Dorovė ir moralė
5 (100%) 1 vote

Dorovė ir moralė

Išankstinis moralinių dalykų supratimas

Kasdieninėje kalboje vartojame daugybę žodžių, norėdami išreikšti moralę. Moralinių žodžių poros: geras – blogas, galėti, privalėti, leidžiama, kaltė, dorybė, sąžinė, pareiga – naudojame sąvokas. Jiems suteikiam tam tikrą moralinį atspalvį. Įvardinam tais žodžiais kitų žmonių moralumą ar amoralumą. Mes jų negalėtume įvardinti, jei nežinotume, ką jie reiškia.

Kiekvienas iš mūsų turi kažkokį paaiškinimą sau, kas tai yra tie minėti žodžiai, bet tie supratimai nėra aiškūs ir priklauso nuo erudicijos, išsilavinimo. Bet vis tiek kiekvienas turi išankstinį supratimą. Kokie jo elementai? Tai:

1. Moralinis vertinimas;

2. Sąžinė;

3. Savanoriškumas;

4. Atsakomybė;

5. Socialinis ryšys;

6. Savęs vertė.

Mes turime apie juos išankstinį supratimą.

1. Moralinis vertinimas. Mes, žvelgdami į kitus žmones, jų elgesį, veiksmus vertiname tiems poelgiams, veiksmams suteikiame moralinę vertę. Visi žmonės gali vertinti moraliniu požiūriu. Vertinami trys dalykai:

• Žmonių poelgiai (100 lt. skolos negražinimas);

• Konkretūs asmenys (Petras – negražino, nedoras);

• Socialiniai dariniai (organizacijos, vyriausybės veikla, ministrų veikla).

Visais atžvilgiais vertinama žmogaus veikla moraliniu atžvilgiu. (Piktas šuo – bet ne nedoras, neteisinga vertinti šuns piktumą moraliniu aspektu).

2. Sąžinė. Vertindami žmonių poelgius darome keistą prielaidą, kad žmogus skiria: kas yra gera ir kas yra bloga. Žmonės yra naivuoliai (jei paskolinau 100 lt. – būtinai gražins). Vieni labiau daro tą skirtumą, kiti – menkiau, bet vis tiek skiria. Mes manome, kad kiekvienas turi pasielgti gerai – tai iliuzija, išankstinis supratimas žmogui turi būti, kad “gėris nugalės” nors aplink daug blogio. Kasdieninėje kalboje tas išankstinis žinojimas, kas yra gera ir bloga vadinamas sąžine.

3. Savanoriškumas. Darome prielaidą, kad žmogus elgiasi vienaip ar kitaip, ir už tą poelgį yra atsakingas, jis apsisprendžia savanoriškai. Per prievartą negalima padaryti žmogaus geru, didvyrišku. Moraliniai veiksmai grindžiami savanorišku apsisprendimu. (jei ištrauksiu už pinigus skęstantį – tai ne didvyriškumas) Mes apeliuojame į žmogaus protą. Psichinis ligonis neveiksnus, jis neturi teisės daryti gėrio, nes gali padaryti blogą. Bet kartais žmogus apsimeta psichiniu ligoniu, kad būtų nepakaltinamas.

4. Atsakomybė sietina su atsakymu. Atsakyti už ką, už poelgį, veiksmą. Ši atsakomybė gali būti morali jeigu:

1. žmogus gerai supranta, ką jis daro;

2. jeigu sugeba argumentuoti savo gerą ar blogą poelgį.

5. Socialinis ryšys. Žmonių tarpusavio santykiai, poelgiai vertinami jų neatsiejant nuo moralinio konteksto. Žmonių poelgiai vertinami tik visuomenės kontekste (žmogus gyvendamas visuomenėje yra geras, blogas). Kaip įvertinti sąžiningumą žmogaus, gyvenančio negyvenamoj saloj? Daryk taip, kaip nori, kad tau darytų. Yra du būdai:

1. Visi žmonės gyvenantys pasaulyje yra lygūs. Mes privalome elgtis taip, kaip norėtume, kad su mumis elgtųsi.

2. Kiekvienas žmogus turi atminti, kad šalia mūsų gyvena kiti žmonės su savo tikslais, interesais, kuriuos reikia gerbti.

