Du požiūriai į homoseksualizmą – mokslo ir krikščioniškosios moralės
5 (100%) 1 vote

Du požiūriai į homoseksualizmą – mokslo ir krikščioniškosios moralės

11213141516171

TURINYS

I. ĮVADAS………………………………………………………………………………………….3

II.DĖSTOMOJI DALIS

1. ANKSTYVASIS HOMOSEKSUALIZMAS………………………………………………….4

1.1. HOMOSEKSUALIZMAS. KAS TAI? ……………………………………………………………………4

1.2. SENOVĖS GRAIKIJA……………………………………………………………………5

1.3. AMERIKOS INDĖNAI……………………………………………………………………6

1.4. KITOS TAUTOS………………………………………………………………………….7

1.5. APIBENDRINIMAS………………………………………………………………………7

2. KRIKŠČIONIŠKOSIOS MORALĖS POŽIŪRIS Į HOMOSEKSUALIZMĄ………………..9

2.1. KADA ATSIRADO NEIGIAMAS POŽIŪRIS Į HOMOSEKSUALIZMĄ?………………..9

2.2. BIBLINIAI DRAUDIMAI………………………………………………………………10

2.3. SODOMOS IR GIBEOS ISTORIJOS…………………………………………………..10

2.4. KUNIGŲ KNYGOS TEKSTAI…………………………………………………………11

2.5. APAŠTALO PAULIAUS TEKSTAI …………………………………………………..11

2.6. KAIP KEITĖSI KRIKŠČIONYBĖS POŽIŪRIS Į HOMOSEKSUALIZMĄ………….12

2.7. KRIKŠČIONYBĖ IR SANTUOKA ……………………………………………………14

2.8. LIETUVIAI – KATALIKAI ……………………………………………………………15

3. MOKSLO POŽIŪRIS …………………………………………………………………………19

3.1. SĄVOKOS HOMOSEKSUALIZMAS PAVARTOJIMAS………………………………19

3.2. PIRMIEJI MOKSLINIAI DARBAI APIE HOMOSEKSUALIZMĄ………………….19

3.3. PSICHOANALIZĖ………………………………………………………………….…..20

3.4. A. KINSEY’AUS IR E. HOOKER MOKSLO DARBŲ ĮTAKA ………………….…..21

3.5. HOMOSEKSUALIZMAS – NE PSICHINĖ LIGA……………………………….……22

3.6. ATKURIAMOJI TERAPIJA……………………………………………………….…..22

III. IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………….25

IV. SUMMARY……………………………………………………………………………………………………………….26

V. LITERATŪROS SĄRAŠAS….………………………………………………………………27

ĮVADAS

Homoseksualizmas – tai lytinis potraukis savo lyties asmeniui. Taip trumpai galima apibrėžti šią sąvoką.

Visuomenėje vyrauja neigiamas požiūris į homoseksualizmą, nes žmonėms trūksta žinių ir informacijos šia tema. Daugelis neteisingai mano, kad homoseksualizmas yra išsigimimas ar liga, kurią reikia gydyti ir nežino mokslinių tyrimų, kurie rodo, kad tai nėra nei liga, nei išsigimimas, o tiesiog natūrali seksualinė orientacija.

Homoseksualizmas yra gana sudėtinga ir pieštaringa tema, į kurią galima žvelgti moralės ir mokslo požiūriu. Todėl šio darbo tikslas yra supažindinti su dviem požiūriais į homoseksualizmą: krikščioniškosios moralės ir mokslo. Šiam tikslui pasiekti yra keliami tokie uždaviniai:

1. Pažvelgti į homoseksualizmą senovės kultūrų kontekste, kad lengviau būtų suprasti šių laikų seksualinę elgseną.

2. Išsiaiškinti krikščioniškosios moralės požiūrį į homoseksualizmą įvairiais istorijos laikotarpiais.

3. Susipažinti su mokslinėmis homoseksualizmo teorijomis ir tyrimais.

1. ANKSTYVASIS HOMOSEKSUALIZMAS

1.1 Homoseksualizmas. Kas tai?

Nuo seniausių laikų žinomi seksualiniai santykiai tarp tos pačios lyties asmenų. Tačiau homoseksualizmo (homofilijos) vertinimas įvairiais laikais ir įvairių kultūrų labai skyrėsi. Per pastarąjį tūkstantmetį homoseksualizmas buvo apibūdinamas kaip seksualinis pomėgis, kaip dievų dovana, teikianti didžios išminties ir turinti gydomųjų galių, kaip siaubinga nuodėmė, psichikos liga ar kaip natūralus žmogiškas nukrypimas.

