Draudimo organizavimas lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Draudimo organizavimas lietuvoje

11213141516171

1. Draudimo veiklos pagrindinės sąvokos, rūšys ir formos. Draudimo įmonės, tarpininkai, agentai, brokeriai. Draudimo priežiūros tarnyba, jos tikslai ir organizacinė struktūra. Lietuvos draudimo įmonių asociacija, jos bendrieji veiklos principai (tikslai, funkcijos, uždaviniai).

2. Draudimo įnašų į valstybinius socialinius draudimo fondus sąvoka, rūšys ir reikšmė. Privalomasis draudimas.

Kalbant apie draudimą, kaip apie sudėtinę finansų teisės dalį, vartotina speciali terminija, kurios pagalba reguliuojamos draudimo rūšies sąlygos, draudiminių santykių subjektų teisės ir pareigos, draudiminių santykių turinys.

Draudimo veikla – komercinė veikla, kuria draudimo sutarties pagrindu už draudimo įmoką prisiimama kitų asmenų nuostolių rizika ar kitaip siekiama apsaugoti šių asmenų turtinius interesus įvykus draudiminiams įvykiams, asmenų turtinių interesų apsaugai panaudojant draudiko skaičiuojamus draudimo techninius atidėjimus dengiantį turtą. Draudimo veikla neapima perdraudimo.

Apdraustasis – gyvybės ir sveikatos draudimo atveju – draudimo sutartyje nurodytas fizinis asmuo, kurio gyvenime atsitikus draudiminiam įvykiui draudikas privalo mokėti draudimo išmoką; civilinės atsakomybės draudimo atveju – draudimo sutartyje nurodytas asmuo, kurio turtiniai interesai, susiję su

civiline atsakomybe, yra draudžiami; turto draudimo atveju – draudimo sutartyje nurodytas asmuo, kurio turtiniai interesai yra draudžiami.

Draudėjas – asmuo, kuris kreipėsi į draudiką dėl draudimo sutarties sudarymo ar kuriam draudikas pasiūlė sudaryti draudimo sutartį, arba kuris sudarė draudimo sutartį su draudiku.

Draudikas – asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka turintis teisę vykdyti draudimo veiklą.

Draudiminis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo išmokėti draudimo išmoką.

Draudimo apsauga – draudiko įsipareigojimas įvykus draudiminiam įvykiui mokėti draudimo išmoką.

Draudimo įmoka (premija) – draudimo sutartyje nurodyta pinigų suma, kurią draudėjas draudimo sutarties sąlygomis moka draudikui už draudimo apsaugą.

Draudimo interesas – nuostolis, kurį gali patirti draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas įvykus draudiminiam įvykiui.

Draudimo išmoka – pinigų suma, kurią įvykus draudiminiam įvykiui draudikas privalo išmokėti draudėjui ar kitam asmeniui, turinčiam teisę į draudimo išmoką, arba kita draudimo sutartyje nustatyta išmokos mokėjimo forma.

Draudimo objektas – turtiniai interesai, susiję su asmens gyvybe, sveikata, turtu ar civiline atsakomybe.

Civilinės atsakomybės draudimas – asmens turtinių interesų, susijusių su civiline atsakomybe už nukentėjusiems tretiesiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršijant draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje.

Draudimo formos:

1. privalomasis, kurio pagrindines nuostatas nustato LR įstatymai. Privalomojo draudimo teisiniai santykiai kyla dėl teisės normoje nustatytų juridinių faktų, nurodančių jų atsiradimo momentą ir trukmę, bei taikomi kaip visuotinai ir vieningai atitinkamų objektų apsaugos būdai.

2. savanoriškas, kuris vykdomas draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu ir šios srities teisiniai santykiai kyla draudikui ir draudėjui susitarus ir sudarius draudimo sutartį draudimo rūšies taisyklių nustatyta tvarka bei šie santykiai grindžiami laisvos valios principu.

Privalomasis ir savanoriškas draudimas priskirtini draudimo civiliniam teisiniam institutui, tai sąlygoja vienarūšių privalomojo ir savanoriškojo draudimo santykių buvimas, taip pat vienodas jš, kaip turtinių prievolių, atsirandančių tarp draudiko ir draudėjo, turinys. Šių santykių giminingumą rodo ir tai, kad tie patys objektai gali būti apdrausti tiek privaloma, tiek savanoriška tvarka, atsiranda materialiai vieningas ir pavaldus vienam teisiniam režimui santykis tarp draudiko ir draudėjo, nors atsiradimo pagrindai skirtingi.