6.Savęs vertė. Žmogus privalo vertinti ir savo santykį su pačiu savimi. Žmogus privalo mylėti save, gerbti save. Jis turi tam tikrus įsipareigojimus, saugoti savo kūno dalis. (Žmogus gali parduoti akį, bet tai yra prekyba.) Klonavimas – ne tik praktinė, bet ir etinė problema. Yra ekologinė etika, įsipareigojimai gyvajai gamtai (kiek žmogus turi teisę būti medžiotoju). Žmogus atsako už ekoetiką, nes po mūsų gyvens žmonės ir jie vertins mūsų poelgius. Kiekvienas iš mūsų žinome, kiek mes verti (savo kainą) – turi orumo supratimą. Savo vertės praradimas – žingsnis į visišką nuvertėjimą, degradaciją. Savo vertės išsaugojimas yra labai svarbus, nes kiti žmonės nori mus pažeminti, sumažinti mūsų vertę.

Etika Etos – iš gr. k. siejasi su gyvūnais ir nusako ganyklą, teritoriją, kur ganosi galvijų banda (aptvaras). Vėliau ši sąvoka buvo perkelta į bendruomenę. Etos – taisyklės, kurių žmonės privalo laikytis norėdami gyventi, nebūti išmesti už ribų, nes tai reikštų mirtį.

Etika – normų taisyklių visuma, kurių turi laikytis žmonės norėdami gyventi.

Moralės esmė

Moralės ir dvasingumo santykis. Moralės supratimas.

Žodis moralė kilęs iš gr. k. žodžio “mores” ir reiškia paprotys, įprotis, charakteris. Moralumas – išvestinė moralės forma. Kasdieninėje veikloje moralė suprantama kaip, tam tikrų taisyklių visuma reguliuojanti elgesį (žmonių), santykius, veiksmus. Kuo gi ji ypatinga? Kuo skiriasi nuo kitų sričių?

Moralės specifika glūdi tame, kad:

1. Moralės reikalavimai (normų) yra universalūs – šitos normos taikomos įvairiose gyvenimo situacijose, kuriuose žmogus veikia – ekonomikos, teisės srityse ir kt.

2. Moralės normos remiasi visuomenės nuomonės autoritetu ir konkretaus individo moraliniais (įsitikinimais) įsipareigojimais tų normų laikytis.

Moralės normų yra daugybė: Nuo labai paprastų, reikalaujančių mandagaus elgesio tarp žmonių, iki tokio apibendrinančio, abstraktaus (nemeluok, nevok).

Kyla abejonės:

1. Normos “nevok”, “nemeluok” reikalauja tam tikro pateisinimo,
ose gyvenimo situacijose tos normos, kuriomis mes vadovaujamės gali sueiti į konfliktą, kai

nežinom kuri norma pranašesnė. Yra “šventas” melas, kada vardan aukštesnių dalykų reikia sumeluoti (ar gydytojai turi teisę sakyti žmogui, kuriam liko gyventi 1 mėn.)

3. Gyvenimiškos situacijos būna labai prieštaringos ir todėl negalima kiekvienai gyvenimiškai situacijai nustatyti, sukurti moralės normą (as). (Musulmonai pagal Koraną turi tam tikrom situacijom sudarytas moralės normas – atima iš žmogaus teisę rinktis.

Moralės normas turi apibrėžti aukščiausi orientyrai, vertybės. Kokios yra tos aukščiausios vertybės, į kurias yra orientuotas mūsų gyvenimas?

Yra nurodamos 4 aukščiausios vertybės:

1. Gyvenimas (visi nori gyventi ir gerai).

2. Laisvė (kiekvienas nori turėti laisvių ir laisvės ribos turi būti plačios).

3. Asmens orumas (kiekvienas iš mūsų jaučiamės kažkiek tai verti) (žvaigždės užsienyje)

4. Pagarba žmogui (kiekvienas iš mūsų norime, kad mus gerbtų)

Šitos keturios vertybės suteikia žmogui gyvenimo prasmę. Žinoti šias vertybes yra viena, o gyventi pagal jas yra kita. Sugebėjimas gyventi pagal šias aukščiausias vertybes laikomas dvasingumu.

