Dionizas poška
5 (100%) 1 vote

Dionizas poška



Bijotai, kur šiandieną stovi Poškos Baublys, pirmasis lietuvių muziejus, yra viena iš labiausiai lankomų mūsų krašto vietų. Užsukę į Kaltinėnus, žmonės nusilenkia įžymiojo rašytojo palaikams. Beje, jau Poškos amžininkai suprato šios labai šakotos asmenybės — visuomenininko, kultūrininko, mokslininko ir literato — svarbumą lietuvių tautai ir jo antkapyje iškaldino tokį šešiaeilį:

Žinok, ateivi, jog tas kapas yra

Tikro Žemaičio ir garbingo vyro,

Kurs kalbą mūsą ištaisyti troško,

O pats vadinos Dionizas Poška,

Norint kaip Žmogui mirti atsitiko,

Bet šlovė ano ant amžių paliko.

Gyvenimas. Poška gimė 1757 m. (smulkiau data nežinoma), manoma, kad Maldūnuose arba Bardžiuose (dabar Šilalės raj.). Tėvai priklausė smulkiesiems bajorams ir negalėjo girtis dideliais turtais, bet didžiavosi sena kilme. Jie sakė, kad giminės pirmtakui Vizbarui pats didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas dovanojęs žemės sklypą Kaltinėnų apylinkėje su dviem valstiečiais, todėl ir Poška kartais mėgdavo savo raštus pasirašinėti Dionyzy z Wizbora Paszkiewicz.

Poeto tėvas buvo labai energingas ir verslus. Jis už didelius procentus skolindavo pinigus, įkaito teisėmis paimdavo skolininkų dvarus, supirkdavo ir pelningai parduodavo žemės valdas. Taip jis įsigijo nemažą turtą. Poškos tėvas gerai pasipelnė ir iš vedybų: buvo vedęs net tris kartus, ir kiekviena žmona atsinešė nemažą kraitį. Vien trečioji jam atnešusi brangakmenių, aukso, sidabro ir kitokio turto. Turėdamas šimtą metų, dar buvęs judrus, ūkininkavęs ir sulaukęs 112 metų. Tikrai nežinoma, kuri iš trijų žmonų buvusi Dionizo motina. Spėjama, kad pirmoji.

Kur Poška baigė pradžios mokslą, nežinoma. Manoma, kad namuose, kaip ir daugelis bajoraičių. Vėliau mokėsi Kražių jėzuitų kolegijoje. Apie tai galima spręsti iš jo 1824 m. laiško L.Loboikai, kuriame kalbama apie ąžuolinės lentos dovanojimą šiai mokyklai: „…lentą… atiduosiu Kražių mokyklai atminimui, taip pat išreikšti dėkingumui…, jog aš esu joje mokęsis“. 1773 m. šią mokyklą uždarius, Poška mokslą turėjo nutraukti. Manoma, kad jis baigė tik tris pirmąsias klases, gal dar buvo pradėjęs ir ketvirtąją. Čia turėjo progos susipažinti su antikiniais rašytojais ir naujausia lenkų literatūra. Išėjęs iš mokyklos, tėvo buvo įkinkytas į ūkio darbus, apie tai jis ir pats sako, jog jaunystę praleidęs „prie sunkumų ir darbų“.

