E eriksono asmenybės raidos teorija
5 (100%) 1 vote

E eriksono asmenybės raidos teorija

11

E. Eriksonas (1902-1994) buvo Z. Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės nuolatinio keitimosi gyvenime teoriją. E. Eriksonas neatmetė pagrindinių Z. Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus (Id, Ego, Superego) ir psichoseksualinės raidos stadijos, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. E. Eriksonas įvertino somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi. Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizės), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus vystymuisi, E. Eriksonas savo teoriją pavadino psichosocialine asmenybės vystymosi teorija, o vystymosi kiekvienoje stadijoje krizes – psichosocialinėmis krizėmis.

Psichosocialinio vystymosi stadijos pateiktos lentelėje.

Stadijos eilė Apytikris amžius Stadijoje sprendžiamos krizės turinys Potenciali nauja savybė, teigiamai išsprendus krizę

1 Kūdikystė, nuo gimimo iki 1 metų. Saugumas – nesaugumas

Vaikas išmoksta pasitikėti arba nepasitikėti kitais asmenimis, kurie rūpinasi jo svarbiausiais poreikiais, pavyzdžiui, maitinimu, šiluma, švara ir fiziniu kontaktu. Pasitikėjimas

Viltis

2 Ankstyvoji vaikystė 1 – 3 metų. Autonomiškumas – gėda

Vaikas mokosi pats savimi pasirūpinti: mokosi naudotis tualetu, valgyti, vaikščioti ir kalbėti arba abejoja savo sugebėjimais. Valia

3 Žaidimų amžius 3 – 6 metų. Iniciatyvumas – kaltė

Vaikas nori atlikti daugelį veiksmų, ką moka ir atlieka suaugę, todėl jis kartais peržengia tėvų nustatytas ribas ir dėl to jaučiasi kaltas. Tikslingumas

4 Mokyklinis amžius 6 – 12 metų. Meistriškumas – menkavertiškumas

Vaikas intensyviai mokosi, siekdamas būti kompetentingas ir produktyvus, arba jaučiasi nepilnavertis, nesugebantis ką nors gerai padaryti. Kompetencija

5 Jaunystė 12 – 20 metų. Identiškumas – vaidmenų neaiškumas

Paauglys nori išsiaiškinti, kas jis yra. Jis pasiekia seksualinį, etninį, profesinį identiškumą arba neturi aiškaus supratimo apie ateityje jo laukiančius vaidmenis. Ištikimybė

6 Ankstyvoji branda 20 – 25 metų. Intymumas – izoliacija

Jaunas suaugęs žmogus siekia kito žmogaus meilės ir draugystės arba lieka izoliuotas nuo kitų, yra vienišas. Meilė

7 Vidurinio amžiaus branda 26 – 64 metų. Produktyvumas – stagnacija

Suaugęs yra produktyvus, dirba jam svarbų darbą, puoselėja šeimą arba tampa sustingęs. Rūpestingumas

8 Vėlyvoji branda nuo 65 metų iki mirties. Integracija – neviltis

Žmogus stengiasi suprasti ar jo gyvenimas buvo prasmingas. Jis arba mato savo gyvenimo svarbą, arba supranta, kad nepasiekia savo gyvenimo tikslų. Gyvenimo išmintis

Asmenybės vystymosi stadijų charakteristika

Pirmoji stadija. Šioje stadijoje formuojasi vaiko pasitikėjimas aplinkiniu pasauliu, kuris priklauso nuo rūpinimosi vaiku. E. Eriksonas teigė, kad tuomet, kai motina yra jautri ir pareiginga, kūdikis pasitiki ja ir kartu įgyja pagrindą pasitikėti kitais žmonėmis. Pasitikėjimas žmonėmis ir savimi padeda nugalėti sunkumus kitose vaiko augimo stadijose. Vaikas, kuriuo rūpinamasi nepakankamai, pradeda bijoti jį supančių žmonių ir aplinkos, pasidaro įtarus. Visa tai apsunkina jo asmenybės formavimąsi kitose stadijose. Tačiau E. Eriksonas mano, kad šiame laikotarpyje įgytas nepasitikėjimas vėliau gali būti nugalėtas, nes kūdikis turi įgimtą vidinį sugebėjimą, susidarius palankesnėms sąlygoms, pasitikėjimą įgyti. Tik labai stiprus neigiamas patyrimas gali palikti neišdildomą žalą.

