Egzistencialistinė būties samprata
5 (100%) 1 vote

Egzistencialistinė būties samprata

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………. 3

1. EGZISTENCIJOS FILOSOFIJA ARBA ŽMOGIŠKOJI EGZISTENCIJA

…………………………………………………………………………………………………….. 5

1.1 S. Kierkegaard’as ……………………………………………. 6

2. FENOMENOLOGIJA IR EGZISTENCIALIZMAS (E. HUSSERL,

M. MERLEAU – PONTY) ……………………………………………. 9

2.1 E. Husserl ……………………………………………. 9

2.2 M. Merleau-Ponty ……………………………………………. 10

3. EGZISTENCIALIZMO ESTETIKA ……………………………………………. 12

3.1 Martin Heidegger ……………………………………………. 12

3.2 Jean – Paul Sartre ……………………………………………. 14

3.3 Karl Jaspers ……………………………………………. 15

3.4 Albert Camus …………………………………………… 18

4. EGZISTENCIALIZMO APIBENDRINIMAS ………………………… 19

IŠVADOS ……………………………………………………………. 22

Literatūros sąrašas ……………………………………………………………. 24

ĮVADAS

Egzistencija (lot. existere – kilti, prasidėti, rastis, tapti) – tai esatis buvimas, tikrovė. Viena ryškiausių XX a. filosofijos srovių – egzistencijos filosofija. Ji pradėjo formuotis maždaug tuo pačiu metu kaip ir marksizmas, pozytivizmas, pragmatizmas, gyvenimo filosofija ir t.t. Egzistencializmas atsirado kaip atsakas į didėjantį žmonių susvetimėjimą („sudaiktėjimą“) t.y. į situaciją, kurioje susvetimėjusi žmogaus dvasia įvairiais kultūros pavidalais (mašinos, ginklai, pinigai) atsigręžė prieš patį šiuos dalykus sukūrusį žmogų ir ėmė diktuoti „savo“ valią pačiam kultūros kūrėjui. Egzistencialistai išeities ieškojo paties žmogaus nepakartojamoje individualybėje.

Egzistencialistinio filosofavimo dalykas yra individualaus, autentiško, ir kitų žmogumi nepakeičiamo žmogaus būtis, tos būties esmė ir prasmė. Štai kaip egzistencializmo esmę glaustai formuluoja A. Maceina: „egzistencinė filosofija yra žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstymo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano nusistatymas mano buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia savęs esąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kovoje, kančioje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių“1

Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Tai nereiškia, kad egzistencialistai pirmieji atkreipė dėmesį į šiuos klausimus, tačiau žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia pirmenybę prieš esmę, be to, egzistencija, anot jų, nėra iš anksto duota, o kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje. Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Tačiau klaidinga būtų galvoti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Egzistencialistai pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu, žmonių tarpusavio egzistavimo problema yra labai svarbi egzistencialistinėje filosofijoje. Taip pat neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą su kokio nors vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus.

Žymiausi XX a. egzistencijos filosofijos atstovai – tai Karl Jaspers (1883 – 1969), Martin Heidegger (1889 – 1976), Jean -Paul Sartre (1905 -1980), J. Maritain (1882 -1973), Nikolajus Berdiajevas (1874 – 1948), Albert Camus (1913 – 1960) ir kt.

Savo pirmtakais egziztencialistai laiko Kierkegaar’ą, B. Paskalį, F. Dostojevskį, Sioreną, tačiau ypač išskiriamas I. Kantas. Jis pasaulį aiškino kaip „nuomenus“ – daiktus savyje, ir

_____________________________

1. Maceina A. Raštai, III t. – Vilnius,1990, p. 40; Dapkus R. Filosofija. – Kaunas, 2001, p. 46.

„fenomenus“ – daiktus mums. Pirmieji mums nepažinus, o antrieji yra žmogaus psichikos padarinys. Egzistencialistams šis požiūris lemiantis, nes mąstyti apie pasaulį, suteikti jam prasmę gali tik žmogus.

