Dilomatiniai imunitettai ir privilegijos
5 (100%) 1 vote

Dilomatiniai imunitettai ir privilegijos

11213141

Vilniaus Universitetas

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas

Tarptautinių santykių ir politikos magistro programa

Diplomatinė ir Konsulinė teisė

DIPLOMATINIŲ ATSTOVYBIŲ DARBUOTOJŲ IMUNITETAI IR PRIVILEGIJOS LIETUVOJE

2002m. gruodžio 19d.

Vilnius

Darbo planas:

I. ĮVADAS

II. Diplomatinių imunitetų ir privilegijų samprata 3

III. Diplomatinės atstovybės darbuotojų asmeniniai imunitetai ir privilegijos bei jų įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje: 5

1. Asmens neliečiamybė; 5

2. Privačios rezidencijos, turto, dokumentų ir korespondencijos

neliečiamybė; 7

3. Imunitetas nuo priimančios valstybės jurisdikcijos: 8

a) baudžiamosios

b) civilinės

c) administracinės

4.Kiti diplomatų imunitetai ir privilegijos: 10

· Mokesčių privilegijos;

· Atleidimas nuo socialinės apsaugos prievolių;

· Jdėjimo priimančios valstybės teritorijoje laisvė;

· Atleidimas nuo darbinių ir valstybinių prievolių;

IV.IŠVADOS 12

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS 13

ĮVADAS

Galima teigti, jog diplomatinius imunitetus ir privilegijas reglamentuojančių teisės normų bei principų visuma sudaro teisės institutą. Taigi jį pagrįstai galima laikyti diplomatinės teisės , kaip vienos iš šiuolaikinės tarptautinės teisės šakų , pagrindu. Istoriškai šis institutas formavosi ankščiausiai, ir būtent užsienio valstybės ( monarcho) pasiuntinio statuso kitoje valstybėje klausimas iki pat XXa.vidurio buvo ta sritis, kuri kėlė daugiausiai diskusijų teorijoje ir tarpvalstybinių santykių praktikoje. Būtent šio instituto plėtra nulėmė diplomatinės teisės kaip savarankiškos tarptautinės teisės šakos laipsnišką susiformavimą. Dar 1961-ųjų metų balandžio mėnesį Jungtinės Tautos Vienoje suorganizavo konferenciją, kurioje buvo sprendžiami diplomatinių santykių ir imunitetų klausimai.Būten jos metu ir buvo priimta Konvencija dėl diplomatinių santykių, bei du jos fakultatyviniai protokolai-Dėl pilietybės įgijimo ir dėl privalomo ginčų sprendimo.

Šią konvenciją sudaro 53 straipsniai , iš kurių beveik pusė susiję su diplomatinių imunitetų ir privilegijų klausimu.Diplomatinė teisė šiuo metu yra viena iš labiausiai kodifikuotų tarptautinės teisės šakų. Ankščiau egzistavę papročių forma ir dažnai būdami ginčų objektu dėl turinio ir privalomumo valstybėms, šiandien diplomatiniai imunitetai ir privilegijos tarptautiniu mastu įtvirtinti ir apibrėžti 1961m. Konvencijoje. Tačiau nuolat intensyvėjantys tarpvalstybiniai santykiai ir sykiu valstybių diplomatinė veikla, viena vertus, bei nesibaigiantys konfliktai politiniu ar religiniu pagrindu, kurie vyksta valstybių viduje ar tarptautiniu mastu ir nuo kurių dažnai nukenčia užsienio diplomatinės atstovybės bei jų darbuotojai-kita vertus, iškelia vis naujų klausimų, susijusių su diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis, jų užtikrinimu. Be to, šiandien tikrai aktyviai diskutuojama dėl dar vieno aktualaus reiškinio imunitetų ir privilegijų srityje-piknaudžiavimo diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis

LR 1991 m. spalio 3d. priimto Įstatymo dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso 2 straipsnyje deklaruojama, kad “diplomatinėms atstovybėms bei personalui Lietuvos Respublikoje jų funkcijoms įgyvendinti suteikiamos privilegijos ir imunitetai, numatyti 1961m.balandžio 18d.Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių”Taigi visų problemų , susijusių su diplomatinių imunitetų ir privilegijų įgyvendinimu praktikoje , tinkamas sprendimas tapo neabejotinai aktualus dalykas ir Lietuvoje.

