E.V.Franklis
„Žmogus ieško prasmės”
Knygos analize
V.E.Franklio pusiau memuarinė, pusiau analitinė knyga “Žmogus ieško
prasmės” yra, turbūt, viena iš įspūdingiausių ir įžvalgiausių mano skaitytų
tokio tipo kūrinių (apie koncentracijos stovyklas). Jau pirmomis minutėmis
paėmus iš pažiūros ploną knygutę, bet neapsakomai pilną savo turiniu, ir
vartant ją, į akis krinta unikali kūrinio struktūra: knyga sukomponuota iš
dviejų dalių, kurių pirmojoje “Vis vien gyvenimui sakyti TAIP”,
retrospektyviu žvilgsniu piešiama Aušvico (Lenkija) koncentracijos stovykla
ir jos gyvenimas. Gyvenimas, kurį teko gyventi ir pačiam autoriui. Salia to
V.E.Franklis kaip gydytojas-logoterapeutas, pagal savo sukurtą sistemą
analizuoja ir vertina šios egzistencijos aspektus. Antrojoje knygos dalyje,
kuri vadinama “Logoterapijos santrauka”, autorius, kaip pats teigia,
skaitytojų prašomas, pateikia logoterapijos kaip mokslo koncepciją,
sutrumpindamas ją iki minimumo, bet pakankamai aiškiai, dar kartelį
apibrėždamas (nes tai jau padarė pirmojoje dalyje) pagrindinius
logoterapijos tikslus, jos vaidmenį žmogaus gyvenime.
Grįžtant prie pirmosios knygos dalies, joje yra vaizduojamos trys
fazės: atvykimas, gyvenimas stovykloje ir išvadavimas iš stovyklos. Jos,
tarsi apibrėžia, to žiauraus mechanizmo, vadinamo koncentracijos stovykla,
esmę. Ir kas yra įdomu, tai kad autorius, tiek pirmojoje dalyje tiek
antrojoje, ne tik išdėsto savo prisiminimus, išgyvenimus ir faktus, bet
juos praplečia ir savo logoterapine analize. Mano manymu, tikslesnis
apibrezimas būtų, jog analizė, paremta prisiminimais, iliustruojama faktais
ir išgyvenimais. O atrinktos iliustracijos puikiai atspindi tas tris fazes,
kurias teko V.E.Frankliui išgyventi nacių Aušvico koncentracijos
stovykloje.
Staigus atplėšimas nuo tos aplinkos, kurioje esi praleidęs daugiau ar
mažiau laiko, visuomet yra šokiruojantis, o juolab, kai prasidėjus karui
dėl religinių ir socialinių aplinkybių esi paimamas nelaisvėn (kaip tai
atsitiko V.E.Frankliui, nes jis buvo žydas ir gydytojas), šis šokas tik
įgauna neapčiuopiamus mastus. O baimė, sukelta nežinomybės, tiesiog
žudanti. Patekęs į tą žudymo mechanizmą, esi priverstas ieškoti to prasmės,
o neradęs, gali ieškoti būdo kaip įvykdyti savižudybę. Kalinčių žmonių
skausmas buvo nepakeliamas .E.Franklis supratęs, kad prasmės siekimas yra
motyvuojanti jėga žmogaus gyvenime, niekada neprarado tikėjimo ir žinojo,
kad visa tai turi prasmę, tik reikia ją surasti, o jei nepavyktų, tuomet –
susikurti. Apatija – antroji stadija atsirandanti jau gyvenant stovykloje
“būtinas mechanizmas psichikos savisaugai. Tikrovė aptemdoma. Visi
troškimai ir jausmai susitelkia vienintelei užduočiai – savo ir kitų
gyvasties išsaugojimui”. Man labai patiko Goltholdo Ephraino Lessingo
mintis, kad :” kas dėl kai kurių dakykų nepraranda proto, tas jo ir
neturi”. Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu. Aš tik galiu
įsivaizduoti, kaip pati išgyvenčiau tokioje situacijoje, ar nepalūščiau,
ar nežudytų manęs artimųjų ilgesys, bejegiškumo jausmas? Žmogus nuolat
susiduria su likimo išbandymais ir kiekvienoje situacijoje jis turi