Drovumas
5 (100%) 1 vote

Drovumas

1121

VILNIAUS PEDAGOGINIS UNIVERSITETAS

ISTORIJOS FAKULTETAS

DROVUMAS

Šeimos psichologija

Vilnius 2004

Turinys

Kas yra drovumas?……………………………………………………………………………….3

Kaip drovumas pasireiškia?……………………………………………………………………3

Kokie yra drovūs žmonės?…………………………………………………………………….4

Kuo gresia drovumas?…………………………………………………………………………..5

Karščiojanti siela arba gražus ,,traktatas“ apie drovumą……………………………6

Kaip tapti drąsesniam…………………………………………………………………………..9

Kas yra drovumas?

Drovumas – tai diskomforto jausmas, kylantis bendraujant su žmonėmis. Net patys didžiausi drovuoliai jaučiasi gerai vieni – mat kai niekas nemato, neįmanoma „blogai pasirodyti“ ar „ką nors ne taip pasakyti“.Drovumas būna įvairaus intensyvumo: nuo lengvo nerimo iki socialinės fobijos. Jis gali būti chroniškas (tokiu atveju tai yra asmenybės bruožas, kurį žmogus laiko „savu“) arba situacinis (tai – ne asmenybės savybė). Dažniausiai drovimės, bendraudami su autoritetingas asmenimis, nepažįstamaisiais, ar kai reikia ką nors pasakyti grupei (nesvarbu, ar sėdint prie pietų stalo, ar susirinkimo metu).

Dažnai drovumas painiojamas su intravertiškumu. Nors dauguma drovuolių yra intravertai, bet ne visi intravertai drovūs. Jei reikia rinktis tarp bendravimo ir vienatvės, intravertai teikia pirmenybę antrajai, bet bendraudami jie nejaučia nerimo ar baimės. Pasitaiko ir drovių ekstravertų, nors, atrodytų, tai – nesuderinami dalykai. Tokie žmonės nemėgsta būti vieni, bet ir bendrauti jiems sunku. Drovūs ekstravertai puikiai pasirodo tose socialinėse situacijose, kur kiekvienas žmogus turi aiškų vaidmenį ir lieka mažai vietos spontaniškumui. Tokie žmonės slapta bijo, kad kas nors įžvelgs jų tikrąjį „aš“, todėl jiems sunku atsipalaiduoti, elgtis spontaniškai ir natūraliai, ypač tada, kai lieka akis į akį su kitais žmonėmis, ypač su patraukliu priešingos lyties atstovu.

Drovumo nereikėtų painioti su kuklumu. Paprastumas, kuklumas – tai tik viena iš drovumo atmainų. Kažin, ar buvo teisūs viduramžių filosofai, sakydami, kad „dorovė neatskiriama nuo drovumo“ ar kad „gėdos raudonis – dorybingumo livrėja“? O gal iš tikrųjų tuomet viskas buvo kitaip, ir drovumas buvo ne sielos negalia, o vien tik dorybė? Tačiau laikai pasikeitė, ir šiandien kiekvienas vaikas pasakys – gėdintis jam yra gėda.

Kaip drovumas pasireiškia?

Drovuolį lengva pažinti iš elgesio: jis vengia akių kontakto, šneka beveik pašnibždomis, dažnai jo kalba nesklandi, trūkinėjanti. Jo mimika keičiasi labai mažai, jis arba visai negestikuliuoja, arba šie gestai nežymūs. Nuolat nedrąsiai šypsosi arba linksi, taip pat jam būdingi nervingi judesiai – plaukų glostymas, dažnas veido lietimas. Rankas laiko arti kūno, o ir apskritai stengiasi užimti kuo mažiau vietos erdvėje: sėdi įsispraudęs sofos kamputyje, kojas pariečia po savimi, nesiekia kitame stalo gale esančio patiekalo. Dažniausiai sutinka su kito žmogaus nuomone, padaro tai, ko yra prašomas. Be to, drovus žmogus stengiasi „pabėgti“ iš nerimą keliančių situacijų (pavyzdžiui, neina į vakarėlį, kuriame yra jam nepažįstamų žmonių).Elgesį pastebėti lengva, bet iš jo sunku nuspėti, kaip jaučiasi drovus žmogus. O jaučiasi jis nepavydėtinai. Pirmiausia, bijo suklysti, pasirodyti kvailas, pasielgti ne taip, kaip iš jo tikimasi. Jam džiūsta burna, daužosi širdis, virpa rankos. Kuo ilgiau bendrauja, tuo labiau jaučia, kad nesiseka. Jam darosi liūdna ir gėda dėl to, kad yra toks, koks yra. Jam atrodo, kad kitiems jis nepatinka (dėl to jaučiasi vienišas), o pasikeisti negali (dėl to jaučiasi bejėgis).Pasibaigus pokalbiui, drovus žmogus tarsi vaizdajuostę vis „suka“ jį mintyse iš naujo, svarstydamas, ką padarė blogai, kokias progas praleido, ką pagalvojo kiti ir t. t. Kuo ilgiau žiūri šį „filmuką“, tuo labiau save kaltina.