1. EGZISTENCIJOS FILOSOFIJA ARBA ŽMOGIŠKOJI EGZISTENCIJA

Egzistencijos filosofija – labai skirtingų asmenybių grupės kuryba . Bendras visų egzistencialistų bruožas yra žmogaus būties paieška, egzistencinis mąstymas. Tai mąstymas, kuriam rūpi individo egzistencija, kuris norėtų kad ir tas individas ja susirūpintų, mąstymas atsisakęs vien teorinio požiūrio į pasaulį. Ši filosofija pakeitė tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Naujųjų laikų filosofijos orientacija pasireiškė daugiausia tuo, kad filosofo pradiniu tašku tapo subjektas. Bet šį subjektą objektas domino daugiau negu jis pats , subjektas. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo subjektyvumui,
jo trapiai individualybei. Jie žiūri į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu – jie jį išgyvena.

Žmogiškoji egzistencija – šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią transcendentinę būtį su kasdieniniame gyvenime nuasmeninto žmogaus pasauliu. Žmogiškoji egzistencija skiriama į du žmogaus egzistavimo būdus: netikrąjį ir tikrąjį. Netikrasis, neautentiškas egzistencijos būdas – reiškia žmogaus nuskendimą daiktų pasaulyje, kai kitus žmones ir patį save žmogus iš esmės traktuoja daiktiškai, vertindamas žmones kaip priemones savo praktiniams, pavyzdžiui, materialiems daiktams pasiekti. Toks egzistavimo būdas reiškia žmogaus susvetimėjimą, suvidutinėjimą, savojo „Aš“ praradimą ištirpimą susiklosčiusiose visuomenės struktūrose, savęs sulyginimą su empirinio pasaulio daiktais. Tikroji, autentiška egzistencija – tai orientaciją į transcendentinę būtį, esančią už kasdienybės sferos ribų. Žmogus atsiveria būčiai, patirdamas baimę, virpūlį, siaubą skausmą, kančią, neviltį atsidūręs mirties akivaizdoje.

Neautentišką būtį, nuskendimą daiktų pasaulyje beveik visi egzistencijos filosofai traktuoja panašiai. Kiek labiau skiriasi jų autentiškos egzistencijos samprata. Nereliginės egzistencijos šalininkai šią sampratą suvokia kaip žmogiškąją laisvę priešinama sudaiktintam pasauliui, kuriame viešpatauja būtinumas. Laisvas žmogus privalo pripažinti ir kitų žmonių laisvę.

Egzistencializmas kelia būties ir žmogaus egzistavimo problemas – gyvenimo prasmės, mirties, kančios. Tai nereiškia, kad egzistencialistai pirmieji atkreipė dėmesį į šiuos klausimus, tačiau žmogaus egzistencijos problema yra pagrindinis egzistencialistų tyrinėjimo objektas. Egzistencijai jie teikia pirmenybę prieš esmę, be to, egzistencija, anot jų, nėra iš anksto duota, o kuriama kiekvienu momentu konkrečioje situacijoje. Žmogus egzistencialistų suprantamas kaip subjektyvi esybė, laisvai pati save kurianti. Tačiau klaidinga būtų galvoti, kad egzistencialistai žmogų nagrinėja izoliuotai nuo pasaulio ir visuomenės. Egzistencialistai pripažįsta žmogaus ryšį su kitais ir jį supančiu pasauliu, žmonių tarpusavio egzistavimo problema yra labai svarbi egzistencialistinėje filosofijoje. Taip pat neteisinga būtų tapatinti egzistencializmą su kokio nors vieno filosofo sukurta sistema todėl, kad ši filosofinė kryptis atstovaujama daugelio filosofų ir kiekvienas jų savitai sprendžia egzistencijos klausimus.

