Deviacijos samprata pedofilija
5 (100%) 1 vote

Deviacijos samprata pedofilija

1121

Šiaulių Universitetas

Spec. Pedagogikos katedra

Referatas

Tema: Deviacijos samprata.Pedofilija

Šiauliai 2002

Turinys

1. Įvadas

2. Deviacija (deviantinis elgesys):

2.1. Deviacijos samprata ir trumpas apibūdinimas

2.2. Deviacijos funkcijos ir pasėkmės

2.3. Deviacijos priežasčių aiškinimai

2.4. Deviacija kaip procesas ir jo etapai

3. Pedofilija

3.1. Kas tai yra pedofilija

3.2. Kaip atpažinti pedofilą

4. Išvados

5. Literatūra

1.Įvadas

Šiandieniniame pasaulyje mes nuolat susiduriame su įvairiomis blogybėmis(skandalai, netinkamas valdininkų ir paprastų visuomenės atstovų elgesys, gėjų, transvestitų, lesbiečių, kalinių ir kt. kova už būvį ir savo teises ir t.t.), kurios apkartina mums gyvenimą.Jų būta ir senovėje, bet kuo toliau tuo labiau jų daugėjo ir daugėja.Seniau žmonės nepastebėdavo visų gyvenimo negerovių ar tiesiog apsimesdavo jų nematą, tačiau dabar tai jau tapo neįmanoma: televizija ir spauda rėkte rėkia apie nuolatinius sekso, politikos, scenos žvaigždučių, valdininkų ir kt. skandalus, taigi žmogus tiesiog esi priverstas bent kažką apie tai žinoti.Tokia yra realybė ir nuo jos nepabėgsime.Todėl norėčiau šiek tiek plačiau aptarti vieną iš mūsų visuomenės bėdų: deviantinį elgesį(samprata, trumpas apibūdinimas, priežastys) ir pedofiliją, kaip vieną iš seksualinės deviacijos rūšių.

2.Deviacija

2.1 Deviacijos samprata ir trumpas apibūdinimas

Deviacija (angl. deviance) – elgesys, laikomas peiktinu, netoleruotinu arba pažeidžiančiu socialines normas. N. Smelseris skiria tris deviacijos komponentus: a) žmogus, kuriam būdingas tam tikras elgesys; b) normos ir lūkesčiai kaip vertinimo kriterijus; c) kitas žmogus ar grupė žmonių, reaguojantys į elgesį ir vertinantys jį . Tai reikštų, kad pats elgesys savaime nėra deviantinis, kaip vadina jį vertintojai, vadovaudamiesi savais kriterijais. Kitaip tariant, deviacija nėra savybė, būdinga tam tikroms elgesio formoms, ji yra savybė, suteikta vertinant tą ar kitą elgesį.

Deviacijos ribos nėra griežtos, nes skirtingi vertintojai vadovauja skirtingais kriterijais, t. y. skirtingomis elgesio normomis. Pavyzdžiui, kas vienoje visuomenėje yra deviacija, kitoje gali būti ne deviacija (kiaulienos valgymas arabams ir lietuviams). Tai, kas vienoje istorinėje epochoje buvo deviacija, kitoje gali ja nebūti (rūkymas buvo deviacija, po to – ne, dabar vėl laikomas). Tai, kas vienam žmogui atrodys deviacija, kitam – ne (pvz., rūkymas nerūkančiajam ir rūkoriui). Tik tokios elgesio formos kaip žmogžudystė, vagystė visose visuomenėse visuotinai laikomos deviacija, išskyrus prie-šų žudymą karo metu, kai toks elgesys yra skatinamas.

2.2 Deviacijos funkcijos ir pasėkmės

B. Hess ir kt. nurodo keletą deviacijos funkcijų:

1. Grupės vienijimas ir elgesio ribų nustatymas. Bausmė deviantui labai veikia grupę ir nurodo tinkamo elgesio ribas.

2. Apsauginis vožtuvas. Deviacija yra būdas palengvinti neviltį, įtampą, pyktį.

3. Nepasitenkinimo esamomis normomis išraiška.

4. Iššūkiai normoms – apgalvoti bandymai konfrontuoti su normomis .

Deviacijos pasekmės: J. Vander Zandenas skiria neigiamas deviacijos pasekmes, dar vadinamas disfunkcijomis, ir teigiamas, dar vadinamas funkcijomis.

1. Neigiamos. Deviacijos poveikis visuomenei gali būti be rimtesnių pasekmių, tačiau nuolatinė ir plačiai paplitusi deviacija gali susilpninti ar net griauti organizuotą socialinį gyvenimą.

2. Teigiamos: a) sustiprina socialinį konformizmą (vienas iš efektyviausių būdų išlaikyti žmones tam tikrose ribose yra išvaryti keletą žmonių už tų ribų); b) daugelis normų nėra išreikštos tvirtomis taisyklėmis, todėl deviacija patikslina, išryškina tas normas; c) smerkdama deviantą, grupė stiprėja ir konsoliduojasi; d) deviacija stimuliuoja socialinius pokyčius .

2.3. Deviacijos priežasčių aiškinimai.

1. Biologinis aiškinimas.Ryšys tarp kūno sandaros ir elgesio, lytinių chromosomų anomalijų poveikis.

2. Psichologinis aiškinimas. Kai kurias deviacijos formas (pvz., seksualinę) psichologai aiškina neapibrėžta baime. S. Freudas vartojo sąvoką “potencialūs nusikaltėliai su kaltės jausmu”, apibūdindamas ja žmones, pasąmonėje jaučiančius kaltę ir norinčius, kad juos nubaustų.