Diplomatinių imunitetų ir privilegijų institutas turi didelę reikšmę bet kurios valstybės tiek vidaus , tiek užsienio politikai.Ne išimtis ir Lietuva.Todėl diplomatinių imunitetų ir privilegijų išsamus analizavimas yra labai svarbus. Tačiau dėl šio darbo apimties, apsiribosiu tik diplomatinių tarnybų darbuotojų asmeniniais imunitetais ir privilegijomis .

Pagrindinis šio darbo tikslas-atskleisti diplomatinių atstovybių darbuotojų imunitetų ir privilegijų taikymo ir užtikrinimo valstybių praktikoje problemas .Šiam tikslui pasiekti , darbe iškelti uždaviniai:

· Pateikti diplomatinių imunitetų ir privilegijų sampratą

· Ištirti ir išdėstyti pagrindinių šiuolaikinėje diplomatinėje praktikoje pripažįstamų diplomatų imunitetų bei privilegijų taikymo valstybių bei Lietuvos Respublikos praktikoje, esmę.

Darbe pasirinkti trys svarbiausi diplomatiniai imunitetai ir privilegijos- t.y asmens neliečiamybė , privačios rezidencijos, turto, dokumentų ir korespondencijos neliečiamybė bei imunitetas nuo priimančios valstybės jurisdikcijos, – kurie analizuojami plačiai ir išsamiai, tuo tarpu likusieji aptariami konkrečiau.

Darbo tyrimo objektas-teisiniai santykiai, atsirandantys dėl diplomatinių atstovybių darbuotojų imunitetų bei privilegijų taikymo ir užtikrinimo .

Diplomatinių imunitetų

literatūra pateikia labai daug įvairaisių diplomatinio imuniteto ir privilegijos definicijų Pavyzdžiui: “Imunitetu vadina valstybių vadovų , vyriausybių vadovų ir narių , parlamentų narių, užsienio valstybių atstovų , tų valstybių ir asmenų turto, taip pat karinių pajėgų ir valstybines funkcijas vykdančių laivų “išėmimą”iš užsienio valstybės, kurioje šie subjektai yra teismų, valstybės saygumo , finansų ir kitų valastybinių institucijų prievartinės jurisdikcijos taikymo, o privilegija –tam tikras ypatingas teisines lengvatas , suteikiamas išvardytų kategorijų asmenims” . Tačiau suradus jiems bendrą vardiklį, diplomatinius imunitetus galima apibrėžti kaip juo besinaudojančios diplomatinės atstovybės , jos darbuotojo teisę būti nepriklausomiems nuo priimančios valstybės institucijų ier teismų jurisdikcijos, kuri pasireiškia tuo , kad šiems subjektams netaikomos prievartos priemonės , sankcijos , numatytos šios valstybės teisės aktuose; tuo tarpu diplomatines privilegijasgalima suprasti kaip kaip tam tikras papildomas lengvatas, kurias priimanti valstybė teikia užsienio diplomatinėms atstovybėms bei jų darbuotojams , kad palengvintų diplomatinių funkcijų vykdymą.Kalbėti atskirai apie abi šias sąvokas būtų nepagrįsta, mat abi šios sąvokos viena kita papildo, taip pat tarpusavyje susijusios, todėl tik jų nagrinėjimas kartu leidžia visapusiškai atskleisti tą statusą , kuriuo dabartiniu metu daudojasi diplomatai bei kai kurie kiti asmenys.

