Diferencijuotas mokymas ugdymas
5 (100%) 1 vote

Diferencijuotas mokymas ugdymas

Kursinis darbas

DIFERENCIJUOTAS MOKYMAS, UGDYMAS

TURINYS

ĮVADAS

I. MOKYMO DIFERENCIJAVIMO IR INDIVIDUALIZAVIMO IDĖJOS PASAULYJE.

II. MOKYMO DIFERENCIJAVIMO IR INDIVIDUALIZAVIMO IDĖJŲ RAIDA LIETUVOJE

III. MOKYMO, UGDYMO DIFERENCIJAVIMO YPATUMAI IR APLINKĄ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI.

IV. DIFERENCIJUOTO MOKYMO, UGDYMO ORGANIZAVIMO GALIMYBĖS. IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Diferencijuotas mokymas, prasideda ugdytinių pažinimu, sudaro visas sąlygas žvelgti Į ugdytinius kaip į subjektus pedagoginiu ir psichologiniu požiūriu.“ Pažink mane. Pastebėkite mano specialius gabumus, interesus. Atkreipkite į mane, kaip į individą, dėmesį. Duokite man kasdien galimybę ką nors pasiekti, kad ir mažoje srityje“ rašo V. J. Černius (1993).

Individo pažinimo galimybės visada mažesnės už visos visuomenės. Jau vien todėl žmogiškasis pažinimas, visuomeninė patirtis diferencijuojama. Mokymo procese, ribojame mokymo planų ir programų, dažnai ignoruojamos individualios ugdytinių savybės. Vaikai, negalintys pakankamai gerai suprasti mokamąją medžiagą, yra perkraunami, o kitiems šis krūvis – nepakankamas. Taip nukenčia daugelio vaikų bendrasis išsilavinimas, silpnėja ir vienų, ir kitų mokymosi motyvacija.

Mokymo diferenciacija – ne nauja pedagogikos problema. Ji buvo aktuali ir anksčiau.Vienas iš pirmųjų diferencijuoto mokymo idėją iškėlė J. A. Komenskis (1986m.). Veikale „Didžioji didaktika“ jis siūlė pedagogams atsižvelgti į skirtingus moksleivių gebėjimus ir kitas asmenybės savybes, patarė juos skirstyti į grupes. Pagrindus diferencijuotam vaikų mokymui padėjo psichologai V. Šternas ir E. Klapardas. Rimtus šios srities bandymus atliko Vokietijoje Manheimo mokyklinės sistemos atstovai. Senos diferencijuoto ugdymo tradicijos yra ir kitose šalyse, ypač Didžiojoje Britanijoje, JAV, Prancūzijoje. Šiandien diferencijuoto ugdymo idėjos vis labiau plinta Rusijos ir kitų rytų šalių mokyklose. Šias problemas nagrinėja V.M. Monachovas, V.A. Firsovas ir kiti mokslininkai.

Diferencijuotas ugdymas Lietuvoje taip pat turi savo tradicijas. Diferencijuotu ugdymu domėjosi Lietuvos filosofai ir pedagogai – A. Maceina, S. Šalkauskis ir kiti. Bet didžiausią darbą atliko šioje srityje atliko J. Laužikas. Dabar diferenciacijos problemos vėl tampa labai aktualios. Kai kurios diferencijuoto ugdymo (mokymo) klausimus nagrinėja J. Vaitkevičius, N. Večkienė , L.Šiaučiukienė, A. Budėnas ir kiti.

Dabartiniu metu sprendžiamas uždavinys, kaip iš nesavarankiškos , visokeriopais būdais nuasmenintos, radikaliai ideologizuotos sovietinės mokyklos išauginti savarankišką. Tuo tikslu atgaivinamos ir toliau plėtojamos tautinės pedagoginės mintys bei tradicijos.

Šiuo metu Lietuvos mokyklose, ugdymo įstaigose jau naudojamos įvairios diferencijuoto mokymo formos, tačiau to dar nepakanka.

