Determinizmas žmogaus laisvės problema
5 (100%) 1 vote

Determinizmas žmogaus laisvės problema

ĮVADAS

Žmogaus laisvės problema – viena iš praktinės filosofijos sričių ,

kurią daugelis filosofų labai išmintingai išanalizavo savo raštuose. Ji

apima laisvės sampratą, jos vykdymo galimybes. Klausimai “kas yra laisvė?”,

“kada žmogus yra laisvas?”, “kokią turime poelgių alternatyvą ir kaip ją

vertinti?”, bei daugelis kitų seniai yra filosofijos dėmesio objektas.

Laisvė suteikia žmogui individualumą. Tik laisvės dėka žmogus tampa

tuo , kuo jis nori būti, t.y. savimi. Taigi laisvės būvimas neatskiriamas

nuo žmogaus kaip asmenybės sampratos.

Laisvės problema neatsiejamai susijusi ir su etikos problema. Dorovė

neegzistuoja be laisvės.

Filosofiniai žmogaus laisvės tyrimai gali, viena vertus, siekti

teisingai apibrėžti jos sąvoką, nes laisvė, kad ir kaip jos jausmas

įsismelkęs į kiekvieno žmogaus sąmonę, visai nėra toks akivaizdus dalykas,

kuris nereikalautų, jau vien ieškant jam tinkamos žodinės išraiškos,

didesnio nei įprasta mąstymo grynumo ir gilumo; antra vertus, tie tyrimai

gali siekti atskleisti šios sąvokos sąsają su mokslinės pasaulėžiūros

visuma. Bet kadangi sąvokos niekuomet negalima apibrėžti pavieniui, ir

tikrai moksliškai pagrįsta ji pasidaro, kai susiejama su visuma, o tai ypač

svarbu laisvės sąvokai, kuri, jeigu išvis neprasilenkia su tikrove, turi

būti ne kokia nors subordinuota ar šalutinė, o vienas iš valdančių

svarbiausių sistemos elementų. Tiesa, pasak vienos senos, bet anaiptol

nepamirštos legendos, laisvės sąvoka esanti absoliučiai nesuderinama su

sistema, ir kiekviena į vienovę ir vientisumą pretenduojanti filosofija

imanti laisvę neigti. Šie teiginiai sukelia daug diskusijų ir ginčų.

Šiame darbe kaip tik ir apžvelgiama pati laisvė, determinizmai ir

žmogaus laisvės problema. Šio darbo uždavinys- kuo tiksliausiai aprašyti

tuos fenomenus, kuriuose laisvė pasirodo ir iškelti laisvės esmę ir

prigimtį.

Kai kurie filosofai atkreipė dėmesį į realiame pasaulyje esančius

savotiškus reiškinių ryšius. Pastebėta, kad reiškiniai egzistuoja ne

laisvai vienas greta kito, o yra susiję, sąlygoja vienas kitą, kai vieno

reiškinio poveikis kitam sąlygoja naujo reiškinio atsiradimą. Tokia

reiškinių sąveika yra priežastinė sąveika. Požiūris, kuris reiškia

įsitikinimą, kad viskas turi savo priežastis ir prie tam tikrų sąlygų jos

sukelia pasekmes, vadinamas determinizmu ( lot. determinare – lemti,

sąlygoti).

Priežastinę reiškinių sąveiką žmogus aptiko labai seniai savo

kasdienėje patirtyje. Praktinėje veikloje akivaizdžiai matomas ryšys tarp

veiksmo ir jo rezultato – veiksmas-priežastis duoda rezultatą-pasekmę.

Praktinis patyrimas rodė, kad kartojant tą patį veiksmą, kartojasi ir

rezultatas. Iš šios patirties sekė teorinė išvada : žinant priežastį galima

numatyti pasekmę. Pasikartojantis priežasties ir pasekmės ryšio pobūdis

formavo vaizdinius apie tikrovėje glūdinčią tvarką. Jei pakartotinai

pasirodžius priežasčiai, kartojasi ir pasekmė, vadinasi, reiškiniai

atsiranda ne bet kaip, ne chaotiškai, o tam tikru būdu, tvarkingai.

Priežastingumas buvo pirmoji suvokta tikrovės natūralios tvarkos apraiška,

ir todėl moksliniam pažinimui keliamas uždavinys – pažinti reiškinių

priežastis.

Vadovaujantis visuotinės reiškinių sąveikos principu ir laikant

tiriamą reiškinį vieningos tikrovės dalimi, jis bus suprantamas kaip visos

tikrovės sąlygotas dalykas. Kitaip tariant, kokio nors reiškinio priežastis

yra ne baigtinis kitų reiškinių skaičius, o begalinė reiškinių visuma arba

visuotinė reiškinių sąveika. Kiekvieną reiškinį formuoja sąlygos, kuriomis

jis egzistuoja. Bandant jį izoliuoti nuo tų sąlygų, reiškinys taps

kokybiškai kitas, nes pateks į kitas sąlygas. Reiškinio izoliuoti nuo visos

tikrovės neįmanoma, nes izoliuojant jį nuo vienų sąlygų, jis automatiškai

atsiranda kitose sąlygose. Be to, kiekvienas reiškinys pat įeina į sąlygų

kompleksą ir daro įtaką kitiems reiškiniam. Vadinasi , reiškinių tarpusavio

sąveika yra grįžtamojo pobūdžio – priežastys tampa pasekmėmis, o pasekmės –

priežastimis.