Subrendęs Poška pasirinko tuomet madingą ir pelningą teisininko profesiją. Juridinius mokslus jis išėjo Raseinių aplikantūroje. Aplikantais buvo vadinami prie teismų susispietė gausūs mokiniai, kuriuos pareigūnai už atlyginimą ruošdavo teismo darbui. Poška iš aplikantų greitai prasimušė į valdininkus ir Raseinių teismuose dirbo visokius darbus: pasirašinėjo aktus, antspaudu tvirtino parašus, vedė bylas, rašė teismo dekretus. 1792 m. jis jau teismo raštininkas, kurio žinioje buvo bylų tvarkymas. Raštininko vieta buvo pelninga. Dėl jos seimeliuose kildavo kovos ir muštynės. Poška su trumpomis pertraukomis tas pareigas ėjo ligi pat senatvės. Greitas Poškos iškilimas kalba apie veržlumą, energiją, gabumus. Ano meto teismas buvo bajoriška įstaiga. Aplink Pošką čia buvo puošnumas, ceremonialumas. Iš amžininkų liudijimų galima spręsti, kad teismo valdininkai salėje sėdėję su „kontušais“, brangiomis „futromis“, „šoblėmis“, daugelis nusipudravę. Teismas būsimajam rašytojui buvo gera gyvenimo mokykla, kur jis matė bajorų tarpusavio intrigas bei priešiškumą tarp valdančiųjų sluoksnių ir liaudies.

Poška buvo paveldėjęs iš tėvo verslumą. Jis, kaip ir tėvas, už procentus skolino pinigus, įkaito teisėmis nuomojo ūkius, pirko ir pelningai pardavinėjo valdas. Sudarinėjant jam tuos sandėrius, labai pravertė teisininko tarnyba. Iš smulkaus bajoro jis veikiai prasimušė ligi vidutinio dvarininko, 1790 m. įsigijo apie 480 ha ūkį. Išlikusiame žemės plane Poškos ranka rūpestingai sužymėti ąžuolynai, krūmai, dirvos, lankos, valstiečių sodybos, visa poeto aplinka. Poška vedė Uršulę Sasnauskaitę, gerą ir protingą moterį. Jie jaukiai įsikūrė Bardžiuose ir darniai gyveno. Apie tai kalba ir dvieilis Baublio lubose. Iš savo dvarelio jis važinėjo į Raseinius, į tarnybą. Poška mėgo parką, globojo medžius. Juos sodindavo svarbesniems įvykiams, reikšmingesnėms šeimos datoms pažymėti. Taip jo parkas, vadinamas darželiu, tapo savotiška kronika. Pati sodyba buvo labai gražioje vietoje, ant kalnelio, Pelos kilpoje. Šiek tiek žemiau upelis buvo užtvenktas ir ant jo pastatytas vandens malūnas. Nuo kalnelio žiūrint, buvo matyti gražus, banguojantis Žemaitijos reljefas.

Poškos dvarelis nebuvo atitrūkęs nuo pasaulio, ir jį sukrėsdavo įvairūs įvykiai. Poška ,,Mano darželyje“ rašo, kad per Prūsijos karą 1807 m. jis turėjęs „didį išgąstį“ ir kartu drebėjęs su troba. Poškos dvarelį 1812 m. rudenį nusiaubė besitraukianti Napoleono kariuomenė. Apie tai jis pats rašo: ,,…tūkstančiai Prūsų kariuomenės užplūdo mano namus. Komendantas mandagiai paprašė, kad kareiviams duočiau po taurelę ,,šnapso“. Liepiau duoti nors ir po dvi, bet jie, užkandžio ieškodami, kamarą, ledainę ir svirną patys atplėšė, visokias ūkio atsargas paėmė, taip pat
arklius iš arklidės, karves bei jaučius ir avis iš ganyklos, ir ne tik dvaro, bet ir kaimo gyventojų pagrobė ir niekuo dėto gyventojo ūkį sugriovė“.