Iki 1869 metų žodžio homoseksualizmas nebuvo. Pirmą kartą jis paminėtas Vokietijoje (vok. Homosexualitat), kai buvo svarstoma, ar reikia išsaugoti Prūsijos baudžiamojo kodekso dalį, pagal kurią, seksualinis ryšys su tos pačios lyties asmenimis buvo laikomas nusikaltimu .

Homoseksualizmas – šis žodis nėra kilęs, kaip kartais manoma, iš lotynų kalbos, kurioje homo reiškia „žmogų“ arba „vyrą“. Jo kilmė graikiška , ir homo turi „tapatumo“ reikšmę, o sexualis iš lot. k. ir reiškia „lytinis“ .

Homoseksualizmas paprastai apibūdinamas kaip meilė tos pačios lyties asmeniui. Tačiau homofilija susijusi su trimis sąlygomis, kurias reikia griežtai skirti. Pirmiausiai – tai potraukis savo lyties atstovui, antra – tos pačios lyties atstovo įsimylėjimas, ir trečia – savo gyvenimo susiejimas su tuo žmogumi .

Nuo 1869 m. kai atsirado žodis homoseksualizmas, šį reiškinį stengėsi
suprasti daugelis mokslininkų, dirbusių įvairiose mokslo srityse, tačiau neretai jie pateikdavo skirtingus požiūrius. Apibendrinant, galima daryti tam tikras išvadas, kurių pagrindinė, kad homoseksualizmas – tai žmogiška būsena, kurią, kaip daugumą sudėtingų elgsenos reiškinių, sukelia žmogui būdingų biologinių, fiziologinių bei socialinių veiksnių. Požiūris, kai pernelyg akcentuojama tik vienas šių reiškinių, yra nepilnas .

1.2 Senovės Graikija

Homoseksualizmas vaizduojamas daugelyje šio laikotarpio meno, bei literatūros kūrinių. Graikų dramose yra daugybė aliuzijų į lytinius vyrų tarpusavio ryšius. Euripido dramos „Kiklopas“ pagrindinis herojus drąsiai pareiškia: „Man labiau patinka berniukai, nei mergaitės“.

Šie vyrai nebuvo homoseksualūs ta prasme, kurią šis terminas turi šiandien. Tokios sąvokos graikai neturėjo. Teisingiau būtų pasakyt, kad graikai praktikavo tam tikrą „biseksualumą“, nes buvo pripažįstami santykiai su abiejų lyčių asmenimis.

Pasak Davido Halperio, daug rašiusio graikų homoseksualizmo tema, „sekso objektai Atėnuose buvo dviejų rūšių – ne vyras ir ne moteris, bet pasyvusis ir aktyvusis, agresyvusis ir nuolankusis“.

Idealizuotą seksualinį vyrų ryšį sudarė aktyvus vyresnio amžiaus ir pasyvus jaunesnis partneris. Lytiniu aktu mėgaudavosi vyresnysis, o jaunuoliui malonumo patirti nederėjo. Abu partneriai turėjo skirtingus pavadinimus: vyresnysis partneris buvo vadinamas erastes, o jaunesnysis – eromenos. Buvo ginčijamasi tik dėl to, kokio amžiaus turėtų būti eromenos. Remiantis graikų literatūros ir meno kūrinių apžvalgomis, galima daryti išvadą, kad šioje kultūroje buvo patraukliausias vėlyvos paauglystės amžius. Buvęs eromenos vesdavo moterį, tačiau galėdavo tapti erastes – vyresniuoju partneriu – ir turėti lytinių santykių su kitu jaunuoliu.

Platonas erastos ir eromenos tarpusavio santykius aukštino eilėmis, jais grindė meilės ir grožio filosofiją. Buityje naudojamos vazos ir urnos buvo puošiamos vyrų porų atvaizdais.

