Džiugo piliakalnis
Didžiausios Telšių apylinkės įžymybės – Masčio ir Germanto ežerai ir Džiugo kalnas. Iki I pasaulinio karo miestas dar turėjo kitą savotišką vaizdą iš šiaurės: kai važiuodavai į Telšius nuo Sedos, iš tolo matydavai besisukančių dviejų vėjinių malūnų sparnus. Bet malūnus nugriovė, ir vaizdas pasikeitė.
4 km. į vakarus nuo Telšių yra Džiuginėnų kaimas, išsistatęs abipus geležinkelio linijos. 1923 m. jame buvo 9 sodybos ir 140 gyventojų. 1959 m. 147 gyventojai. Kaimo pakraščiai siekia Germanto, Varleisčio ir Durbinio ežerus; iš vakarų yra Džiuginėnų miškas. Džiuginėnų dvaras minimas XVI a. dokumentuose. Jo pastatai įdomūs savo architektūra. Šiame dvare 1864 – 1866 m. gyveno rašytoja Žemaitė ir ištekėjo už L. Žymanto.
Džiuginėnų laukuose, 4 km. į vakarus nuo Telšių, yra Džiugo kalnas. Tai ledyninės kilmės kalva – piliakalnis, priskiriamas balno tipo piliakalniams. Jo viršūnės aukštis 181 m. virš jūros lygio; piliakalnio aikštelė 2048 m. Iš pietų ją juosia 2 m. aukščio pylimas. Kalno vardas (Gora Dziugina) minimas Džiuginėnų dvaro XVIII a. inventoriuose. Kasant duobę altanėlės statybai, buvo rasta didelių akmenų. Kalno viduryje yra įdubimas, o šiaurinėje pusėje gili duobė. XIX a. pabaigoje rasta geležinė statulėlė, vaizduojanti jojančią merginą. 1956 m. piliakalnį tyrinėjo Telšių kraštotyros muziejaus darbuotojai, radę X – XII a. laidojimo palaikų. Piliakalnis apaugęs krūmais; jo papėdėje yra pylimėlių.
Padavimai draudžia Džiugo piliakalnį kasinėti. Pagal juos kartą kažkuris drąsuolis bandęs tai daryti, tačiau netikėtai pakilusi smarki audra visus kasėjus nubloškusi į kitą pelkės pusę. Naktį savininkas sapnavęs milžiną Džiugą, kuris bauginęs didelėmis nelaimėmis, jeigu kas drįstų kalną paliesti.
Tas Džiugas buvęs labai tvirtas ir galingas vyras, tiesiog milžinas; gerųjų dvasių padedamas, sėkmingai nugalėdavęs kryžiuočius, geležine kuoka vienui vienas išmušdavęs jų didelius būrius, raudavęs medžius su visomis šaknimis.
Panašių legendų yra ir apie kitą didvyrį – Telšį ar Telį.
Nujausdamas mirtį karžygis iš anksto susipylęs sau kalną – kapą, kuriame ir buvęs palaidotas. Vėlesnieji padavimai kalba apie kalne apsigyvenusį velnią, kuris, pasivertęs vokiečiu, kviečiąs praeivius lažybų. Kai praeivis pralaimįs, velnias jį smaugiąs. Dėl to nemaža žemaičių į šį kalną žiūrėdavo su tam tikra baime ir nepasitikėjimu.