Draudimo formos ir ju rusys
5 (100%) 1 vote

Draudimo formos ir ju rusys

Vilniaus universitetas

Teisės fakultetas

Civilinės teisės ir proceso katedra

II kurso 4 grupės studento Marijaus Kriščiūno

kursinis darbas

Draudimo formos ir rūšys

Vilnius

T U R I N Y S

Įvadas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 1

1. Draudimo sąvoka. Draudimo teisinio santykio elementai . . 2

2. Draudimo formos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

3. Privalomosios draudimo formos rūšys . . . . . . . . . . . . . . . . 9

4. Draudimo rūšys . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 14

5. Draudimo klasifikacija užsienyje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20

6. Išvada . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 2

7. Panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas . . . . . . . . . . . . . . . . 26

Į V A D A S

Savo kursiniame darbe stengsiuosi apibūdinti draudimo sudėtines dalis – formas ir rūšis, atskleisti tokio klasifikavimo esmę, taip pat paaiškinti pokyčius draudimo teisinio reguliavimo Lietuvoje.

Dėl temos platumo kai kuriuos dalykus tik paminėsiu. Tai liečia, visų pirma, didelę draudimo rūšių įvairovę ir skirtingas klasifikacijas. Todėl nėra prasmės gilintis į kiekvieną iš jų, nes tai būtų tiesiog tam tikrų faktų atpasakojimas.

Manau, mano darbo tema svarbi ir aktuali Lietuvai. Lietuva negali pasigirti Edward Lloyd kavine, kurioje beveik prieš 300 metų gimė pirmosios Anglijos draudimo užuomazgos draudžiant jūrinius laivus, taip pat neturi Vokietijos poros šimtmečių draudimo tradicijų. Iki Lietuvos Respublikos inkorporavimo į Tarybų Sąjungos sudėtį Lietuvoje nebuvo specialaus įstatymo, skirto reguliuoti draudimą ir su juo susijusius santykius. Draudimo srityje veikė konkretizuoti įstatymai, apimantys tik tam tikrą sferą. Nuo 1940 m. iki 1990 m. draudimo santykių teisinis reguliavimas vystėsi ta pačia kryptimi kaip ir kitose to meto sąjunginėse respublikose – centralizuotai nustatant draudimo rūšies taisykles. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę priimti norminiai aktai iš esmės pakeitė draudimo teisinių santykių reguliavimą, ko pasekoje susiformavo įdomi praktika. Tačiau ir priėmus naujus norminius aktus išliko aktualus tolesnis draudimo teisinių santykių tobulinimo klausimas. Nežiūrint į didelę draudimo sutarčių reikšmę, šiandien draudimui Lietuvos teisės moksle kreipiamas nepakankamas dėmesys. Lietuvos teoretikai nėra paskyrę nė vieno veikalo išimtinai draudimo problemoms, išskyrus keletą darbų, skirtų atskirų draudimo teisinių santykių analizei, tačiau jau praradusių reikšmę, įvykus įstatyminės bazės pokyčiui. Ypač aktualu draudiminiuose santykiuose yra teorinių problemų bei praktinių klausimų derinimas. Šiuo metu draudimo rinka Lietuvoje yra formavimosi stadijoje. Taigi, kaip tik dabar tiek teorinės išvados, tiek kitų šalių patirtis Lietuvai labai svarbi. Pasistengsiu ją panagrinėti.

1. Draudimo sąvoka.

Draudimo teisinio santykio elementai

Draudimas savo esme yra ekonominė kategorija, glaudžiai susijusi su finansų kategorija. Ekonominė draudimo vystymosi prielaida buvo civilinės ir prekybinės apyvartos dalyvių būtinybė greitai padengti nuostolius, kurie galėjo atsirasti jų turtui ar asmeniui įvairių žalingų faktorių (tiek gamtinės, tiek ir socialinės-ekonominės kilmės) pasekoje. Draudimas yra tampriai susijęs su civiline teisine atsakomybe. Jis atsirado kaip kompensacija tuo atveju, kai atsakomybės klausimas visiškai nekildavo (griaunantis gamtos jėgų poveikis) arba galiojančios teisinės nuostatos žalą padariusiojo atsakomybę iš esmės susiaurindavo arba visiškai panaikindavo. Draudimas, kurio pagrindą sudaro centralizuotas fondas, sudaromas iš daugelio suinteresuotų asmenų įnašų, leidžia išspręsti tokią problemą, kadangi jo dėka galima gana greitai padengti žalą, kurią patyrė vieno ar keleto asmenų turtas ar asmenybė.

