Draudimo veiklą reglamentuojantys teisės
5 (100%) 1 vote

Draudimo veiklą reglamentuojantys teisės

112131

KLAIPĖDOS KOLEGIJA

PEDAGOGIKOS FAKULT

NEAKIVAIZDINIS SKYRIUS

„DRAUDIMO VEIKLĄ REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS

AKTAI. ES DRAUDIMO YPATUMAI“

Darbo vadovas:

K. Šlušnys

KLAIPĖDA

2004

TURINYS

PEDAGOGIKOS FAKULT 1

TURINYS 2

ĮVADAS 3

1. DRAUDIMO TEISĖ 5

1.1 Draudimo veiklą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai 5

1.2 Įstatymai 5

1.3 Poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys draudimo teisės santykius 7

1.4 Draudimo taisyklės. 8

2. DRAUDIMO FORMOS 8

3. DRAUDIMO SUTARTYS 11

3.1 Sąvoka ir teisinė prigimtis 11

3.2 Šalys. Šalių teisės ir pareigos 13

3.3 Kiti draudimo sutarties dalyviai 14

3.4 Draudimo sutarties sudėtinės dalys 14

3.5 Draudimo įmoka (premija) 15

3.6 Draudiminis įvykis 15

3.7 Draudimo išmoka 16

IŠVADOS 16

NAUDOTA LITERATŪRA 17

ĮVADAS

Visais žmogaus gyvenimo ir veiklos periodais labai didelę reikšmę turi baimės jausmas, siekimas būti saugiu pačiam, apsaugoti savo artimuosius, savo turtą. Plačiai žinomo amerikiečio A. Maslow poreikių hierarchijos piramidėje iškart po fiziologinių poreikių seka poreikiai saugumui. Jau nuo labai senų laikų žmonės savo saugumo padidinimui, galimų rizikų sumažinimui ėmė taikyti įvairius draudimo elementus ir formas. Gilinantis į ilgą draudimo veiklos istoriją, galima rasti labai daug įdomaus ir tuo pačiu stebėtis mūsų protėvių supratingumu, įžvalgumu ir išmintimi.

Trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vokietijoje išleistoje A. Manes draudimui skirtoje kapitalinėje knygoje, rašoma, kad „draudimas yra žmogaus proto pergalė prieš žiaurias gyvenimo jėgas. Mąstančios logikos laimėjimas prieš aloginius šio gyvenimo reiškinius“. Šioje knygoje pabrėžiama, kad kuo mažesnė yra visuomenės kultūra, tuo mažiau ji suvokia ją supančius pavojus, ir dėl to nepakankamai įvertina draudimo suteikiamas galimybes. Tad galima teigti, kad draudimo išsivystymas ir visuomenės kultūra yra tarpusavyje susiję.

Šiandien apie šalies išsivystymo lygį daug pasako jos draudimo rinka. Draudimo situacijai įvertinti dažniausiai yra naudojami draudimo tankio, t.y. draudimo įmokų sumos, tenkančios vienam šalies gyventojui, ir draudimo prasiskverbimo, t.y. šalies mastu surinktos draudimo įmokų sumos dalis nacionaliniame produkte, rodikliai. Pagal šiuos rodiklius Lietuva atsilieka ne tik nuo pažangios ekonomikos išsivysčiusių šalių, bet ir nuo kaimyninių Baltijos valstybių. Turbūt mūsų šalies laukia dar palyginti ilgas laikotarpis, kol pagal draudimo rodiklius priartėsime prie Vakarų kraštų lygio. Tačiau draudimo veiklos suaktyvėjimas, jo svarbos geresnis supratimas yra pakankamai žymus.

Draudimas turi labai didelę ir įvairiapusę reikšmę. Pirmiausia netikrumo dėl ateities ir tuo pačiu užslėptos baimės jausmą jis leidžia pakeisti užtikrintumo ir saugos jausmu. Įvykus draudimo sutartyje numatytam įvykiui, yra sušvelninamas dėl jo atsiradęs poreikis. Nuo šio poreikio patenkinimo atskirais atvejais, sakysime, įvykus nelaimingam atsitikimui, priklauso ne tik nuo nelaimės ištiktojo, bet ir aplinkinių likimas. Draudimas teikia ne tik saugumo jausmą dėl galimų nelaimių, bet gali tarnauti ir kaip efektyvi taupymo forma. Jei neegzistuotų draudimo apsauga, tai dalis nelaimės ištiktųjų būtų nustumti į skurdą ir tuo pačiu taptų našta visuomenei. Todėl socialiniu požiūriu draudimą galima vertinti kaip žmonių gerbūvio, prisitaikymo bei turtinių skirtumų tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonę. Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtina šalies vidaus vystymosi ir klestėjimo sąlyga. Jei nebūtų draudimo, daugumos projektų tektų atsisakyti, vargu ar bankai ryžtųsi juos kredituoti. Draudimo sąlyga yra tvarkingi įrengimai, apsaugos priemonės, technologinė drausmė.