Graikų mitologijoje homoseksualiniai veiksmai siejami su kai kuriais dievais. Minimas net pats Dzeusas. Vienas mitas pasakoja, kad jis nusileido nuo Olimpo kalno, kad pagrobtų nuostabaus grožio berniuką, kuris sužadino jam aistras. Net yra iškelta hipotezė ( kurią pateikė B.Z.Goldbergas knygoje „Seksas ir religija“), kad homoseksualizmas galėjo būti ankstyvosios dievų garbinimo stadijos išdava.

Nesuvaldomi lytiniame gyvenime graikai homoseksualizmo ne tik nedraudė, bet ir labai jį vertino. Tai atrodė normalu. Graikų visuomenėje homoseksualizmas buvo pats kilniausias idealas. Jis įkvėpdavo jaunuolius elgtis taip, kad taptų vertais visuomenės nariais.

Moterų homoseksualizmas dažniausiai vadinamas lesbianizmu. Jis kilęs iš Graikijos salos Lesbo pavadinimo. Viskas prasidėjo dėl vienos moters – Sapfo, (612 m. pr. Kr.), kuri, kaip sakoma, mylėjo moteris. Yra išlikę keletas jos eilėraščių fragmentų, kuriuose apdainuojama aistringa meilė moteriai. Deja, graikai mažai rašė apie moterų seksualumą. Tvirtai apibūdinti, koks buvo graikų požiūris į moterų homoseksualumą negalim, tačiau apžvelgus Sapfo gyvenimą ir kūrybą galima manyti, kad moterys senovės Graikijoje, kaip ir vyrai galėjo laisvai reikšti savo heteroseksualius ir homoseksualius erotinius savo polinkius ir nebūti už tai visuomenės pasmerktos ar priskirtos kategorijai (bent jau Lezbo saloje VII a. pr. Kr.).

1.3 Amerikos indėnai

XIX a. viduryje keliaudami po Šiaurės Ameriką, prancūzų misionieriai bei tyrinėtojai matė čiabuvių, kurie elgėsi ir rengėsi kaip moterys, o jų sekso partneriai buvo vyrai. Taigi tokius vyrus jie pavadino berdašais (homoseksualais), iš prancūzų kalbos žodžio berdache.

Pirmiausia berdašai buvo homoseksualai, tai yra rinkdavosi savo biologinės lyties partnerius, tačiau taip buvo ne visose gentyse. Kai kuriose gentyse jie turėjo ir žmonas, kiti nustodavo buvę berdašais po kiek laiko. Manoma, kad berdašų paprotys buvo paplitęs visose didesnėse Amerikos indėnų kultūrinėse grupėse.

Amerikos indėnų mitologijoje yra pasakojimų apie berdašų kilmę. Iš jų matyti, kad indėnų kultūroje berdašai užima ypatingą padėtį. Buvo manoma, kad berdašai turi ypatingą ryšį su dievais ir dvasiomis, todėl jie būdavo genties šamanais, arba kerėtojais. Derindamas žynio ir gydytojo pareigas, šamanas rūpindavosi ligoniais, vadovaudavo religinėms apeigoms, kurios turėdavo užtikrinti sėkmingą medžioklę ir pergales kovose. Buvo tikima, kad jie gali paaiškinti sapnus. Berdašai buvo garbinami ne tik dėl jų antgamtinių savybių. Jie buvo ir puikūs amatininkai, todėl manyta, kad jų keramikos dirbiniai ir audiniais ypatingi.

Tačiau ne visos gentys buvo tokios palankios. Kitaip nei dauguma indėnų genčių, actekai turėjo įstatymus, pagal kuriuos už homoseksualius veiksmus buvo baudžiama mirtimi.

XV a.pasirodę konkistadorai ėmė niokoti indėnų tautas, jas nustūmė į šiaurės vakarus. Kadangi šiaurinės gentys nebuvo išnaikintos, berdašų tradicijos Šiaurės Amerikoje gyvavo ilgai, todėl XIX ir net XX a. tyrinėtojai bei antropologai galėjo jas ištirti.