1. Draudimo įmonės (draudikai)

Draudėjams rūpimų interesų draudimo apsaugą suteikia draudimo įmonės, kurios pagal 1996 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo Nr. I-1456 2 str. 3 p. taip pat vadinamos draudikais ir apibrėžiamos taip: „draudimo įmonė (draudikas) – įmonė, vykdanti draudimo, taip pat su draudimu susijusią veiklą ir įsipareigojanti draudėjui draudimo sutartyje ar šio įstatymo numatytų draudiminių įvykių atvejais mokėti draudimo išmokas.“

Lietuvoje draudimo veiklą turi teisę vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka įsteigtos draudimo įmonės – akcinės bendrovės (AB) ir uždarosios akcinės bendrovės (UAB). Pagal Draudimo įstatymo 69 str. 3 d. buvo įpareigotos iki 1997 m. vasario 1 d. priimti sprendimą reorganizuotis draudimo įmonės, veikusios savotiška – savidraudos draugijų – teisine organizavimo forma. Savidraudos draugijos, nustatytu terminu nepriėmusios sprendimo reorganizuotis į akcines arba uždarąsias akcines bendroves, turėjo būti likviduotos. Naujojo LR Civilinio kodekso, patvirtinto 2000 m. liepos 18 d.
įstatymu Nr. VIII–1864, šeštosios knygos LIII skyriuje, įsigaliojusiame nuo 2001 07 01, vėl numatyta galimybė fiziniams ir juridiniams asmenims drausti turtinius interesus savitarpio pagrindu, sujungiant šiam draudimui reikalingas lėšas savidraudos draugijose. Nesant detalesnio šių draugijų statuso teisinio reglamentavimo, didesnį dėmesį skirsiu draudimo įmonėms, organizuotoms AB ar UAB teisine forma.

Draudimo įmonės – akcinės arba uždarosios akcinės bendrovės – yra savarankiški ūkio subjektai. Jos turi nuo jų savininkų, t. y. – akcininkų, nepriklausantį teisnumą ir veiksnumą, taip pat atskirą turtą. Kitaip tariant, draudimo įmonės turi juridinio asmens statusą. Kaip ir bet kuris kitas juridinis asmuo, draudimo įmonės veikia remdamosi įstatais. Pagal LR akcinių bendrovių įstatymą įstatai yra teisinis dokumentas, kuriuo draudimo įmonės, būdamos akcinėmis arba uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, privalo vadovautis savo veikloje“.

Lietuvoje steigiamos draudimo įmonės steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos fiziniai ir juridiniai asmenys bei įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių. Įstatymų leidėjas, matyt, buvo įsitikinęs, kad Lietuvos Respublikos ūkio subjektai jau yra sukaupę nemažą finansinį potencialą ir turi pakankamai sugebėjimų ar supratimo, kad galėtų vieni be užsienio investuotojų sėkmingai steigti draudimo įmones. Esant Draudimo įstatyme tokiai teisės normai, užsienio valstybės fizinis arba juridinis asmuo, norintis pradėti ir vystyti Lietuvoje savo verslą draudimo srityje, galės tuo užsiimti tik prieš tai įsteigęs ir įregistravęs Lietuvos Respublikoje įmonę. Tuomet su minėta įmone jis, kaip visateisis Lietuvos Respublikos ūkio subjektas, galės dalyvauti draudimo bendrovės steigime. Akivaizdu, kad užsienio ūkio subjektus diskriminuojančias ir kapitalo laisvo judėjimo principui prieštaraujančias teisės normas tikslinga keisti.

Draudimo įmonės steigėjais negali būti fiziniai asmenys, kuriems nėra išnykęs teistumas už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai ir finansams.

Lyginant su kitomis akcinėmis ir uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, kurios užsiima kitokia – ne draudimo – veikla, draudimo įmonių vienas pagrindinių skiriamųjų bruožų yra įstatymu nustatytas didesnis minimalus įstatinis kapitalas. Kredito draudimą vykdančių įmonių jis turi būti ne mažesnis kaip 7 mln. litų, gyvybės draudimą vykdančių įmonių – ne mažesnis kaip 4 mln. litų, kitų draudimo įmonių – ne mažesnis kaip 2 mln. litų. Įstatinis kapitalas turi būti sudaromas vien tik iš piniginių lėšų, kurios negali būti skolintos. Tas pats reikalavimas galioja, jei draudimo įmonės akcininkai nusprendžia padidinti įstatinį kapitalą.

