Didieji geografiniai atradimai
Kryžiaus žygių metu besivysčiusi prekyba Viduramžių pabaigoje susiformavo į nuolatinius prekybinius ryšius. Įvairiausios rytietiškos prekės–prieskoniai, cukrus, juvelyriniai, parfumeriniai gaminiai, audiniai etc–vis labiau buvo vartojamos Vakarų Europoje. Pietų Italijos, Pietų Prancūzijos, Rytų Ispanijos (Katalonijos) pirkliai sukaupė didžiulius turtus. Tačiau antroje XV a. pusėje prekyboje su Rytais prasidėjo krizė. Nemaža priežasčių jau anksčiau sunkino prekybą. Daugybė tarpininkų–arabai, bizantiečiai, italai ir kiti–labai brangino rytietiškas prekes. Europos Vakarų ir Šiaurės Vakarų pirkliams Rytų rinkos buvo visiškai neprieinamos. Turkams užkariavus Artimuosius Rytus, Levanto prekyba ėmė žlugti. Turkų antpuoliai, piratavimas, įvairaus pobūdžio duoklės iš prekybinių laivų prekybą Viduržemio jūroje darė pavojinga, mažiau reguliaria ir nepelninga. Vienintelis kelias į Indiją, kurio dar buvo neužgrobę turkai, buvo kelias per Egiptą ir Raudonąją jūrą. Tačiau šį kelią visiškai kontroliavo arabai. Net Venecijos pirkliai į Indiją galėdavo patekti tik per Aleksandriją, kur juos sutikdavo nedraugiški konkurentai–arabų pirkliai. Mintis
rasti naują, nuo turkų ir arabų nepriklausomą prekybos su Indija kelią, tapo viena svarbiausių Vakarų Europos pirklių ir jūrininkų problemų.
Ieškoti pasakiškos Indijos europiečius skatino ir kita priežastis. Besivystantis prekinis ūkis reikalavo vis didesnio spalvotųjų metalų kiekio. Auksas ir sidabras tapo viena svarbiausių feodalų ir užgimusios buržuazijos reikmių. Tačiau spalvotųjų metalų gavyba Europoje vystėsi lėtai. Be to, spalvotieji metalai iš Europos plaukė į Rytus, nes jais būdavo padengiamas prekių kainų skirtumas (rytietiškos prekės buvo brangesnės už europietiškas).
Tokiu būdu „aukso problema” tapo svarbia ekonomine problema, reikalaujančia greito sprendimo. Ieškodami kelio į Indiją, europiečiai karštligiškai ieškojo aukso.
Kadangi italų pirkliai vis dėlto iš prekybos su Rytais turėjo didelę naudą, tai kelio į Indiją ėmė ieškoti jūrininkai tų šalių, kurios neturėjo išėjimo į Viduržemio jūrą (arba jis buvo nereikšmingas). Tokiomis šalimis pirmiausia buvo Ispanija ir Portugalija.
Portugalai atranda jūrų kelią į Indiją
XV a. kariaudami su maurais portugalai prasiveržė į Šiaurės Afriką, kuri tapo svarbia ieškojimų baze. Jūrininkus globojo ir jais rūpinosi Portugalijos valdovai. Princas Henrikas Jūrininkas iki 1460 m. pastatė didžiulį laivyną, skirtą vakarinių Afrikos pakrančių tyrinėjimams. 1445 m. portugalai atrado Žaliąjį Iškyšulį. 1471 m. jie pasiekė Gvinėją, kur pastatė karinę faktoriją, pavadintą Aukso Krantu. Stumdamiesi į Pietus, jie 1486 m. pasiekė Gerosios Vilties iškyšulį. Šis atradimas priklauso Bartolomejui Diasui. Dabar nesunku buvo patekti ir į Indiją.
1497 m. išplaukęs iš Lisabonos, 1498 m. pavasarį Vasko da Gama pasiekė vakarinius Indijos krantus ir išsilaipino Kalkutos mieste. 1499 m. vasarą keliautojai grįžo namo su aukso kroviniu ir indiškais prieskoniais. Iš 168 kelionės dalyvių gyvi liko tik 55 žmonės. Vasko da Gamos atradimas Portugalijoje padarė didžiulį įspūdį. Karalius Manuelis titulavosi „Indijos valdovu”.
Kolumbas atranda Ameriką
Tuo metu, kai portugalai stūmėsi palei vakarinę Afriką, gretimoje Ispanijoje kilo kitas maršruto į tą pačią Indiją variantas. Genujietis Kristoforas Kolumbas (1451–1506) 1492 m. Ispanijos valdovams Ferdinandui ir Izabelei pasiūlė kelionės Vakarų kryptimi projektą. Kolumbas rėmėsi mokymu apie Žemę–rutulį. Šis mokymas Europoje įsitvirtino XV a. pabaigoje. Anksčiau su šiuo projektu Kolumbas kreipėsi į Portugalijos vyriausybę, tačiau ten jam buvo parodytos durys. Mat portugalai po Bartolomėjaus Diaso atradimo buvo įsitikinę savo kelio teisingumu. Ispanijos vyriausybė, ką tik baigusi Granados Karalystės nukariavimą, atvirkščiai, palaikė Kolumbą ir davė jam pinigų, suteikė jam vicekaraliaus ir admirolo titulą (suprantama, žemėse, kurias jis atras). 1492 m. rugpjūčio 3 d. nedidelė trijų laivų eskadra išplaukė į Atlanto vandenyną.