Kokie yra drovūs žmonės?

Perfekcionistai. Bendraudami jie nori viską atlikti tobulai: tinkamu laiku užduoti tinkamus klausimus, laiku šypsotis, laiku nustebti, pasakoti tik juokingus ir naujus anekdotus. Drovuolis įsitikinęs, kad egzistuoja kažkokios slaptos taisyklės, nurodančios, koks elgesys kokioje situacijoje yra teisingas ir pageidautinas, o koks – ne. Šias taisykles žino visi, tik ne jis. Todėl jis yra nepagrįstai (ir dažnai nesąmoningai) įsitikinęs, kad kiti yra stiprūs, o jis – silpnas.

Iš didelio noro elgtis tobulai drovūs žmonės pokalbio metu daugiau dėmesio kreipia į save, o ne į kitus. Dėl to jiems tik sunkiau, nes kuo giliau susikoncentruoja į save, tuo sunkiau sekti pokalbį ir jame dalyvauti. Jie sunkiai įsimena kitų pasakojamą informaciją. Taip, jie stebi kitus žmones, bet domisi tik vienu aspektu: reakcija į juos. Vos ką nors pastebėję, jie tuoj pat kelia hipotezes, ką tai galėtų reikšti („Ji nusijuokė – vadinasi, pasakiau nesąmonę. Ką dabar daryti, ką daryti?!“). Drovūs žmonės yra blogos nuomonės apie save. Jiems
atrodo, kad yra nepatrauklūs, neįdomūs, nesvarbūs. Aplinkiniai apie juos taip blogai nemano: juos laiko ne tokiais draugiškais ir tiek.

Kuo gresia drovumas?

Maždaug 20% drovuolių trūksta pagrindinių socialinių įgūdžių: jie ne visada žino, ką pasakyti ar padaryti, kaip ir kada tam tinkamas metas. Paprastai žmonės mano, kad jų sėkmę lemia jų pačių elgesys, o nesėkmes – atsitiktinumas ar kiti išoriniai dalykai. Drovuoliai mano atvirkščiai. Jiems atrodo, kad jei nepasiseka, tai tik dėl jų kaltės, o jei ištinka sėkmė, tai tik „netyčia“. Užsitęsus tokia situacijai, gali kilti vienatvės, izoliacijos ar net depresijos grėsmė.

Drovūs žmonės labai jautrūs kritikai ir neigiamiems vertinimams (nesvarbu, kas juos vertina – kiti ar jie patys). Nutaikę progą jie „pakankina“ save tokiais prisiminimais.Jie nuvertina savo gebėjimą bendrauti. Ir kartais drovumu prisidengia kaip skydu, bandydami išvengti to, kas kelia įtampą („Aš negaliu vadovauti susirinkimui – esu pernelyg drovus“). Nenuostabu, kad droviems žmonėms sunkiau įsidarbinti. O jei ir pavyksta, jie neišnaudoja visų turimų galimybių, gauna mažesnį atlyginimą, nebūna patenkinti darbu. Harvardo universiteto mokslininkai, ištyrę dvejų metukų mažylius, nustatė, kad skiriasi drovių ir drąsesnių vaikų smegenų struktūra. Vadinasi, drovumas gali būti įgimtas. Tačiau mes žinome, kad vaikystėje buvę drovūs ir tylūs, vėliau žmonės pasiekia stulbinamų rezultatų (geriausias pavyzdys – Arnoldas Švarcnegeris). Asmenybę veikia ne tik biologiniai ar genetiniai, bet ir daugybė kitų veiksnių: aplinka, auklėjimas, noras tobulėti ir keistis. Todėl ir drovumas gali būti puikus startas į gerą ateitį.