Kita vertus daiktų ryšys paaiškinamas tikslų ryšiu, nes kiekvienas

tikslas yra priemonė kitam tikslui pasiekti. Todėl galima kalbėti apie

kauzalinį ir finalistinį determinizmą. Šia prasme determinizmo sąvoka yra

platesnė už priežastingumo sąvoką. Vadinasi, determinizmo sąvoka apima ir

kauzalizmą , ir finalizmą, nes ir priežastys, ir tikslai gali sąlygoti

reiškinius, t.y. juos determinuoti.

Tačiau daugelis mąstytojų su požiūriu, kad pasaulyje viskas paklūsta

griežtai tvarkai, nesutiko. Jų pagrindinis argumentas prieš determinizmą

buvo žmogaus valios laisvės faktas. Bet kokioje situacijoje žmogus gali

pasirinkti kaip jam elgtis. Dažni atvejai, kai vienodose aplinkybėse žmonės

elgiasi skirtingai. Vidinis laisvės pajautimas yra esminė
žmogumi buvimo

sąlyga. Deterministai su tuo nesutiko. Jų nuomone, viskas yra būtina. Todėl

ir žmogaus poelgiai bei sprendimai yra būtini. Valios laisvės šalininkai

įrodinėjo, kad be laisvės žmogus – ne žmogus. Jeigu žmogus neturėtų

pasirinkimo laisvės, tai jis negalėtų būti atsakingas nei moraliai, nei

teisiškai už savo poelgius ir veiksmus. Vokiečių filosofai Kantas ir Fichte

pripažino, kad gamtoje vyrauja būtinumas, tačiau ir pabrėžė, jog žmogus yra

ne tik gamtinė, bet ir dorovinė būtinybė. Kaip gamtinė būtybė žmogus

paklūsta būtinumui, bet kaip dorovinė – turi pasirinkimo laisvę.

Iš to kas anksčiau pasakyta , galima teigti, laisvė, ne gamtos

reiškinys, bet pirmiausia žmogaus psichinio, dvasinio ir visuomeninio

gyvenimo fenomenas, kuris turi žmogui tam tikrą reikšmę, taigi yra

aksiologinis fenomenas, vertinamas arba teigiamai arba neigiamai. Viena

vertus, laisvė reiškia nepriklausomumą nuo ko nors , ir todėl laisvės

prasmė pareis nuo to, koks yra tas dalykas arba aplinkybė,nuo kurio

nepriklauso tas subjektas arba objektas, kuriam priskiriama laisvė. Laisvė

idėja kaip tik pasirodo šita neigiama prasme. Bet antra vertus , šita

nepriklausomybė gali būti nustatoma ir vertinama atsižvelgiant į vieną arba

kitą tikslą, į vieną arba kitą vertybę, kuri per laisvę ir pačioje laisvėje

gali būti įvykdoma. Tatai bus laisvė teigiama prasme. Ir aišku, kad ir

šiuo atveju laisvės prasmė, šios idėjos turinys priklauso nuo to tikslo

arba vertybės, kuri per jį gali būti realizuojama.

Tos sritys kurioms taikoma laisvės idėja ir kuriose ji pasireiškia,

yra labai įvairios; jos apima bemaž visą žmogaus gyvenimo sferą – pradedant

nuo aukščiausių jo dvasinio buvimo ir veiklumo laipsnių ir baigiant kūnine

jo prigimties šalimi. Bet visur laisvė yra toks momentas, kuris

charakterizuoja pirmiausią žmogų ir žmogaus santykį su visu tuo , kas šiaip

ar taip sąlygoja jo buvimą.

Gamtoje nėra vietos laisvei, nes gamtinius vyksmus valdo medžiagos

determinizmas. Tam tikra atominių vyksmų neapspręstybė, kuri turima mintyje

fizikos indeterminizmo terminu, neteikia pagrindo laisvę įžiūrėti

gamtoje, nes laisvė iškyla tik su apsisprendimo galimybe, o paprasta

neapspręstybė dar nereiškia apsisprendimo galimybės. Apsisprendimo

galimybė, kuri yra pats laisvės branduolys yra nebe gamtos , o dvasios

dalykas. Jei ir žmogaus būtį išsemtų kūnas , tai ir žmogus liktų paprasta

gamtine būtybe, palenkta būtinybei. Nors savo kūnu ir priklausydami gamtai,

tačiau patys savyje nesame gamta, nes nesame tik kūnas. Tasai , kuris

įgalina žmogų iš gamtos išsiversti į dvasinę tikrovę, ir yra ne kas kita

kaip laisvė. Laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi, jį išskiria iš kitų