Tačiau įsigilinus į šių sąvokų esmę, neįmanoma nepastebėti skirtumų, jei kalbėsime apie jų kilmę, privalomumo valstybėms šaltinį bei ribas.Dipmomatinis imunitetas istoriškai beveik visada buvo laikomas teisine nuostata, įtvirtinta iš pradžių paprotinėse, o XX a.-ir sutartinėse tarptautautinės teisės normose.Iš to palaipsniui susiformavo besąlygiška priimančios valstybės pareiga suteikti užsienio diplomatams imunitetą. Tuo tarpu privilegijos ilagą laiką teisiškai nebuvo valstybėms privalomos –jų suteikimas rėmėsi tik vadinamosiomis tarptautinio mandagumo normomis, ir jų suteikimą ilgą laiką galima buvo laikyti labiau išimtimi nei taisykle tarpvalstybiniuose santykiuose. Bet jau 1961m, įsigaliojus Konvencijai , skirtumas kaipmat sumažėjo , nes dabar tam tikro diplomatinių privilegijų minimumo suteikimas tapo teisine pareiga.

Kalbant apie patį diplomatinės teisės instituto formavimąsi nuo gilios senovės iki dabar, visų pirma reiktų pabrėžti , kad šis procesas vyko neatskiriamai nuo kitų reiškinių , susijusių su diplomatinių santykių tarp valstybių ir su diplomatinės teisės kaip savarankiškos normų sistemos formavimosi istorija ( specialiųjų misijų arba ad hoc diplomatija , vyravusia apytikriai iki XV a.pab., o po to –nuolatinių diplomatinių atstovybių diplomatija.) Pati diplomatinė teisė atsirado ir vystėsi visų pirma būtent kaip pasiuntinybės teisė, t.y kai visuma normų, nustatančių užsienio pasiuntinio statusą( jo imunitetus , privilegijas) valstybėje.Ir tik pradedant XIX-XX a. sandūra galima kalbėti apie pasiuntinybės teisės susiformavimo į diplomatinę teisę procesą, kada iki tol atskiros diplomatinė ir konsulinė tarnybos vis labiau integravosi į vieningą valstybės užsienio politikos tarnybą, o tarpvalstybinius santykius imta palaikyti ir per tarptautines organizacijas.

Kita vertus , visiškai sutapatinti diplomatinių imunitetų ir privilegijų instituto formavimosi istoriją su bendra diplomatijos ir diplomatinės teisės istorija negalima.Juo labaiu –kalbant apie konkrečias imunitetų ir privilegijų rūšis, mat kiekvienos iš jų istorija yra skirtinga tiek kalbant apie jų pripažinimo valstybių praktikoje laiotarpį ir mastą, tiek apie jų įtvirtinimo teisines arba paprotines formas.

Tačiau vėl gi , dėl siauros darbo apimties, tenka pereiti prie diplomatinių imunitetų ir privilegijų instituto Lietuvoje formavimąsi. Pirmiausiai reiktų pasakyti, kad tai sietina su Lietuvos kaip valstybės teise ir galimybėmis , savarankiškai vykdyti užsienio politiką įvairiais istorijos laikotarpiais.Šias galimybes nuo pat Lietuvos valstybingumo uštakų pradžios labia įtakojo Lietuvos valstybės santykiai su kaimyninėmis šalimis(XII-XIIIa).Kalbant apie 1918-1940 m.laikotarpį, būtina paminėti jog Lietuvoje priimta teisės aktų , reglamwntuojančių užsienio diplomatų statusą, jų privilegijas ir imunitetus LR.Tokiose teisės aktuose aiškiai buvo įtvirtinamas užsienio diplomatų ir jų šeimos narių asmens neliečiamybės principas.