Kadangi mokymo diferencijavimo sistema yra pakankamai sudėtinga ir nei vienas ugdytojas neturėtų pamiršti, kad derinant mokykloje įvairias darbo formas kiekvienam vaikui reikia stengtis sudaryti kuo palankesnes sąlygas plėtoti gebėjimus.

Darbo tikslas: išanalizuoti diferencijuoto mokymo, ugdymo proceso teorinius aspektus.

Darbo uždaviniai:

1. Išryškinti mokymo diferencijavimo ir individualizavimo idėjų raidą pasaulyje.

2. Atskleisti mokymo diferencijavimo ir individualizavimo idėjų raidą Lietuvoje.

3. Išnagrinėti mokymo, ugdymo diferencijavimo ypatumus ir aplinką įtakojančius veiksnius.

4. Išanalizuoti diferencijuoto mokymo, ugdymo organizavimo galimybes.

Darbo metodai: literatūros šaltinių analizė taikant interpretacinį-analitinį metodą, darant išvadas.

I. MOKYMO DIFERENCIJAVIMO IR INDIVIDUALIZAVIMO IDĖJOS PASAULYJE

Mokymą diferencijuoti pradėta iš humanistinių paskatų, stengiantis atskleisti vaiko individualybę, skatinti jos teigiamų bruožų formavimąsi. Sudaryti sąlygas atsiskleisti ugdytinio asmenybei.

Pedagoginės psichologijos atstovai V.Šternas ir E. Klaparedas XX amžiaus pirmoje pusėje dėjo diferencijuoto mokymo pagrindus.

Diferencijuoto mokymo sistema grindžiama idėja, kad svarbiausia yra ne mokymas, ne žinių, mokėjimų ir įgūdžių formavimas, bet pats mokymasis. Taikydamas diferencijuotą mokymą ugdytojas stengiasi padėti, palengvinti, skatinti mokymąsi, atskleisti vaiko polinkius, interesus, gebėjimus, padėti formuotis individo asmenybei ir realizuoti save. Mokymas diferencijuojamas remiantis individualiu požiūriu į besimokantįjį – yra glaudus mokymo diferencijavimo ir individualizavimo ryšys. Edukologijos tyrinėtojai diferencijuoto mokymo sąvoką traktuoja įvairiai. Antai L. Jovaiša knygoje“ Pedagogikos terminai“ nurodo, kad diferencijuotas mokymas – mokymo sistema, kai mokiniai suskirstomi homogeniškomis grupėmis pagal gabumus ar polinkius ir interesus, siekiant plėtoti jų individualias galias.

Diferencijuoto
mokymo sistemos centre yra žmogus (ugdytinis), kuris per šią sistemą sąveikauja su aplinka (L. Šiaučiulienė, 1997). Diferencijuoto mokymo turinys , metodai ir formos turi atitikti ugdytinio individualybės ir amžiaus tarpsnio ypatumus. Tai leidžia kiekvienam mokytis pagal savo potencines galimybes ir užtikrinti mokymosi sėkmę.

Ugdymo tikrovę pradėjo tyrinėti jau antikos laikų filosofai – Sokratas, Platonas, Aristotelis. Mokymo diferencijavimo idėja sukurti įvairių tipų mokyklas kilo Platonui. Patiems gabiausiems buvo skirtos filosofijos studijos, būsimieji kariai turi gauti gerą fizinį, kovinį, parengimą , turi mokėti aritmetiką, geometriją, o amatininkai ir žemdirbiai – gerai išmanyti savo specialybę. Bendrasis lavinimas turi būti pritaikytas žmogaus amžiui, todėl Platonas siūlė diferencijuoti mokymą pagal gabumus ir pagal būsimąjį darbą.

Kiekviena nauja istorinė epocha ugdymo praktikai davė nemažai naudos. Vienas būdingiausių Renesanso reiškinių buvo humanizmas – pažiūrų visumą , teigianti savaiminę žmogaus vertę, jo teisę, laimę laisvę. Šios pažiūros buvo kupinos optimizmo , tikėjimo žmogaus galia, jo galimybėmis ir reiškė orientaciją į žmogų, jo problemų analizę,. Formavosi nauja žmogaus , jo gyvenimo tikslo samprata.