Įsteigdami draudimo įmonę jos steigėjai greta įstatinio kapitalo privalo piniginėmis įmokomis suformuoti organizacinį fondą, kuris turi būti ne mažesnis kaip 1 mln. litų. Organizacinis fondas skirtas draudimo įmonės steigimo ir pradinio etapo (nuo steigimo iki įregistravimo) išlaidoms padengti. Kadangi tiek įstatinis draudimo įmonės kapitalas, tiek jos organizacinis fondas pagal Draudimo įstatymą turi būti formuojamas tik pinigais, įstatymų leidėjas įpareigojo draudimo įmonės steigėjus pateikti Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie LR finansų ministerijos valdybai dokumentus apie lėšų, panaudotų draudimo įmonės įstatiniam kapitalui bei organizaciniam fondui formuoti, kilmę, taip pat ir apie savo finansinę būklę.

Draudimo įmonės sudaro tik joms būdingus draudimo techninius atidėjimus (rezervus), kurie skirti tam, kad būtų laiku vykdomi įsipareigojimai. Draudimo įstatymas, pateikdamas baigtinį sąrašą, griežtai nustato sritis, kuriose draudimo įmonės (draudikai) turi teisę investuoti įstatinio kapitalo ir draudimo techninių atidėjimų lėšas. Kasmetinė draudimo įmonių finansinė atskaitomybė turi būti patikrinta nepriklausomo auditoriaus ir per tris mėnesius nuo finansinių metų pabaigos patvirtinta visuotiniame akcininkų susirinkime bei pateikta Priežiūros tarnybos valdybai. Patvirtinta draudimo įmonių finansinė ataskaita kiekvienais metais iki gegužės 1 d. turi būti viešai paskelbta šalies ūkio subjektams supažindinti.

Draudimo įmonės (draudikai) negali verstis jokia kita komercine ūkine veikla, išskyrus draudimo ir su ja susijusia veikla. Draudimo veiklai vykdyti reikalingą licenciją išduoda Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdyba. Su draudimo veikla susijusios veiklos rūšys yra:

1) perdraudimas;

2) draudiminių įvykių likvidavimas ir administravimas;

3) tarpininkavimas sudarant draudimo sutartis;

4) konsultavimas draudimo ir perdraudimo klausimais;

5) draudimo ir perdraudimo specialistų mokymas, kvalifikacijos kėlimas;

6) nekilnojamojo turto nuoma;

7) draudžiamo turto įvertinimas.

Draudimo įmonių (draudikų) veikla yra griežtai atribota pagal draudimo šakas ir atskiras draudimo grupes. Draudimo įmonė, vykdanti ne gyvybės draudimą, negali vykdyti gyvybės draudimo. Gyvybės draudimą vykdanti draudimo įmonė negali vykdyti ne gyvybės draudimo, išskyrus draudimo nuo nelaimingų atsitikimų ir draudimo ligos atveju. Viena ne gyvybės draudimo šakos grupė – kredito draudimas – yra ypatinga tuo, kad šios grupės draudimą vykdanti draudimo įmonė
vykdyti jokių kitų gyvybės ar ne gyvybės draudimo šakoms priskirtų grupių draudimo. Draudimo įmonių veiklos atribojimas pagal draudimo šakas, taip pat ir kredito draudimą vykdančių įmonių išskyrimas yra pagrįstas ES Ministrų Tarybos direktyvomis. Ne gyvybės draudimo koordinuojančiose direktyvose dėl filialų steigimo laisvės (73/239/EEB 2 str.), paslaugų teikimo laisvės (88/357/EEB 12 str. 2 past. 1 d.) ir vieningų steigimo (priežiūros) reikalavimų (92/49/EEB 2str. 2 past.) buvo nurodyta, kad jos nėra taikomos gyvybės šakos draudimą vykdančių įmonių atžvilgiu. Kredito draudimą vykdančioms įmonėms buvo apribota teisė vykdyti kitų grupių draudimą, priėmus direktyvą 87/343/EEB. Šia direktyva valstybės narės buvo įpareigotos iškelti papildomus patikimumo reikalavimus jų teritorijose veikiančioms kredito draudimo įmonėms. Tarp svarbesnių priemonių išskiriamas didesnio minimalaus kapitalo nustatymas, taip pat apribojamos teisės vykdyti kitų grupių draudimą.