1. DRAUDIMO TEISĖ

1.1 Draudimo veiklą Lietuvoje reglamentuojantys teisės aktai

Draudimo teisiniai santykiai reguliuojami įvairiais teisiniais norminiais aktais. Ypatingą vietą šių santykių reguliavime užima įstatymai. Draudimas yra vienas iš civilinės teisės institutų, o Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas apibrėžia pagrindines draudimo teisės normas. Pagal Civilinio kodekso normas priimami specialieji įstatymai, reglamentuojantys draudimo teisinius santykius. Šių įstatymų pagrindu nustatytos kompetencijos ribose valstybinio valdymo organai – Vyriausybė, Finansų ministerija – priima poįstatyminius, draudimo veiklą reglamentuojančius teisės aktus.

1.2 Įstatymai

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau tekste – CK). Pagrindinės draudimo teisės normos įtvirtintos CK 38 skirsnio 462 – 466 straipsniuose. Šios CK normos apibrėžia draudimo sutarčių sudarymo pagrindus. CK 463 str. nustato, kad draudimas gali būti vykdomas privaloma ir savarankiška formomis. Draudimo objektai nustatyti CK 464 str.

Draudimo teisiniai santykiai labai artimai susiję su kitais civilinės teisės institutais. Pavyzdžiui, CK 483 straipsnis, numatantis bendruosius atsakomybės už žalos padarymą pagrindus, nustato, kad žalą, atsiradusią įstatymų ar draudimo sutarties pagrindu, atlygina draudimo įmonė arba draudimo įmonė kartu su žalą padariusiu asmeniu. CK 506 str. reguliuoja žalos atlyginimo santykius reorganizavus juridinį asmenį,
privalantį atlyginti žalą, kai ji atsiranda dėl fizinio asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo. Šiais atvejais nukentėjusiajam priklausantys mokėjimai kapitalizuojami pagal draudimo taisykles ir sumokami draudimo įmonei. Pastaroji įpareigojama išmokėti nukentėjusiajam atitinkamas išmokas.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas ( toliau tekste DĮ ), priimtas 1996 m. liepos 10 d., paskelbtas „Valstybės žiniose“ tų pačių metų liepos 31 dieną, įsigaliojo 1996 m. rugpjūčio 1 d. DĮ 69 str. veikiančioms draudimo įmonėms nustatė pereinamąjį laikotarpį veiklos pertvarkymui ir įstatų pakeitimui. Įstato normos (40 str. 2 d.) dėl minimalaus kapitalo įsigaliojimas atidėtas ne gyvybės draudimą vykdančioms įmonėms – 1,5 metų; gyvybės draudimo įmonėms – 2 metus; kreditų draudimą vykdančioms įmonėms – 3 metus.

DĮ yra didelės apimties. Jį sudaro 69 straipsniai. Pirmajame įstatymo skirsnyje įstatymų leidėjas aiškiai atribojo valstybinio socialinio draudimo ir privataus draudimo santykius, nustatė DĮ prioritetą kitų įstatymų atžvilgiu, reguliuojant draudimo teisinius santykius. Įstatymo 1 str. 3 d. nustato subjektų ratą, kuriems taikomas šis įstatymas (draudimo įmonės ir tarpininkai), o taip pat jų tarpusavio santykiai bei santykiai su kitais ūkio subjektais.

Vienas iš įstatymų tikslų – apibrėžti pagrindinius draudimo veiklos reguliavimo principus. Pažymėtina, kad įstatyme, remiantis ES direktyvomis, aiškiai atskirtos dvi draudimo šakos – gyvybės ir ne gyvybės draudimas, nustatytos draudimo grupės, priskirtinos vienai ar kitai draudimo šakai. Išskyrus kai kurias išlygas, draudimo įmonės, vykdančios ne gyvybės draudimą, neturi teisės vykdyti gyvybės draudimo grupių draudimo,

Antrajame DĮ skirsnyje kalbama apie draudimo sutartį, jos sudėtines dalis, sutarties šalių teises ir pareigas, sutarties terminus ir t.t.