Draudimo sąvoka literatūroje yra apibrėžiama labai nevienodai, kadangi tai didžia dalimi priklauso nuo pasirinkto pagrindinio aspekto. Ir nė vienas apibrėžimų, atrodo, nėra universalus. Pavyzdžiui, įstatymų leidėjas ir kitos valstybinės institucijos mano, kad terminas privalo nužymėti griežtas ribas, jog būtų galima nuspręsti ar konkreti garantavimo ar įsipareigojimo atlyginti sutartis yra reguliuojama draudimui skirto įstatymo. Dauguma techninio pobūdžio sąvokų numatytų įstatymuose yra sudaromos būtent šią funkciją turint mintyse. 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (toliau tekste – LR draudimo įstatymas) paties draudimo sąvokos nepateikia. Valstybės požiūris į tai, kas yra draudimas, kiek aiškėja iš draudimo veiklos sąvokos – tai „finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fizinių ir juridinių asmenų turtinius interesus, įvykus šio įstatymo ar draudimo sutartyje nustatytiems įvykiams (draudiminiams įvykiams), panaudojant rezervus ir draudimo techninius atidėjimus, sudaromus iš minimų asmenų mokamų įmokų (draudimo įmokų) bei pajamų, gautų jas investavus šio įstatymo nustatyta tvarka“.Tačiau iš karto matyti, kad šios sąvokos paskirtis yra kita – išaiškinti, kas yra draudimo vykdymas, ir ji neatskleidžia
visų draudimo santykio bruožų.

Draudimą geriausiai apibūdina trys elementai: (1) rizikos paskirstymas, (2) tarp žymaus narių skaičiaus, (3) per draudiką, tiesiogiai užsiimantį draudimo veikla.

Rizikos paskirstymas. Draudimo mechanizmas tarnauja ekonominių nuostolių paskirstymui tarp kaip galima daugiau asmenų, kuriems gresia tos pačios rūšies rizikos. Draudėjas neturi jokios galimybės iš anksto sužinoti, ar gaus kaip kompensaciją didesnę sumą negu pats įmokėjo, ar paprasčiausiai mokės už kitų nuostolius. Bet pirminis tikslas yra riziką patirti kartais žlugdančius nuostolius pakeisti į galimybę mokėti tam tikrą fiksuotą sumą fondui, kuri bus maksimumas, ką galima prarasti. Šis platus ekonominės rizikos pasidalinimas ir yra rizikos paskirstymo principas.

Žymus narių skaičius. Tai pagrindinis skirtumas tarp draudimo ir sutarties, kuria viena šalis paprasčiausiai prisiima kitos atsakomybę dėl kokios nors priežasties (pvz., laidavimas). Nustatant draudimo įmokų dydį, kurios turi padengti visus nuostolius, administracines ir kitas išlaidas tam tikru periodu, draudikui reikia prognozuoti tokias išlaidas. Tikimybė, kad tai pavyks padaryti tiksliai, tolydžio auga, kai didėja parduotų draudimo polisų skaičius. Paprasčiausiai tada lengviau apskaičiuoti vidutinę išmokų sumą.

Draudikas, tiesiogiai užsiimantis draudimo veikla. Visuomenėje egzistuoja tokios sutartys, kurios nors ir turi bendruosius rizikos paskirstymo tarp skaitlingos grupės elementus, tačiau iš esmės nėra laikomos draudimu kaipo tokios. Tai garantijos sutartys arba sutartys dėl paslaugų atlikimo, jei ateityje atsitiktų koks nors galimas įvykis. Rizikos paskirstymas tarp didelio asmenų skaičiaus yra paprasčiausiai būdingas jų pirminiam tikslui – iš anksto gauti tam tikras fiksuotas įmokas už ateityje suteiksimas paslaugas.

Literatūroje pateikiamos draudimo teisinio santykio sąvokos neretai taipogi yra formuluojamos pabrėžiant draudimo ekonominį aspektą. Pavyzdžiui, pagal Lietuviškąją tarybinę enciklopediją draudimas iš esmės yra teisinis santykis, kurio turinį sudaro „tam tikrų įvykių sukeltos materialinės žalos finansinis likvidavimas arba dėl tų įvykių atsiradusios pinigų reikmės tenkinimas bendromis tą žalą ar paramos reikmę patirti galinčių savarankiškų ūkinių vienetų jėgomis“.