Karščiojanti siela arba gražus ,,traktatas“ apie drovumą

…D ar vaikystėje jauti, kad kažkas ne taip. Kad pasaulis neatsiveria tiek, kiek norėtum. Esi per mažas ir nesuvoki, jog priežastis tūno tavyje ir tau paprasčiausiai neužtenka drąsos jo atverti. Vaikų darželyje, slankiodamas patvoriu, dar negali žinoti, kodėl esi vienas, kodėl nesugebi pritapti prie kitų ir tik pavydžiai stebi, kaip tavo bendraamžiai siaučia, šūkauja, stumdosi… Tiesa, kartais drovieji neištveria ir imasi kraštutinių priemonių, kad tik atkreiptų dėmesį į save.

„Kartą, būdamas darželinukas, pavakarių metu kažkam pašnibždėjau, kad galiu suvalgyti virinto pieno plutelę. Kaip ir tikėjausi, žinia pasklido žaibiškai. Prisimenu, kaip vaikai, dviem pirštais suspaudę gležnas, baltas, raukšlėtas plėveles, su gaižiu pasidygėjimu veide nešė ir krovė man ant džiūvėsio. Tuomet džiūvėsį visiems spoksant sukramčiau ir taip vienai dienai tapau didvyriu…“

Darželyje droviam vaikui – sunku, tačiau mokykla – pats didžiausias išbandymas, nes jį gąsdina ne pamoka, kurios neišmoko, jam kur kas baisesnis pats stovėjimas visos klasės akivaizdoje.

„Niekad neįtariau, kad mano draugas gali būti drovus. Tačiau atsakinėdamas jis elgdavosi keistokai. Vaipydavosi, o kartais iškišdavo liežuvį ir apsukdavo kelis kartus aplink burną. Tai nebuvo itin malonus vaizdas ir, pasibaigus pamokai, klausdavau, kodėl jis krečia tokias kvailystes. Ir be galo nustebdavau, išgirdęs atsakymą, kad jis viso to net nepajuto“.

Mokytojai dažnai drovius vaikus laiko paprasčiausiais nevykėliais. Viena mama skundėsi, kad jos vaikui girdint auklėtoja lygino jį su kitu. „Jūsų vaikas labai aktyvus, viską atlieka greitai“, – sakė to kito mamai, – „o štai šitas – lėtas, labai lėtas“. Ir auklėtojai buvo nė motais, ką tuo metu jaučia lėtasis, juo labiau, kokia jo lėtumo priežastis, pagaliau ji nė nenumanė, kad papildomas jaudulys vaikui tiesiog užblokuoja smegenis.

„Aš nuolat gūždavausi ir kūprindavausi, panarinusi galvą, eidavau, skaičiuodama šaligatvio plyteles. Užvis labiausiai norėdavau būti nematoma… Kartą per matematikos pamoką, visiškai pasinėrusi, sprendžiau algebros užduotį. Staiga pajutau, kaip mokytoja sudavė man per pečius ir visai klasei girdint užriaumojo: „Ko čia sėdi visa į kuprą sulinkusi?“ Vaikai nusijuokė ir tą pačią akimirką pamiršo, o aš jutau, kad tą kuprą ji man uždėjo visam gyvenimui“.

…O kur dar amžinai mušantis karštis ir veidus apliejantis raudonis? Juk dėl to, kad rausti, apima dar didesnė gėda. Tas karštis atsėlina pasalūniškai, lyg kažkas atskiras nuo tavęs… Ir tai nebūna netikėta. Atvirkščiai, tu jau iš anksto žinai, kad viskas bus kaip tik taip. Schema pažįstama, tiktai nemoki jai pasipriešinti. Nebuvai skaitęs, o mama nepaaiškino..

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1531 žodžiai iš 2937 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.