Dievų trejybė
5 (100%) 1 vote

Dievų trejybė

11

Lietuvių mitologijoje dievišką trejybę sudaro trys aukščiausiojo Dievo sūnūs: Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis( arba Poklius). Daugiausia žinių apie juos pateikia S. Grunau “ Prūsijos kronikoje”, parašytoje XVI amžiuje.

Perkūnas

Perkūnas – perkūnijos su žaibais kulto, matyt, būta pasaulyje nuo seniausių laikų. Lietuvių mitologijoje Perkūnas laikytas atmosferos ir gamtos valdytoju. Perkūnui buvo priskiriama ir žemės augalijos vegetacijos priežiūra, jos globa, rūpinimasis vaisingumu. Perkūnas ypač globojo patį žmogų, jo dorovę, moralę, teisingumą, gėrį. Tikėta, kad neteisingą žmogų nutrenkia Perkūnas.

Apie prosenovinį ir plačiai paplitusį Perkūno kultą kalba vietovardžiai. Tai kaimai Perkūnlaukiai Gumbinės valsčiuje, Perkūnlaukiai Įsrutės apylinkėje, Perkūniškiai Šakių valsčiuje. Perkūnkaimiu vadinti kaimai buvo Salantų valsčiuje ir Rietaviškių valsčiuje.

Mitologinė tautosaka aiškiai sako, kad Perkūną sukūrė Dievas, apgyvendino aukštame neprieinamame kalne ir pavedė valdyti orą. Kitur sakoma, kad Dievas Perkūną apgyvendino debesyse esančiuose puikiuose rūmuose. Dar kiti mitai teigia, kad iš pradžių Perkūnas gyvenęs žemėje, iš kur gyvas įžengė į dangų ir ten užėmė aukštą vietą. Visoje Lietuvoje liepos 20d. buvo švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv. Elijo, užėmusio Perkūno vietą, švente. Dievas Perkūnas po aukščiausiojo Dievo buvo pats svarbiausias.

Su Perkūnu sietas ir avinas. Išliko vaizdinių, kad žiloje senovėje Perkūnas buvo vaizduojamas dviem avinais. Apie Dusetas pasakojama, jog žaibuojant ir griaudžiant iš dviejų vienas prieš kitą esančių debesų išeina avinai su dideliais ragais ir badosi taip, kad nuo to žaibuoja ir griaudžia.

Ne tik Perkūnas, bet ir jo žirgas buvęs su sparnais. Žirgą dar vadindavo liepsniu, nes lėkdamas padangėmis kelią žymėdavo ugnies ruožu arba žaibu. Žirgui iš nasrų eidavusi liepsna, o iš ausų dūmai.

Kai kuriuose mituose Perkūnas vaizduojamas važinėjantis tarp debesų ugnies ratais, pakinkytas sparnuotais liepsniniais žirgais. Galima spręsti, kad vaizdiniai apie Perkūno važiavimą arkliais ir leidžiamą žaibą ar ugnį yra susidarę tada, kai lietuviai jau buvo prijaukinę arklį ir pažinę iš pradžių dviratį, o vėliau ir keturratį vežimą.

Griaustinį su žaibu senovės lietuviai vadino “ dievo rykšte”, iš dangaus atėjusia ugnimi “ dievo galybe”. Pavasarį pirmasis griaustinis esą apvaisina deivę žemę, kuri įgaunanti galią gimdyti vaisius.

Kirvis – Perkūno simbolis, jo kulto ištakose tapęs ir antgamtinių jėgų įsikūnijimo objektu. Akmeniniame kirvyje buvo susikaupusi dangaus ugnis, Perkūno žaibo dvasia. Kirviui buvo priskiriama magiška jėga užkalbant stichinius atmosferos reiškinius. Todėl lietuviai kirvius vaizdavo ant trobų, kryžių ir pan.

Lietuvių liaudis Perkūną vaizdavo įvairiai – dažniausiai dievaičiu, šventuoju Dundusėliu, Dunduku, Dundučiu, Poškučiu. Lietuviai melsdavosi Perkūnui ir jam aukodavo. Lietuvių Perkūnas, kaip ir graikų Olimpo dievai, gyveno panašiai kaip žmonės. t. y. valgė, gėrė, miegojo, kariavo, turėjo priešų, draugų, žmoną, vaikų, turėjo meilės nuotykių ne tik su deivėmis, bet ir su paprastomis merginomis.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 535 žodžiai iš 992 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.