Nuo XV a., kai buvo atrasta Amerika ir sužinota apie berdašus, Europoje jie būdavo vadinami nuodėmingų įpročių turinčiais, į
gėdingas aistras pasinėrusiais sodomitais. Tai, kad indėnai ne tik toleravo, bet kai kuriose gentyse gerbė, net garbino homoseksualų žmonių elgesį, europiečiams atrodė siaubingas dalykas.

1.4 Kitos tautos

Plačiai ir išsamiai Naujosios Gvinėjos kultūrą, kurioje homoseksualizmas buvo įsitvirtinęs kaip institucija, aprašė antropologas Gilbertas Herdtas, šio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, keletą metų gyvenęs vienoje tautoje.

Taigi norėdamas suprasti homoseksualimą, Gilbertas Herdtas įsigilino į Naujosios Gvinėjos kultūrą ir padarė išvadas: pagrindinis dalykas yra tas, kad priklausymas vyriškai lyčiai ir vyriškumas daugelyje tautų buvo labai vertinamas, o moteriškumas – niekinamas. Sambiai buvo įsitikinę, kad berniukas fiziškai nesubręs ir nesugebės apsiginti, jei jame nebus pasėta suaugusiojo sėkla. Tikėta, kad tokiu būdu perduodami visi vyriški privalumai – jėga, drąsa, medžiotojo įgūdžiai ir kitos savybės.

Vis dėlto tai, kad kai kurie sambiai homoseksualių ryšių neatsisakydavo net ir sukaukę brandos, duoda pagrindo manyti, kad tam tikrai vyrų grupei buvo būdingas nuolatinis potarukis savo lyčiai. Herdtas teigia, kad apie 5% šios kultūros vyrų yra nukrypę nuo įprastų elgesio normų.

Romėnai perėmė homoseksualizmą iš gaikų. Tačiau jį nuvertino, pritaikę savo orgijoms ir ištvirkavimams. Romos senatorius Kurijus Vyresnysis juokėsi iš Julijaus Cezario, kaip iš „visų moterų vyro ir visų vyrų moters“ . Taip pat gerai žinomos imperatoriaus Kaligulos ištvirkėliškos orgijos.

1.5 Apibendrinimas

Kad suprastume šių laikų homoseksualizmą, turime suprasti, kokią vietą homoseksualūs santykiai užėmė senosiose kultūrose. Šiose visuomenėse nebuvo tokių seksualinių kategorijų, kokias turime mes, pvz.,“homoseksualus“. Ankstesniais laikais įvairiose tautose apie žmones, atrodo, buvo tiesiog kitaip mąstoma.

Homoseksualūs santykiai senosiose kultūrose buvo oficialiai pripažinta visuomenės gyvenimo ir kultūros dalis. Tai atrodė normalu.

Graikų visuomenėje homoseksualizmas buvo pats kilniausias idealas. Jie homoseksualizmo ne tik nedraudė, bet ir labai jį vertino.

Naujosios Gvinėjos tautose homoseksualus aktas buvo apeigų, kurių pagrindą sudarė primityvus vyrų psichologijos ir brendimo supratimas. Tikėta, kad tokiu būdu perduodamas vyriškumas. Vyravo įsitikinimas: kad berniukas taptų vyru, jam reikia perduoti vyrišką sėklą.

Indėnų kultūroje berdašai (homoseksualai) užėmė ypatingą padėtį. Jie buvo šamanai, kerėtojai, žyniai. Jie buvo labai gerbiami ne vien dėl antgamtinių savo galių.

Aišku, buvo ir tokių genčių, kurios už homoseksualius santykius bausdavo mirtimi, bet tokių tautų buvo labai mažai.

Apie moterų homoseksualizmą mažai rašyta, tačiau, atsižvelgus į įvairias kultūras galima teigti, kad kai kuriose tautose moterys galėjo laisvai reikšti savo erotinius polinkius, tačiau aišku, kad tokių tautų buvo mažiau.