Draudimą vykdo įvairių kategorijų draudikai. Jo sąlygos skiriasi draudiminės atsakomybės apimtimi; jis gali būti įgyvendinamas įstatymui reikalaujant ar savanoriškumo pagrindu. Nurodyto įvairumo sutvarkymui draudimo santykių ir vieningos tarpusavyje susijusios sistemos sukūrimui draudimo klasifikacija ir yra būtina. . Kaip pavyzdį galima pateikti draudimo organizacinį klasifikavimą. Draudimą vykdo specializuotos draudimo organizacijos, kurios gali būti valstybinės ir nevalstybinės. Jų veiklos sfera gali apimti vidinę (apribotą), išorinę ar mišrią rinką. Tuo pačiu draudimas išvystytos draudimo rinkos sąlygomis yra realizuojamas tiek konkrečios šalies viduje, tiek užsienyje.

Vienok draudimo santykius geriau išreikšti klasifikacijoje naudojant draudimo objektų ir draudiminės rizikos sąvokas. Todėl jas panagrinėsiu plačiau.

Draudėjais gali būti tik tie asmenys, kurie suinteresuoti, kad neįvyktų draudiminis įvykis, nes tai jiems sukeltų neigiamas pasekmes. Tokį suinteresuotumą priimta vadinti draudimo interesu. Jo buvimas yra būtina galiojančios draudimo sutarties sudarymo sąlyga. LR draudimo įstatyme buvo įtvirtintas požiūris, kad draudimo interesas (turtiniai interesai) yra draudimo objektais. Tos pačios nuomonės yra ir V.Musin. Jis teigia, kad nuostoliai gali pasireikšti jau turimos ar kuriamos vertybės sunaikinimu ar sužalojimu, todėl draudėjo turima ar ateityje atsirasianti turtinė teisė, kurią tikimasi išsaugoti, ir yra draudimo interesas. Kadangi turtas (vertybė), kuris įvardinamas kaip draudimo objektas, teisiniu požiūriu apima tas pačias teises ir pareigas, kurių išsaugojimu arba atitinkamai neatsiradimu draudėjas suinteresuotas, todėl draudimo interesas gali būti nagrinėjamas kaip draudiminės apsaugos objektas.

Tikimybė, kad įvyks draudiminiai įvykiai, kurių žalingas veikimas gali sukelti draudėjo (naudos gavėjo) turtinių interesų sumažėjimą arba išnykimą, vadinama draudimo rizika. Šie įvykiai visų pirma pasireiškia tuo, kad sutartis ar įstatymas gali numatyti tik galimybę jiems atsirasti, bet ne neišvengiamumą.

Teorinė ir praktinė klasifikacijos problema pasireiškia tuo, kad priklausomai nuo konkretaus draudimo teisinio santykio priskyrimo vienai ar kitai draudimo rūšiai, gali skirtis ir teisinio santykio turinys, ir jo reguliavimui taikomų normų ratas. Be to, nėra vieningo požiūrio į draudimo rūšis, o taip pat ką konkrečiai jos apima.

2. Draudimo formos

Labiausiai apibendrinant draudimas skirstomas į privalomąjį ir savanoriškąjį. Šios dvi draudimo formos yra nustatytos ir LR draudimo įstatyme (4 str.). Privalomojo draudimo teisiniai santykiai kyla dėl teisės normoje nustatytų juridinių faktų, nurodančių jų atsiradimo momentą ir trukmę, bei taikomi kaip visuotiniai ir vieningi atitinkamų objektų apsaugos būdai. Tuo tarpu savanoriškojo draudimo teisiniai santykiai kyla draudikui ir draudėjui susitarus ir sudarius
draudimo sutartį, draudimo rūšies taisyklių nustatyta tvarka, šie santykiai remiasi laisvanoriška valia.

Privalomasis ir savanoriškas draudimas priklauso draudimo civiliniam teisiniam institutui, tai sąlygoja vienarūšių privalomojo ir savanoriškojo draudimo santykių buvimas, o taip pat vienodas jų kaip turtinių prievolių, atsirandančių tarp draudiko ir draudėjo, turinys. Šių santykių giminingumą rodo ta aplinkybė, kad tie patys objektai gali būti apdrausti tiek privaloma, tiek savanoriška tvarka, atsiranda materialiai vieningas ir pavaldus vienam teisiniam režimui santykis tarp draudiko ir draudėjo, nors atsiradimo pagrindai skirtingi.