Užsienio valstybių draudimo įmonės, kurios nėra registruotos Lietuvos Respublikoje, neturi teisės sudarinėti draudimo sutarčių mūsų šalyje nei tiesiogiai, nei per tarpininkus, išskyrus atvejus, kai Lietuvos draudimo įmonės neturi analogiškų ar panašių draudimo rūšies taisyklių arba jų finansinis pajėgumas neleidžia sudaryti pageidaujamų draudimo sutarčių. Kitų valstybių draudimo įmonės pagal Draudimo įstatymo 25 str. 1 d. yra parenkamos konkurso tvarka. Tokiais atvejais šios draudimo įmonės privalo gauti Lietuvos Respublikos Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos leidimą tiesiogiai ar per tarpininkus sudaryti draudimo sutartis. Siekiant Europos Sąjungos narystės ir įgyvendinant Europos sutartyje numatytus įsipareigojimus, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas bus priverstas keisti užsienio draudimo įmonių veiklą Lietuvoje ribojančias nuostatas. Pirmosios trys Europos Sąjungos gyvybės ir ne gyvybės draudimo koordinuojančiosios direktyvos suteikia šalyse ES narėse įregistruotoms draudimo įmonėms teisę steigti filialus ir vykdyti draudimo veiklą visoje ES teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis, kokios yra taikomos vietinėms valstybėse narėse registruotoms draudimo įmonėms. Be to, Europos Sąjungos valstybėse registruotos draudimo įmonės gali be jokių apribojimų siūlyti savo draudimo paslaugas ir sudaryti draudimo sutartis visoje ES teritorijoje, net ir nesteigdamos filialų ir nesinaudodamos draudimo tarpininkų paslaugomis, kuriuos aptarsime kitoje šio referato dalyje.

2. Draudimo tarpininkai

Pažvelgę į daugelio išsivysčiusių Europos valstybių draudimo rinkos statistinius duomenis, pamatysime, kad be draudimo tarpininkų sudaroma labai nedaug draudimo sutarčių. Draudimo tarpininkų veiklos klestėjimo laikotarpiu – t. y. XX a. nuo 6-jo dešimtmečio vidurio iki 7-jo dešimtmečio vidurio, norėdami sudaryti draudimo sutartis, tiesiogiai į draudimo įmones kreipėsi viso labo apie 1 proc. visų Vokietijos Federacinės Respublikos draudėjų. Draudimo tarpininkai, kurie yra reikšmingi asmenys ne tik Europos, bet ir visų išsivysčiusių pasaulio valstybių draudimo verslo sistemose, Lietuvoje dar tik siekia pripažinimo. Besiformuojančioje Lietuvos draudimo rinkoje tarpininko institucija ir jos vaidmuo draudimo santykiuose nėra visiškai iki galo apibrėžti ar nekintantys. Nuolatos auganti draudimo tarpininkų veiklos reikšmė Lietuvoje jau spėjo tapti vienu iš šios naujos rinkos požymių. Pavyzdžiui, 1998 m. tarpininkaujant draudimo brokeriams Lietuvoje buvo pasirašyta vos 9 proc. visų pasirašytų draudimo sutarčių atskirose draudimo šakose. 2002 m. per draudimo brokerius sudarytų sutarčių dalis išaugo iki 25 proc.

Draudimo tarpininkų kategorijai priklauso draudimo agentai, dar vadinami draudimo atstovais (konsultantais) ir draudimo brokeriai (makleriai), kurių paslaugomis turi teisę naudotis draudimo įmonės (draudikai) ir draudėjai.

2.1. Draudimo agentai

Pagal pirmąją Draudimo įstatymo 2 str. 18 p. redakciją (1996 m. liepos 10 d.) draudimo agentu buvo vadinamas asmuo, veikiantis vienos draudimo įmonės vardu, sąskaita bei jos pavedimo sutarties pagrindu pagal suteiktus jam įgaliojimus. Toks apibrėžimas iš esmės atitiko išsivysčiusios draudimo rinkos šalyse naudojamą draudimo agento, kaip draudiko atstovo, sampratą.

