiaus (pensinio amžiaus moterys sudaro 26 %, vyrai – 14 %.

Gyventojų senėjimą iliustruoja senų (60 metų ir vyresnių) žmonių dalies augimas gyventojų skaičiuje. Ši dalis 1990-2000 m. Lietuvoje padidėjo nuo 16 iki 18.8 % 2001 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 694 tūkst. 60 metų ir vyresnių žmonių.

Anksčiau vykęs laikinas gyvenimo trukmės sumažėjimas Lietuvoje nesustabdė gyventojų senėjimo proceso. Ilgalaikės demografinės prognozės liudija, jog iki 2025 m. aptariamas senų žmonių dalies rodiklis turėtų išaugti iki 23 %. Demografinis gyventojų senėjimas vyksta nepriklausomai nuo pensinio amžiaus ribų kitimo. Iš vienos pusės, gyventojų senėjimas mažina konkurenciją darbo rinkoje, kadangi didėjant pensininkų skaičiui auga išlaikytinių lyginamasis svoris. Tačiau iš kitos pusės, gyventojų senėjimas mažina gyventojų ekonominį aktyvumą, menkina darbuotojų teritorinio mobilumo ir perkvalifikavimo bei naujausių žinių panaudojimo galimybes, didina išlaikytinių lyginamąjį svorį, blogėja gyventojų sveikatos būklė. Ypač tai aktualu kaime. 2000 m. apytikriai kas ketvirtas Lietuvos kaimo gyventojas buvo pensinio amžiaus, miesto – beveik kas penktas. Todėl galima teigti, jog senų žmonių kaime yra santykinai daugiau negu mieste.

Lietuvos demografai fiksuoja antrąją senėjimo bangą Lietuvoje stebima antroji intensyvi gyventojų senėjimo banga – vidutinis Lietuvos gyventojų amžius šių metų pradžioje pasiekė 37,6 metų. Tokia išvada pateikta Socialinių tyrimų instituto atliktoje Demografinės (gyventojų) politikos strategijoje, kuri buvo pristatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Mokslininkai atkreipia dėmesį į Lietuvos gyventojams būdingą bruožą – senatvės feminizaciją. Tarp vyriausių Lietuvos gyventojų dominuoja moterys. Lietuvos vyrai vidutiniškai gyvena net 10 metų, o moterys – apie 5 metus trumpiau nei Europos Sąjungos
Pagal vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės rodiklius Lietuva atsilieka ir nuo daugelio ES šalių kandidačių. Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į vykstančią itin sparčią depopuliaciją – tėvų kartą keičia beveik per pusę mažesnė vaikų karta. Lietuvoje 2003 m. pradžioje gyveno 3,462 mln. žmonių, arba beveik 250 tūkst. mažiau nei prieš dešimt metų.

2. GIMSTAMUMAS IR ŠEIMA

XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje prasidėjęs spartus gimstamumo mažėjimas Lietuvoje dažniausiai siejamas su šalies ekonominių sąlygų, šeimų gyvenimo lygio pablogėjimu. Tai lyg ir savaime aiški ir nenuginčijama dabartinio gimstamumo mažėjimo priežastis: didelė ar net didžioji Lietuvos gyventojų dalis susiduria su ekonominėmis problemomis. Šių problemų pasekmė, remiantis ekonomine gimstamumo (prokreacinės) racionalios elgsenos teorija – gimstamumo mažėjimas, kaip papildomų išlaidų, susietų su vaikų priežiūra, mokymusi ir pan., minimizavimas. Šios idėjos gyvybingumą, atrodytų, patvirtina tai, kad gimstamumo rodiklių dinamikos posūkis spartaus mažėjimo linkme sutapo su staigiu ir didžiuliu dešimtmečio pradžios Lietuvos ūkio nuosmukiu, o kartu ir gyvenimo lygio smukimu.

3 lentelė

Gimusieji

1995 2000 2001 2002

Iš viso 41195 34194 31546 30014

Mieste 26597 21008 19672 18697

Kaime 41598 19141 11874 11317

Gimstamumas[1, p. 11]

2002 m. gimė tik 30 tūkst., t.y. 26.9 tūkst. mažiau negu 1990 m. ir 1000 – iui gyventojų teko 8.6 gimusieji (1990 m. – 15.4). Bendras gimstamumo rodiklis per tą laikotarpį sumažėjo nuo 2.03 iki 1.24. Nagrinėjamu laikotarpiu nuo 1995 – 2002 m., gimusių žmonių skaičius mieste palaipsniui mažėjo ir jau 2002 m. šis skaičius siekė 18697 gyventojų, o tuo tarpu kaimo gyventojų skaičius sparčiai mažėjo ir 2002 m. jis siekė tik 11317 gyventojų (3 lentelė).

Toks mažas gimstamumas jau nelaiduoja kartų kaitos. Manoma, kad palankiausia demografinė situacija yra tada, kai bendras gimstamumo rodiklis bent jau laiduoja paprastą gyventojų reprodukciją ir svyruoja apie 2.1. Tai reiškia, kad kiekviena moteris turėtų pagimdyti mažiausiai 2 kūdikius.

Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, vyko žymūs pokyčiai šeimos struktūroje. Deja, 2001 m. gyventojų surašymo duomenys apie gyventojų santuokinę būklę dar neapdoroti ir nepaskelbti. Todėl, sprendžiant apie šio reiškinio mastą praėjusiame dešimtmetyje, tenka remtis netiesioginiais duomenų šaltiniais. Šeimos mažėjimo tendenciją lemia gimstamumo mažėjimas. Šis procesas nulėmė neigiamą natūralų gyventojų prieaugį. Be to, padidėjęs nesantuokinis gimstamumas nesugeba kompensuoti mažėjančio santuokinio gimstamumo.

Nauji pastarųjų metų socialinių, ekonominių sąlygų ir struktūrų transformacijos, šeimos formavimo strategijos bruožai lėmė greitus ir dramatiškus gimstamumo ir reprodukcinių nuostatų pokyčius. Akivaizdu, kad Lietuvoje yra prarasta demografinė pusiausvyra ir karta nebepakeičia kartos. Gimstamumas pirmiausia mažėja dėl to, kad šeimose vis rečiau gimsta trečias ir paskesnis vaikas. Tačiau mažėjant santuokų, mažiau gimsta ir pirmų bei antrų vaikų. Vėliau tuokiamasi, vėliau gimdomi ir vaikai, ilgėja laikas tarp santuokos sudarymo ir pirmo vaiko gimimo, ir ypač tarp pirmo vaiko ir paskesnių.

Ekonominio nuosmukio metais santuokų ir gimstamumo mažėjimas yra įprastas reiškinys. Tačiau kaip parodė „Šeima ir gimstamumas Lietuvoje“ tyrimas, pastarąsias tendencijas sąlygojo ir fundamentalūs visuomenės pokyčiai. Visi šie veiksniai lėmė tai, kad pastaraisiais metais sparčiai pradėjo keistis ir reprodukcinės nuostatos. Vyksta vertybių persiskirstymas. Šiuo metu pirmenybė teikiama konkuruojančioms vertybėms – darbinei karjerai, materialiniam apsirūpinimui, saviraiškai ir įsitvirtinimui gyvenime.

2.1 GIMSTAMUMO LYGIS PAGAL MOTINOS AMŽIŲ

2.1.1 VAIKAI PAGAL GIMIMO SEKĄ

Gimstamumo rodiklių pagal motinos amžių (specifinių gimstamumo rodiklių) kreivės formos kitimas XX a. paskutiniame dešimtmetyje Lietuvoje buvo gana prieštaringas. Bendriausias specifinių gimstamumo rodiklių pastarųjų pokyčių bruožas buvo tas, kad, mažėdami beveik visose amžiaus grupėse, jie labiausiai mažėjo reproduktyviausiame amžiuje – 20-25 metų amžiaus moterų grupėse.

4 lentelė

Gimusiųjų skaičius 1000-iui atitinkamo amžiaus moterų (procentais)

Iki20 20-24 25-29 30-34 35-39 40+

1995 40,8 120,2 87,9 41,6 15,9 1,9

2000 25,7 96,2 85,1 47,6 19,0 2,2

2001 21,8 85,2 83,8 45,1 19,0 2,2

2002 21,1 79,8 80,1 44,8 17,0 2,1

Gimstamumas [1, p. 12]

Apie gimstamumo „senėjimą“ jau pradėjo liudyti ir vidutinis motinos, gimdančios pirmą vaiką (4 lentelė), amžius, kuris nuo 1995 m., nors ir palengva, bet nuolat auga: padidėjo nuo 23.04 metų 1994 m. iki 23.89 metų 2000 m. Bendrasis gimusių vaikų skaičius mažėja, bet didėja dalis tų, kuriuos gimdo vyresnės nei 35 metų amžiaus motinos. 1991 m. tokių vaikų dalis buvo 6.5%, 2000 m. – 8.6 %. Nors pirmagimių, kuriuos gimdo moterys, peržengusios 35 metų amžių, yra labai maža, tačiau jų pastarajame dešimtmetyje pastoviai daugėjo: atitinkamai pagal metus jų dalis padidėjo nuo 1.9 % iki 2.8 %. Tai irgi liudija, kad vaikų gimdymas atidedamas vyresniam amžiui.

Tyrimo duomenimis, motinų vidutinis amžius pirmo vaiko gimimo
buvo 22.8 metų, antro – 26.3, trečio 29.4, ketvirto – 30.1. Didėjant vaikų skaičiui nuo antro gimimo, akivaizdus intervalų tarp gimimų sumažėjimas (sutankėjimas). Paprastai esti, kad kuo mažesni intervalai tarp gimimų, tuo didesnis gimstamumas, tad daugiau vaikų turinčioms moterims tenka gimdyti dažniau. Pvz. Tradiciškai šalies kaimo gyventojų gimstamumas yra didesnis, lyginant su miesto gyventojų gimstamumu. Statistikos departamento duomenimis, vidutinis intervalas tarp pirmo ir antro vaiko gimimo mieste buvo 4.1 metų, kaime – 3.4, tarp antro ir trečio atitinkamai 3.5 ir 3.4 metų. Tačiau sąlyginėse moterų kartose šis dėsningumas pasireiškia ne visada. Intervalų padidėjimas būdingas tarp pirmo ir antro gimimo.

V.Stankūnienė pagal Statistikos departamento duomenis yra apskaičiavusi, jog gimdančios motinos vidutinis amžius sumažėjo nuo 25,3 metų iki 23,2 metų. Pirmą kartą besituokiančių motinų amžius sumažėjo nuo 24,8 iki 22,5 metų. Dėl to vis didesnę dalį vaikų gimdė 20-29 metų moterys.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2385 žodžiai iš 7928 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.