2. KRIKŠČIONIŠKOSIOS MORALĖS POŽIŪRIS Į HOMOSEKSUALIZMĄ

2.1 Kada atsirado neigiamas požiūris į homoseksualizmą?

Kai universaliai visame pasaulyje buvo vertinamas, toleruojamas ir praktikuojamas homoseksualizmas, žydai buvo pirmoji tauta, kuri buvo uždraudusi homoseksualumą ir vadino jį klaida ir iškrypimu. Praėjus tūkstančiui metų – tai padarė ir krikščionys.

Praėjus šimtams metų po Kristaus gimimo, krikščionių teologai pradėjo tyrinėti ir aprašinėti žmogaus seksualumą, plėtoti seksualinės elgsenos moralumo ir amoralumo, dorumo ir nuodėmės sampratas. IV a. imperatoriui Konstantinui krikščionybę paskelbus valstybine Romos imperijos religija, kanonų teisė faktiškai turėjo tapti visos Europos civiliniais įstatymais. Seksualinę elgseną, kuri senovės Graikijoje ir Romoje buvo pripažįstama asmeniniu reikalu, ėmė reguliuoti Bažnyčios, taigi ir valstybės įstatymai. Įvardyti „nenatūralią“ seksualinę elgseną, apimančią ir tai, ką šiandien vadiname homoseksualizmu, buvo sugalvotas naujas žodis – sodomija. Šis žodis, žinoma, pasirnktas pagal vieno iš dviejų Senajame Testamente minimų Dievo sugrautų miestų – Sodomos ir Gomoros – pavadinimą.

Krikščionybė išėlė reikalavimą seksualinius santykius apriboti santuoka. Tai užtikrino sekso dominavimo visuomenėje pabaigą ir meilės bei seksualumo realizavimą santuokoje tarp vyro ir moters.

Praktiškai visose civilizacijose dievai buvo seksualiai aktyvūs : štai Artimųjų Rytų deivė Ištara suvedžiojo Babilono pusdievį Gilgamešą; Egipto dievas Oziris seksualiai santykiaudavo su savo seserimi deive Ize; pagal induistų tikėjimą seksualiai aktyvus buvo dievas Krišna, jis turėjo daug moterų; graikų religijos dievas Dzeusas vedė Herą, o viliodavo kitas moteris; Romos dievai santykiaudavo tiek su vyrais, tiek su moterimis.

Turint omeny seksualinį dievų aktyvumą, nieko keista, kad tose civilizacijose karalaivo nevaržomi srksualiniai santykiai.

Krikščionybės Dievas buvo „nuseksualintas“, apie Jo seksualinius veiksmus niekur neužsimenama. Taigi taip krikščionybė seksualiniams santykiams nubrėžė ribas ir sustabdė sekso viešpatavimą religijoje ir visuomenėje. Lytiniai santykiai turėjo būti pašventinti ir perkelti į vyro ir moters santuokinį guolį.

2.2 Bibliniai

draudimai

Yra keturios pagrindinės Biblijos ištraukos, neigiamai atsiliepiančios homoseksualiniu klausimu: Sodomos istorija (Pr. 19,1 – 13), su kuria natūraliai siejasi labai panaši Gibeos istorija (Ts 19); Kunigų knygos tekstai ( Kun 18,22 ir 20,13), kurie aiškiai draudžia „ gultis su vyriškiu kaip su moteriške“; apaštalo Pauliaus pateikiamas jo dienų dekadentiškos visuomenės paveikslas (Rom 1,18 – 32) ir du nusidėjėlių sąrašai, kurie nurodo kokią nors homoseksualinę praktiką ( 1 Kor 6,9 – -10 ir Tim 1,8 – 11).

2.3 Sodomos ir Gibeos istorijos

Sodomoje apsilankė du svetimšaliai. Visai atsitiktinai prie miesto vartų juos pamatė Lotas, kuris pats buvo tik atvykėlis tame mieste. Jis pakvietė juodu nakčiai į savo namus. Šiek tiek paabejoję, jie sutiko pasinaudoti Loto svetingumu. Tačiau miesto gyventojai netruko sužinoti apie šiuos svečius.

Jie susirinko prie jo namų ir pareikalavo ne tik paaiškinti, kas tie vyrai, bet ir juos atiduoti: „Kur yra tuodu vyru, kuriuo įėjo pas tave nakčia? Išvesk juodu šen, kad mes juodu pažintume“.