DĮ trečiasis skirsnis reglamentuoja draudimo įmonių veiklą, jų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo tvarką. Šiame skirsnyje nustatomi draudimo brokerių veiklos pagrindai, reikalavimai draudimo licencijai bei atitinkamos draudimo rūšies vykdymo leidimui gauti.

Ketvirtasis įstatymo skirsnis skirtas draudimo įmonių finansams: įstatinio kapitalo minimumo, draudimo techninių atidėjimų, draudimo įmokų mokumo, lėšų investavimo, draudimo įmokų apmokestinimo klausimams spręsti.

Valstybinė draudimo veiklos priežiūra – jos institucija ir tikslai, priežiūros tarnybos struktūra ir funkcijos – aptarti DĮ 5 skirsnyje.

Kiti įstatymai, reguliuojantys draudimo arba su juo susijusius santykius. Daugeliu atveju draudimas vykdomas savanoriška forma, t.y. remiantis privataus susitarimo tarp draudimo įmonės (draudiko) ir draudėjo pagrindu. Tačiau pasaulinėje praktikoje yra nusistovėjusi tendencija svarbius visuomenei ir valstybei draudimo teisinius santykius reguliuoti valstybės mastu. Tuo siekiama apsaugoti ūkio subjektų (firmų ir juridinių asmenų) turtinius interesus nuo didelių materialinių – finansinių netekčių. Kaip pavyzdį galima paminėti 1993 m. spalio 7 d. priimtą LR žmonių saugos darbe įstatymą.

Kai kurie draudimo teisiniai santykiai reguliuojami ir tarptautiniais susitarimais. Čia pažymėtinas transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimas. Šios draudimo rūšies esmė ta, kad draudėjas, turėdamas draudimo liudijimą (polisą), nuostolius, kuriuos sukėlė jo transporto priemonė kitiems asmenims, atlygina ne pats, o draudimo įmonė. Pažymėtina, kad transporto priemonių savininkų civilinės atsakomybės draudimą privalomu pripažino valstybės – ES narės.

Ateityje vis svarbesnę reikšmę įgaus įvairių profesijų civilinės atsakomybės draudimo rūšys.

1.3 Poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys draudimo teisės santykius

Poįstatyminiai draudimo teisiniams aktams priskirtini draudimo

teisinius santykius reguliuojantys Vyriausybės nutarimai, finansų ministro įsakymai, Valstybinės draudimo priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nutarimai.

Vienas svarbiausių LR Vyriausybės teisinių aktų draudimo srityje yra 1996 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 1105 – „Dėl draudimo reikalų tarybos prie Finansų ministerijos įsteigimo bei jos nuostatų patvirtinimo“. Šiuo nutarimu Vyriausybė patvirtino Priežiūros tarnybos nuostatus ir šios tarnybos išlaikymo tvarką. Priežiūros tarnybos nuostatuose apibrėžta jos uždaviniai, funkcijos ir teisės; valdymo struktūra; darbuotojų pareigos ir atsakomybė. DĮ 62 str. pagrindu Vyriausybė šiuo nutarimu nustatė Priežiūros tarnybos išlaikymo tvarką, apibrėždama, kad ji finansuojama iš draudimo įmonių gautų įmokų atskaitymų..

1.4 Draudimo taisyklės.

Viena iš sudėtinių ir bene svarbiausių draudimo sutarties dalių yra draudimo rūšies taisyklės. Taisykles paprastai rengia ir pateikia Priežiūros tarnybai tvirtinti draudimo įmonės. Draudimo įstatymas, be to, numato teisę Priežiūros tarnybai (DĮ 9str.) nustatyti bendrąsias draudimo rūšies sąlygas, kuriomis privaloma vadovautis rengiant atitinkamos rūšies taisykles. Privalomojo draudimo rūšies taisykles, pasak DĮ 9 str., nustato Lietuvos įstatymai. Pažymėtina, kad šiuo atveju yra atsiradusi dviejų įstatymų normų kolizija, kadangi
Lietuvos Respublikos CK 466 str. pagrindu privalomojo draudimo taisykles turi teisę tvirtinti Lietuvos Respublikos vyriausybė. Įstatymų leidėjas šiuo atveju turėtų pataisyti įstatymus, aiškiai apibrėždamas, kam deleguojama ši teisė.