Apibendrinant istorinę diplomatininių imunitetų ir peivilegijų raidą LR, galima teigti, jog nepasisant neilgos Lietuvos valstybingumo trukmės( 1918-1940m.), LR būtent šiuo laikotarpiu perėmė faktiškai visas pažangiausias idėjas tuo klausimu.Buvo remiamasi ne tik tuo metu pripažintosmis tarptautinės teisės normomis , bet ir buvo priimta ir keletas vidaus teisės aktų, sukonkretinusių šias normas bei numačiusių papildomas privilegijas užsienio diplomatams.Tokių teisės aktų tuo metu nebuvo priėmusios daugelis kitų pasaulio valstybių.

Diplomatinės atstovybės darbuotojų asmeniniai imunitetai ir privilegijos bei jų

įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje

Asmens neliečiamybė

Ši paprotinė norma susiformavo seniausiai iš visų dabartinių diplomatinių imunitetų ir peivilegijų.Dabartiniu metu ji teisiškai įtvirtinta 1961m.Vienos konvencijos 29 straipsnyje: “Diplomatinio agento asmuo neliečiamas .Jis jokia forma neglali būti sulaikytas arba siumtas.Priimanti valstybė turi su juo elgtis su priderama pagarba ir imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų užtikrintas kelias bet kokiems pasikėsinimams į jo asmenį , laisvę orumą.”Ši Konvencijos norma įtvirtinta ir LR įstatymo Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių LR statuso 9 str 1 dalyje: “Diplomatinės atstovybės vadovai, diplomatai ir jų šeimų nariai naudojasi asmens bei privačios rezidencijos neliečiamybe.LR Vyriausybė imasi būtinu priemonių jų saugumui užtikrinti.”

Diplomato asmens neliečiamybė apima du aspektus:

· Pirmiausia t.y imunitetas nuo bet kokių priimančios valstybės teisėsaugos ir kitų institucijų teisinių-procesinių, prievartinių priemonių.

Tačiau čia iškyla daug klausimų.pavyzdžiui dėl diplomato asmens neliečiamybės savigynos, būtinojo reikalingumo ar kitais ypatingais atvejais , kai kalbama apie kitų žmonių gyvybę, sveikatą ir pan.Esminis klausimas yra , ar vis dėlto diplomato asmens neliečiamybė yra absoliuti? I tokius klausimus Konvencijoje atsakymo nerastume, nors perkaičius 29-tojo str. Formuluotę atrodo, kad taip yra. Nors toks šio straipsnio aiškinimas prieštarautų funkcinio būtinumo , kuriuo grindžiami Konvencijoje įtvirtinti imunitetai bei privilegijos , principui. Žmogui jokiomis aplinkybėmis negali būti atimta teisė į savigina net ir tais atvejais , jei užpultų užsienio diplomatas.Anot Tarptautinio Teisingumo Teismo ( Theran Hostages byla), diplomato neliečiamybė nereiškia, jog diplomatas užkluptas darant nusikaltimą, negali būti trumpam suimtas priimančios valstybės policijos pareigūnų, sienkiant užkirsti kelią to nusiklatimo įvykdymui Be to esant priimančios valstybės įstatymuose numatytiems pagrindams , šios valsybės pareigūnai turi teisę paprašyti asmens parodyti dokumentus , įrodančius , kad asmuo iš tikrųjų yra užsienio diplomatas ar kitas imunitetu besinaudojantis pareigūnas.Jei tokių dokumentų asmuo pateikti negali, pareigūnai turi teisę su juo važiuoti į artimiausia policijos įstaiga ir nustatyti tapatybę.Taip pat policija turi teisę neleisti neblaiviam diplomatui toliau vairuoti, sudarydama jam sąlygas saugiai pasiekti namus ar darbovietę kitais būdais.O jei net jeigu tokio asmens elgesys aiškiai rodo jį esnat nablaivų, tačiau jis atsisako pasitikrinti girtumo laipsnį, jo negalima versti tai padaryti arba uždėti antrankius .

Toks diplomato asmens neliečiamybės aspektas yra įtvirtintas LR baudžiamojo proceso kodekso 20 str.3 dalyje: “Asmenys , turintys diplomatinės neliečiamybės teisę, jokiais atvejais negali būti sulaikomi ir suimami”.