Užsienio valstybių draudimo norminiuose teisės aktuose ir teisinėje literatūroje išskiriamos šios pagrindinės draudimo agento – dažniausiai savarankiško draudiko atstovo, rečiau – samdomo tarnautojo – funkcijos:

1) priimti draudėjų pareiškimus draudimo sutartims sudaryti;

2) priimti draudėjų pranešimus apie draudimo sutarčių nutraukimą, taip pat

perduoti draudėjams draudimo įmonės (draudiko) pranešimus apie draudimo

sutarčių nutraukimą arba apie atsisakymą mokėti draudimo išmokas;

3) įteikti draudėjams draudiko pasirašytus draudimo liudijimus (polisus);

4) priimti iš draudėjų draudimo įmokas (premijas), prieš tai gavus draudiko

pasirašytas draudimo įmokų (premijų) sąskaitas.

Be šių pagrindinių funkcijų draudimo agentai, gavę atsikirus draudimo įmonės (draudiko) įgaliojimus, gali vykdyti ir tokią draudimo tarpininkavimo veiklą:

1) draudimo įmonės (draudiko) vardu ir sąskaita sudaryti draudimo sutartis ir suteikti
draudimo apsaugą ;

2) draudimo įmonės (draudiko) vardu daryti pakeitimus draudimo sutartyse, taip pat jas pratęsti;

3) nutraukti draudimo sutartis, atsiradus aplinkybėms, darančioms tolesnį draudimo sutarčių vykdymą negalimu.Santykiuose su draudėju draudimo agentas visuomet veikia kaip draudimo įmonės (draudiko) atstovas, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra savarankiškas ūkio subjektas, ar samdomas draudiko tarnautojas, ar draudimo įmonė (draudikas) jam moka komisinį atlyginimą, kuris vadinamas provizija (vok. provision) arba kurtažu (pranc. courtage), ar pastovaus dydžio algą; ar jis yra vienas asmuo, ar – asmenų susivienijimas – agentūra.

1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 str. pakeitimo įstatymas Nr. VIII-362 nustatė, kad draudimo agentu gali būti asmuo, veikiantis vienos draudimo įmonės vardu darbo sutarties pagrindu. Dėl šios įstatymo pataisos abejotinoje padėtyje atsidūrė juridiniai asmenys ir įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, bet norintys užsiimti draudimo agento veikla. Kadangi minėtoji pataisa susilaukė daug kritikos, diskusijų ir nepasitenkinimo, ypač iš draudimo įmonių (draudikų), ji netrukus buvo pakeista.Šiuo metu galioja 1997 m. lapkričio 4 d. įstatyme Nr. VIII-494 pateikta draudimo agento sąvokos redakcija, pagal kurią draudimo agentu vadinamas juridinis asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių, veikiantys vienos draudimo įmonės vardu, sąskaita bei pavedimo sutarties pagrindu pagal suteiktus jiems įgaliojimus. Taigi įstatymų leidėjas vėl grįžo prie draudimo agento, kaip savarankiško draudiko atstovo, sampratos. Draudimo agentų įgalinimai, funkcijos ir veiklos sritys yra nustatomos tarpusavio susitarimu pavedimo sutartyse su draudimo įmonėmis. Fiziniams asmenims pagal paskutinę Draudimo įstatymo 2 str. 18 p. formuluotę nenumatyta galimybė pavedimo sutarties pagrindu atstovauti draudimo įmonei. Teisine spraga reikėtų laikyti tą faktą, kad Draudimo įstatymas nenumato mechanizmo, kuriuo būtų galima kontroliuoti, kaip įmonės, užsiimančios draudimo agento veikla, laikosi reikalavimo veikti tik vieno draudiko vardu.

2.2. Draudimo brokeriai

Draudimo agento sąvoka buvo dviejų Draudimo įstatymo pakeitimų objektas, o draudimo brokerio apibrėžimas liko nepakeistas. Pagal Draudimo įstatymą draudimo brokeriu vadinamas juridinis asmuo (akcinė arba uždaroji akcinė bendrovė), vykdantis draudimo brokerio funkcijas draudėjo pavedimu. Įstatyme pateikiama draudimo brokerio sąvoka, kaip ir draudimo agento sąvoka; tiktai nustatoma, kokie asmenys gali jais būti, tačiau funkcijų turinys nenurodomas.