Poška buvo aktyvus Raseinių apskrities bajorų seimelio narys. Pritardamas pažangioms reformoms bei idėjoms, jis prisiekė 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijai. 1793 m. Poška rinko žemaičių atstovus į paskutinį Lenkijos ir Lietuvos seimą, kuris posėdžiavo Gardine. Apie bajorų vaidus savo laiške jis taip sako: „Kas liečia šių metų seimelius, nėra nieko įdomaus, nebent tik tai, kad buvusio Tverų tijūno… vyresnysis sūnus… privačiuose partijų vaiduose iššaukė į dvikovą… Karšuvos pulkininką…“ Kitame laiške rašo, kad „Goštautas, kelyje Chlevinskio pavytas ir du kartus iš šautuvo sužeistas, gindamasis“ nukovęs savo priešininką. Poškai irgi tekdavo pakelti antpuolius. O kartais ir jis pats tokius antpuolius organizuodavo. Viename dokumente sakoma, kad Poškos pasiųsti vyrai užpuolę kažkokio Dolengos dvarą, sugriovę gyvenamąjį namą, svirnelį, išardę tvoras ir vartus, pagrobę Martyną Vaitkų, 16 raguočių, 2 arklius ir visokios smulkmės. Nemaža nerimo jam kėlė įtempti santykiai su broliais, kurie pavydėjo poetui turtingo gyvenimo. Poška, matyt, bijodamas, kad, jam mirus, giminės neskriaustų žmonos, rūpestingai surašė testamentą. Bet pasinaudoti žmonai tuo testamentu neteko, nes ji gyvenimą baigė pirma. Poška mirė 1830 m. gegužės 12 d. Bardžiuose.

Autobiografiniai kūrybos elementai. Poetas savo autocharakteristiką yra pateikęs „Gromatoje pas Tadeušą Cackį“. Čia jis sakosi, kad esąs „luošas“ ir senas, kad sunku esą „ant senatvės toli nusivilkti“. „Mano darželyje“ pasakojasi, kad, „užūksmy“ sėdėdamas „ant sosto velėnų“, knygelę skaitąs ar pypkę deginąs, jam linksma esą, „kad lakštingals gysta“. Korespondencijoje juokaudamas užsimena apie savo literatūrinių pomėgiavimų laikotarpius:

Pavasarį savo eiles sugalvoju,

Vasarop užrašau, apdoroju,

Rudeniop jas braukau, taisinėju,

O peržiem prakurom sunaudoju.

(A. Žukausko vertimas)

Sentencijose poetas kalba apie kultūrinę veiklą, apie savo Baublį ir rašomą žodyną:

Darant tą žodininką daug darbo turėjau —

Pats savo ranka rašiau ir perrašinėjau.

Kultūrinė veikla. Poška domėjosi etnografija, archeologija, kasinėjo piliakalnius, rinko senienas ir įsteigė pirmąjį lietuvių etnografinį muziejų — Baublį, kuris labai išgarsino rašytoją. Muziejus buvo originalus, įkurtas ąžuolo, žmonių vadinamo Baubliu, kamiene. Ąžuolas buvo nukirstas 1812 m. kovo mėn. Namelio įrengimą aprašo pats Poška. „…Dar 1811 metais [ąžuolas] buvo su lapais, bet lapai buvo tokie mažyčiai, jog nė pusės paprastų ąžuolo lapų dydžio nebeturėjo, ir tie patys buvo silpni ir lyg apvytę, o daugiau nei pusė šakų buvo jau nudžiūvusių. Vis dėlto aš neketinau ir nedrįsau jo kirsti, nes tokį didį veteraną, kurį amžiai gerbė, gerbiau ir aš. Bet, jo nelaimei, lapės po šaknimis olas išsikasė ir čia sau būstinę įsitaisė. Mano kaimyno berniokas, medžiotojas, įsigeidė, uždegęs šiaudus, lapes dūmais išbaidyti ir Baublio vos nesudegino. Laimė, kad tai atsitiko dienos metu, tai, pastebėjus dūmus ir ugnį, gaisras buvo užgesintas. Tad aš, pabūgęs, kad vėl toks pat likimas jo kada neištiktų ir koks nors piemuo nesudegintų … ąžuolą nukirsdinau…“ Poška kartu su vyskupu J.Giedraičiu suskaičiavo rieves ir nustatė, kad medis turėjęs 1000 metų. Nukirsto ąžuolo buvo atpjautas drūtgalis, čia pat išskobtas jo vidus ir ant rąstų parritintas į sodybą. Baublio drūtgalį ritinę 40 vyrų visą dieną, nes iš Vyšniakalnio, ant kurio augęs medis, ligi Poškos sodybos buvo apie kilometrą kelio. Baublys buvo pastatytas per keliolika žingsnių nuo gyvenamojo namo kaip pavėsinė po ąžuolu. Baublio viduje, virš durų, Poška lietuviškai užrašė jo biografiją:

Bardžiuose kaip užgimiau, jau tūkstantis metų,

Parnešts iš ąžuolyno, čion esmi padėtu;

Tikras vards mano Baublys, dievu garbints buvau,

Nuteriojęs tėvystę, suvytau, sudžiūvau.

Ties manim Perkūnasui degė avys, ožkos,

O dabar many gyven Dionizas Poškas.

Baublio sienas puošė keliasdešimt rašytojų ir valstybės veikėjų portretų bei mitologinių būtybių piešinių. Minimi tokie portretai, kaip T.Kosciuškos, A.Čartoryskio, Homero, Vergilijaus, S.Monteskjė, M.Koperniko, M.Sarbievijaus, I.Krasickio, A.Naruševičiaus, J.Niemcevičiaus, F.Karpinskio, M.Liuterio, J.Kalvino, F.Voltero ir kt. Palubėje ant lentynų buvusi sudėta bibliotekėlė. Baublio eksponatus sudarę šarvai, šalmai, pakakliniai, antpetiniai, pirštinės, kardai, kovos kirviai, saidokai, strėlės, ietys, numizmatika — visi tie daiktai, kuriuos Poška „kaip darbšti skruzdėlė per savo amžių“ surinko.

Poškos muziejus greitai išpopuliarėjo. Apie jį rašė Vilniaus ir Varšuvos spauda — vieni gyrė, kiti peikė, ir tai dar labiau išgarsino rašytoją ir jo Baublį. Muziejus buvo gausiai lankomas. Amžininkai prisimena, kad Poška lankytojus sutikdavęs svetingai: pasakodavęs apie kiekvieną smulkmeną ir atkurdavęs senovės dvasią, kurią pajusdavę muziejaus lankytojai. Tuos, kurie iš Baublio rinkinių šaipėsi, Poška palydėdavęs piktomis epigramomis. Jis pasakoja: kartą
atsilankiusios ponios, „iš tokių, kokias „grandesomis“ vadiname, ir, nematydamos toje mano kolekcijoje nei ant portretų rėmų, nei ant kitų daiktų aukso bei sidabro blizgesio ir kitokių cackių, bet tik kone kiaurai surūdijusius šarvus […], ėmė ir prie manęs kabinėtis: „Kodėl neliepi tų gelžgalių nuvalyti? Juk nuo rūdžių ir purvo kvapas negeras. Kodėl portretų rėmai tokie prasti? Kodėl knygų apdarai tokie skurdūs?“ ir t.t., ir t.t. Aš, į visa tai atsakęs tylėjimu, išėjau. Tada, vienos pasilikusios, ėmė balsu kvatotis. Kai jos išvažiavo, aš, užsidegęs teisinga rūstybe… ant durų iš kiemo pusės užrašiau:

Vaistinė proto yra po tuo stogu,

Gal palinksminti su nuomone žmogų,

Išmintingas ir mokytas atras ką matyti,

Bet jau durnius ateis — netur ką daryti.

Baublį pagarbiai įamžino A.Mickevičius „Pone Tade“ tokiomis eilutėmis:

Ar gyvas dar Baublys, kurio liemens drūtumas

Senatvėj taip išpurto, lyg erdviausias rūmas?

Ten dvylika žmonių prie stalo sėst galėjo.

(V. Mykolaičio-Putino vertimas)

Pats Poška Baublį labai mėgo. Tai rodo ir šie žodžiai: „…kada tik užeidavau į savo mylimą Baublį, visada pasikeisdavo mano nuotaika, ir aš nors laikinai užmiršdavau liūdesį. Negalėdamas nuslėpti savo širdyje dėkingumo Baubliui, parašiau:

O ąžuole mielas, brangus tik tu vienas,

Už rūmus mielesnės man tavosios sienos,

Tu — liūdesio valandą mano paguoda,

Tik tavo pastogė man atvangą duoda.