Krikščionybė išskiria kūną, sielą ir dvasią. Kūnas – materialioji žmogaus būsena, kurioje gyvena Siela – dvasinė energija, nukreipianti mus bendrauti su kitais. Dvasia – tai kas valdo sielą ir kūną ir verčia mus pažvelgti iš šalies.

Žmogui teužtenka vien tiktai būti šioje žemėje su savo kūnu, žmogui reikia suvokti, kad jis yra baigtinis šiame laike ir būti pasirengusiam išeiti iš būties egzistavimo ribų. (Žmogus turi sugebėti reflektuoti)

Pagrindinės moralės kilmės teorijos

Moralė nėra atsiradusi iš karto, kaip baigtinis produktas. Ji formavosi šimtmečius, tas kelias nebuvo paprastas. Norint atsakyti į klausimą iš kur atsirado moralė reikia atsakyti į klausimą, iš kur atsirado žmogus – moralės nešiotojas. Italas N. Abanjano teigia “moralė susijusi su žmogaus atsiradimu”.

Nuo pasaulėžiūrinių pozicijų – arba materialistiniu (žmogus susiformavo iš įvairių mokslo sričių pasiekimų, kurie gali paaiškinti mums iš kur mes. Kadangi egzistuoja daugybė požiūrių į žmonių kilmę, todėl egzistuoja ir daugybė moralės kilmės teorijų.

Skiriamos 3 moralės kilmės teorijos:

1. Religinė;

2. Natūralistinė;

3. Socialinė.

Religinė moralės kilmės teorija

Ji savo ištakas turi senovės graikų mokymuose. Senovės Graikijoje vyravo požiūris, kad dievai žmonėms davę tam tikras elgesio taisykles, kuriomis žmonės turi vadovautis bendraudami vieni su kitais.

Krikščioniškieji autoriai taip pat akcentuoja dieviškąją žmogaus kilmę. Dievas žmogui davė moralę. Pagal krikščionišką mokymą žmogus gauna (moralės):

1. kaip dievišką žmogaus moralės dėsnį, kurį dievas įdeda žmogui į širdį ateinant į šį pasaulį – gėrio, blogio supratimą.

2. Moralę žmogus gauna vykdydamas dekalogo įsakymus (10 Dievo įsakymų)

Toks religinis moralės kilmės supratimas gali būti priimtinas, jeigu mes pripažįstame Dievo būvimą.

Religinė moralės kilmės teorija gali būti ginama labai racionaliais argumentais apie Dievą:

1. aukščiausi moraliniai principai (10 dievo įstatymai) kalba ne apie tai kas yra, o apie tai kas turėtų būti, todėl šių principų negali skelbti nuodėmingas, mirtingas žmogus, šių principų kūrėju gali būti tik Dievas.

2. Jeigu žmogus būtų šitos moralės normų kūrėjas, tai ji suderintų tokias normas, kurių jam būtų lengva laikytis.

Religinė moralės kilmės teorija pasižymi keletu privalumų:

1. Pabrėžiamas universalus bendražmogiškas moralės ….

2. Religinis požiūris į moralės kilmės kilmę apsaugo nuo supaprastinto utilitarinio supratimo (į žm. moralės kilimą).

3. Religinė moralės kilmės teorija kupina religinio jausminio elemento, tai nėra sausas teoriškumas, perpintas religiniais pergyvenimais. Žmogus pasidaro stipresnis, kai priima šią religinės moralės kilmės teoriją.

Religinis požiūris į moralinę kilmę labai sumenkina žmogaus vaidmenį. Žmogui iš anksto suteikiamas moralinių normų supratimas ir jam privalu gyventi (laikytis) pagal šiuos normatyvus. Ši nuostata suteikia teisę ateistams ją kritikuoti. Žmogus neturi kelti klausimo apie “produkto” kilmę. Žmogus tarsi neturi teisės klausti apie daiktų esmę. (Pvz. Dieve, kodėl tu mane tokį sukūrei?)