Įžymieji Vakarų Europos humanistai Leonardas da Vinčius, T. Moras, A.Diureris, L. Brunis ir daugelis kitų paskelbė žmogų – kūrėją, gebantį pasikeisti ir nuolat patį save tobulinti.

Vėliau humanistinės teorijos sparčiai plito , apimdamos visas žmogaus veiklos sritis, formavo atitinkamą pasaulėžiūrą , reiškė pagarbą ir toleranciją žmogui. humanistai rūpinosi žmonių auklėjimu, sąlygų saviugdai ir savęs pažinimui sudarymu. Tik humanizmo epochoje susidomėta ugdytinių veikla, mokiniu, kaip veiklos subjektu.

Mokymo individualizavimo ir diferencijavimo pradmenis randame klaikų veikaluose.

J. A. Komenskis, pasiūlęs grupinį mokymą, suskirsčius mokinius į klases pagal amžių ir išsilavinimą, mokymo proceso individualizavimui paliko nedideles galimybes. Nors mokymo procesas galėjo vykti organizuotai, padidėjo žinių, mokėjimų ir įgūdžių įgijimo efektyvumas, bet šioje sistemoje išliko prieštaravimas: tas pats mokytojas vienodai aiškina visi grupei mokinių , kurie nevienodai , skiriasi , ir ta patį pedagoginį poveikį patiria individualiai. Tai pripažįsta pats Komenskis ir „Didžiojoje didaktikoje „ jis rašo, kad reikia atsižvelgti į skirtingus mokinių sugebėjimus. Jis nurodė šešias mokinių grupes: 1) pasižymintys lanksčiu protu, guvūs, noriai siekiantys žinių; 2) lankstaus proto, klusnūs, bet lėčiau mąstantys; 3) lankstaus proto ir siekiantys žinių, bet užsispyrę, sunkiau valdomi ir tik atitinkamai auklėjami gali tapti net žymiais žmonėmis; 4)smalsūs, ir paklusnūs, bet lėti, suprantantys ne iš karto; 5) tingaus proto, viskam abejingi; 6) tingaus proto, pikti, neklusnūs. Rašydamas apie kiekvienos šių minėtų grupių mokinių savybes, J.A. Komenskis pataria, kaip pedagogui rasti efektyvius mokymo bei auklėjimo būdus, dirbant su kiekviena mokinių grupe.

Mokymo proceso individualizavimą mokyklos praktikoje stengėsi įgyvendinti šveicarų pedagogas J. H. Pestalocis (1746 – 1827). Jis rėmėsi harmoninga vaiko prigimtimi, kėlė individualias asmens ypatybes ir parodė, kaip individualus požiūris sužadina vaiko dvasines jėgas , norą mokytis. Mokytojas, pasak J. H. Pestalocio, turi remtis ne tik prigimtiniais vaiko psichiniais bruožais, bet ir jo individualia būsena. Jis stengiasi rasti tokius mokymo būdus, kurie atitiktų vaiko prigimtį ir jo individualybę. Nors šios J. H. Pestalocio mintys turėjo nemažą įtaką vėlesnei pedagogikai , tačiau ir toliau liko standartizuotos programos, vadovėliai, mokymo metodai ir visa mokymo organizacija, vienodi reikalavimai pamokai, jos struktūrai (V. Herbertas, T. Cileris, V.Reinas).

Nepaisant įvairių teorinių ir praktinių priemonių, standartizuota, nelanksti mokymo sistema nepasiekė, kad visi vaikai vienu metu išeitu tą patį mokymo turinį, pasiektų tokį pat lygį, įgytų tas pačias žinias, mokėjimus ir įgūdžius. Todėl pradedama ieškoti geresnės mokymo organizacijos formų. Pertvarką paskatino eksperimentinės psichologijos laimėjimai.(E. Neimanas, U. Lajus, E. Klaperedas). Buvo pradėtos tirti mokinių dėmesio, atminties, mąstymo ypatybės, mokymosi skirtumai, sąlygojantys amžiaus ir įvairių individualių ypatybių.