(A. Žukausko vertimas)

Dalį Baublio radinių Poška atidavė Kražių gimnazijai, dalį profesoriui I.Loboikai. Poškai mirus, Baublys ilgą laiką buvo menkai prižiūrimas. Daugelis jo senienų žuvo Pirmojo pasaulinio karo metais. Iš Baublio rinkinio yra išlikę ir šiandieną eksponuojami keli šarvų fragmentai, akmeniniai ir metaliniai patrankų sviediniai, keletas mamuto kaulų. Ant Baublio durų tebėra restauruoti Poškos eilėraščių įrašai.

Baublys lietuvių kultūros istorijoje užima reikšmingą vietą. Tai buvo pirmasis Lietuvoje plačiajai visuomenei prieinamas kraštotyros muziejus. Jis kėlė susidomėjimą Lietuvos praeitimi bei liaudies dvasine kultūra, padarė lietuvių muziejininkystės pradžią..

Poška propagavo mokslą, švietimą. Jis palaikė glaudžius ryšius su Kražių mokykla, jai dovanojo knygų ir šiaip mokslo priemonių, rėmė kitas mokslo įstaigas. Štai jis pats mini, kad 20 eksponatų, rastų Papilės piliakalnyje, nusiuntęs Gardino kabinetui, o 40, labai „prašomas T.Čackio,— Kremeneco gimnazijai. Testamentu įpareigojo profesorių I.Loboiką jam pasiųstus Baublio senienų rinkinius perduoti universitetui.

Rašytojas rūpinosi liaudies švietimu. „Kaimiečio artojo mąstymuose“ ragino parašyti Lietuvos istoriją, tinkančią „jaunimui mokytis parapinėse mokyklose“. Pasirodžius Kaj.Nezabitauskio elementoriui „Naujas mokslas skaitymo dėl mažų vaikų…“, jis karštai dėkojo autoriui. „Už išleistą (o man atsiųstą) puikų elementorių,— rašoma laiške,— priklauso nemirtinga visų tautiečių padėka, nes jis, be pataikavimo kalbant, tikrai puikus: jo ir stilius, kaip kaimiečiams, visai tinkamas, suprantamas ir į širdį prašnekąs…“ Laiške I.Loboikai, dėkodamas už Nezabitauskio knygelę lietuvių kalba apie bites, vėl pažymi, kad ji „gali būti naudinga mūsų kaimiečiams artojams Lietuvoje ir Žemaičiuose“. Taigi Poška buvo plačių kultūrinių interesų žmogus, rūpinosi savo krašto reikalais ir palaikė ryšius su daugeliu veikėjų.

Moksliniai ir literatūriniai ryšiai. Poška palaikė ryšius su universiteto mokslininkais. J.Lelevelis, rinkdamas medžiagą Lietuvos istorijai, susirašinėjo su Poška. I.Onacevičius gyrė Pošką už domėjimąsi savo krašto istorija. Artima draugystė jį siejo su I.Loboika, kuris bent du kartus lankėsi Bardžiuose, paskui Vilniaus spaudoje aprašė Baublį. Profesoriaus paragintas, Poška gana smulkiai aprašė savo muziejaus rinkinius to meto spaudoje. Jis susirašinėjo su Lietuvos teisės istoriku T.Čackiu, jarn dedikavo poetinį laišką, dovanojo dalį savo rinkinių.

Poška palaikė ryšius su rusų mokslininkais. Jis pateikė žinių apie lietuvių tautą rusų akademikui, etnografui, statistikui P. Kepenui. Šis, remdamasis Poškos jam atsiųstu straipsniu, studijoje „Apie lietuvių tautos kilmę, kalbą ir literatūrą“ paminėjo lietuvių gyvenamąsias vietas ir žinomesnius lietuviškus raštus. Kitam rusų etnografui N.Rumiancevui Poška pasiuntė dalį savo rinkinių ir susilaukė palankaus įvertinimo. Šie moksliniai ryšiai byloja .apie Poškos autoritetą.