Lotas atsisakė paklusti. Bet, kad nuramintų įsisiautėjusią minią, jis mainais pasiūlė vyrų nepažinusias savo dukteris, kad šie darytų su juodviem, kaip jiems tinka .

Biblinėje hebrajų kalboje žodis „pažinti“ dažnai buvo vartojamas lytiniams santykiams apibūdinti. Todėl Biblijos tyrinėtojai pareiškė, kad Sodomos gyventojai turėjo homoseksualių santykių. Reikalaudami, kad Lotas į jų rankas atiduotų savo svečius, jie turėjo tik vieną tikslą: lytiškai pasantykiauti su atvykėliais.

Tradicinis krikščioniškas požiūris teigia, kad bausdamas Sodomos gyventojus už nepadorumą, nedorovingumą (homoseksulias praktikas), Dievas sunaikino miestą ir visus jame gyvenančius žmones (išskyrus Lotą ir jo šeimą).

Pradžios knygos pasakojimas aiškina, kad „Sodomos žmonės buvo nedoriausi ir didžiausi nusidėjėliai prieš Viešpatį“ (Pr 13,13) ir kad „Sodomos ir Gomoros šauksmas padaugėjo, ir jų nusidėjimas pasidarė per sunkus“( Pr 18,20). Tada Dievas nusprendė tai ištirti (Pr 18,21) ir galiausiais „Jis sunaikino tuos miestus ir visą Lygumą drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija“ (19,25).

Iš šios istorijos ilgainiui visus smerktinus lytinius santylius imta vadinti sodomija. Sodomos nuodėmė įvardijama kaip nenatūralus lytinis elgesys. Tai aiškai atsispindi Judo laiške, kur sakoma, kad „Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmes“ (Jud 1,7). Žinoma, homoseksualus elgesys nebuvo vienintelė Sodomos nuodėmė, bet pagal Šventąjį Raštą tai, be abejo, buvo viena iš jos priežasčių.

Gibeos istorija panaši į Sodomos. Kitas svetimšalis gyventojas (šį sykį anonimas „senis“) pakviečia du nepažįstamuosius (levitą ir jo sugulovę). Blogi vyrai apsuka namą ir iškelia reikalavimą panašų į sodomiečių: „Išvesk tą vyrą, kuris įėjo į tavo namus, kad galėtume jį pažinti!“ (Ts 19,22) Namo savininkas prašo jų: „nesielkite taip nedorai, nedarykite jam to šlykštaus smurto. Štai čia yra mano duktė ir jo sugulovė. Leiskite jas man jums išvesti. Turėkite malonumo su jomis, darykite joms, kas tik jums patinka, bet nedarykite to šlykštaus smurto šiam vyrui“.( Ts 19, 23 – 24). Taigi, tuomet tie vyrai išprievartavo levino sugulovę. Gįžęs į Izraelį jis surinko kariuomenę ir sunaikino Gibeą su Viešpaties padėjimu: „Eikite, nes rytoj juos atiduosiu jums į rankas“.

Taigi matome, kad Gibeos vyrų nuodėmė buvo nepadorių santykių siūlymas, tame tarpe ir homoseksualių, ir už tai buvo jie nubausti.

2.4 Kunigų knygos tekstai

Abu tekstai Kunigų knygoje priklauso „Šventumo kodeksui“, kuris yra knygos širdis ir kuris Dievo tautos reikalauja vykdyti jo įsakymus. Šioje dalyje homoseksualizmas vadinamas pasibjaurėjimu „ nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi: tai yra pasibjaurėjimas“ (Kun 18,22) ir vertinamas kaip baisi nuodėmė, už kurią užmokama mirtim: „Jei vyras sugultų su vyriškiu tarsi su moterimi, jiedu abu nusikalto bjauriu iškrypimu – jie užsitraukė kraujo kaltę“ (Kun 20,13).

2.5 Apaštalo Paulaus tekstai

Laiške romiečiams Paulius aprašo stabmeldiškus pagonis savo dienų graikų – romėnų pasaulyje. Jie pažino Dievą per sukurtąją visatą, bet jie negarbino jo kaip derėjo ir nedėkojo jam.