Mokymo proceso individualizavimas praktiškai prasidėjo kuriant „naująsias mokyklas“(S. Redi, H. Litcas, E. Demolenas, S. Frenė ir kiti). Teorinius „naujosios mokyklos“ pagrindus pasiūlė A. Fermeris (1879 – 1960). Jis pateikė šiai mokyklai dvidešimt reikalavimų. A. Fermeris teigė, kad mokymo pagrindas yra vaiko poreikiai, interesai, jog būtinas mokymo individualizavimas, tačiau neatsisakant ir grupinio darbo formų. Mokyklose turi būti sąlygos mokinio individualybei bei savarankiškumui reikštis galimybės. Vienas svarbiausių – reikalavimų – „naująsias mokyklas“ kurti laisvės ir pagarbos vaikui principu.

Eksperimentinės pedagogikos pradininkas W. Wundtas (1832 – 1920) ir jo mokinys G. S. Holas (1846 – 1924) sukūrė vaiko psichinio vystymosi tarpsnių psichologiją, pasak kurios, vaiką reikia gerai pažinti , remtis jo
sudaryti sąlygas natūraliam vaiko aktyvumui.

Asmenybės pedagogikos atstovas V. Šternas (1871 – 1938) tyrimais įrodė, kad ir vienodo amžiaus vaikai turi daug individualių savybių, priklausančių nuo biologinių ir socialinių veiksnių, todėl nepakanka vaikus skirstyti į klases pagal amžių. Drauge su mokymo individualizavimu buvo ieškoma jo įgyvendinimo būdai. Taip atsirado ir plėtojosi diferencijuotas mokymas.

Dauguma autorių diferencijuoto mokymo pradininku laiko A. Zikingerį (1858 – 1930), bet yra nuomonių, kad šią idėją pirmą kartą realizavo O. Dekrolis 1897 Briuselyje. Jis sukūrė atskiras klases mokiniams, kurie blogai mokėsi, buvo psichiškai normalūs, bet pedagogiškai apleisti. Vėliau atsirado klasės vaikams su psichinėmis ir fizinėmis negaliomis. Klasėse vaikai ( normaliai besimokantys, nepažangus ir su trūkumais) būdavo taip paskirstyti: 35 – 20 -14. programos buvo diferencijuotos, atskiro kiekvieno lygio klasei. A. Zikingeris 1904 matais tarptautiniame mokyklos higienos kongrese Norymberde išdėstė savo diferencijuoto mokymo idėjas. Jis, grupuodamas mokinius pagal nevienodus sugebėjimus, stengėsi įgyvendinti klases pamokos sistemoje individualų požiūrį. Jis suprato , kad toje pačioje klasėje , kur mokosi 20 -30 mokinių, pradinėse mokyklose pedagogui yra neįmanoma skirti tiek individualių užduočių ir padėti jas kiekvienam išspręsti. A. Zikingers pasiūlo skirstyti mokinius į klases pagal protinio išsivystymo lygį, tiksliau – pagal mokymosi sugebėjimus. Taip Manheimo pradinėje mokyloje buvo sudarytos stiprių, vidutinių ir silpnų mokinių klasės, su 8,6 – 7 ir 4 metų mokymosi kursu. Klasės, kurios mokėsi stiprūs mokiniai, turėjo programas , rengiančias toliau mokytis. Manheimo sistema sukėlė didelį pedagogų susidomėjimą. Panašios mokyklos buvo kuriamos daugelyje Europos šalių ir JAV. Manheimo sistema daugeliu požiūriu buvo vertinama teigiamai, tačiau ji vis dėlto netapo visuotiniu reiškiniu.

