Durbės mūšis
3 (60%) 2 votes

Durbės mūšis

Įvadas

Žinios apie žemaičių kovas su vokiečiais ir apie patį Durbės mūšį randamos istoriniuose šaltiniuose nėra gausios. Yra tik keletas pagrindinių šaltinių išlikusių iš XIII ir XIV amžiaus. Žemaitija apgynė savo laisvę. Ordinas ilgam tapo nepavojingas Lietuvai. Šiame referate bandysiu atskleisti visas mušio priežastis bei paliesti svarbiausius šio didingo žemaičių laimėjimo padarinius, nepamiršdamas bei pačios Durbės mūšio eigos.Ordino pasiruošimai naujam karo žygiui prieš žemaičius

Magistras Burchardas von Hornhausenas ryžosi sutelkti dideles jėgas, kokių Livonija dar nebuvo mačiusi. Pirmą kartą į Livonijos kariuomenės sudėtį įtraukiamos stambios jėgos ir iš Prūsų Ordino. Kad gautų paramą, pats Burchardas vyko į Prūsus ir ten išsiderėjo iš kryžiučių Ordino maršalo stiprių pagalbinių jėgų. Jis gavo 30 riterių piligrimų, tik ką atvykusių iš Vokietijos, pasiruošusių į Kryžiaus žygį, be jų dar būrį rinktinių riterių. Abiejų kariuomenių, Livonijos ir Prūsų, rinkimosi bazė buvo Klaupėda. Maršalas Botelis ten ir atvyko su savo rinktinių vyrų būriu.

Popiežius Aleksandras ketvirtasis, vienas iš palankiausių kryžiuočiams , savo privelegija iš 1260m. Sausio 21d. leido jiems versti prūsus kalėjimu ir įkaitais stoti Ordino kariuomenėn ir atatyti Ordinui pilis. Konstancos konsilijoje lietuviai skundėsi, kad riteriai prūsų žmones naudoja savo žygiuose į svetimus kraštus, juos kovose siųsdami į pirmąsias eiles ir pratindami bei ragindami juos žudyti ir deginti. Livonijos kariuomenėje nebuvo tik žiemgalių, kurie jau 1259 m. buvo sukilę. Kronikos nemini ir lybių su lietgaliais, kurie visada talkininkaudavo vokiečiams, todėl, netenka abejoti, kad jie šiame žygyje irgi dalyvavo. Kryžiaus karo akcija prieš pagonis žemaičius buvo stipriai pradėta 1259 m. ir atnaujinta 1260 m. vasario mėn., kai popiežius Aleksandras IV, Ordino prašomas, leidžia skelbti Kryžiaus karą Prūsuose ir Livonijoje ir paragina Livonijos vyskupus paremti Ordino kovą. Tačiau tarp Rygos arkivyskupo ir Ordino visą laiką vyko varžytinės. Todėl 1260 m. karo žygyje ir Durbės mūšyje vyskupų kariniai daliniai nedalyvavo. Tačiau į šį karą buvo įtraukti suverbuoti prieš totorius piligrimai Prūsuose. Iš Prūsų jėgos vyko į Livoniją dalimis. Viena rinktinė grupė išvyko į Klaipėdą jau ankstų 1260 m. pavasarį. Likusi kariuomenė pajūriu išvyko į Klaipėdą vėliau. Iš Klaipėdos susijungę Livonijos ir Prūsų jėgos, Burchardo vedamos, turėjo traukti Nemuno žemupiu ir panemuniais į Georgenburgą, kurį buvo apgulę žemaičiai. Dr. Ivinskis čia dar nurodo ir spėjamą Ordino kariuomenės kiekį – 5000 vyrų. Sužinoję besiartinančią didelę Ordino kariuomenę , lietuviai, tiksliau, žemaičiai, turėjo nutraukti Georgenburgo pilies apgulą. Dar prisimindami 1256 m. vokiečių naikinantį žygį į Žemaitiją, žemaičių vadai, išnaudodami savo jėgų centrinę padėtį, veikdami trumpesnėmis vidinėmis linijomis, staiga pakeičia frontą ir meta savo jėgas į kitą priešo pilių juostos tašką, į Kuršą. Vokiečių kariuomenė jau bežygiuodama iš Klaipėdos Georgenburgo link sužinojo, kad žemaičių jėgos, staiga palikę apgulą, veržiasi į Kuršą. Žemaičių kariuomenė lyg koks magnetas veikė Ordino jėgas. Jungtinė kariuomenė staiga apsisuka ir skubiai žygiuoja pastoti kelią žemaičiams į Kuršo širdį Kuldingą. Šis staigus žemaičių fronto pakeitimas išvedė Ordino kariuomenę iš Žemaitijos atgal į Kuršą. Iš puolančios jėgos ją pavertė besiginančia. Tas rodo puikų žemaičių vadų sugebėjimą ir tokio manevro geniališkumą. Žemaičiai, be abejo, žinojo apie vokiečių karinius pasiruošimus, jie žinojo vokiečių jėgų dydį ir jų tikslus. Todėl ir patys pasiruošė atitinkamai ir pakeitė savo tikslus. Jie šį kartą išžygiavo Kuršan ne vien grobio grobti, bet sunaikinti sutelktas didžiąsias Livonijos karines jėgas.

Mūšio laukas

Priešų kariuomenės susitiko 1260 m. liepos 13 d. Kurše ties Durbe. Dr. Ivinskio nuomone, kad mūšio laukas turėtų bųti prie Durbės upės, šalia Durbės ežero, kuris yra apie 6 km. ilgio ir 1,5 km. pločio. Jis mano, jog Durbės upė kerta ežerą ir plaukia kiaurai jį į Baltijos jūrą. Ežero pietiniame krante būktai įteka vardu nepažymėtas upelis, apie 3 km. ilgio, per baluotą slėnį. Dr. Ivinskis mano, kad jis ankšiau buvo vadinamas Durbe, ir yra Durbės augštupis. Matydami, kad kautynės yra nebeišvengiamos, žemaičių – lietuvių kariuomenės vadai pasiskubino užimti patogesnes pozicijas būsimoms kautynėms. Jie iš savo patyrimo gerai žinojo, kad drėgnose vietose yra labai nepatogu kautis sunkiais šarvais apsišarvavusiems kryžiuočių ir jų sąjungininkų raitėliams. Durbės mūšis vyko Ordino valdomole žemėje, kur jis turėjo savo pilių ir žinojo visus kelius ir pelkes.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 786 žodžiai iš 2588 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.