Teisdamas Dievas atidavė juos netikusiam išmanymui ir pagedusiems įpročiams, įskaitant „nepriimtinus“ lytinius santykius: „paliko juos gėdingų aistrų valiai. Jų moteriškės prigimtinius santykius pakeitė priešingais prigimčiai. Panašiai ir vyriškiai, pametę prigimtinius santykius su moterimis, užsidegė geiduliais vienas kitam, ištvirkavo vyrai su vyrais, ir jiems būdavo jais pačiais už iškrypimą vertai atmonijama“ (Rom 1, 26 – 27).

Taigi galima teigti, kad tai yra aiškus homoseksualaus elgesio pasmerkimas.

Kiti Pauliaus tekstai

“Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai [gr. malakoi], nei iškrypėliai [arsenokoitai], nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6,9 – 10).

„Suprasdamas, kad
ne teisiajam, bet nusikaltėliams ir neklaužadoms, bedieviams ir nusidėjėliams, nedorėliams ir netikėliams, tėvažudžiams ir motinžudžiams, ir žmogžudžiams, paleistuviams, iškrypėliams [arsenokoitai], vergų pirkliams, melagiams, kreivai prisiekiantiems ir visiems, kurie priešinasi sveikam mokslui. Taip moko palaimintojo Dievo garbės Evangelija, kuri man yra patikėta“ (1 Tim 1,9 – 11).

Čia pateikaimi du nemalonūs sąrašai nuodėmių, apie kurias Paulius tvirtina, jog jos nesuderinamos pirmiausia su Dievo karalyste, o antra , nei su Įstatymu, nei su Evangelija.

Tie du graikiški žodžiai malokoi ir arsenokoi turi aiškias reikšmes. Pirmasis pažodžiui yra „švelnus paliesti“ ir metaforiškai graikams reiškė vyrus ( nebūtinai berniukus), kurie būdavo pasyvūs homoseksualioje meilėje. Antrasis reiškia „vyras lovoje“ ir graikai vartojo šį žodį apibūdinti tam, kuris tokioje sueityje veikė aktyviai.

Reikia manyti, kad apaštalas Paulius savo raštuose atmeta homoseksualų elgesį, kaip pagonių ydą Laiške romiečiams, kaip kliūtį patekti į Dievo karalystę Pirmame laiške korintiečiams ir kaip atmestiną moralinio įstatymo pažeidimą Pirmame laiške Timotiejui.

2.6 Kaip keitėsi krikščioniškosios moralės požiūris į homoseksualizmą?

Pagal anksčiau aprašytas Biblijos ištraukas matome, kad krikščionybė smerkia homoseksualius santykius, nes šie paneigia daugumą jos principų. Homoseksualizmas neigia gyvenimą; neigia Dievo planą, kad vyras gyventų su moterimi ir apskritai neigia visą pamatinę žmonijos ir šeimos struktūrą.

Pirmieji Dievo ištarti žodžiai apie žmogų yra šie: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Tad kodėl pirmojo žmogaus, vyro, vienatvei palengvinti Dievas nesukūrė kito vyro, arba keleto vyrų, o sukūrė moterį? Be to ne kelias moteris ir vyrų kompaniją? Bet gi todėl, kad pirmojo vyro vienatvės problema buvo ne ta, kad jam trūko kitų žmonių, o ta, kad jam trūko moters.

Bažnyčia, remdamasi Šventuoju raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad homoseksualūs veiksmai savo prigimtimi yra netvarkingi. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną. Oficiali Bažnyčios pažiūra, – kad už santuokos ribų niekas negali turėti lytinių santykių. Kadangi homoseksualiems asmenims nesuteikta teisė kurti šeimų, sunku įsivaizduoti, kad Bažnyčia tokių žmonių veiksmus vertintų kitaip nei kaip nuodėmę.

Dar viena priežastis, dėl kurios krikščionybė atmeta homoseksualizmą, yra homoseksualus gyvenimo būdas. Negalima paneigti, kad yra homoseksualių vyrų, kurie praktikuoja ištikimybe grįstą gyvenimo būdą, tokių labai nedaug. Amerikoje atlikti tyrimai rodo, kad statistinė lesbietė gali turėti apie dešimt partnerių, tačiau homoseksualūs vyrai – net apie 500.