Antrasis mokymo diferencijavimo pavyzdys yra Jenos planas. Tai P. Petersono (1884 – 1952) 1918 metais sukurta mokymo sistema. šią sistemą buvo gerai išstudijavęs ir aprašęs J. Laužikas(1934 – 1974). Jenos plano mokyklos pagrindą sudaro vaikai, jų tėvai ir mokytojai. Mokiniai diferencijuojami pagal gabumus ir charakterį. Mažesniuosius, silpnesniuosius globoja vyresnieji mokiniai. Pagal pagalbos kiekį individualiai dirbant P. Petersonas skirsto mokinius į kuriančiuosius (jiems pagalba minimali), dirbančiuosius(nurodomos gairės), atsiliekančiuosius(pateikiamas darbo rezultatas) ir sekančiuosius(savarankiškai dirbti nieko nesugeba). A. Zikingerio ir P. Petersono mokyklų praktikoje buvo siekiama klasės homogeniškumo.

Siekiant klasės homogeniškumo, prasidėjo įvairūs bandymai skirstyti, grupuoti vaikus į klases ar į atskiras mokyklas. Šis skirstymas buvo sprendžiamas trejopai: a) pagal tėvų pasirinkimą, b)pagal mokytojų sprendimą, c) pagal psichodiagnostikos duomenis. Trečiasis variantas tapo labai populiarus, pradėjus naudoti testus. Testai buvo pagrindinis rodiklis mokinių atrankai. Mokinių grupavimas pirmaisiais šio amžiaus dešimtmečiais daugelyje kraštų buvo įvairiais būdais įgyvendinamas: vieni skirstė nuo pirmųjų, kiti nuo penktųjų klasių. Gilios diferencijuoto mokymo tradicijos įsigalėjo Anglijoje, Austrijoje ir kitur. Vėliau ši sistema tobulėjo, ir daugelyje šalių nusistovėjo tokia: jei iki 10 metų vaikai mokėsi dar nediferencijuotai, tai vienuoliktais metais jie skirstomi į srautus pagal bendruosius sugebėjimus, o nuo 14 – 15 metų – pagal polinkius ir interesus. Prie šio proceso prisidėjo ir E. Torndaikas, pasiūlęs didaktinius testus. Dauguma kraštų, siekiant mokyklos, klasės ar grupės homogeniškumo, pasirinko išorinio diferencijavimo kelią.

Danijoje 1975 metais priimti mokymo diferencijavimo nuostatai, pagal kuriuos mokiniai turi teisę ir laisvę pasirinkti mokymo lygį ir profilį, mokyklą. 1983 -1984 mokslo metais trečdalis mokinių šia teise pasinaudojo ir nebuvo testais skirstomi.

Olandijos moksleiviai, baigę šešių klasių pradžios mokyklą, laisvai renkasi mokymo profilį.

Diferencijuotai mokoma Islandijoje, Japonijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje. Dabartinė mokymo savybė – mokymo turinio diferencijavimas (profilis, lygis). Atskiruose kraštuose išryškėja saviti tai šaliai mokymo turinio, jo lygio ir mokyklos tipo diferencijavimo požymiai, pvz., Vokietijoje labiausiai diferencijuotos profesinės mokyklos; Olandijoje,, Suomijoje daug dėmesio skiriama diferencijuotoms specialiosioms mokykloms, kuriuose mokosi psichiškai neįgalūs vaikai, bet mokymo turinys čia integruotas su bendrojo lavinimo programomis. Tokių mokyklų Olandijoje yra penkiolika tipų, o vaikai tikrinami kas antri metai, ir 60 procentų jų grįžta į bendrojo lavinimo mokyklas. Anglijoje švietimas pasirinko kitokį kelią: į gramatines mokyklas vaikai grupuojami diferencijuotai, o jungtinėse vidurinėse mokyklose vaikai pagal gabumus į srautus neskirstomi. Tokios mokyklos Anglijoje veikia nuo 1965 metų.