1.1 S. Kierkegaard’as

Filosofai, kurie iškelia naują egzistencijos matmenį filosofijoje, vadinami egzistencialistais. Egzistencializmo filosofijos pradininkas buvo Kierkegaard’as. Jo filosofija sukasi apie subjektą, nors jis pats yra nepažįstamas, nes jis nėra pažinimo objektas. Kierkegaard’o filosofines diskusijos objektas yra būtent egzistencija. Tai tarpinis būvis tarp mąstymo ir būties. Kierkegaard‘as, Deskarteso teiginį „mąstau, vadinasi esu“, skaito iš kito galo ir teigia, kad egzistavimas yra pirmynis dalykas: jis yra mąstymo sąlyga „aš privalau egzistuoti, kad galėčiau mąstyti ir privalau mąstyti, kad egzistuočiau“.2

Jeigu atskiras egzistuojantis žmogus nėra idėja, tai jo egzistencija turi būti kažkas daugiau, negu tiktai mintinė jo idėjos egzistencija. Nors egzistavimas (t.y. būvimas šiuo atsikru žmogumi) ir nėra toks tobulas bruožas palyginti su amžinuoju idėjos gyvenimu, vis dėlto visiško nebūvimo atžvilgiu t.y. tobulybė. Tokia tarpinė būsena, be abejones yra egzistavimas.

Egzistencija Kierkegaard‘ui – tai integralus žmogaus būvis: mąstymo, valios, jausmų, o svarbiausia ir veikimo vienovė. Kiek vieną akimirką tą vienovė turi būti vis iš naujo kuriama, todėl egzistavimas yra savęs paties kūrimas savo būtyje, nuolatinis santykis su savimi pačiu, su pasauliu ir Dievu. Kierkegaard‘as žmogų apibūdina kaip begalybės ir baigtinumo, kaip laikinumo ir amžinumo, kaip laisvės ir būtinumo sintezę. Žmogus savo egzistenciją išsaugo kasdien veikdamas praktiškai. Pagal Kierkegaard‘ą asmens pagrindas yra Dieve. Tikėdamas žmogus pripažįsta tą Dievo nuostatą, arba gali neigti savo ryšį su Dievu – tuomet jis praranda savo egzistenciją. Be ryšio su Dievu egzistavimas ankščiau ar vėliau tampa beprasmis.3 Pagal tai kaip žmogus traktuoja savo santykį su savimi pačiu, su kitais žmonėmis ir su Dievu, Kierkegaard‘as išskiria tris egzistencijos stadijas: estetinę, etinę ir religinę. Pirmoji, estetinė stadija yra grinai juslinė egzistencija. Šioje stadijoje žmogų sąlygoja jo prigimtis, estetiškai gyvena tie žmonės, kurie jaučia malonumą patenkindami savo poreikius. Dauguma žmonių taip ir nepakyla virš šios stadijos. Kiti atsisako to kas yra jusliška, renkasi etinę egzistenciją. Tai savęs pažinimo ir savęs realizavimo stadija, reikalaujanti aiškaus apsisprendimo: arba – arba!

____________________________

2. Filosofijos istorijos christomatija. XIX ir XX amžių Vakarų Europos ir Amerikos filosofija. – Vilnius: Mintis, 1974, p. 107 – 124.