Draudimo brokerio veikla apibrėžta Lietuvos Respublikos Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Finansų ministerijos valdybos 1996m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. 1 „Dėl leidimų draudimo brokerių veiklai išdavimo tvarkos ir leidimo draudimo brokerio veiklai formos patvirtinimo“. Sprendimus dėl leidimų draudimo brokerių veiklai išdavimo priima Valstybinė draudimo priežiūros tarnybos valdyba. Minėtas leidimas neterminuotai suteikia draudimo brokeriams teisę :

vykdyti draudimo tarpininkavimo operacijas tarp draudėjo ir draudiko;

konsultuoti draudimo ir perdraudimo klausimais;

administruoti draudiminius įvykius;

įvertinti draudžiamą turtą, turint tam licenciją.

Pateiktas veiklos rūšių sąrašas yra baigtinis, todėl jokia kita komercine–ūkine veikla draudimo brokeris verstis negali. Kontroliuoti draudimo brokerių veiklą turi teisę Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba, kurios valdybos nutarimai draudimo brokeriams yra privalomi. Draudimo brokeris negali pradėti veiklos, neapsidraudęs savo profesinės atsakomybės. Minimali profesinės atsakomybės draudimo suma turi būti ne mažesnė kaip 100 tūkst. litų. Draudimo brokerių įmonių vadovai gali būti asmenys, turintys aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą ir ne mažesnę kaip dvejų metų darbo draudimo srityje patirtį. Asmenys, kuriems nėra išnykęs teistumas už nusikaltimus nuosavybei, ūkininkavimo tvarkai ir finansams arba kurie per paskutinius vienerius metus buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už pažeidimus prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityse, negali būti draudimo brokerių įmonių vadovais.

Draudimo brokerių įgaliojimai vykdant draudimo tarpininkavimo operacijas Lietuvos Respublikos draudimo teisės norminiuose aktuose nėra reglamentuoti. Užsienio šalyse situacija yra panaši. Draudimo brokerio teisių ir pareigų turinį dažniausiai lemia privatūs susitarimai su draudimo įmonėmis (draudikais) ir su draudėjais. Šie susitarimai dažniausiai grindžiami papročių teisės normomis. Pavyzdžiui, visuotinai laikomasi taisyklės, kad draudimo brokeris, net ir tada, kai veikia pagal pavedimą, komisinį atlygį, paprastai išreiškiamą procentais, skaičiuojamais nuo surinktų draudimo įmokų (proviziją, kurtažą), už tarpininkavimą gauna iš draudimo įmonės (draudiko).

Pagal Draudimo įstatymą draudimo brokeris iš esmės apibrėžiamas kaip draudėjo atstovas. Brokerio atliekamos patarėjo – eksperto funkcijos – leidžia į jį besikreipiantiems draudėjams gauti visokeriopą ir visavertę informaciją jiems rūpimais draudimo klausimais, taip pat įsigyti jų lūkesčius atitinkančią optimalią draudimo apsaugą. Atsitikus draudiminiam
joks profesionalus draudimo brokeris neturėtų atsisakyti suteikti savo klientams konsultacijos apie draudėjų pareigas draudiminio įvykio atveju, draudimo išmokai gauti būtinus dokumentus, nuostolių sureguliavimo procedūros ypatumus, taip pat ir kitais panašiais klausimais.

Skirtingai nuo draudimo agento, kuris visuomet veikia išimtinai tik kaip draudimo įmonės (draudiko) atstovas, draudimo brokeris yra tarsi dvilypė figūra: santykiuose su draudimo įmonėmis (draudikais) draudimo brokeriai, kaip jau buvo minėta anksčiau, atstovauja draudėjų interesams, o kita vertus, atlikdami jų pavedimus, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti draudimo įmonių (draudikų) įgaliojami atlikti konkrečius veiksmus, pvz., priimti iš draudėjų draudimo įmokas (premijas), prisidėti prie draudiminių įvykių likvidavimo ir pan.

Aptariant pagrindinius skirtumus tarp dviejų draudimo tarpininkų rūšių, t. y. tarp draudimo agentų ir draudimo brokerių, pažymėtina, kad :

1) įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, negali būti draudimo brokeriais, tačiau gali būti draudimo agentais;

2) draudimo agentas veikia tiktai vienos konkrečios draudimo įmonės (draudiko) vardu, pavedimo sutarties pagrindu, o draudimo brokeris vykdo savo funkcijas kitos draudimo sutarties šalies – draudėjo – pavedimu ir gali palaikyti sutartinius santykius su daugiau negu viena draudimo įmone (draudiku);

3) draudimo agentai, skirtingai nuo draudimo brokerių, gali užsiimti ne tik draudimo tarpininko, bet ir kitokia komercine ūkine veikla (pvz., prekyba, gamyba ir t. t.);

4) draudimo agento veiklai nereikia licencijos arba leidimo.