3. Sociologiniai aiškinimai:

a) Anomijos teoriją pasiūlė E. Durkheimas. Radikalių socialinių pakitimų metu įprastos socialinės normos netinka naujoje situacijoje, žmonės dezorientiruojasi, ima elgtis taip, kaip paprastai nesielgtų.

b) Anomijos teoriją papildė R. Mertonas, jo nuomone, deviacijos atsiradimo priežastis atotrūkis tarp kultūrinių visuomenės tikslų ir socialiai priimtinų priemonių jiems pasiekti. Turtas, aukšta socialinė padėtis – kiekvienos visuomenės kultūrinis tikslas, tačiau ne visi gali jį pasiekti priimtinomis priemonėmis (universitetinis išsilavinimas, darbas prestižinėje firmoje). Tai suvokę žmonės imasi neteisėtų priemonių.

c) Kultūrologinis aiškinimas. Visuomenėje egzistuoja atskirų socialinių grupių subkultūros, kurios dažnai konfliktuoja tarpusavyje, nes yra orientuojamos į skirtingas vertybes: žemesniųjų socialinių sluoksnių jaunimo vertybės (aštrių pojūčių ir rizikos mėgimas, panieka policijai, savotiškas vyriškumo supratimas ir t. t.) daro šio jaunimo elgesį deviaciniu
viduriniosios klasės vertybių požiūriu.

d) Etikečių “klijavimo” teorija. Įtakingos visuomenės grupės sukuria taisykles, primeta jas visuomenei, o jų nesilaikymą laiko deviacija, t. y. “klijuoja” žmonėms deviantų etiketes. Tai psichiatrai, nustatantys psichinio pilnavertiškumo kriterijus, kovotojai už blaivybę, skelbiantys ir saikingą alkoholio vartojimą deviacija.

2.4. Deviacija kaip procesas ir jo etapai.

.1. Įvairūs aktyvistai sukuria normas. Jos skiriasi: vienos numato tam tikrą elgesį, kitos leidžia pasirinkti elgesį. Svarbesnės normos vadinamos normomis – taisyklėmis, mažiau svarbios – normomis – lūkesčiais.

2. Poelgis.

3. Poelgis pripažįstamas deviaciniu (dažnai dėl subjektyvių vertinimų, pvz.,policininkui nepatinka žmogaus apranga, manieros).

4. Poelgio atlikėjas pripažįstamas deviantu.

5. Reakcija į devianto etiketą: vieni žmonės greičiau pripažįsta save deviantais, kiti atkakliai tai neigia, rasdami pasiteisinimą (“visi vagia, tik mane pagavo, o kitų – ne”).

3. Pedofilija

3.1. Kas tai yra pedofilija.

Pedofilija – tai seksualinis potraukis prie vaikų. Pedofilija – tai liga, kylanti iš pasąmonės kompleksų. Polinkis į pedofiliją susiformuoja jau 6 – 8 metų vaikams. Tai gali būti tam tikra pasąmonės fiksacija, atspindinti tėvų baimę, vaikystėje taikytas bausmes, smurtą, agresiją prieš vaiką, jaunesniojo brolio ar sesers skriaudimą, vaiko ignoravimą. Yra labai daug niuansų, apie kuriuos galima kalbėti tik labai gerai išstudijavus kiekvieną žmogų. Šios ligos esmė yra perversija, iškrypimas su sadizmo elementais. Pedofilija yra tam tikras savo seksualinių poreikių patenkinimas. Pedofilija su potraukiu žudyti – gana reta, nors tai yra taip pat tik aukščiausių seksualinių poreikių patenkinimas.

Paprastai pedofilai yra iš asocialių, ydingų šeimų, kur vyravo neteisingas psichoseksualinis auklėjimas. Labai daug priklauso ir nuo to, ar leidžiama ir kaip sėkmingai šiam polinkiui realizuotis. Lietuvoje dar mažai kas nusimano apie seksualinį auklėjimą. Tėvai vaikams neaiškina apie lyčių skirtumus, o ir į mokyklų programas ne viskas yra įtraukta. Pavyzdžiui, mažai kas žino apie įvairiausius kompleksus – Edipo ir kitus. Psichoseksualinio gyvenimo tiesos ir subtilybės turėtų būti gerokai plačiau aiškinamos. Psichologų paskaitos tėvams ir vaikams galėtų padėti seksualinių nukrypimų prevencijai.

Visuomenė tik dabar pradėjo pastebėti šį nukrypimą, nors žiniasklaida jau anksčiau skyrė šiai problemai dėmesio. Šios patologijos atvejų niekas neregistruoja. Galima tik spėti, kad visuomenėje tarp 4 – 5 procentų homoseksualų būtų galima rasti 40 – 50 proc. pedofilijos atvejų.

JAV kunigų pedofilijos skandalo atgarsiai atsimušė ir į Lietuvą. Amerikoje nepilnamečių tvirkinimu kaltintas ir teistas 76 metų kunigas Raymondas Lauzonas 1993 m. išvyko iš JAV. Į užsienį tuomet jam buvo leista išvykti su sąlyga, jog jis nelaikys mišių ir nemėgins bendrauti su vaikais. Tačiau šiam kunigui Kretingos vienuolyne leista laikyti mišias vaikams

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1209 žodžiai iš 2362 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.