Homoseksualią elgseną nuodėme ir nusikaltimu imta laikyti tik ankstyvaisiais viduramžiais, praėjus keliems šimtams metų po Kristaus gimimo. Stoikų raštai (jie propagavo abejingumą visiems malonumams, įskaitant ir lytinius malonumus) paveikė kelis viduramžių teologus, ir šie ėmė skelbti, kad visi lytiniai malonumai yra nuodėmė. Ir „natūralūs“ lytiniai santykiai yra tik tie, kurių tikslas – pratęsti giminę. Kitokio pobūdžio lytiniai santykiai buvo neteisėti ir imta juos vadinti sodomija.

Tomas Akvinietis, vienas įtakingiausias viduramžių teologas, argumentavo, kad homoseksualus aktas nėra skirtas giminei pratęsti, taigi vienintelis jo tikslas – patirti malonumą. Tuomet toks aktas yra savanaudiškas , nes tikslas – malonumas, todėl jis nuodėmingas.

Graikai pripažino lytinius vyrų ir moterų santykius su tos pačios lyties asmenimis, o viduramžių Europos gyventojai sodomijos bijojo kaip nuodėmės, kurią įvykdyti grėsė pagunda kiekvienam.

Nors viduramžių Bažnyčia karštligiškai bandė užkirsti kelią „nenatūraliems“ lytiniams santykiams ir baudė sodomitus. Iki mūsų dienų išliko tik menkos nuotrupos istorinių šaltinių apie homoseksualius ryšius. Nepaisant to, turime pakankamai homoerotiškų laiškų ir eilėraščių (kuriuos, likimo ironija, rašė dvasininkai), bylojančių apie tai, kad kurį laiką homoseksualizmo subkultūra egzistavo X ir XI a. Europos vienuolynuose. Iš vėlesnių amžių yra išlikę sodomijos bylų ir, žinoma, daugybės už homoseksualizmą nubaustų vyrų ir moterų apklausos protokolų nuorašai liudija šį reiškinį vis dėlto egzistavus.

Vadovaujant popiežiams, prelatai ir vyskupai Europoje vis labiau stiprino savo valdžią, ir ilgainiui Katalikų Bažnyčia įgijo didelę įtaką visose gyvenimo srityse. Daugelis nuodėmių, tokių kaip prieštaravimas Bažnyčios doktrinai ir sodomija, tapo baustinais nusižengimais. XIV a. visi Europos monarchai pasidavė Katalikų Bažnyčios spaudimui ir pripažino „sodomiją“ nusikaltimu, dažnai baudžiamą mirtimi. Bažnyčios stiprėjimas pasiekė aukščiausią tašką, kai popiežius įsteigė inkvizicijos instituciją, kuri šalindavo visus, kurie priešinosi Bažnyčiai, tame tarpe ir asmenis, kurie palaikė homoseksualius ryšius. Inkvizicijos laikais Europoje buvo pasmerkti tūkstančiai homoseksualų kankinamai mirčiai.

Taigi matome, kad požiūris į homoseksualizmą nuo ankstyvųjų iki vėlyvųjų viduramžių ilgainiui pakito nuo santykinio
indiferentiškumo iki baisių bausmių .

Šiuolaikinėse valstybėse neliko viduramžiškų lytinį gyvenimą reguliuojančių taisyklių, tačiau tais laikais susiklostęs požiūris į homoseksualizmą, gyvas ir šiandien.

Tiesa, palyginti su ankstesniais dešimtmečiais Romos katalikų Bažnyčia šiuo metu vis dėlto atlaidžiau žvelgia į kitos seksualinės orientacijos žmones. Dabar Bažnyčia sako, kad homoseksualūs polinkiai, skirtingai nei veiksmai, nėra nuodėmingi.

2.7 Krikščionybė ir santuoka

Šiuo metu Europoje yra penkios valstybės, kurios įteisino homoseksualias santuokas. Tai Belgija, Švedija, Olandija, Danija ir Ipanija. Visos šios šalys yra krikščioniškos ir Bažnyčia griežtai pasisako prieš tokias santuokas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3778 žodžiai iš 7491 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.