3. Draudimo priežiūros tarnyba, jos tikslai ir organizacinė struktūra

Draudimo įmonė veikia ne izoliuotai, o tam tikroje teisinėje, ekonominėje ir socialinėje aplinkoje. Svarbi draudimo įmonės aplinkos institucija yra valstybė, leidžianti įstatymus ir vykdanti draudimo veiklos priežiūrą šalyje. Draudimo priežiūros tarnyba privalo užimti aiškią poziciją, vykdant šalyje griežtesnę, ar liberalesnę draudimo kaip ūkinės veiklos politiką.

Institucija, vykdanti draudimo veiklos priežiūrą Lietuvos Respublikoje, yra Valstybinė draudimo priežiūros tarnyba prie Finansų ministerijos. Ji įsteigta 1996 m. rugsėjo 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu likvidavus Draudimo reikalų tarybą prie Finansų ministerijos. Pagrindinis šios priežiūros institucijos veiklos tikslas – užtikrinti draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir trečiųjų asmenų interesų bei teisių apsaugą vykdant draudimo veiklą bei su draudimu susijusią veiklą besiverčiančių draudimo įmonių, taip pat draudimo tarpininkų priežiūrą.

Priežiūros tarnybos nuostatus tvirtina Vyriausybė. Organizacinę Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos struktūrą reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas. Ją sudaro vadovas, valdyba, darbuotojai. Vadovą skiria bei atleidžia finansų ministras. Juo gali būti skiriamas tik veiksnus Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą ir draudimo darbo patirtį. Priežiūros tarnybai vadovauja Priežiūros tarnybos vadovas. Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdyba penkeriems metams skiriama ir atleidžiama tarnybos direktoriaus teikimu, ją tvirtina finansų ministras. Šiuo metu valdybą sudaro 6 nariai.

Priežiūros tarnybos valdyba yra skiriama ir atleidžiama Priežiūros tarnybos vadovo teikimu ir ją tvirtina finansų ministras. Priežiūros tarnybos valdybą sudaro ne mažiau kaip 5 asmenys.

Priežiūros tarnybos vadovas, valdyba ir darbuotojai gali dirbti tik šioje tarnyboje, išskyrus mokslinį, pedagoginį ir kultūrinį darbą, gavę finansų ministro sutikimą, jie negali būti draudimo įmonės ar draudimo brokerio tarybos ir valdybos nariais ar akcininkais.

Draudimo įmonių Priežiūros tarnyba išlaikoma iš draudimo įmonių gautų bruto įmokų Vyriausybės nustatyta tvarka ir dydžiais.

3.1. Draudimo priežiūros tarnybos funkcijos ir organizacinė struktūra

Draudimo priežiūros tarnybos valdyba, įgyvendindama Draudimo įstatymo nuostatas, atlieka šias funkcijas:

1) nagrinėja dokumentus, reikalingus draudimo įmonėms steigti;

2) nagrinėja dokumentus, reikalingus draudimo įmonių licencijoms ir draudimo brokerių leidimams išduoti;

3) išduoda draudimo veiklos licencijas;

4) išduoda leidimus draudimo rūšims;

5) išduoda leidimus draudimo brokerių veiklai;

6) išduoda leidimus draudimo įmonių filialams steigti;

7) išduoda leidimus draudimo įmonėms platinti užsienio valstybių draudimo įmonių draudimo liudijimus (polisus);

8) išduoda leidimus draudimo įmonėms pakeisti draudimo rūšies taisykles, draudimo įmokų tarifus ar draudimo liudijimą (polisą);

9) išduoda leidimus draudimo įmonių ir draudimo brokerių įstatams pakeisti;

10) išduoda leidimus įstatinio kapitalo, draudimo techninių atidėjimų lėšų investicijoms užsienyje bei leidimus investicijoms į nekotiruojamas Vertybinių popierių biržoje akcijas;

11) išduoda leidimus draudimo įmonėms reorganizuoti;

12) išduoda leidimus draudimo įmonėms perduoti visas ar dalį draudimo (perdraudimo) sutarčių kitoms draudimo įmonėms;

13) kontroliuoja, kaip draudimo įmonės bei draudimo tarpininkai laikosi įstatymų bei kitų teisės aktų;