Dar platesni buvo Poškos literatūriniai ryšiai. S.Stanevičiaus pasakėčių leidėjas knygos pratarmėje Pošką vadina garbingu ir garsiu „per visus Žemaičius“ vyru. Daugelis amžininkų jam siųsdavo pataisyti savo kūrinius ar vertimus. J.Giedraitis prašė pataisyti vertimą iš T.Taso poezijos. S.Valiūnas į jį kreipėsi eiliuotu laišku, gyrė už tai, kad gelbstįs nuo prapulties „žemaičių liežuvį“, kad tikrą kalbą žemaičio pažįstąs ir ne kartą savo kaimynams parodęs, „kur tikri mūsų žemės, o kur vogti žodžiai“. S.Stanevičius rašė Poškai laiškus ir prašė padaryti įvairių literatūrinių darbų. Gamtininkas, pirmosios lietuviškos geografijos autorius, poetas J.Pabrėža gyrė Pošką už
lietuvių kalba. J.Šimkevičius, „sėdėdamas ant Danijos karalystės krašto“, dedikavo Poškai poetinį laišką, aukštino jo talentą, gyrė už meilę savo kalbai. S.Daukantas įamžino Pošką „Darbuose“, vadindamas jį garbingu dainiumi ir pirmuoju rašytoju žemaičių kalba. J.Pliateris prašė Poškos patarimų, kaip rašyti lietuvių kalbos gramatiką ir žodyną. Poška artimai draugavo su universiteto studentu Kaj.Nezabitauskiu, jį vadino kaimynu, tautiečiu ir bičiuliu, recenzavo ir labai teigiamai vertino jo leidinius. Kaj.Nezabitauskis aprašė Baublio rinkinius laikraštyje „Dziennik Wilenski“, išspausdino Poškos „Kaimiečio artojo mąstymus“.

Šubravcai ir Poška. Lietuvių nacionalinės kultūros reiškinius šubravcai traktavo neigiamai, šaipėsi iš lietuvių kultūros darbininkų. Jie savo satyrose piktu žodžiu minėjo ir Poškos Baublį. Rašinyje keistu tariamai lietuvišku pavadinimu „Apie iškalbą…“ rašė, kad Baublys esąs prikrautas ligi pat lubų statinių, kuriose laikomi seni lietuviški raštai. O statines vietoj spintų muziejaus savininkas laikąs todėl, kad norįs pripratinti savo tautiečius žemaičius vartyti mokslinius rankraščius, nes jie jau yra įpratę žvilgčioti į statines, ieškodami nusiraminimo. Kitoje satyroje „Naujausioji kelionė į Babiloną“ Poška vadinamas ponu „Gerk Alaus“ ir pasakojama, kaip šis ponas nuvykęs į Babiloną, radęs medinį žemaičių šaukštą, su kuriuo valgęs garsųjį savo šiupinį, parvežęs jį tėvynėn ir padovanojęs Baubliui.

Iš muziejaus buvo šaipomasi ir kitokiais būdais, pvz., buvo spausdinami pamfletai, kuriuos šubravcai vadino lietuviškų raštų, laikomų Baublyje, vertimais. Šie rašiniai taip pat išjuokė ir K.Bogušo keltą mintį, kad lietuviai galėję turėti savo raštą ir literatūrą. Be to, satyrose buvo tyčiojamasi iš patriotiškai nusiteikusių Žemaičių bajorų. Poška savo laiškuose sakosi norėjęs atsakyti šubravcams, bet paklausęs lenkų poeto Naruševičiaus patarimo, kuris savo kritikams taip atsakęs:

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 2905 žodžiai iš 8495 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.