gyvųjų būtybių, visa savo būtimi priklausančių gamtai. Galima šia prasme

teigti, kad laisvė yra pati žmogaus esmė. Tačiau esmės ir egzistencijos

santykis radikaliai keičiasi einant nuo gamtos į laisvę. Gamtinėse būtybėse

esmė yra tiesiog duota tuo būdu, kad ji yra visada jau realizuota pačiu

faktiniu buvimu. Tai galioja ir mūsų kūninei būčiai. Kitaip yra su laisve,

kuria iš gamtos išsivežiame į dvasinę būtį. Laisvė yra ne duota, o užduota,

būtent laisvė nėra suteikiama pačiu buvimo faktu, o privalo būti paties

žmogaus laimima. Griežtai

tariant, ne laisvi gimstame, o privalome laisvi tapti. Kiekvienas lygiai

turi tik principinę laisvės galimybę, bet faktiškai šią galimybę kiekvienas

aktualizuoja tiek , kiek jis iš tiesų tampa savęs pačio versme pats save

sukurdamas. Turėti savo esme laisvę yra lygu būti pašauktam pačiam save

sukurti.

Sukuriame save pačius susikurdami kultūrą ir iššaugdami į morališkai

atsakingas asmenybes. Kultūra ( plačiąja šio žodžio prasme) suteikia mums

laisvę gamtos atžvilgiu. Negalime gamtos dėsnių pakeisti, galime juos tik

atskleisti. Bet kada atskleidžiame gamtos dėsnius, tuo pačiu atskleidžiame

kelią gamtai viešpatauti. Įprasmindami savo sukurtais simboliais, gamtos

padarus paverčiame savo kūriniais ir abejingąja gamtine tikrove perkeičiame

savu pasauliu. Savo pačių atžvilgiu laimime laisvę moraliniu apsisprendimu.

Būtų beprasmiška norėti kitokio kūno negu esame gavę iš tėvų, ar kitokio

charakterio , negu nulemia paveldėjimo veiksnių sąveika, bet moralinę savo

asmenybę galime laisvai plėtoti.

Išsiveržti į laisvę – tai iš gamtos išsiveržti į moralinę tikrovę.

Gamtinė tikrovė yra iš esmės faktinė tikrovė, kurioje normos ir faktai yra

neišskiriami ir todėl būtinai sutapę. Priešingai, moralinėje tikrovėje

galioja faktų ir normų įtampa. Nieko nėra čia būtina, užtat visa yra

galima, nors ne visa yra lygiai vertinga. Vietoj gamtinės būtinybės laisvė

žmogų pastato prieš moralinio apsiprendimo prievolę. Jei laisvė nepakiltų

aukščiau savivalės, ji būtų ne pakilimas aukščiau gamtos, o greičiau iš

kosmo nusmukimas į chaosą. Nėra laisvės tik geram, nes laisvė visada lygiai

yra ir geram, ir
Pokylis į laisvę visada drauge slepia ir nuopolį į

kaltę. Pašaukti patys save sukurti, esame kaltės perspėjami savęs

neabsoliutinti, savo laisvės nepaversti chaotiška savivale. Laisvė yra ne

savivalės pateisinimas, o atsakomybės reikalavimas.

Įvairiose gyvenimo srityse laisvė pasireiškia įvairiais pavidalais :

sąžinės laisvė išpažinti pasirinktą tikėjimą ar jokio tikėjimo neišpažinti,

apskritai minties laisvė atstovauti turimoms pažiūroms moksle, politikoje

ir t.t., spaudos ir žodžio laisvė viešai skelbti savo ir kritiškai vertinti

svetimas pažiūras, organizavimosi laisve ir t.t. Visos šios laisvės yra

tarpusavyje susietos, ir laisvė yra pažeidžiama, jei ji vienoj kurioj srity

paneigiama. Laisvę laiduoti nepakanka nevartoti ir tiesioginės prievartos,

o reikia sukurti ir tokias sąlygas, kuriose atskiri individai iš tiesų

galėtų laisve naudotis. Pirmiausia buvo kovota už politinę laisvę kaip

teisę lemti įstatymų leidybą ir valdžios parinkimą. Tam reikalui buvo

sukurta

perlamentinės demokratijos sistema su visiems piliečiams suteikta teise

dalyvauti demokratiniuose rinkimuose. Po tam tikrų kovų beveik visuose

kraštuose balsavimo teisė suteikta ir moterims. Šalia politinės

demokratijos vėliau iškilo ir ūkinės demokratijos mintis, iškėlusi

valstybei socialinės globos uždavinius laiduojant asmeniui tam tikrą

socialinę nepriklausomybę, laisvę nuo skurdo ir baimės jame atsidurti.

Laiduoti kultūrinių bendruomenių laisvę nuo etatizmo grėsmės keliama

kultūrinės autonomijos pasiūlymas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1846 žodžiai iš 6136 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.