ĮVADAS
Žmogaus laisvės problema – viena iš praktinės filosofijos sričių ,
kurią daugelis filosofų labai išmintingai išanalizavo savo raštuose. Ji
apima laisvės sampratą, jos vykdymo galimybes. Klausimai “kas yra laisvė?”,
“kada žmogus yra laisvas?”, “kokią turime poelgių alternatyvą ir kaip ją
vertinti?”, bei daugelis kitų seniai yra filosofijos dėmesio objektas.
Laisvė suteikia žmogui individualumą. Tik laisvės dėka žmogus tampa
tuo , kuo jis nori būti, t.y. savimi. Taigi laisvės būvimas neatskiriamas
nuo žmogaus kaip asmenybės sampratos.
Laisvės problema neatsiejamai susijusi ir su etikos problema. Dorovė
neegzistuoja be laisvės.
Filosofiniai žmogaus laisvės tyrimai gali, viena vertus, siekti
teisingai apibrėžti jos sąvoką, nes laisvė, kad ir kaip jos jausmas
įsismelkęs į kiekvieno žmogaus sąmonę, visai nėra toks akivaizdus dalykas,
kuris nereikalautų, jau vien ieškant jam tinkamos žodinės išraiškos,
didesnio nei įprasta mąstymo grynumo ir gilumo; antra vertus, tie tyrimai
gali siekti atskleisti šios sąvokos sąsają su mokslinės pasaulėžiūros
visuma. Bet kadangi sąvokos niekuomet negalima apibrėžti pavieniui, ir
tikrai moksliškai pagrįsta ji pasidaro, kai susiejama su visuma, o tai ypač
svarbu laisvės sąvokai, kuri, jeigu išvis neprasilenkia su tikrove, turi
būti ne kokia nors subordinuota ar šalutinė, o vienas iš valdančių
svarbiausių sistemos elementų. Tiesa, pasak vienos senos, bet anaiptol
nepamirštos legendos, laisvės sąvoka esanti absoliučiai nesuderinama su
sistema, ir kiekviena į vienovę ir vientisumą pretenduojanti filosofija
imanti laisvę neigti. Šie teiginiai sukelia daug diskusijų ir ginčų.
Šiame darbe kaip tik ir apžvelgiama pati laisvė, determinizmai ir
žmogaus laisvės problema. Šio darbo uždavinys- kuo tiksliausiai aprašyti
tuos fenomenus, kuriuose laisvė pasirodo ir iškelti laisvės esmę ir
prigimtį.
Kai kurie filosofai atkreipė dėmesį į realiame pasaulyje esančius
savotiškus reiškinių ryšius. Pastebėta, kad reiškiniai egzistuoja ne
laisvai vienas greta kito, o yra susiję, sąlygoja vienas kitą, kai vieno
reiškinio poveikis kitam sąlygoja naujo reiškinio atsiradimą. Tokia
reiškinių sąveika yra priežastinė sąveika. Požiūris, kuris reiškia
įsitikinimą, kad viskas turi savo priežastis ir prie tam tikrų sąlygų jos
sukelia pasekmes, vadinamas determinizmu ( lot. determinare – lemti,
sąlygoti).
Priežastinę reiškinių sąveiką žmogus aptiko labai seniai savo
kasdienėje patirtyje. Praktinėje veikloje akivaizdžiai matomas ryšys tarp
veiksmo ir jo rezultato – veiksmas-priežastis duoda rezultatą-pasekmę.
Praktinis patyrimas rodė, kad kartojant tą patį veiksmą, kartojasi ir
rezultatas. Iš šios patirties sekė teorinė išvada : žinant priežastį galima
numatyti pasekmę. Pasikartojantis priežasties ir pasekmės ryšio pobūdis
formavo vaizdinius apie tikrovėje glūdinčią tvarką. Jei pakartotinai
pasirodžius priežasčiai, kartojasi ir pasekmė, vadinasi, reiškiniai
atsiranda ne bet kaip, ne chaotiškai, o tam tikru būdu, tvarkingai.
Priežastingumas buvo pirmoji suvokta tikrovės natūralios tvarkos apraiška,
ir todėl moksliniam pažinimui keliamas uždavinys – pažinti reiškinių
priežastis.