“Ar dievas kuria pagal gėrio įstatymus ar tai kas yra gėris jis pats įvardina?” Todėl tai yra dievo savivalės rezultatas (moralinė norma).

Natūralistinė moralės kilmės teorija

Ne visi autoriai pripažįsta religinės moralės kilmės teoriją. Natūralistinė moralinės kilmės teorija moralės atsiradimą sieja su žmogaus prigimtimi ir jo išsivystymu iš gyvūnijos pasaulio (žm. evoliucija).

Siejama su žm. prigimtimi. Savo ištakomis ši teorija siejama su pirmykščiu žmonių gyvenimu, kai gyvūnus laikė savo globėjais. Tuo būdu jie tikėjosi sulaukti iš dievo malonės. Kartu priėmė elgtis panašiai toje pačioje bendruomenėje. Šią teoriją pateikė 19 a. Č. Darvinas, H. Spenseris. Č. Darvinas teigė, kad eilė jausmų (atmintis, meilė, smalsumas), kuriais didžiuojasi žmogus, būdinga ir gyvūnams. Jo manymu, moralinis progresas tarp gyvūnų pasiekė ir žmones. Rusų
filosofas teigė, kad gyvūnams būdingas prieraišumas, gailestis, meilė, tik jie nelabai išvystyti.

Čaringtonas, Makfarentas įrodė, jog evoliucijos procese gyvūnams būdingas altruizmas mažėja. Ryškėja tendencija, jog skirtumas tarp žmonių ir gyvūnų mažėja ( nešneka, bet turi labai daug bendrų bruožų: žmoguje – žvėriškumą, o žvėryse – žmogiškumo pradų). Viskas užkoduota žmogaus viduje, tačiau nevienodai viską galima išvystyti. Susiduriame su redukcionizmo pasireiškimu. (Reductio – sugrįžimas; kai sudėtingi dalykai aiškinami paprastesniais). Šios teorijos kritikai pateikia 2 argumentus dėl kurių jie prieštarauja:

1. moralė – ne tik paprastas taisyklų rinkinys, bet ir žmogaus siekis geresnių dalykų (meilė, laisvė), o gyvūnų pasaulyje tai sunku aptikti;

2. žmogaus požiūriu, gyvūno gyvenime daug tokių dalykų, kurie prieštarauja moralei (žudyti silpnesnius, kai kurių žuvų rūšių patelės apvaisintos suėda patinėlį). Taigi, tarp gyvūnų egzistuoja aklas instinktas. Ši teorija remiasi ideologiniais pagrindais. Šios teorijos gynėjai teigia, jog žmogaus elgesį sąlygoja biologiniai veiksniai.

Jungas, Fromas, Froidas teigia, jog žmoguje yra daugybė instinktų, iš kurių vienas – moralės instinktas.

Moralė – instinktyvus veiklos prado reguliatorius, kuris bando sutvarkyti gyvūnų bandos gyvenimą. Jie teigia, kad į visuomenę reikia žiūrėti kaip į moralės palaikytoją.

Socialinė moralės kilmės teorija

Sofistai, Aristotelis manė, kad žmogus – politinis gyvulys, kuris turi laikytis valstybės jam primestų įstatymų.

Engelsas, Vėberis, Marksas manė, jog visuomenė – ta tikroji erdvė, kurios laikas sukuria moralės normas, kurių laikytis privalo žmogus, kitaip jis bus išmestas iš visuomenės.

Privalumai:

1. Šie žmonės stengiasi savo nuomonę paremti išoriniais faktais, įvykiais, o ne spekuliatyviai.

2. Autoriai atkreipė dėmesį į žmogaus socialinę svarbą, ne atskiriems individams laikytis, tarkim dialogo, o visai visuomenei. Visuomenė prisiima atsakomybę už šias normas, kurios jai reikalingos. Moralė nieko universalaus neturi – viskas reliatyvu.