14) kontroliuoja, kaip draudimo įmonės, sudarydamos draudimo
sutartis, laikosi draudimo rūšies taisyklių ir draudimo įmokų tarifų;

15) tikrina draudimo įmonių finansinį pajėgumą;

16) nustato draudimo liudijimų (polisų) registravimo ir apskaitos tvarką;

17) kontroliuoja draudimo techninių atidėjimų sudarymą draudimo įmonėse;

18) kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokioms draudimo įmonėms arba draudimo brokeriams;

19) tikrina draudimo įmonių administracijos vadovų kvalifikaciją;

20) leidžia teisės aktus pagal šio įstatymo nustatytą kompetenciją.

Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos funkcijoms atlikti yra įsteigti penki administracijos skyriai:

1) juridinis skyrius;

2) finansinės priežiūros skyrius;

3) tarptautinių ryšių skyrius;

4) draudimo ir perdraudimo skyrius;

5) buhalterija ir ūkio dalis.

Skyriuose dirba finansų srities specialistai, ekonomistai, teisininkai, matematikai. 2002 m. pabaigoje tarnybos darbuotojų skaičius siekė 36.

Juridinio skyriaus darbuotojai rengia teisės aktų, reglamentuojančių draudimo įmonių, draudimo brokerių veiklą, su jais susijusių kitų įstatymų ir įstatymų lydimųjų aktų, jų pakeitimų ir papildymų, taisyklių, instrukcijų, Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos nutarimų ir jų išaiškinimų bei atsakymų į paklausimus draudimo, draudimo tarpininkavimo klausimais projektus. Atlieka kitų institucijų rengiamų norminių dokumentų, susijusių su draudimo veikla, projektų teisinę ekspertizę ir analizę, rengia išvadas bei teikia pastabas šiais klausimais. Tiria asmenų, įmonių, įstaigų ir organizacijų skundus, teikia konsultacijas, atstovauja Valstybinei draudimo priežiūros tarnybai teismuose, nagrinėja draudimo įmonių steigimo ir likvidavimo bei draudimo brokerių steigimo dokumentus, prižiūri draudimo rinkos dalyvių veiklą.

Finansinės priežiūros skyriaus darbuotojai rengia teisės aktų, reglamentuojančių draudimo įmonių, draudimo brokerių finansinę veiklą, su jais susijusių kitų įstatymų ir įstatymų lydimųjų aktų, jų pakeitimų ir papildymų, taisyklių, instrukcijų, metodikų, Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos nutarimų ir išaiškinimų projektus. Atlieka kitų institucijų rengiamų norminių aktų, susijusių su draudimo veikla, projektų ekonominį vertinimą bei rengia pasiūlymus. Atlieka draudimo įmonių ir draudimo brokerių patikrinimus bei finansinių ataskaitų analizę. Nagrinėja draudimo įmokų tarifus. Taip pat prižiūri draudimo įmonių finansinę veiklą. Kontroliuoja, kaip draudimo įmonės ir draudimo brokeriai laikosi Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos įpareigojimų.

Tarptautinių ryšių skyriaus darbuotojai organizuoja nacionalinės teisės suderinimo darbų programos įgyvendinimą draudimo srityje. Atlieka norminių dokumentų, susijusių su draudimo veikla, projektų teisinę ekspertizę ir analizuoja, ar jie atitinka Europos Sąjungos teisę. Rengia Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos išvadų ir pastabų šiais klausimais projektus. Palaiko dalykinius ryšius su Europos Sąjungos ir asocijuotų šalių atitinkamomis institucijomis. Teikia konsultacijas ir metodinę pagalbą Europos integracijos klausimais Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybai ir darbuotojams.

Draudimo ir perdraudimo skyriaus darbuotojai rengia Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos valdybos nutarimų ir išaiškinimų bei atsakymų į paklausimus draudimo ir perdraudimo veiklos klausimais projektus. Atlieka Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos organizuojamus patikrinimus ir teikia išvadas valdybos posėdžiams. Nagrinėja draudimo rūšies taisykles, verslo planus, draudimo liudijimus (polisus) bei teikia pastabas ir pasiūlymus. Prižiūri draudimo rinkos dalyvių veiklą. Tiria asmenų, įmonių, įstaigų ir organizacijų skundus. Kaupia, sistemina ir analizuoja Lietuvos draudimo įmonių ir draudimo brokerių statistinius duomenis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4189 žodžiai iš 8358 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.