Vadovaujantis visuotinės reiškinių sąveikos principu ir laikant
tiriamą reiškinį vieningos tikrovės dalimi, jis bus suprantamas kaip visos
tikrovės sąlygotas dalykas. Kitaip tariant, kokio nors reiškinio priežastis
yra ne baigtinis kitų reiškinių skaičius, o begalinė reiškinių visuma arba
visuotinė reiškinių sąveika. Kiekvieną reiškinį formuoja sąlygos, kuriomis
jis egzistuoja. Bandant jį izoliuoti nuo tų sąlygų, reiškinys taps
kokybiškai kitas, nes pateks į kitas sąlygas. Reiškinio izoliuoti nuo visos
tikrovės neįmanoma, nes izoliuojant jį nuo vienų sąlygų, jis automatiškai
atsiranda kitose sąlygose. Be to, kiekvienas reiškinys pat įeina į sąlygų
kompleksą ir daro įtaką kitiems reiškiniam. Vadinasi , reiškinių tarpusavio
sąveika yra grįžtamojo pobūdžio – priežastys tampa pasekmėmis, o pasekmės –
priežastimis.
Kita vertus daiktų ryšys paaiškinamas tikslų ryšiu, nes kiekvienas
tikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti. Todėl galima kalbėti apie
kauzalinį ir finalistinį determinizmą. Šia prasme determinizmo sąvoka yra
platesnė už priežastingumo sąvoką. Vadinasi, determinizmo sąvoka apima ir
kauzalizmą , ir finalizmą, nes ir priežastys, ir tikslai gali sąlygoti
reiškinius, t.y. juos determinuoti.
Tačiau daugelis mąstytojų su požiūriu, kad pasaulyje viskas paklūsta
griežtai tvarkai, nesutiko. Jų pagrindinis argumentas prieš determinizmą
buvo žmogaus valios laisvės faktas. Bet kokioje situacijoje žmogus gali
pasirinkti kaip jam elgtis. Dažni atvejai, kai vienodose aplinkybėse žmonės
elgiasi skirtingai. Vidinis laisvės pajautimas yra esminė
žmogumi buvimo
sąlyga. Deterministai su tuo nesutiko. Jų nuomone, viskas yra būtina. Todėl
ir žmogaus poelgiai bei sprendimai yra būtini. Valios laisvės šalininkai
įrodinėjo, kad be laisvės žmogus – ne žmogus. Jeigu žmogus neturėtų
pasirinkimo laisvės, tai jis negalėtų būti atsakingas nei moraliai, nei
teisiškai už savo poelgius ir veiksmus. Vokiečių filosofai Kantas ir Fichte
pripažino, kad gamtoje vyrauja būtinumas, tačiau ir pabrėžė, jog žmogus yra
ne tik gamtinė, bet ir dorovinė būtinybė. Kaip gamtinė būtybė žmogus
paklūsta būtinumui, bet kaip dorovinė – turi pasirinkimo laisvę.
Iš to kas anksčiau pasakyta , galima teigti, laisvė, ne gamtos
reiškinys, bet pirmiausia žmogaus psichinio, dvasinio ir visuomeninio
gyvenimo fenomenas, kuris turi žmogui tam tikrą reikšmę, taigi yra
aksiologinis fenomenas, vertinamas arba teigiamai arba neigiamai. Viena
vertus, laisvė reiškia nepriklausomumą nuo ko nors , ir todėl laisvės
prasmė pareis nuo to, koks yra tas dalykas arba aplinkybė,nuo kurio
nepriklauso tas subjektas arba objektas, kuriam priskiriama laisvė. Laisvė
idėja kaip tik pasirodo šita neigiama prasme. Bet antra vertus , šita
nepriklausomybė gali būti nustatoma ir vertinama atsižvelgiant į vieną arba
kitą tikslą, į vieną arba kitą vertybę, kuri per laisvę ir pačioje laisvėje
gali būti įvykdoma. Tatai bus laisvė teigiama prasme. Ir aišku, kad ir
šiuo atveju laisvės prasmė, šios idėjos turinys priklauso nuo to tikslo
arba vertybės, kuri per jį gali būti realizuojama.
Tos sritys kurioms taikoma laisvės idėja ir kuriose ji pasireiškia,
yra labai įvairios; jos apima bemaž visą žmogaus gyvenimo sferą – pradedant
nuo aukščiausių jo dvasinio buvimo ir veiklumo laipsnių ir baigiant kūnine
jo prigimties šalimi. Bet visur laisvė yra toks momentas, kuris
charakterizuoja pirmiausią žmogų ir žmogaus santykį su visu tuo , kas šiaip
ar taip sąlygoja jo buvimą.