Dipėjus (Sofistas) teigė, kad nereikia paisyti priimtų įstatymų, nes juos priima tas pats žmogus. Kam jų laikytis, jeigu vėliau jie keisis?

“Festino len” – neskubėk ir būsi pirmas (Epikūras).

Naciai moralės teoriją kūrė atsižvelgdami į rases. Bolševikai – į darbininkų sluoksnį (tariamai), o iš tikro jų dėmesys buvo nukreiptas į kompartiją. XX a. buvo atskleistas nepastovus, nepaslankus požiūris į moralę. Vieni išskyrė savo nacijos aukštumą (vokiečiai), kiti – iškėlė “lyg” ir žmogų (bolševikai). Tai lyg ir įrodo, jog moralė – susitarimo reikalas, kintamas, reliatyvus dalykus. Iš šalies aišku, kad moraliniai elgesio standartai kinta labai lėtai, atsiranda disproporcijos:

Uždarumas: niekur neskubėti, išsaugoti savo kultūrą, papročius; todėl žvelgiant globališkai gresia tautiškumo iširimas.

Atvirumas: greitai priimti visas naujoves, nesimelsti seniems moralės stabams.

Moralinio elgesio pagrindai

Juose išskiriamos trys stadijos:

1. moralės principai;

2. moralės normos;

3. moralės papročiai.

Moralės principai ir normos nuolat kintantys, o ne papročiai labai kinta. Moralės principai siekia senovę. Svarbiausias principas – žmogaus gyvenimo, kaip aukščiausias vertės pripažinimas. Jis siekia dar senovę, kai žmonės atsiskyrė nuo gyvūnų ir paplito nuomonė, jog panašių į save žudyti negalima. Vėliau šis požiūris paplito genties mastu, kad genties žmones negalima žudyti. Vėliau dar manoma, kad ir kitų genčių žudyti negalima, nes jie sąjungininkai. Paskui, tai paplito valstybės mastu. Atsiradus religijai, išsiplėtė religinis požiūris – nežudyti tikėjimo brolių. Tie principai reikalavo moralinių normų.

Moralės normos ir yra konkretūs nurodymai, kaip vykdyti principus: būk darbštus, atsakingas. Iki šiol dar kuriamos normos. Ypač išaukštinamas darbštumas, nes jis padeda išgyventi.

Moralės papročiai rodo, kad moralės normos atskiruose laikotarpiuose ir kultūrose yra vykdomos (gerbti tėvus). Kaip tai daroma Lietuvoje ir Užkaukazėje. Jei normos stabilios, tai papročiai – kintantys. Vieni – vyksta, kiti – atsiranda. Žmonės skirtingai reaguoja į šituos pasikeitimus (pvz.: užleisti moterį Lietuvoje – tai normalu, o štai Didžiojoj Britanijoj tai gali būti palaikyta įžeidimu).

Moralės struktūra

Norint analizuoti reiškinį reikia išryškinti jo elementus. Dauguma moralės tyrinėtojų skiria 2 pagrindines moralės sferas:

• moralės sąmonė;

• moralės praktika.

Moralės sąmonė – tai jausmų, įsivaizdavimų apie pagrindines žmogiškojo elgesio su kitais samplaika. Bendravimas atsiskleidžia per tam tikras prizmes. Kas įsivaizduoja to bendravimo? Individai ir visuomenė.

Individo moralinė sąmonė – savotiški žmogaus įsivaizdavimai apie tai, kaip reikia elgtis bendraujant. Individo moralinis suvokimas, siejamas su siela – jis sielojasi. Jau nuo Antikos laikų žmogaus sieloje skiriamos trys dalys:

• protingoji;

• valdingoji;

• jausminė.

Taigi konkretaus individo moralės sąmonę galima suskirstyti į:

1. Sąvokas apie grožį, blogį, sąžinę – tai racionalioji dalis. Platonas ypač pabrėžė proto svarbą –spręsti, ką
daryti. Dažnai sąvokas protingumas ir moralumas sugretiname, nes jei žmogus pasielgia

protingai, vadinasi ir moraliai. Yra situacijų, kai proto sąvoka nepasitvirtina.