3. Fiurst M., Trinksas J. Filosofija. – Vilnius, 1995 p. 166.

Etikos srityje negali būti jokių kompromisų. Etiškai gyvena tie, kurie yra pajutę, kad gyvenimas yra paremtas žmonėms bendra buvimo tvarka ir kad tos tvarkos
ryškinimasis bei gausinimas gyvenime yra žmogų kilninantis ir įprasminantis užsiėmimas. Kuo daugiau žmogus gilinasi į save patį, tuo sąmoningiau išgyvena savojo „Aš“ baigtinumą ir ribotumą. Iš baigtinumo ir begalybės pačiame žmoguje dialektikos atsiranda trečioji – religinės egzistencijos stadija, kurios šaknys Dieve. Šioje egzistencijos stadijoje žmogaus „Aš“, kiek santykiauja su savimi pačiu, santykiauja su kitu, būtent su Dievu. Religiškai gyvena tie, kurie yra pajutę ir supratę, kad visa žmogiškoji ir gamtiškoji tvarka yra ne amžinos, kad žmogus būdamas tų tvarkų dalis, kartu yra ir kažkas daugiau negu jos abi. Žmogui būdingas veržimasis į begalinumą, į amžinybę, žmogui pasiekiamas deja tik kaip tolima žvaigždžių šviesa.

Nei pasaulėžiuriniu, nei specialiai filosofiniu atžvilgiu negalime manyti egzistencializmą esant vieningą srove. Filosofai egzistencialistai, atmesdami ir nekeldami Dievo klausimo, vieningai protestuoja prieš šios filosofijos siejimą su ateizmu. Kiti gi ateizmą ir humanizmą paverčia sinonimais. Tuokart egzistencinė filosofija tampa radikali ir atvira ateizmui.Ir atvirkščiai, keletas centriniu žmogiškosios egzistencijos rūpesčiu laiko transcendenciją. Nors ją negalima būtų sutapatinti su krikščioniškuoju asmeniniu Dievu. Ir pagaliau egzistencializmas dar pagrindžiamas katalikybe.

Turint prieš akis tokią egzistencializmo kelių įvairovę, nėra įmanoma egzistencializmą nusakyti bendru vardikliu. Belieka suteikti atskiriems filosofams kiekvienam savitą filosofavimo pobūdį, ir apsiriboti formaliomis egzistencializmo bendrybėmis ir bendra priešprieša likusioms filosofijos srovėms.

Dėsniai ir kategorijos absoliučiai netinka žmogaus individualumui ir subjektyvumui apibrėžti. Žmogaus sąmonės kuryba negali būti įrėminta griežtuose formalios logikos taisyklių rėmuose. Mokslinis determinavimas ir bendrosios sąvokos nedera egzistencijai. Ją galima tik aprašyti ar pavaizduoti. Bet juk tokios išraiškos priemonės žodinėje kūryboje neįmanomos be sąvokų. Egzistencialistai buvo priversti sukurti naujas, dirbtinai nukaltas sąvokas, bei kategorijas. Be jų negali išsiversti net egzistencija aprašanti filosofija.

Filosofijos uždavinys – žmogišąjį mąstymą nukreipti į egzistencijos plotmę, jos pažinumą, arba tiesiog paversti jį egzistencija. Filosofija turi būti vadovu žmogaus kelyje į save patį. Todėl egzistencinė filosofija kelia klausimus, kurie yra daug svarbesni už galimus jų atsakymus. Filosofuodamas žmogus kelia jį dominančius klausimus, todėl pati filosofija esanti būdas pažinti save arba priartėti prie savęs. Pasendes pasaulio rūpesčiuose žmogus griebiasi filosofinio mąstymo būdo. Čia jis nevaržomai gali pereiti į tikrąją egzistencinę būtį, priklausančią jam pačiam. Tapdama žmogaus būtimi, egzistencija yra nuolatinėje pasirinkimo būsenoje: būti ar nebūti pačiu savimi, ir atsiranda per bendravimą, istoriškumą ir ypač ribines situacijas.

Kaip suprantamas egzistencializmo terminas? Žmoguje egzistencija eina pirma esmės, o žmogus yra vienintelis toks, kuriame galima tokia pirmumo teisė. Taigi žmogus tampa vieninteliu, kuriam taikomas egzistencijos vardas. Iš čia mes ir galime suvokti patį egzistencializmo terminą.

Ir vistik laisvė nelaikoma, aptariant žmogų, tokia ”esme”, kuri būtų jau įgimta ir iš anksto suteikta pačiu gimimo faktu. Pasak egzistencializmo, turime laisvę laikyti galimybę. Galimybe tuo, kad laisvu galima būti lygiai tiek, kiek galima laisvę išduoti. Laisvę turime išsikovoti, išsitarnauti savo pačio apsisprendimo būti laisvu.