Gamtoje nėra vietos laisvei, nes gamtinius vyksmus valdo medžiagos
determinizmas. Tam tikra atominių vyksmų neapspręstybė, kuri turima mintyje
fizikos indeterminizmo terminu, neteikia pagrindo laisvę įžiūrėti
gamtoje, nes laisvė iškyla tik su apsisprendimo galimybe, o paprasta
neapspręstybė dar nereiškia apsisprendimo galimybės. Apsisprendimo
galimybė, kuri yra pats laisvės branduolys yra nebe gamtos , o dvasios
dalykas. Jei ir žmogaus būtį išsemtų kūnas , tai ir žmogus liktų paprasta
gamtine būtybe, palenkta būtinybei. Nors savo kūnu ir priklausydami gamtai,
tačiau patys savyje nesame gamta, nes nesame tik kūnas. Tasai , kuris
įgalina žmogų iš gamtos išsiversti į dvasinę tikrovę, ir yra ne kas kita
kaip laisvė. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų
gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Galima šia prasme
teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Tačiau esmės ir egzistencijos
santykis radikaliai keičiasi einant nuo gamtos į laisvę. Gamtinėse būtybėse
esmė yra tiesiog duota tuo būdu, kad ji yra visada jau realizuota pačiu
faktiniu buvimu. Tai galioja ir mūsų kūninei būčiai. Kitaip yra su laisve,
kuria iš gamtos išsivežiame į dvasinę būtį. Laisvė yra ne duota, o užduota,
būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties
žmogaus laimima. Griežtai
tariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Kiekvienas lygiai
turi tik principinę laisvės galimybę, bet faktiškai šią galimybę kiekvienas
aktualizuoja tiek , kiek jis iš tiesų tampa savęs pačio versme pats save
sukurdamas. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save
sukurti.
Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir iššaugdami į morališkai
atsakingas asmenybes. Kultūra ( plačiąja šio žodžio prasme) suteikia mums
laisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik
atskleisti. Bet kada atskleidžiame gamtos dėsnius, tuo pačiu atskleidžiame
kelią gamtai viešpatauti. Įprasmindami savo sukurtais simboliais, gamtos
padarus paverčiame savo kūriniais ir abejingąja gamtine tikrove perkeičiame
savu pasauliu. Savo pačių atžvilgiu laimime laisvę moraliniu apsisprendimu.
Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno negu esame gavę iš tėvų, ar kitokio
charakterio , negu nulemia paveldėjimo veiksnių sąveika, bet moralinę savo
asmenybę galime laisvai plėtoti.
Išsiveržti į laisvę – tai iš gamtos išsiveržti į moralinę tikrovę.
Gamtinė tikrovė yra iš esmės faktinė tikrovė, kurioje normos ir faktai yra
neišskiriami ir todėl būtinai sutapę. Priešingai, moralinėje tikrovėje
galioja faktų ir normų įtampa. Nieko nėra čia būtina, užtat visa yra
galima, nors ne visa yra lygiai vertinga. Vietoj gamtinės būtinybės laisvė
žmogų pastato prieš moralinio apsiprendimo prievolę. Jei laisvė nepakiltų
aukščiau savivalės, ji būtų ne pakilimas aukščiau gamtos, o greičiau iš
kosmo nusmukimas į chaosą. Nėra laisvės tik geram, nes laisvė visada lygiai
yra ir geram, ir
Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopolį į
kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs
neabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne
savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas.
Įvairiose gyvenimo srityse laisvė pasireiškia įvairiais pavidalais :
sąžinės laisvė išpažinti pasirinktą tikėjimą ar jokio tikėjimo neišpažinti,
apskritai minties laisvė atstovauti turimoms pažiūroms moksle, politikoje
ir t.t., spaudos ir žodžio laisvė viešai skelbti savo ir kritiškai vertinti
svetimas pažiūras, organizavimosi laisve ir t.t. Visos šios laisvės yra
tarpusavyje susietos, ir laisvė yra pažeidžiama, jei ji vienoj kurioj srity
paneigiama. Laisvę laiduoti nepakanka nevartoti ir tiesioginės prievartos,
o reikia sukurti ir tokias sąlygas, kuriose atskiri individai iš tiesų
galėtų laisve naudotis. Pirmiausia buvo kovota už politinę laisvę kaip
teisę lemti įstatymų leidybą ir valdžios parinkimą. Tam reikalui buvo
sukurta
perlamentinės demokratijos sistema su visiems piliečiams suteikta teise
dalyvauti demokratiniuose rinkimuose. Po tam tikrų kovų beveik visuose
kraštuose balsavimo teisė suteikta ir moterims. Šalia politinės
demokratijos vėliau iškilo ir ūkinės demokratijos mintis, iškėlusi
valstybei socialinės globos uždavinius laiduojant asmeniui tam tikrą
socialinę nepriklausomybę, laisvę nuo skurdo ir baimės jame atsidurti.
Laiduoti kultūrinių bendruomenių laisvę nuo etatizmo grėsmės keliama
kultūrinės autonomijos pasiūlymas.