· Antrasis diplomato asmens neliečiamybės aspektas yra tai, kad priimanti valstybė privalo imtis atitinkamų teisinių, organizacinių, operatyvinių ir kt.priemonių, siekdama apsaugoti užsienio šalies diplomatą nuo bet kokių privačių asmenų pasikėsinimų į jį.Kokių priemonių reikia imtis –sprendžia valstybė pagal joje egzistuojančias aplinkybes.

Daugelio valstybių sostinėses reziduoja šimtai ir tūkstančiai diplomatų, dipl.personalo narių, turinčių teisę į asmens neliečiamybę.Todėl priimanti valstybė reliai nepajėgi užtikrinti kiekvieno jų fizinę apsaugą.To nereikalauja ir Konvencija.Nors, kilus grėsmei , priimančioji valstybė turi imtis priemonių. Priimančios valstybės pareiga užtikrinti diplomatų neliečiamybę jų asmens apsaugos prasme.Tai ypač aktualu tais atvejais , kai užsienio diplomatai, tam tikromis grupuotėmis siekiant politinių, finansinių ir kitokių tikslų , tampa teroristinių išpuolių aukomis.Nors daugelyje pasaulio valstybių ir patiems užsienio diplomatams suteikiama teisė aktyviai gintis nuo nusikalatamų pasikėsinimų į juos.Taip pat nors Konvencija to tiesiogiai ir nereikalauja , daugelis valstybių įgyvendindamos savob pareig pagal Konvencijos 29 str. Dėl diplomato asmens neliečiamybės užtikrinimo, tap pat savo įsipareigojimus pagal 1973m. Konvenciją, savo baudžiamosiuose įstatymuose įtvirtina specialias normas, numatančias griežtą atsakomybę už kėsinimąsi į diplomato asmenį, laisvę ar orumą.LR baudžiamajame kodekse(65 str.) taip pat numatyta tokia atsakomybė: “Kėsinimasis į užsienio valstybės ar vyriausybės vadovo ar kito užsienio valstybės atstovo, oficialiai esančių LR, gyvybę..<..>baudžiamas laisvės atėmimu iki 15 matų”. Naujame kodekse galime rasti taip pat atitinkamą 116 straipsnį, nors kiek kitokia norma dispozicijos suformulavimo ir sankcijos dydžio prasme, kurio pavadinimas skamba taip: “Kėsinimasis į kitos valstybės ar tarptautinės viešosios organizacijos atstovo gyvybę”.

Privačios rezidencijos , turto, dokumetų ir korespondencijos neliečiamybė

Šiandien, skirtingai nei pirmaisiais nuolatinių diplomatinių atstovybių atsiradimo amžiais , oficiali diplomatinės atstovybės veikla dažniausiai vykdoma kitose patalpose nei ten, kur yra atstovybės vadovo ar kitų diplomatų
gyvenamosios) rezidencijos.Konvencijos 30 str.1 dalyje numatyta , jog “atstovybės patalpų” apibrėžimas reiškia ne tik atstovybės vadovo privati rezidencija, bet ir kitų diplomatų privačios rezidencijos.Jos turi tokį patį statusą .

Užsienio diplomatų privačių rezidencijų neliečiamybė , o konkrečiau Vyriausybės pareiga užtikrinti jų apsaugą, numatyta LR įstatymo Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių LR statuso 9 str 1dalyje. Tačiau šiuo metu nei LR Vidaus reikalų ministerija, nei Užsienio reikalų ministerija neturi išsamios duomenų bazės, kurioje būtų kitų diplomatų( ne vien tik atstovybių vadovų) bei atstovybių administracinio –techninio personalo darbuotojų gyvenamųjų vietų adresai. Kita vertus, Konvencijoje tokio reikalavimo nėra.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2254 žodžiai iš 4367 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.