Egzistencinio filosofavimo šerdimi galime laikyti laisvę. Žinojimas yra prielaida ir kelias į laisvę, todėl negalima atriboti šių dviejų dalykų. Ir vistik žinojime laisvų nebūsi. Žinojimas tik suteikia galimybę apsispręsti, atskleidžia savivalę. Laisvė neapčiuopiama, nepatiriama ar išgyvenama, nenusakoma apibrėžimu. Ir savivalė neturi turinio, tačiau ji nėra laisvė, ji tik priežastis laisvei susikurti.

2. FENOMENOLOGIJA IR EGZISTENCIALIZMAS

( E. HUSSERL, M. MERLEAU-PONTY)

Žodis fenomenologija sudarytas iš graikų kalbos žodžių phainomenon (reiškinys) ir logos (kalba). Klasikinėje filosofijoje fenomenologija aiškinama kaip mokslas apie patyrimo objektą (Kantas) arba įvadas į filosofiją (Hegelis), o Husserlis ir jo sekėjai fenomenologiją sieja su „grynosios mąstymo struktūrų“ nepriklausomų nuo patyrimo, socialinių ir istorinių veiksnių tyrinėjimu.2.1 E. Husserl

E. Husserlis (1859 – 1938) fenomenologijos terminą vartoja savo paties filosofijai įvardyti. Jis aiškina fenomenilogiją kaip savitą pažinimo archeologiją, siekiančią akivaizdumo. Akivaizdumas pasiekiamas pasitelkiant fenomenologinę redukciją, t. y. „iškeliant už skliaustų“, arba pavalant sąmonę nuo visa ko empiriška. Husserlis įžvelgė principinį skirtumą tarp paprasto regėjimo ir fenomenologinės įžvalgos. „Daiktas nėra duotybė, jo sąvoka nebus aiški, jeigu daiktą mes paprasčiausiai regime.“ 4

Husserl manė, kad transcendentalinė fenomenologija turinti aprašyti gyvenamąjį pasaulį nešališko stebėtojo požiūriu, tuo tarpu egzistencinė fenomenologija tvirtina, kad stebėtojas negali atskirti savęs nuo
Egzistenciniai fenomenologai griežčiau laikosi mokymo apie sąmonės intencionalumą išvadų. Egzistencinė fenomenologija sąmonės patyrimo atmainas laiko ir būties pasaulyje būdais. Pati būties-pasaulyje terminija yra egzistencializmo mėginimas išvengti nuorodos į žmogiškąją tikrovę arba kaip mąstančią substanciją, arba kaip uždarą savyje ir pažinių ar nepažinių fizinių objektų akivazdoje esantį subjektą.

Nesutikdama su neokantizmu ir empirizmu, fenomenologija siekia „grįšti prie pačių daiktų“ ir „reiškinius, užuot juos aiškinusi, aprašyti tokius, kokie jie yra. Tačiau, priešingai negu tradicinė metafizika, šie reiškiniai nėra paprasti apsireiškimai; fenomenologija yra „eidetika“, „esmių mokslas“. Siekiant tokio pažinimo rekia abstrahuotis nuo pasaulio egzistavimo, kaip padarė R. Dekartas, šiuolaikinės filosofijos pradininkas, tačiau neišrutuliojo iki galo šio metodo, kurį E. Huserlis vadina „epoche“ (iš gr. kalbos – sustojimas, sustabdymas) ir kuris yra pirmasis „fenomenologinės redukcijos“ momentas. Fenomenologija „susilaiko nuo bet kokio daiktų būties ir nebūties vertinimų, ir tai leidžia be nusistatymo stebėti grynąją pasąmonę“.5

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2297 žodžiai iš 7656 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.