Antroji stadija. Joje psichosocialinės krizės sprendimo rezultatai priklauso nuo tėvų pasiruošimo suteikti vaikams laisvę jų galimybių ribose. Antraisiais – trečiaisiais gyvenimo metais vaikas siekia viską daryti pats (pavyzdžiui, apsirengti) ir labai didžiuojasi savo naujais sugebėjimais. Tėvai, kurie leidžia vaikui atlikti tai, ką jis nori ir gali, padeda jam įgyti autonomijos (savarankiškumo) jausmą ir ugdyti valią.

Savarankiškumo atsiradimas ir augimas tuo pačiu stiprina pirmojoje stadijoje įgytą pasitikėjimą kitais. Nekantrūs tėvai, kurie daro tai, ką gali pats vaikas, arba nuolat jį skubina, formuoja vaikui abejojimo savimi ir gėdos jausmą. E. Eriksonas pabrėžė, kad vaikui, kuris šiuo metu neįgis savarankiškumo jausmo, bus sunku paauglystėje ir vėliau, kai norės tapti savarankišku.

Trečioji stadija. Pagal E. Eriksoną tai – žaidimų amžius. Vaikui žaidžiant, auga jo aktyvumas, jis turi spręsti naujas žaidimo užduotis, atsiranda smalsumas ir kūrybiškumo užuomazgos. Šioje stadijoje sprendžiamas psichosocialinis konfliktas tarp iniciatyvos ir kaltės jausmo.

Kiek iniciatyva viršys kaltės jausmą, priklauso nuo to, kiek ir kaip tėvai leis pasireikšti vaiko valiai. Jeigu tėvai skatins vaiko smalsumą, kūrybą, savarankiškumą, tai formuosis iniciatyvumas, kuris sudaro potencialią galimybę ateityje siekti savo tikslų ir efektyviai dirbti. Jeigu tėvai vaikui neleis savarankiškai veikti, be to, jeigu jam truks pripažinimo ir meilės, tai formuosis kaltės ir menkavertiškumo jausmai.

Ketvirtoji

stadija. Meistriškumo ir darbštumo jausmo atsiradimas labai priklausys uo to, kaip vaikui seksis mokykloje, nuo jo pažangumo ir nuo to, kiek jį palaikys artimieji. Jeigu vaikui labai nesiseka, tai gali susiformuoti menkavertiškumo jausmas.

Penktoji stadija. Šią stadiją E. Eriksonas vertino kaip svarbiausią, formuojantis asmenybės tapatumui. Tai pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusiojo amžių, ir čia kyla vaidmenų sumaišties pavojus. Jau ne vaikas, bet dar nesuaugęs paauglys, turi atsakyti į klausimą „kas aš esu“ įvairiais požiūriais: lyties, pašaukimo, būsimos profesijos ir karjeros, vertybių, pasaulėžiūros ir kt. į šiuos klausimus jis ne visuomet laiku randa atsakymą, ir sprendimas gali būti atidėtas kuriam laikui. Sprendimo atidėjimą E. Eriksonas pavadino psichosocialiniu moratoriumu. Pvz., jei asmuo nesugeba pasirinkti specialybės, jis gali studijuoti keliuose universitetuose, išeiti į kariuomenę, ir tuo būdu susitapatinimo su profesija klausimas atidedamas ilgesniam laikui. Jaunųjų žmonių nesugebėjimą surasti savo tapatumą E. Eriksonas pavadino identiškumo krize. Identiškumo krizė arba vaidmenų sumaištis dažniausiai pasireiškia nesugebėjimu pasirinkti karjeros kelią arba tęsti mokslą.

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 972 žodžiai iš 1693 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.