2. Apie moralinius jausmus. Žmonės supranta kaip elgtis ne proto, o jausmų pagalba. Daugelis pastebi, kad moraliniai jausmai padeda geriau atlikti darbą. Intuicija padės geriau priimti sprendimą – taip buvo manoma 17 – 19 a.

3. Apie moralinę valią. Kad jausmą ir protą nukreipti į reikiamą reiškinį, reikia turėti valią. Koks santykis tarp individo ir visuomenės moralinės sąmonės.

Šalia moralės sąmonės moralės struktūroje galima išskirsti ir moralės praktiką. Per moralinius santykius žmonės parodo savo požiūrį į moralinius dalykus. Visuomenėje egzistuoja įvairūs santykiai. Kuo moraliniai santykiai ypatingi? Reikia išskirti trys bruožus, nuostatas, kurios padeda įvardinti moralinių santykių specifiškumą:

1. Moralinių santykių procese įkūnijamos moralinės vertybės (kiekvienas poelgis tarsi stoja prieš moralinį teismą).

2. Moraliniai santykiai neatsiranda stichiškai, o tikslingai formuojasi (sąmoningai).

3. Moraliniai santykiai neegzistuoja grynu pavidalu, o yra teisinių, politinių, ekonominių santykių komponentas (geras žmogus – tai ne profesija – sakoma, kad negalima būti geru žmogumi).

Moraliniai santykiai priklauso nuo keleto veiksnių:

1. Nuo žmonių charakterių ypatumų, nuo žmonių ir visuomenės santykių charakterių ypatumų.

2. Nuo ekonominio užimtumo ir ekonominio gyvenimo realijų.

3. Religijos, kuri išsiplėtoja konkrečioje šalyje.

Moralės funkcijos

Moralė visuomenėje atlieka šias literatūroje skiriamas funkcijas:

1. Vertinamoji;

2. Pažintinė;

3. Pasaulėžiūrinė;

4. Auklėjamoji;

5. Reguliatyvinė.

1. Vertinamoji moralės funkcija. Ši funkcija būdinga ne tik moralei, bet ir kitoms veiklos sritims – menui, literatūrai, religijai, teisei ir t.t. Kur jos specifika? Specifika pasireiškia tokiais aspektais:

• Moralinis vertinimas vykdomas per ypatingų moralės sąmonės fenomenų gėris, teisingumas, pareiga, blogio prizmę.

• Moraliniai mūsų veiksmų, poelgių vertinimai yra universalūs – moralinių vertinimu vertinama įvairių žmonių veiklos poelgiai, pareiškimai, ko negalima pasakyti apie kitas sritis (teisėje vertinama tik baudžiamuoju kodeksu).

• Šis moralinis vertinamas remiasi individo moraliniais įsitikinimais ir visuomenės nuomonės autoritetu.

2. Pažintinė funkcija. Ji supažindina mus su kitų žmonių poelgiais, veiksmais ir priverčia reaguoti, įsijausti į kito žmogaus gyvenimą, situaciją.

3. Pasaulėžiūrinė funkcija. Moralės negalima suves į tam tikrų moralės normų taisyklyną. Reikia turėti supratimą apie pasaulį kaip visumą. Reikia turėti pasaulėžiūrą – žiūrėti į pasaulį – po saulę. Suprasti gali padėti gamtos mokslai (fizika ir kt.). Ar užtenka žmogui šio mechaninio supratimo, kad jis galėtų suprasti savo būvimą po saulę. Ši pažiūra vadinama “Sientie” (mokslas), kuri pateikia pasaulio modelį. Bet žmogus linkęs abejoti – vaizdeliai laikini, ji(e keičiasi (juk žmogus ne robotas). Nuo žmogaus supratimo apie save, kas jis yra – Dievo ar gamtos tvarinys, priklauso iš dalies ir tai, ko šiam pasaulyje šis žmogus nori. Nuo to priklauso ir laimės supratimas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2872 žodžiai iš 9258 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.