Trumpai apibūdinsiu kiekvieną iš šių dviejų formų. Privalomajam draudimui būdingi tokie principai:

1. Privalomoji forma nustatoma įstatymu, pagal kurį draudikai privalo apdrausti atitinkamus objektus, o draudėjai – įnešinėti reikalaujamas draudimo įmokas. Įstatymas paprastai numato: privalomai draudžiamų objektų sąrašą, draudiminės atsakomybės apimtį, draudiminio apsaugojimo lygį ar normas, tarifų sumų nustatymo tvarką arba vidutinį šių sumų dydį (suteikiant teisę jas diferencijuoti vietose), draudimo įmokų įnešimo periodiškumą, pagrindines draudiko ir draudėjo teises ir pareigas. Įstatymas kaip taisyklė privalomąjį draudimą paveda vykdyti valstybinėms draudimo institucijoms.

2. Objektų, nurodytų įstatyme, visiškas apėmimas privalomuoju draudimu. Tuo tikslu draudimo organai kasmet vykdo apdraustų objektų registraciją, draudimo įmokų skaičiavimus ir įmokų paėmimą nustatytais terminais.

3. Automatiškumas apdraudžiant privalomuoju draudimu įstatyme nurodytus objektus. Draudėjas neprivalo pranešti draudimo institucijai apie privalomai draudžiamo objekto atsiradimą pas jį. Šis objektas automatiškai įjungiamas į draudimo sferą. Jei tai, pavyzdžiui, yra turtas, atliekant eilinę registraciją jis bus įskaitytas, o draudėjui bus pateiktos sumokėti draudimo įmokų sumos. Taip Lietuvoje buvo nustatyta, kad pastatai, priklausantys gyventojams, buvo laikomi apdraustais nuo to momento, kai jie pastatyti nuolatinėje buvimo vietoje ir uždengtas stogas.

4. Privalomojo draudimo galiojimas nepriklausomai nuo draudimo įmokų įnešimo. Tais atvejais, kai draudėjas nesumokėjo priklausančių draudimo įnašų, jie išieškomi teismine tvarka. Jei žūva ar yra padaroma žala apdraustam turtui, už kurį nebuvo įneštos draudimo įmokos, draudimo atlyginimas yra išmokamas atskaičius įsiskolinimus už nesumokėtos draudimo įmokas. Už įnašų laiku nesumokėjimą imamos baudos.

5. Privalomasis draudimas yra neterminuotas. Jis galioja visą laiko periodą, kol draudėjas naudojasi apdraustu turtu. Turtui pereinant kitam draudėjui draudimas nenutrūksta. Jis netenka galios tik apdraustam turtui žuvus.

6. Privalomojo draudimo draudiminės apsaugos normavimas. Siekiant supapras-tinti draudimo sumą ir draudimo atlyginimo išmokėjimo tvarką yra nustatomos draudimo apsaugos normos procentais ar pinigais už vieną objektą.

Privalomajame asmens draudime visa apimtimi veikia visiško objektų apėmimo, automatiškumo, draudiminės apsaugos normavimo principai. Tačiau čia yra aiškiai apibrėžtas terminas, ir draudimas priklauso nuo draudimo įmokos sumokėjimo (pvz., nesenai nutrauktas privalomasis keleivių draudimas Lietuvoje).

Apibūdinant savanorišką draudimo formą galima paminėti šiuos jos principus:

1. Savanoriškas draudimas veikia ir vadovaujantis įstatymu, ir savanoriškais pagrindais. Įstatymas nustato savanorišku draudimu galimus drausti objektus ir bendriausias draudimo sąlygas. Konkrečios sąlygos yra reguliuojamos draudimo rūšies taisyklių, kurias priima draudikas. Jų pagrindu ir įvyksta draudėjo ir draudiko susitarimas, kuris patvirtinamas draudimo sutartimi.

2. Pasirinktinis apėmimas savanoriškuoju draudimu, sąlygotas to, kad ne visi draudėjai pareiškia norą jame dalyvauti. Be to, draudimo rūšies taisyklėse yra draudimo sutarčių sudarymo apribojimai, kuriais remdamasis draudikas gali atsisakyti apdrausti objektą.

3. Savanoriškas draudimas visada yra apribotas draudimo terminu. Draudimo termino pradžia ir pabaiga ypatingai yra aptariamos sutartyje, nes draudimo atlyginimą ar išmoką reikia mokėti tik, jei draudiminis įvykis įvyko draudimo periodu. Savanoriško draudimo nepertraukiamumą galima sukurti tik sudarant sutartį dar kartą naujam terminui.

4. Savanoriškas draudimas galioja tik sumokant vienkartinę ar periodines draudimo įmokas. Sutarties įsigaliojimas yra sąlygotas vienkartinio ar pirmojo įnašo sumokėjimu. Eilinės įmokos neįvykdymo pasekmė ilgalaikiame draudime yra draudimo sutarties nustojimas galios.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2099 žodžiai iš 6891 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.