Ryškus mokymo proceso individualizavimo poslinkiai taikant diferencijavimą pastebimi JAV pedagogikoje ir mokyklos praktikoje. Mokymo individualizavimo idėjos JAV glaudžiai susijusios su progresyvistų judėjimu. Progresyvistai pagrindiniu savo veiklos principu
laikė pedocentrizmo teiginį, jog vaikai – tai saulė, apie kurią turi suktis visas pedagoginis procesas (P. Paskeris, P. Adleris, P. Serčas). Jie vienu iš pagrindiniu tradicinės mokyklos trūkumų laikė vaiko individualybės ignoravimą. Todėl 1888 metais P.Serčas pradėjo eksperimentą (Pueblo planas), kuriame realizuojamas mokymo proceso individualizavimas. Didelis dėmesys buvo skiriamas vaiko individualiems pokyčiams, poslinkiams kurie laikomi pagrindiniu išmokimo rodikliu ir stimulu. Kiekvienas gali dirbti savo tempu ir pagal savo jėgas. Dominuoja individualus savarankiškas mokymasis. Reikėtų pažymėti ir Dž. Kenedžio pasiūlytą Batalijos sistemą, kurioje bandoma jungtis grupinį ir individualų mokymą.

JAV progresyvistų mintis pratęsia ir tobulina Gary planas, kurį 1907 pagrindė V. Virtas. Jo teiginiuose randame diferencijuoto mokymo pradus. Siekdamas visiškai individualizuoti mokymą, jis testais pagal darbo tempą suskirstė mokinius į greitus, vidutinius ir lėtus. Pirmą kartą buvo bandoma diferencijuoti mokymo turinį ir pagal interesus privalomųjų ir pasiekiamųjų dalykų. Pradėti taikyti įvairūs mokinių veiklos organizavimo būdai:frontaliniai, grupiniai ir individualūs. Kiekvienas galėjo mokytis pagal savo gebėjimus, interesus, tempą.

V. Virto minčių tęsinys JAV susijęs su Detroito sistema, kuri siekė sudaryti homogenines klases. Remiantis testavimo rezultatais, buvo nustatomos mokinių intelektualumo koeficientas. Išskirtos trys grupės – gabūs, vidutiniai ir silpni mokiniai. Detroito planas buvo pagrįstas Dž. Diuji pragmatine pedagogika ir E. Torndaiko bihevioristinė teorija.

Mokymo diferencijavimas neapsiribojo mokinių skirstymu į homogenines klases. Prasidėjo aktyvus mokymo turinio diferencijavimas. Vinetkos planas, kurį realizavo K. Uošburnas, pasiūlė mokymo programą sudaryti iš dviejų dalių: privalomųjų žinių ir specialiosios mokymo medžiagos. Privalomoji medžiaga privalo išmokstama individualiai, o specialioji – grupiniuose užsiėmimuose. K. Uošburnas siūlė 35 procentus laiko skirti individualiam darbui, o grupiniams – 42 procentus.

20 amžiaus antrojoje pusėje individualizavimo ir diferencijavimo problemas pradėjo spręsti humanistinė pedagogika. O A. Maslow mintys, jo motyvacijos koncepcija padėjo šiam judėjimui pagrindą. Pagrindinė jo idėja ta, kad mokymasis turi padėti vaikams išreikšti save. Jeigu į kūrybiškumą žiūrėsime kaip į saviraiškos požymį, reiškia visi mokiniai yra kūrybingi, ir reikalinga palanki aplinka jo asmenybės raiškai. Humanistinė pedagogika teigia:

* mokiniai mokosi to, ko jiems reikia ir ką jie nori žinoti;

* noras mokytis ir mokėjimas mokytis yra svarbiau už faktų žinias;

* mokinio darbo rodiklis yra tai, kaip jis pats vertina savo išmokimą;

* mokiniai mokosi tik tada, kai nejaučia baimės.Viena labiausiai humanistinės pedagogikos teorijos realizavimo formų praktikoje yra „Atviro mokymo“ sistema. Pirmąją šios sistemos mokyklą Anglijoje įkūrė A. S. Neillas (1969), kuris rėmėsi R. Rodžerso psichoterapijos principais. Šių mokyklų bendras bruožas yra individualizuotas požiūris į pradinį mokymą (H. J. Walberg, 1960). Mokymo procesas remiasi savitu požiūriu į mokymąsi, jo aplinka, mokinių veikla, vertinimus, laiko panaudojimą ir mokytojų vaidmenį.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2639 žodžiai iš 8776 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.