Priežiūros tarnybos patvirtintų atitinkamo savanoriško draudimo rūšies taisyklių pagrindu draudimo įmonė turi teisę sudarinėti tos draudimo rūšies sutartis. Visi taisyklių pakeitimai ar papildymai kiekvieną kartą turi būti pateikti tvirtinti Priežiūros tarnybai. DĮ 9 str. 3 d. pagrindu gali būti sudarytos atskiros (individualios) sutartys, draudėjo ir draudimo įmonės susitarimu numatančios papildomas sąlygas, neaptartas draudimo taisyklėse. To paties straipsnio 4 d. nustato, kad šioms papildomoms sąlygoms pasikartojus daugiau kaip tris kartus, įmonė privalo jas pakeisti laikydamasi įstatymo nustatytos tvarkos, t.y. gauti tam Priežiūros tarnybos leidimą.

2. DRAUDIMO FORMOS

Apdraustinų objektų įvairovė, draudiminės apsaugos apimties skirtumai, skirtingi draudimo sutarčių sudarymo pagrindai etc., sukelia draudimo klasifikacijos būtinybę. Kitaip sakant, yra reikalingas sistemiškas išrūšiavimas arba sugrupavimas susijusių ir priklausomų vienarūšių draudimo srities sąvokų, kurias būtų galima santykinai atriboti nuo kitų, priskirtinų kitoms grupėms – klasifikacijos grandims.

Pagal klasifikavimo pagrindu pasirinktą kriterijų arba požymį, draudimas gali būti taip įvairiai skirstomas, kad norint detaliai aptarti visas egzistuojančias draudimo klasifikacijas bei skiriamuosius tų klasifikacijų grandžių požymius, kai kuriuos skirtingose šalyse populiaresnius draudimo skirstymus ir kiek plačiau aptarsime Lietuvos Respublikos draudimo klasifikacijas.

Vienas labiausiai paplitusių ir, ko gero, labiausiai apibendrintas yra draudimo skirstymas į savanoriškąjį ir privalomąjį. Savanoriškojo draudimo sutartis draudėjai ir draudikai sudaro laisva valia, niekieno neverčiami. Privalomojo draudimo sutartis tiek draudėjai, tiek draudikai būna Įpareigojami sudaryti atskiro teisės norminio akto, dažniausiai įstatymo, galia. Kai kuriose šalyse, pvz., Rusijos Federacijoje, privalomuoju draudimu taip pat yra vadinami viešosios teisės normų reguliuojami draudimo teisiniai santykiai, betarpiškai įstatymo pagrindu atsirandantys tarp draudėjų ir valstybės (pvz., privalomasis keleivių draudimas nuo nelaimingų atsitikimų). Valstybės suinteresuotumas kištis į draudimo rinkos veikimą kyla iš bendro suvokimo, Jog draudimas – tiek gyvybės, tiek ne gyvybės – rizikos kaštų išskleidimo būdu duoda visuomenei naudos. Tai logiškai perša išvadą, jog tam tikros draudimo rūšys turi būti privalomos, o bendresne prasme tai suformuoja nuostatą – vienose valstybėse populiaresnę, negu kitose – kad privalomasis draudimas nėra viena iš veiklos sričių, o veikiau tai – socialinės apsaugos, kuria valstybė maksimaliai suinteresuota, išplėtimas į privatų sektorių.

Daugelyje šalių yra naudojamas draudimo skirstymas į šakas ir grupes pagal draudimo rizikos rūšį.

Pagal draudimo santykių organizavimo formą yra skirstomos grupinio ir individualaus draudimo rūšys.

Draudimas taip pat būna skirstomas pagal tai, į kieno interesų apsaugą jis yra orientuotas: atskiro žmogaus ir šeimos socialinių bei turtinių interesų ar verslo struktūrų interesų. Pirmajai grupei priskiriami gyvybės draudimas, sveikatos draudimas, individualaus transporto priemonių draudimas (apimantis visas rizikos rūšis, kurios yra susiję su transporto priemonės naudojimusi), gyvenamųjų patalpų ir namų draudimas, asmens civilinės atsakomybės.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1947 žodžiai iš 3857 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.